- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-27
- Bylos Nr.
- 2S-213-345/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18548-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Pareiškėjas
- J. V.
- Kreditorius
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis G. B., išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas J. V. pateikė teismui skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašė panaikinti antstolio G. B. 2013-05-08 patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti bei 2013-05-08 patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo ir vykdomąją bylą nutraukti. Nurodė, kad vykdomasis raštas Nr. 1-1471-716 neteisėtai priimtas vykdyti, kadangi skolininkas teismo įpareigojimą yra visiškai įvykdęs, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu iš skolininko konfiskuotas sisteminis blokas, kuris yra saugomas Lietuvos kriminalinės policijos biure. Konfiskuojamas turtas jo gera valia yra perduotas Lietuvos valstybės dispozicijai, todėl jo, kaip skolininko prievolė yra pasibaigusi, todėl antstolis negalėjo priimti vykdomojo dokumento vykdyti. Skolininkas nurodo, kad priverstiniai vykdymo veiksmai šioje situacijoje nereikalingi, kadangi antstolis į procesą įtrauktas be jokio pagrindo, o valstybė pati sudarė objektyvias kliūtis skolininkui perduoti konfiskuojamą daiktą išieškotojui, todėl dėl tokių valstybės veiksmų ar neveikimo skolininkas negali sulaukti piniginių sankcijų, t.y. atlyginti vykdymo išlaidas. Skolininkas taip pat pažymėjo, kad vykdomajame dokumente nenurodytas įvykdymo terminas, todėl tuo atveju, jei būtų vykdomojo dokumento priėmimas vykdyti būtų pripažintas pagrįstu, antstolis turėjo siųsti raginimą įvykdyti teismo sprendimą geruoju. Antstolis visiškai neatsižvelgė į skolininko ketinimus įvykdyti teismo sprendimą geruoju, jam nebuvo suteikta galimybė pačiam įvykdyti teismo sprendimą ir taip išvengti priverstinio vykdymo procedūros. Be Antstolis be jokio pagrindo reikalauja papildomų vykdymo išlaidų už turto arešto akto surašymą, nes sprendimų vykdymo instrukcijoje nurodyta, kad tokios išlaidos neišieškomos, kai konfiskuojamas turtas, išskyrus, kai turtas areštuojamas ar aprašomas taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Antstolis 2013-05-29 patvarkymu vykdomojoje byloje atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir kartu su vykdomąja byla persiuntė juos apylinkės teismui nagrinėti. Patvarkyme nurodė, kad vykdo 2013-04-26 išduotą vykdomąjį raštą, kurio pagrindu teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai. Atlikdamas šią procedūrą antstolis konfiskuotą turtą areštuoja ir turto arešto aktą kartu su kitais turto konfiskavimu susijusiais dokumentais perduoda Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl antstolio patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą yra teisėtas. Vykdant turto konfiskavimą raginimas nesiunčiamas, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad antstolis privalėjo paraginti skolininką geruoju įvykdyti sprendimą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad teismo nuosprendis, kuriuo J. V. pripažintas kaltu už padarytus nusikaltimus, įsiteisėjo 2013-04-24, šiuo nuosprendžiu iš J. V. konfiskuotas kompiuterio sisteminis blokas, kuris saugomas Lietuvos kriminalinės policijos biure. Nuosprendžiai dėl baudžiamojo poveikio priemonių – turto konfiskavimo pateikiami vykdyti antstoliams (BPK 342 str. 3 d.). Nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, konfiskuoto turto dokumentų nuorašus bei vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui ir apie tai raštu praneša teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai (BPK 357 str. 1 d.). Antstolis, perdavęs konfiskuotą turtą teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, ne vėliau kaip per tris dienas grąžina nuosprendį priėmusiam teismui vykdomąjį raštą su įrašu, kad turtas konfiskuotas ( BPK 584 str. 2 d.). Teismo sprendimų vykdymo tvarka reglamentuojama CPK VI dalies normų. CPK 584 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles vykdytini teismo nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais. Tai reiškia, kad pagal CPK normas vykdoma nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo. Visi vykdymo proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis privalo griežtai laikytis teisės aktų nustatytos teismų sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų. Teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus. CPK 661 str. 2 d. numatyta, jog dėl turto konfiskavimo raginimas nesiunčiamas. Pareiškėjo abejonės dėl galimų antstolio neteisėtų veiksmų ir prašymas stabdyti nepagrįstai išduoto vykdomojo rašto vykdymą yra visiškai nepagrįstos. VMI prie LR FM visiškai sutinka su antstolio patvarkyme, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą, išaiškinimais, tuo pačiu visiškai sutikdama su tuo, kad vykdomojo rašto vykdymo sustabdymo nei privalomo, nei fakultatyvaus pagrindo nėra. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II. Ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi pareiškėjo J. V. skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo konfiskuojamas turtas, valstybė tampa tokio konfiskuoto turto savininke, todėl toks turtas turi būti perduotas valstybės nuosavybėn. Antstolis yra įgaliotas perduoti konfiskuojamą turtą, tačiau jam nėra suteikta teisė disponuoti valstybei priklausančiu turtu. Teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, o pastaroji pagal suformuotą teismų praktiką turi perimti antstolio perduodamą konfiskuotą turtą. Teismas pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, kad realiai konfiskuotiną daiktą perduoti antstoliui pareiškėjas neturėjo jokių galimybių, nes jis buvo saugomas Lietuvos kriminalinės policijos biure, laikė pagrįstais, tačiau teismas šių aplinkybių konstatavimą laikė nesudarančiu pagrindu daryti išvadą, kad antstolis neteisėtai priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti. Teismas padarė išvadą, kad antstolis areštuodamas konfiskuotą daiktą, turėjo įpareigoti areštuoto turto saugotoją – Lietuvos kriminalinės policijos biurą perduoti jį antstoliui arba tiesiogiai valstybinei mokesčių inspekcijai, o pastarajai tenka pareiga perimti antstolio perduodamą konfiskuotą turtą. Antstolis, perdavęs konfiskuotą turtą teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, ne vėliau kaip per tris dienas grąžina nuosprendį priėmusiam teismui vykdomąjį raštą su įrašu, kad turtas konfiskuotas (BPK 357 str. 7 d.). Teismas taip pat konstatavo, kad nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas konfiskuotino turto realiai neturėjo ir negalėjo jo perduoti antstoliui dėl objektyvių priežasčių, tačiau vykdymo procesas pradėtas dėl jam nuosavybės teise priklausiusio turto konfiskavimo ir jame jis laikytinas skolininku CPK 642 str. prasme, todėl antstolis pagrįstai priėmė 2013-05-08 patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo, nes antstoliui turi būti atlyginta už jo atliktus procesinius veiksmus, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas jau teismo sprendimo priėmimo metu turėjo suvokti teisines pareiškėjui priklausiusio turto, kurį teismas nusprendė konfiskuoti, pasekmes. Taip pat antstolis turi pakankamą pagrindą tikėtis, kad už teisėtą priverstinio pobūdžio priemonių panaudojimą, įvykdant vykdomąjį dokumentą, jis gaus nustatytą atlyginimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas J. V. prašo nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad nutartis priimta pažeidžiant procesines ir materialines teisės normas. Pareiškėjas sutinka ir neprieštarauja, kad kompiuterio sisteminis blokas iš jo būtų konfiskuojamas, tačiau nesutinka, jog turi padengti vykdymo išlaidas, kurios susidarė dėl valstybės institucijų kaltės ir nesugebėjimo pergabenti konfiskuotą turtą iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro į Valstybinę mokesčių inspekciją tarp kurių atstumas yra 2 km. Valstybės institucijos turi tarpusavyje bendradarbiauti, veikti vadovaujantis nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo principais. Kompiuterio blokas turėjo būti perduodamas Valstybinei mokesčių inspekcijai tiesiogiai, neįtraukus į šį procesą antstolio, kurio įtraukimas į šį procesą buvo nepagrįstas, neteisėtas ir nereikalingas. Neteisinga teismo išvada, kad realiai neturėdamas konfiskuotino turto ir negalėdamas jo perduoti antstoliui dėl objektyvių priežasčių, pareiškėjas vis tiek laikytinas skolininku. Baudžiamuoju įsakymu iš pareiškėjo buvo konfiskuotas kompiuterio sisteminis blokas, kuris saugomas Lietuvos kriminalinės policijos biure. Su šiuo įsakymu pareiškėjas sutiko ir jo neskundė, dėl ko savo pareigą perduoti valstybei konfiskuotiną turtą yra visiškai įvykdęs. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pačiam perduoti konfiskuotą turtą, todėl pati valstybė sudarė objektyvias kliūtis jam pačiam perduoti konfiskuotiną daiktą. Kai sisteminis blokas buvo perduotas valstybei, pareiškėjas nelaikytinas skolininku. Antstolis negalėjo priimti vykdomojo dokumento vykdyti, kadangi jis jau įvykdytas. Teismas nepasisakė dėl to, jog antstolis be jokio pagrindo reikalauja iš pareiškėjo papildomų vykdymo išlaidų už turto arešto akto surašymą. Taip pat prašo teismo įvertinti, kad pareiškėjas yra nedirbantis, išlaikomas tėvų, jokio turto neturi, baudžiamuoju įsakymu iš pareiškėjo priteista 8600 Lt piniginė bauda, taip pat Vilniaus universitetui turi grąžinti 3900 Lt už nutrauktas studijas, todėl 323,06 Lt už pareiškėjo jau įvykdytą teismo sprendimo priverstinį įvykdymą akivaizdžiai neproporcingos, per didelės ir neprotingos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis G. B. prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nutartį palikti galioti. Nurodo, kad savo poziciją dėl pareiškėjo argumentų nuosekliai išdėstė savo patvarkyme atsisakyti tenkinti skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-04 priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo pareiškėją J. V. pripažino kaltu pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius bei paskyrė galutinę bausmę - 62 MGL dydžio baudą ir konfiskavo iš J. V. kompiuterio sisteminį bloką „Hewlett Packard“ Nr. CZC3350HGV (saugomą Lietuvos kriminalinės policijos biure) (v.b.l.10-23). Iš teismo baudžiamojo įsakymo, Lietuvos kriminalinės policijos biuro nusikaltimų tyrimo 3-iosios valdybos 2013-03-19 rašto matyti, kad konfiskuotinas daiktas jau ikiteisminio tyrimo metu perduotas saugoti Lietuvos Respublikos kriminalinės policijos biurui. Antstolis G. B. 2013-05-08 patvarkymu priėmė vykdyti išieškotojo Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktą vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 1-1471-716 dėl kompiuterio sisteminio bloko „Hewlett Packard“ konfiskavimo iš J. V. išieškotojo naudai (v.b.l.18). Atlikdamas vykdymo proceso veiksmus, antstolis 2013-05-08 surašė turto arešto aktą, kuriuo areštavo kompiuterio sisteminį bloką „Hewlett Packard“ Nr. CZC3350HGV, nurodydamas, kad areštuotas turtas saugomas Lietuvos kriminalinės policijos biure bei 2013-05-08 kartu su kitais procesiniais dokumentais išsiuntė išieškotojui (v.b.l. 4-6). Antstolis taip pat 2013-05-08 priėmė patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo, kuriuo apskaičiavo 323,06 Lt dydžio vykdymo išlaidas, įpareigodamas skolininką per nustatytą terminą jas sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą banke (v.b.l.2-3). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis teismų praktika šiuo klausimu, padarė išvadą, kad antstolis teisėtai ir neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas vykdymo veiksmus reglamentuojančių teisės normų priėmė 2013-05-08 patvarkymus. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad kompiuterio blokas turėjo būti perduodamas Valstybinei mokesčių inspekcijai tiesiogiai, neįtraukus į šį procesą antstolio, kurio įtraukimas į šį procesą buvo nepagrįstas, neteisėtas ir nereikalingas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto atskirojo skundo motyvais nesutinka.
BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal CK 4.47 straipsnio 10 punktą nuosavybės teisė gali būti įgyjama konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą). Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas valstybės turto įgijimo būdas perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą. Pagal BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punktą nuosprendžiai (baudžiamasis įsakymas) dėl baudžiamojo poveikio priemonių – turto konfiskavimo ir išplėstinio turto konfiskavimo – pateikiami vykdyti antstoliams. BPK 357 straipsnio 6 dalis numato, kad nuosprendžio, kuriuo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, vykdymas, jei nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, konfiskuotino turto dokumentų nuorašus bei vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui ir apie tai raštu praneša teritorinei Valstybinei mokesčių inspekcijai. CPK 692 straipsnyje nustatyta, kad teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybei perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą, valstybei atstovauja valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 638 str. 2 d.), ir antstolis perduoda jai realizuoti konfiskuotą turtą, jeigu įstatymai nenustato kitaip (CPK 691, 692 straipsniai) ir konstatavęs, jog tik kiti įstatymai, o ne poįstatyminiai (įstatymo įgyvendinamieji teisės) aktai gali nustatyti nurodytos taisyklės išimtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2010). Pažymėtina ir tai, kad aptariama CPK 692 straipsnio norma tiesiogiai įtvirtina antstolio pareigą teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą perduoti realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, nepaliekant kitokios alternatyvos. Taigi tiek BPK, tiek CPK nuostatos aiškiai įtvirtina, kad konfiskuotą turtą teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai perduoda būtent antstolis, todėl įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-04 baudžiamajam įsakymui, antstolis įgijo pareigą areštuoti konfiskuotą turtą, įpareigojant areštuoto turto saugotoją – Lietuvos kriminalinės policijos biurą perduoti jį antstoliui, o pastarajai kilo pareiga perimti antstolio perduodamą konfiskuotą turtą, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti, jog antstolis į procesą buvo įtrauktas nepagrįstai.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto atskirojo skundo argumentu, jog konfiskuoto turto perdavimui iš vienos valstybinės institucijos kitai valstybinei institucijai, priverstinio vykdymo veiksmai nereikalingi, o pati valstybė pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis pačiam perduoti konfiskuotą daiktą. Remiantis LR CPK 683 straipsniu, areštuoto turto saugotojo pareigos apima pareigą užtikrinti areštuoto turto apsaugą, kitų pareigų turto saugotojui civilinio proceso įstatymas nenumato, todėl kaip minėta, būtent antstolis, o ne pats Lietuvos kriminalinės policijos biuras ar pareiškėjas turėjo teisę ar pareigą perduoti konfiskuotą daiktą valstybinei mokesčių inspekcijai, kadangi tokią pareigą antstoliui nustato įstatymas.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog antstolis be jokio pagrindo reikalauja papildomų vykdymo išlaidų už turto arešto akto surašymą. Iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog antstolis pagrįstai priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą, nurodė, kad vykdymo išlaidas nurodė vykdymo išlaidų apskaičiavime, kurių pareiškėjui nesumokėjus, antstolis pagrįstai 2013-05-08 priėmė patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 28 punktu, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl jame nurodyto turto konfiskavimo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų konfiskuotą turtą areštuoja ir turto arešto aktą kartu su kitais su turto konfiskavimu susijusiais dokumentais perduoda valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl antstolis surašydamas turto arešto aktą, šio teisės akto nuostatos nepažeidė. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2013-05-08 antstolio patvarkymą teisingai vertino kaip pagrįstą ir teisėtą.
Apeliantas prašo teismo įvertinti, kad 323,06 Lt vykdymo išlaidos nepagrįstai didelės ir neproporcingos, nes jis yra pirmo kurso studentas, nedirbantis, išlaikomas tėvų, jokio turto ir piniginių santaupų neturi, turi grąžinti Vilniaus universitetui 3900 Lt už nutrauktas studijas, tačiau šių savo aplinkybių apeliantas nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 str.).
Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.