Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilsarma“ atstovei advokatei Iraidai Žogaitei,

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Fragrances International“ atstovui advokatui Ugniui Pėdnyčiai,

trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Čilija“ atstovei Žydrūnei Stuglytei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Fragrances International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 25d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-776-51/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilsarma“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Fragrances International“, dalyvaujant tretiesiems asmenims Valstybės įmonei Registrų centras ir uždarajai akcinei bendrovei „Čilija“ dėl nuosavybės teisės į patalpas pripažinimo ir baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB ,,Vilsarma“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB ,,Fragrances International“ ir prašė:

1) panaikinti 122,53 m² bendro ploto restorano patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, sudarančios 63,51 m² ir pažymėtos R-1, ir 205,10 m² bendro ploto restorano patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtų nuo R-6 iki R-14, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo patalpos), teisinę registraciją atsakovo UAB „Fragrances International“ vardu;

2) pripažinti ieškovo UAB „Vilsarma“ nuosavybės teisę į ginčo patalpas;

3) priteisti iš atsakovo 540 000 Lt baudą;

4) priteisti 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 2-7, t. 2, b.l. 84-86).

Nurodė, kad 2004 m. liepos 7 d. ieškovas ir atsakovas sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu 2004 m. liepos 8 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas ieškovo ir atsakovo bendro naudojimo objektų valdymas. Sutartimi šalys susitarė dėl jungtinės veiklos vykdymo bei šalių teisių ir pareigų vykdant jungtinę veiklą ir dėl bendro jungtinės veiklos rezultato pasidalijimo. Sutarties 9 punktu šalys susitarė, kad Sutarties rezultatas bus padalintas tokia tvarka ir tokiomis dalimis: Sutarties pagrindu sukurtas visas turtas, pasiekus Sutarties tikslą, nuosavybės teise priklausys ir bus registruojamas atsakovo vardu (registruojamos nuosavybės teisės), bet jo dalis, t.y. patalpos, pažymėtos Sutarties priedu esančiame plane skaičiais 1, 3, 4, 6 ir 8, bus registruojamos ieškovo vardu pagal šalių sudarytą nurodytų patalpų perleidimo sutartį. Pagal Sutarties 6.8 punktą atsakovas įsipareigojo atlikti patalpų rekonstrukcijos ir kitus statybos darbus su ieškovui perduotinomis patalpomis ne vėliau kaip iki 2004 m. lapkričio 1 d., o iki 2004 m. lapkričio 15 d. atlikti jų registraciją. Ieškovas įvykdė savo įsipareigojimus pagal Sutartį, t.y. davė atsakovui sutikimus atlikti visus veiksmus, reikalingus įgyvendinti Sutartį, suteikė žemės sklypą, reikalingą statybos aikštelei bei visiems statiniams Sutarties pagrindu statyti ir/ar rekonstruoti bei atliko papildomus darbus. Statinio rekonstrukcijos ir remonto darbai atlikti, statinys ir jame esančios ginčo patalpos buvo pripažinti tinkamais naudotis ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tačiau atsakovas iki šiol neperleido jų ieškovui, nors ne kartą buvo raginamas tai padaryti. Atsakovas, nurodydamas galįs šias patalpas ieškovui tik parduoti ar išnuomoti, elgiasi nesąžiningai, nes šalys nesitarė dėl ginčo patalpų nuomos ar pirkimo-pardavimo, o tarėsi dėl sukurto turto, kaip jungtinės veiklos rezultato, pasidalinimo ir tų patalpų įregistravimo viešame registre ieškovo vardu. Ginčo patalpų pardavimas ar išnuomavimas ieškovui prieštarautų pačios Sutarties esmei ir tikslui, nes pagal Civilinio kodekso (toliu – CK) 6.971, 6.977 ir 4.80 straipsnius turtas, sukurtas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė ir kiekvienas partneris turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ginčo patalpos turi būti perleidžiamos ieškovui neatlygintinai kaip jungtinės veiklos rezultatas, šalims pasirašant atskirą patalpų perleidimo sutartį. Ieškovas ne tik vykdė įsipareigojimus, bet ir atliko papildomus, Sutartyje nenumatytus veiksmus, susijusius su ginčijamomis patalpomis, kurių atlikimui išleido 942 896,68 Lt be PVM. Kadangi atsakovas iki šiol neperleido ginčo patalpų ieškovui, atsakovas, kompensuodamas Sutarties 14 punktu sutartus ieškovo nuostolius, privalo mokėti ieškovui 540 000 Lt baudą (3 000 Lt x 180 d.).

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškovo UAB ,,Vilsarma“ ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovui nuosavybės teisę į 122,53 kv. m bendro ploto restorano patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, sudarančią 63,51 kv. m ir pažymėtą R-1, ir 205,10 m² bendro ploto restorano patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas nuo R-6 iki R-14, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovo 25 000 Lt netesybų, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 9 751,30 Lt žyminio mokesčio; likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, jog tarp šalių sudaryta įstatymų nuostatas atitinkanti jungtinės veiklos sutartis, todėl šalių santykiams taikytinos CK LI skyriaus normos. Laikyti Sutartį tik ketinimų ar preliminaria sutartimi, kaip nurodo atsakovo atstovas, nėra pagrindo, nes iš viso Sutarties turinio matyti, kad būtent ji yra pagrindinė sutartis, o ateityje numatyta sudaryti patalpų perleidimo sutartis yra tik Sutartyje numatyto jungtinės veiklos rezultato padalijimo įteisinimas tarp šalių, tai yra išvestinė ir savo esme Sutarties vykdymo procedūrinio pobūdžio sutartis. Atsakovo nurodomi argumentai, neva ieškovas netinkamai vykdęs ar net nevykdęs Sutarties sąlygų, atsakovas darbus atlikęs tik savo sąskaita ir panašiai, negali būti laikomi pagrindu ieškovui nevykdyti Sutartyje numatytų savo įsipareigojimų, nes atsakovas pretenzijų ieškovui dėl sutarties nevykdymo nepateikė, sutarties sąlygų neginčijo, todėl laikytina, kad ieškovas vykdė Sutarties įsipareigojimus. Tarp šalių iš esmės ir nėra ginčo dėl to, kad Sutartyje numatytų dalis patalpų, kurios, pasiekus Sutarties tikslą, nuosavybės teise įregistruotos atsakovo vardu, turi būti perleista ieškovui. Visų jungtinės veiklos rezultate pastatytų (rekonstruotų) patalpų teisinę registraciją atsakovo vardu bei ginčijamų patalpų perleidimą (perdavimą) pagal ateityje sudarytiną patalpų perleidimo sutartį šalys numatė ir Sutartyje (Sutarties 6.8, 9, 10 p. p.). Ginčas kilęs dėl to, kokia sutartimi ir atlygintinai ar neatlygintinai turėjo būti perleista ši patalpų dalis. Atsakovo aiškinimas apie atlygintiną patalpų perleidimą prieštarauja pačios jungtinės veiklos sutarties esmei, nes įstatymas nustato, kad partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 str. 1 d.), kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.). Taigi jau sudarydamos Sutartį šalys susitarė dėl konkrečių patalpų, kurios kaip jungtinės veiklos rezultato padalijimas nuosavybės teise turi atitekti ieškovui. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad šalys turėjo galvoje atlygintiną patalpų perleidimą. Atsakovas įrodymų savo teiginiams patvirtinti nepateikė, savo atsikirtimus grindė bendro pobūdžio argumentais apie Sutarties sąlygų naudingumą tik ieškovui bei prieštaravimą verslo logikai, privataus juridinio asmens veiklos tikslams ir panašiai. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes ieškovo reikalavimą dėl nuosavybės teisių į ginčijamas patalpas teismas pripažino tenkinamu (CK 4.47 str. 1 ir 4 p.), konstatavęs, kad ginčo patalpos buvo delsiamos perleisti ieškovui, tai yra atsakovas pažeidė patalpos ,,6“ perleidimo terminą. Šalys Sutartyje numatė konkrečią datą dėl Sutarties priede – plane pažymėtos ,,6“ patalpos registravimo ieškovo nuosavybe – iki 2005 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 10 p.). Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas nuo 2005 m. vasario 8 d. ne vieną kartą ragino atsakovą pasirašyti patalpų perdavimo sutartį (t.1 b.l. 36-42), tačiau atsakovas teigė, kad patalpas galįs tik parduoti ar išnuomoti. Taigi atsakovas sąmoningai vengė sudaryti Sutartimi numatytą patalpų perleidimo sutartį, tuo nevykdė savo prisiimtos prievolės be pateisinamų priežasčių, dėl ko jo atžvilgiu taikytinos netesybos (CK 6.71 str., Sutarties 14 p.). Teismas, įvertinęs tai, kad prašoma priteisti netesybų suma neprotingai didelė, kad iš dalies Sutarties nuostatos įvykdytos (šalys pripažįsta, kad ginčo patalpos naudojimuisi ieškovui buvo perduotos), kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog būtų patyręs ženklesnių nuostolių dėl patalpų perleidimo sutarties nesudarymo, netesybų sumą sumažino iki 25 000 Lt (CK 1.5 str., 6.71 str. 2 d.).

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Fragrances International“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Sprendimo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė CK 6.971 straipsnio 1 dalies nuostatas bei klaidingai aiškino ginčo sutartį, pripažindamas ieškovui nuosavybės teisę į ginčo patalpas kaip jungtinės veiklos rezultatą. Apelianto įsitikinimu, tokia teismo pozicija yra nesuderinama su šalių tikraisiais ketinimais ir jų aiškiai išreikšta valia. CK 6.971 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad į jungtinę veiklą partnerių įneštas turtas, jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis. Šalys Sutarties 9 punktu susitarė, kad pastatytos ginčo patalpos atsakovui priklausys asmeninės nuosavybės, o ne partneriams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl ieškovas, siekdamas atidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės turėjo nuginčyti Sutarties 9 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo ginčytos sutarties sąlygos, reglamentuojančios sukurto turto teisinį režimą ir nuosavybės priklausomybę, teismas nepagrįstai pripažino, jog ginčo patalpos turi būti atidalintos iš asmeninės atsakovo nuosavybės ir vien tik Sutarties pagrindu pripažinta nuosavybės teise į ginčo patalpas ieškovui. Nenuginčyta Sutartis ar jos sąlyga galioja, jos šalims turi įstatymo galia, todėl teismas turėjo vadovautis ne bendrosiomis jungtinę veikla reglamentuojančiomis teisės normomis, bet konkrečiu šaliu susitarimu – Sutartimi. Teismas šių teisinių aplinkybių sprendime nevertino. Ieškovas, aiškindamas Sutarties 9 punktą pateikė neįrodytą bei teisiškai nepagrįstą argumentą - neva šalys susitarė, kad visas atsakovo sukurtas patalpas nuosavybės teise atsakovas įgis asmeniškai tik todėl, kad turtą registruojant bendrosios nuosavybės teise „gali kilti tam tikrų problemų“. Šių „problemų“ ieškovas pirmos instancijos teismo proceso metu neįrodė (CPK 178 str.).

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo veiksmai: pretenzijų ieškovei dėl Sutarties nevykdymo nepateikimas, Sutarties sąlygų neginčijimas, įrodo, kad ieškovė vykdė įsipareigojimus. Apelianto įsitikinimu, teismas šiomis išvadomis grubiai pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigų paskirstymą o kartu ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Teisės norminiai aktai, reglamentuojantys jungtinę veiklą, neįpareigoja nukentėjusią šalį reikšti kitai pretenzijas dėl sutarties nevykdymo, ar netinkamo vykdymo. Tai nukentėjusiosios šalies teisė, bet ne pareiga. Aplinkybė, jog nėra ginčytos vienos ar kitos Sutarties sąlygos, negali būti laikoma pagrindu Sutartį aiškinti taip, kaip nurodo ieškovas - pripažinti, kad ieškovas įnešė įnašus į jungtinę veiklą. Civilinėje teisėje galioja kaltės prezumpcija, todėl būtent ieškovas, norėdamas neatlygintinai išreikalauti ginčo patalpas, kaip jungtinės veiklos rezultate sukurtą turtą, turėjo nuginčyti Sutarties 9 punkto nuostatą, kuria susitarta, kad visos sukurtos patalpos nuosavybes teise priklausys atsakovui ir įrodyti savo įnašų į jungtinę veiklą padarymą. Sutarties šalims neginčijus, teismas, priimdamas sprendimą, turėjo įvertinti, ar šalys įnešė įnašus į jungtinę veiklą, ar yra pagrindas konstatuoti, kad šalys iš viso turi teisę į jungtinės veiklos rezultate sukurtą turtą. Lietuvos Apeliacinis Teismas 2005 m. gruodžio 29 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr.2A-418/2005, kurios ratio decidendi yra panašios, nurodė, jog „daiktines teises į nekilnojamąjį turtą jungtinės veiklos sutarties pagrindu galima pripažinti tik tuomet, kai surinktų įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės, kad sutarties šalys įvykdė jungtinės veiklos sutartį, laikėsi ja prisiimtų įsipareigojimų“. Todėl ieškovo pareiga buvo įrodyti, kad jis įnešė įnašus į jungtinę veiklą, tinkamai įvykdė Sutartimi prisiimtas pareigas. Apeliantas teigia, jog ieškovo pateikti dokumentų nuorašai nesusiję su Sutartimi, jos vykdymu, nes juose nurodytos išlaidos, skirtos ne ginčo, o šalia esančių ieškovės patalpų, turėtų iki Sutarties sudarymo, rekonstrukcijai, įsirengimui, pritaikymui viešojo maitinimo veiklai. Ieškovo pozicija, kad investicijas į jo asmenines, su Sutartimi nesusijusias patalpas, galima vertinti kaip įnašus į jungtinę veiklą, prieštarauja Sutarties esmei, todėl ieškovo teiginiai apie į jungtinę veiklą įneštus beveik 1 000 000 Lt yra niekiniai ir prieštarauja bylos duomenims. Ieškovas neįrodė, jog yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp jos pateiktų PVM sąskaitų faktūrų sutarčių kitų dokumentų ir jos pareigų, kylančių iš Sutarties vykdymo. Ieškovas neįvykdė Sutarties 3 punkte įsipareigojo suteikti atsakovui žemės plotą reikalingą statybos aikštelei bei visiems statiniams statyti ir/ar rekonstruoti. Paaiškėjo, kad žemės ploto ieškovas negalėjo suteikti, nes Sutarties sudarymo metu jis neturėjo jokių teisių į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ginčo sutartyje nurodytas ieškovo leidimas be jį įteisinančio Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutikimo yra niekinis, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 22 d. civilinėje byloje Nr.3K-3-198 BUAB „Saulėtekis“ v. AB „Šiaulėnų gyvulininkystės kompleksas“). Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas į bylą pateiktų įrodymų bei atsakovo pateiktų motyvų, apie tai, kad ieškovas nevykdė Sutarties, neįnešė įnašų įjungtiną veiklą, pažeidė įrodymų vertinimo procesines teisės normas.

3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad iš esmės tarp šalių ir nėra ginčo dėl to, kad Sutartyje numatytų patalpų dalis, kurios nuosavybės teise įregistruotos atsakovo vardu, turi būti perleista ieškovui. Apeliantas nurodo, jog, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teigė, kad ginčo patalpos ieškovui (net atlygintinai) negali būti neperleistos, nes jis nevykdė Sutarties.

4. Teismas neteisingai Sutartį vertino pagrindine sutartimi, o ne ketinimų ar preliminaria sutartimi, o šalių numatytą sudaryti patalpų perleidimo sutartį vertino kaip Sutarties vykdymo procedūrinio pobūdžio sutartį. Apeliantas nurodo, jog šalių sudaryta Sutartis yra mišraus pobūdžio, turi kelių sutarčių rūšių elementų, todėl Sutarties negalima aiškinti vadovaujantis išimtinai tik jungtinę veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis. Šalys Sutarties 9 punkte susitarė ateityje sudaryti patalpų, kurias pastačius, nuosavybės teisę į jas įgys atsakovas, perleidimo sutartį. Tokiu būdu ieškovas prieš trečiuosius asmenis užsitikrino pirmenybės teisę įgyti ginčo patalpas. Apelianto manymu, šio susitarimo atžvilgiu turi būti taikomos preliminarią sutartį reglamentuojančios teisės normos. Susitarimas perleisti ginčo patalpas pagal ateityje sudarytiną patalpų perleidimo sutartį labai nekonkretus, todėl savo esme net negali būti laikomas preliminaria sutartimi, o turi tik verslo praktikoje paplitusio ketinimų protokolo prigimtį, nes juo net nebuvo susitarta dėl būsimos sutarties rūšies, esminių sutarties sąlygų. Iš Sutarties 9 punkto nuostatų matyti, kad šalys susitarė ateityje sudaryti atskirą ginčo patalpų perleidimo sutartį; Sutarties 6.4 punktu susitarė dėl busimos patalpų perleidimo sutarties formos (notarinė) ir sutarties sudarymo išlaidų paskirstymo (lygiomis dalimis), todėl Sutartis negali būti pripažįstama pagrindine patalpų perleidimo sutartimi. Šalys susitarė tik dėl vienos esminės būsimos patalpų perleidimo sutarties sąlygos - dalyko, tai yra konkrečiai nurodė patalpas, kurios turėjo būti perleistos atskira sutartimi (sutarties priede pažymėtos skaičiais: 1, 3, 4, 6, 8 (R-l ir nuo R-6 iki R-14)), tačiau nebuvo tartasi dėl ginčo patalpų kainos ir/ar kitų ateityje sudarytinos sutarties esminių sąlygų. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, jog „nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo reikalauti įvykdyti susitarimo natūra, nes toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą“. Teismas pripažindamas, kad Sutartis negali būti traktuojama kaip atskira, savo rūšį turinti sutartis, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad prieš atsakovo valią, vien tik Sutarties pagrindu, ieškovui negali būti pripažinta nuosavybės teisė į atsakovui nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas. Teismas nemotyvuotai sprendė, kad Sutarties 9 p. nurodyta patalpų perleidimo sutartis tėra tik jungtinės veiklos rezultato padalijimo įteisinimas ir savo esme procedūrinio pobūdžio sutartis. Apelianto teigimu, teisės norminiuose aktuose procedūrinio pobūdžio sutartis, kuria nekilnojamasis turtas yra perleidžiamas kito asmens nuosavybėn, iš viso nėra reglamentuojama, todėl neaišku kokia procedūrine sutartimi, neatlygintinai perleisti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą, perduoti jo nuosavybės teisę. Teismas sprendime nenurodė, kokios sutarties pagrindu atsakovas turėjo perleisti ginčo patalpas ieškovui. Apelianto įsitikinimu, Sutarties 9 punkte nurodyta sutartis yra ne procedūrinio pobūdžio, o vienas iš nekilnojamojo turto perleidimo sandorių, reglamentuojamų Civilinio kodekso ir sudarančių pagrindą atlikti nuosavybės teisės perleidimo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

5. Teismo išvada, kad šalys tarėsi dėl neatlygintino ginčo patalpų perleidimo, nepagrįsta, prieštarauja atsakovo veiklos tikslui – pelno siekimui, civilinės teisės principams, imperatyvioms įstatymų, juridinio asmens steigimo dokumentų normoms, komercinei praktikai.

6. Teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 25000 Lt netesybų. Apelianto įsitikinimu, netesybos neturėjo būti priteistos, nes jis neatliko neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas ieškovui reikalauti netesybų, vadovaujantis ginčo sutarties 14 punktu. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas be pateisinamos priežasties vėlavo sudaryti Sutarties priede 6 numeriu (dabar R-1) pažymėtų patalpų atskirą perleidimo sutartį. Teismas vadovavosi tik Sutarties 10 punktu ir ieškovo pateiktais 2005 m. vasario 8 d. ir vėlesniais raginimais, neatsižvelgė ir nevertino atsakovo pateiktų įrodymų. Ginčo sutarties 10 punkte nurodoma, kad „teisės į šią rūsio dalį pereis partneriui „Vilsarma“ tik pilnai įvykdžius Sutartį, tai yra išnaudojusi visas galimybes plėsti statinį, statyti kitus statinius arba šių galimybių partneriui „Fragrances International“ iki 2005 m. gruodžio 31 d. atsisakius raštu. Apeliantas iki šiol ieškovui nėra pateikęs raštiško atsisakymo dėl rūsio plėtimo galimybių, ginčo sutartis iki šiol galioja, nes Sutartyje numatyto įgaliojimo apeliantui veikti partnerių vardu terminas yra trys metai (Sutarties 4 punktas). Teismas nepagrįstai laikė, kad tik ieškovas buvo suinteresuotas patalpų perleidimo sutarties sudarymu su atsakovu. Teismas neatsižvelgė ir nevertino atsakovo į bylą pateiktų rašytinių pranešimų ieškovui, pagrindžiančių, kad atsakovas ragino ieškovą pradėti derybas dėl ginčo patalpų perleidimo sutarties sąlygų suderinimo ir sutarties pasirašymo. 2005 m. lapkričio 21 d. pranešimu atsakovas ragino ieškovą pradėti derybas dėl pagrindinės ginčo patalpų perleidimo sutarties sudarymo. Siųstas pranešimas dėl ieškovo kaltės grįžo neįteiktas, nes ieškovas atsakovui nepranešė apie pasikeitusį buveinės adresą (VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje iki šiol skelbiamas ieškovo sutartyje nurodytas buveinės adresas). Šis atsakovo pateiktas rašytinis įrodymas pagrindžia aplinkybę, jog jis nevengė sudaryti pagrindinės ginčo patalpų perleidimo sutarties, kad būtent dėl ieškovo kaltės, nebendradarbiavimo, neinformavimo apie pasikeitusį adresą iki 2005 m. gruodžio 31 d. nebuvo sudaryta pagrindinė ginčo patalpų perleidimo sutartis. Ieškovas pirmąjį raginimą dėl Sutarties 10 punkte nustatyto termino sudaryti pagrindinę R-l patalpos perleidimo sutartį praleidimo atsakovui atsiuntė praėjus beveik 6 mėnesiams po numatyto sutarties sudarymo termino, tai yra tik 2006 m. gegužės 29 d. Tik nuo gegužės 29 d. šalys pradėjo aktyvų susirašinėjimą, kurio metu iškilo Sutarties sąlygų aiškinimo problemos. Apelianto įsitikinimu, šis susirašinėjimas negali būti laikomas pagrindu pripažinti, kad dėl atsakovo kaltės buvo vilkinamas pagrindinės perleidimo sutarties sudarymas. Vadovaujantis sutarties laisvės principu, viena šalis, be kitos šalies valios negali sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sutarties, todėl dėl ieškovo kaltės neįteikus atsakovo pranešimo dėl derybų pradžios, ieškovui nepranešus apie pasikeitusį buveinės adresą, atsakovas negalėjo vienašališkai sudaryti atskiros ginčo patalpų perleidimo sutarties, o nevykdantis sutartinių įsipareigojimų asmuo negali būti laikomas nukentėjusia šalimi ir negali reikalauti iš kitos šalies netesybų. Teismas spręsdamas, kad būtent atsakovas pažeidė Sutarties 10 punkte nustatytą terminą, nepagrįstai vadovavosi ieškovo į bylą pateiktais 2005 m. vasario 8 d., 2005 m. kovo 1 d., 2005 m. kovo 2 d., 2005 m. lapkričio 2 d. raginimais, kurių atsakovas negavo. Be to, teismas negalėjo vadovautis 2005 m. vasario 8 d., 2005 m. kovo 1 d., 2005 m. kovo 2 d., 2005 m. lapkričio 2 d. raginimais net, jei juos atsakovas būtų gavęs, kadangi jie surašyti iki 2005 m. gruodžio 31 d. Taigi netesybų galima reikalauti tik iš asmens, kuris netinkamai įvykdė ar pažeidė sutartimi nustatytus terminus. Ieškovo raginimai neturi įrodomosios galios nustatant, ar atsakovas pažeidė sutarties 14 punktą, nes (net ir nesiaiškinant aplinkybių, susijusių su šių raginimų išsiuntimu ir /ar įteikimu) nurodyta jų surašymo data yra ankstesnė, nei prievolės įvykdymo terminas ir neatspindi nei vienos iš šalių elgesio sueinant ar suėjus prievolės įvykdymo terminui. Apeliantas laiko, kad teismas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių procesinio lygiateisiškumo principus - vienus įrodymus pripažino svarbiais, o dėl kitų nepasisakė.

Atsiliepimais į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB ,,Vilsarma“ ir tretysis asmuo UAB ,,Čilija“ prašo atsakovo UAB ,,Fragrances International“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teisme šalių atstovai palaikė savo pozicijas.

Apeliacinis skundas patenkinamas. Teismo sprendimas keičiamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl šalių įvykdytų jungtinės veiklos sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsiradimą ir padarė nepagrįstą išvadą apie ieškovo teisę į dalinę jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurto bendro turto nuosavybę.

Ginčas kilęs iš 2004 m. liepos 7 d. Jungtinės veiklos sutarties turinio interpretavimo ir konkrečiai jos (Sutarties) 9 punkto aiškinimo.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sąvoka pateikta CK 6.969 straipsnyje. Tai – dviejų ar daugiau asmenų (partnerių) įsipareigojimas kooperuojant savo turtą, darbą, žinias, veikti bendrai tam tikram, įstatymui neprieštaraujančiam tikslui arba tam tikrai veiklai. Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybė, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji nuosavybė, jeigu ko kitą nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 str.). Įstatymas partnerio įnašu pripažįsta visą, ką jis įneša į bendrą veiklą ir preziumuoja parnerių įnašų lygybę (CK 6. 970 str.).

Pirmosios instancijos teismas aiškino šalių sudarytą Sutartį laikydamasis sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 str.), teisingai konstatavo šalių ketinimus ir padarė pagrįstą išvadą, kad tarp šalių sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, o ne preliminarioji sutartis ar ketinimų protokolas, kaip teigia atsakovas. Sutarties tiksluose apibrėžta šalių valia siekti efektyviai valdyti ir naudoti statinį (duomenys neskelbtini), atlikti jo remontą, rekonstrukciją, kitus statybos darbus, statyti naujus statinius žemės sklype, kuriame yra minėtas statinys, o taip pat vykdyti sutartyje aptartose patalpose veiklą (1-4 p.). Siekdamos šių tikslų, šalys (partneriai) susitarė vykdyti statybos darbus bei šių darbų rezultate atsiradusiame statinyje – komercinę veiklą. Taip pat šalys susitarė dėl tarpusavio pagalbos, paslaugų teikimo, aptarė kiekvienos šalies (parnerio) veiklą, jos pobūdį, vienos kitai įsipareigojimus (1-6.8 p.).

Iš Sutarties 7 punkto matyti, kad šalys Sutarties tikslui pasiekti kooperavo savo turtą, darbą, profesines žinias, įgūdžius, dalykinę reputaciją ir dalykinius ryšius, aptarė kiekvieno partnerio įnašus, galimus įnašų dalių svyravimus (CK 6.970 str.).

CK 6.971 straipsnis nustato, kad jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai, kaip partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybė, yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis. Iš ginčo Sutarties 9 punkto matyti, kad šalys (partneriai) nusprendė dėl nuosavybės teisių į jungtinės veiklos rezultate sukurtą turtą, jo (turto) padalinimo ir nuosavybės teisių į jį įregistravimo. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šį punktą ne tik atskirai, bet ir visos Sutarties kontekste, padarė teisingą išvadą, kad minėtame punkte išreikšta šalių valia dėl jungtinės veiklos rezultato padalinimo sudarant neatlygintinę sutartį. Priešinga situacija, jei sutikti su atsakovo pozicija dėl atlygintinės sutarties, prieštarautų CK 6.969 ir 6.971 straipsniuose įtvirtintai jungtinės veiklos ir partnerių bendrosios nuosavybės sampratai bei ginčo Sutarties tikslams ir joje (Sutartyje) numatytiems tikslams. Apeliantas, teigdamas apie ginčo turto perdavimo ieškovui atlygintinumą, nepateikė tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose.

Tačiau apeliantas nesutinka su ieškovo teise į dalį Sutarties pagrindu sukurto turto ir tuo pagrindu, kad ieškovas nesilaikė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – neįnešė į jungtinę veiklą nustatytų įnašų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks apelianto teiginys – pagrįstas. Daiktinės teisės į nekilnojamąją turtą, sukurtą jungtinės veiklos sutarties pagrindu, pripažįstamos tik tuomet, kai sutarties šalys įvykdė jungtinės veiklos sutartį, laikėsi sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (CK 6.970 str. 1 d., 6.977 str., 4.49 str. 3 d.). Ginčo Sutarties 8 punkte įtvirtintas šalių susitarimas dėl įnašų Sutarties tikslui pasiekti: šalys aptarė kiekvieno partnerio įnašus ir galimus įnašų dalių svyravimus (CK 6.970 str.). Atsakovo faktinis įnašas neginčijamas. Ieškovas įsipareigojo įnešti profesines žinias, įgūdžius, dalykinę reputaciją ir dalykinius ryšius, kurie verti 23,94 dalių iš šimto sukurto šios sutarties pagrindu turto rinkos kainos vertei. CPK 178 straipsnis nustato šalims pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Ieškovas nepateikė savo įnašą patvirtinančių įrodymų, nors galimybė juos (įrodymus) teikti buvo sudaryta ir apeliacinės instancijos teisme. Ieškovo teiginiai apie faktinius įnašus grindžiami tik prielaida.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovo teisę į turtą, sukurtą Jungtinės veiklos sutarties pagrindu, netyrė ir nevertino jungtinės veiklos sutarties dalyvių faktinio įnašo, laikydamas šią aplinkybę nereikšmingą vien dėl to, kad atsakovas neginčijo Sutarties sąlygų ir nepareiškė ieškovui pretenzijų. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo pozicija. Sutarties sąlyga dėl Sutarties šalies faktinio įnašo nelaikoma įvykdyta vien tik dėl to, kad viena šalis (šiuo atveju atsakovas) nepareiškė pretenzijos kitai dėl jos (šalies) prisiimto įsipareigojimo nevykdymo. Šiuo atveju lemiamą reikšmę įgyja rezultatas – faktinis Sutarties sąlygos realizavimas.

Ieškovas įrodinėja savo įnašą į jungtinę veiklą statybos rangos, projektavimo darbų sutartimis, atliktų darbų aktais, PVM sąskaitomis faktūromis, valstybinės žemės nuomos sutartimi, kitais rašytiniais įrodymais, o taip pat savo pažintimis ir bendradarbiavimu su UAB ,,Renova“, ,,Remolita ir KO“, ,Salgesta“, ,,Įrengimai“, ,,Dalsta“, projekto vadovu A. S. bei sutikimų davimu atsakovui darbams jungtinės veiklos pagrindu atlikti. Tačiau byloje nustatyta, kad ieškovė, greta atsakovo darbų, atliekamų jungtinės veiklos sutarties pagrindu, atliko asmeninės nuosavybės teise priklausančių restorano patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), o taip pat ir kitame objekte (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, ir ieškovo nurodyti dokumentai bei darbus atlikusios bendrovės, siejasi būtent su darbais mintose ieškovo patalpose. Tai patvirtino ir ieškovo atstovė apeliacinės instancijos teisme. Be to, minėti darbai (projektavimas, restorano patalpų rekonstrukcija) buvo pradėti dar iki šalių sudarytos Jungtinės veiklos sutarties, t.y. iki 2004 m. liepos 7 d.: 2003 m. lapkričio 14 d. Statybos rangos sutartis, sudaryta tarp užsakovo UAB ,,Vilsarma“ ir rangovo UAB ,Vilniaus sąrama“ dėl elektros jėgos ir apšvietimo demontavimo darbų objekte ,,Čili kaimas“, (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 29-30), 2003 m. spalio 23 d. Statybos rangos sutartis, sudaryta tarp to paties užsakovo (ieškovo) ir UAB ,,Dalsta“ dėl konkrečių statybos darbų užsakovo įrengiamame restorane ,,Čili kaimas“ ir 2003 m. gruodžio 16 d. PVM sąskaita faktūra – atsiskaitymas už šiuos darbus (t. 2, b. l. 31-34), 2003 m. liepos 20 d. Statybos rangos sutartis, sudaryta tarp užsakovo UAB ,,Vilsarma“ ir rangovo UAB ,,Remolita ir KO“ dėl užsakovo objekto (duomenys neskelbtini) interjero (sienų, lubų, grindų bei kitų elementų), vidinių sienų demontavimo darbų, (t. 2, b. l., 36-39, 40-41). Kitos sutartys, sudarytos su UAB ,,Salgesta“, ,,Renova“, A. S. architektūros studija, UAB ,,Įrengimas“ ir kt. bendrovėmis, kaip ir minėtais atvejais, konkrečiam objektui – restorano ,,Čili kaimas“ įrengimui. Visais šiais atvejais ieškovas veikė kaip savarankiškas sutarties subjektais – užsakovas, apmokėdamas bendrovėms už atliktus sutartyse sulygtus darbus. Visi šie darbai nesietini su Jungtinės veiklos sutartimi ir neįrodo ieškovo, kaip jungtinės veiklos dalyvio, įnašo (t. 2, b. l. 51-127),(CPK 178 str.).

Tretysis asmuo UAB ,,Čilija“ taip pat pripažino, kad UAB ,,Vilsarma“ rūsio patalpos buvo rekonstruojamos tam, kad jas pritaikyti restoranui, o UAB ,,Čilija“, kaip šių patalpų naudotoja ir žinanti jų (patalpų) privalumus ir trūkumus, padėjo ieškovui patarimais ruošiant projektinę dokumentaciją (t. 4, b. l. 11).

Ieškovas, teigdamas, kad jo įnašas – dalykinė reputacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, nepateikė įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti. Atsakovas teigia, kad jis niekada nebuvo sudaręs sutarčių Jungtinės veikos sutarties pagrindu su ieškovo nurodomomis bendrovėmis: UAB ,,Dalsta“, UAB Salgesta“, UAB ,,Įrengimas“, UAB ,,Remolita ir Ko“. Šalių ginčo patalpų statybos darbus atlikęs generalinis rangovas UAB ,,Melinga“ taip pat neturėjo sutartinių santykių su minėtomis bendrovėmis, o su UAB ,,Renova‘ atsakovas bendravo savarankiškai dar iki ginčo sutarties sudarymo. Šią aplinkybę atsakovas patvirtino 2004 m. gegužės 31 d. projektavimo darbų sutartimi Nr. 15. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtent jis (ieškovas) tarpininkavo dėl šios ir atsakovo bendrovių bendradarbiavimo.

Ieškovas prilygina partnerių įnašui atsakovui duotą sutikimą, atliekant statybos ir rekonstrukcijos darbus, naudotis UAB ,,Vilsarma“ nuomojamos žemės sklypu, suteikiant atsakovui teisę privažiuoti prie statybos objektų. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad žemės sklypas, kuriame yra bendrosios dalinės nuosavybės teise šalių valdomas statinys ir ginčo objektas, Jungtinės veiklos sutarties sudarymo ir statybos darbų projektavimo metu buvo ir šiuo metu yra valstybės nuosavybė (t. 1, b. l. 154). Dalies žemės sklypo nuomos sutartis sudaryta su ieškovu tik 2004 m. rugsėjo 9 d., įregistruota VĮ Registrų centras 2004 m. spalio 26 d., t.y. po ginčo sutarties sudarymo (t. 2, b. l. 128-133). Taigi tik nuo šio momento (nuomos sutarties įregistravimo) ieškovas tapo teisėtu žemės sklypo naudotoju ir turėjo teisę spręsti dėl leidimo atsakovui naudotis šia žeme. Be to, byloje nėra ieškovo nurodomo leidimo naudotis atsakovui ieškovo nuomojame žeme, o atsakovas taip pat, kaip pastato bendraturtis, taip pat turi teisę naudotis žemės sklypo, ką įrodo ir byloje esanti žemės nuomos sutartis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, įvertinusi jos duomenis, prieina prie išvados, kad ieškovas neįvykdė esminės Sutarties sąlygos – neįnešė bendrai veiklai Sutartyje nustatyto įnašo, todėl neįgijo teisės į reikalaujamą jungtinės veiklos metu sukurto nekilnojamojo turto dalį (CK 6.970 ir 6.971 str.).

Patenkinus apeliacinį skundą, priteistinos iš ieškovo atsakovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos ir išlaidos valstybei (CPK 88, 92, 93, 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeisti.

Teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo Uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilsarma” ieškinys: pripažinta ieškovui nuosavybės teisė į 122,53 kv. m bendro ploto restorano patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, sudarančią 63,51 kv. m ir pažymėtą R-1, ir 205,10 kv. m bendro ploto restorano patalpas, unikalus Nr. 4400(duomenys neskelbtini), pažymėtas nuo R-6 iki R-14, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini); priteista iš atsakovo 25 000 Lt netesybų, 6 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteista iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Fragrances International“ ieškovui 4 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 9 751,30 Lt žyminio mokesčio, panaikinti ir Uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilsarma” ieškinį šioje dalyje atmesti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilsarma” uždarajai akcinei bendrovei ,,Fragrances International“ 11 377,64 Lt (vienuolika tūkstančių tris šimtus septyniasdešimt septynis litus šešiasdešimt keturis centus) žyminio mokesčio ir 5 000 Lt (penki tūkstančiai litų) išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme ir 8 850 Lt (aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt litų) išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme; viso – 13 850 Lt (trylika tūkstančių aštuonis šimtus penkiasdešimt litų).

Priteisti iš Uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilsarma“ valstybei – 30 Lt (trisdešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.