Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-465-190/2013

Teisėjas Vaclavas Karšulis Teisminio proceso kategorija: 1-57-1-00090-2011-7

2013 m. liepos 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkintas ir priteista iš M. G. 2853,12 Lt nukentėjusiojo V. B. gydymo išlaidoms atlyginti.

Nukentėjusiojo V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš M. G. 696,35 Lt turtinei žalai atlyginti ir 30000 Lt neturtinei žalai.

Priteista iš M. G. 439,25 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad sužalojo žmogų, dėl ko jis neteko didelės dalies darbingumo, o būtent jis:

2011 m. sausio 19 d. apie 13 val., (duomenys neskelbtini), namo virtuvėje, tarpusavio konflikto metu, tyčia, ne mažiau 3 kartų sudavė peiliu V. B. į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam V. B. galvos ir kairės ausies žaizdas (sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu), bei kairio riešo kirstinį sužalojimą, pasireiškusį kairės rankos alkūninės arterijos, stipininio, vidurinio ir alkūninio nervų, plaštakos ilgojo raumens, nykščio ilgojo lenkiamojo raumens, stipininio lenkiamojo raumens bei II-V pirštų giliųjų lenkiamųjų sausgyslių pažeidimu, lėmusių 50 procentų bendro darbingumo netekimą, kuris atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą.

Savo veiksmais M. G. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d.

Nukentėjusysis V. B. pareiškė papildomą ieškinį dėl 50000 Lt moralinės žalos atlyginimo, kuriame nurodė, kad dėl nusikalstamos veikos gydydamasis ir teismo proceso metu jis patyrė dvasinius ir fizinius skausmus, nepatogumus, depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Teismas pripažino, jog nusikalstama veika padarytų sužalojimų liekamieji reiškiniai bylos nagrinėjimo metu nėra išnykę. Nukentėjusysis nevaldo kairės rankos, jam nustatytas tik 55 procentų darbingumas, labai menka tikimybė, kad nukentėjusiojo patiriami nepatogumai sumažės ir pagerės jo būklė. Patirto sužalojimo pasekmes nukentėjusysis jaus visą gyvenimą. Be to, iš bylos aplinkybių matyti, kad kaltinamasis su nukentėjusiuoju abu dalyvavo konflikte, nukentėjusysis taip pat sudavė smūgį kaltinamajam, tačiau pastarasis itin pavojingu būdu puolė nukentėjusįjį. Teismas taip pat atsižvelgė, kad žala buvo padaryta tyčia, į kaltinamojo asmenybę ir turtinę padėtį, kuris nedirba, gyvena iš pašalpos, turi skolų, yra nevedęs. Tačiau pripažino, kad sveikatos sužalojimo atveju žalą padariusio asmens turtinė padėtis nėra lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra sužalojimo pasekmės ir dėl to nukentėjusiojo patirti dvasiniai išgyvenimai, jaučiamos pasekmės. Įvertinęs visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies 30000 Lt.

Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. sudėties tyčia apima ketinimus (tikslą) sunkiai sužaloti kitą asmenį, tačiau teismas šio klausimo nenagrinėjo. Nuteistasis pažymi, kad neketino ir neturėjo motyvų sunkiai sužaloti nukentėjusiojo, nes jeigu tokį tikslą būtų turėjęs, būtų pasinaudojęs nukentėjusiojo sunkia būkle, kai jis buvo sužeistas, tačiau jis taip nepasielgė. M. G. teigimu, jo veiksmų sunkūs padariniai atsirado ne dėl jo tyčios, o tik dėl neatsargumo, tad svarstytina kvalifikacija pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str.

Nuosprendyje teismas nurodė, kad nėra įrodytas mano didelis susijaudinimas (Lietuvos Respublikos BK 136 str. prasme), kad jis spontaniškai smogė nukentėjusiajam, tačiau teismas visiškai nesidomėjo ir netyrė jo asmeninių savybių, kurios sąlygojo tokį mano elgesį, nes mano, kad medikai patvirtintų, jog jis turiu padidintą emocinį labilumą, tad nukentėjusiojo smūgiai jam į veidą (smūgio man į veidą faktas yra patvirtinta Specialisto išvada Nr.G262/u(01)) objektyviai išprovokavo jausmų proveržį ir jo spontanišką atsaką.

Teismas taip pat neanalizavo kas - jis ar nukentėjusysis - pradėjo pirmas naudoti fizinę jėgą kilus konfliktui. Ši aplinkybė yra svarbi, nes nustačius, jog nukentėjusysis pirmas pradėjo smūgiuoti jam į veidą, turėtų būti svarstomi būtinosios ginties peržengimo teisiniai padariniai (pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3d., 4 d.). Atsižvelgiant į tai, jog jo ir nukentėjusiojo parodymai dėl šios aplinkybės skiriasi, teismas, apelianto manymu, privalėjo išanalizuoti šiuos prieštaravimus bei juos motyvuotai pašalinti, tačiau to nepadarė. M. G. teigimu, tai, jog nukentėjusiojo parodymai yra melagingi matyti iš akivaizdaus fakto, t.y., kad jam (nuteistajam) pradėjus mojuoti peiliu, jis objektyviai galėjo tik užsidengti rankomis, bet ne smūgiuoti. Tai įrodo, kad smūgiai jam (M. G.) į veidą buvo suduoti jam neturint peilio.

Taip pat, nuteistojo manymu, buvo netinkamai nustatytas sveikatos sutrikdymo mąstąs:

2003 m. gegužės 23 d. patvirtintas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse nurodyta, kad profesinis darbingumas - žmogaus gebėjimas ir galimybė dirbti darbus, kuriems reikia specialių žinių, kvalifikacijos ir įgūdžių, todėl nustatant nukentėjusiojo profesinį darbingumą būtina žinoti jo profesiją. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. jokios profesijos neturi, tad tokiu atveju profesinio darbingumo nustatyti neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, teismas privalėjo vadovautis šių taisyklių 6.11 p. ir Taisyklių lentele, kurioje nurodomas prarastas bendrasis darbingumas esant skirtingoms traumoms. Nuteistojo teigimu, Teismas netyrė, ar ekspertų išvados atitinka šią lentelę.

Skunde M. G. teigia, jog pirmosios instancijos teismas skyrė jam bausmę, neatsižvelgdamas į jo asmenybę, kaltės formą ir rūšį, veiksmų motyvus bei bausmės tikslus. Apeliantas pažymi, jog jis nėra pavojingas visuomenei ir bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

Nuteistojo manymu, teismo priteista 30 000 Lt dydžio nukentėjusiojo patirta neturtinė žalos suma yra mažintina, nes nukentėjusysis išprovokavo konfliktą. Be to, atsižvelgtina į tai, jog jis tokio dydžio sumos iš karto išmokėti negalės, nes neturi tokių santaupų ir tokių pajamų, tad priteistą sumą galėtų sumokėti tik dalimis, kas mėnesį mokėdamas po 100-150 Lt.

M. G. sugyventinė liudytoja J. D. teisme patvirtino, kad M. G. iš jo (V. B.) skolinosi pinigų ne tik savo buto išsipirkimui, bet ir pragyvenimui, nes tada J. D. ir M. G. gyveno vien tik iš gaunamos 240 Lt. bedarbio pašalpos. Iš viso M. G. jam yra skolingas 60000 Lt. M. G. jam nežadėjo ir nesiruošė grąžinti skolos, todėl jis kreipėsi į antstolį. Tai sužinojęs M. G. 2011-01-19 pasikvietė jį pas save į butą ir užpuolė trumpu kardu, norėdamas jį nužudyti arba įbauginti, kad nebereikėtų grąžinti skolos. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiojo manymu, M. G. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. arba kaip pasikėsinimas nužudyti, nes jis kirsdamas jam sakė, kad jį užmuš, o ne skolą atiduos. M. G. smūgiavo jam kardu į galvą, bet galvą aš užsidengiau kaire ranka. Po to M. G. vėl kirto jam į galvą ir į kairį pilvo šoną. Jis (V. B.), bėgdamas iš kambario į lauką, nugriuvo koridoriuje, tada M. G. tempė jį atgal į kambarį, kad pribaigtų. Šie jo veiksmai rodo, kad M. G. iš anksto turėjo kruopščiai paruoštą planą kaip elgtis, kad nebereikėtų grąžinti skolos.

Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendyje konstatuojama, kad liudytoja J. D. M. G. naudotą įrankį vadina „gal pjūklas“, o teismui jį apžiūrėjus nustatyta, kad tai 59 cm ilgio peilis. Tačiau, apelianto manymu, tai šaltas ginklas - trumpas kardas - mačetė, kurią pasigamino pats M. G., todėl už ginklo pasigaminimą, laikymą ir panaudojimą jis turi atsakyti pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 1 d. ir 258 str. 2 d. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamame nuosprendyje neįvardijama, kad tai žmonėms žaloti pritaikytas ginklas, V. B. prašo apžiūrėti šį kardą ir konstatuoti, kad jis tikrai yra ginklas.

Pirmosios instancijos teismas, anot V. B., padarė nepagrįstas išvadas, kad tarp M. G. ir jo vyko konfliktai, kad kaltinamasis kaltu prisipažino ir gailisi dėl savo nusikalstamos veikos, nes tai neatitinka bylos aplinkybių. Nukentėjusysis tvirtina, kad tarp jo ir M. G. jokių konfliktų niekada nebuvo - jis jam skolindavo pinigus, o nuteistasis vis draugiškai žadėjo juos grąžinti. Jei būtų buvę konfliktai, jam pinigų jis būtų neskolinęs. 2011-01-19 jokio konflikto tarp jo ir M. G. taip pat nebuvo, jis manė, kad M. G. kviečia užeiti, nes nori pradėti grąžinti skolą. Jie nesiginčijo, nekonfliktavom ir jis M. G. nesudavė. Nukentėjusiojo teigimu, J. D. bijo savo sugyventinio M. G., todėl teisme jo prašymu melavo, kad jis (V. B.), sėdėdamas prie stalo, pirmas smogė M. G. į kairį skruostą. Smogti M. G. jis neturėjo jokio pagrindo. Be to, jis nebūtų išdrįsęs smūgiuoti nuteistajam, nes jis yra du kartus stambesnis ir sunkesnis už jį.

Teismas taip pat išreiškė neobjektyvumą ir palankumą teisiamajam, padarydamas bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad M. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos gailisi, kas yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Faktiškai M. G. ne tik, kad neprisipažino ir nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo, bet ir palenkė savo sugyventinę J. D. melagingai liudyti teismui. Aplinkybę, kad M. G. nesigaili dėl įvykdyto nusikaltimo patvirtina ir tai, jog po 2011-01-19, jau vykstant šiam teismo procesui, jis vėl užpuolė jį dalgiu (dėl to šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas M. G. atžvilgiu, bet teismas 2013-04-12 nuosprendyje tai nutylėjo ir nevertino pakartotinų nusikalstamų M. G. veiksmų).

Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-04-12 nuosprendis keistinas dėl M. G. paskirtos per švelnios bausmės. Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. numato laisvės atėmimą iki dešimties metų, tačiau teismas nemotyvuodamas paskyrė bausmės tikslų neatitinkančią 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra 3 kartus mažesnė už šiame straipsnyje numatytos bausmės vidurkį. Didesnė bausmė negu šio straipsnio bausmės vidurkis, anot apelianto, turėjo būti paskirta ne tik dėl to, kad nusikaltimo metu M. G. buvo neblaivus, bet ir dėl to, kad jo veiksmų pasėkoje atsirado du Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnį kvalifikuojantys požymiai - jis prarado daugiau nei pusę savo bendro darbingumo ir jo kūnas (kairė ranka) buvo nepataisomai subjaurotas.

Atsikirtimu į nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą nuteistasis M. G. prašo nekentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti ir visiškai tenkinti jo apeliacinį skundą.

Nukentėjusysis V. B. teigia, jog jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal LR BK 135 str. 2 d. 9 p. arba kaip pasikėsinimas nužudyti, tačiau, nuteistojo teigimu, jo veiksmuose jokios tyčios nebuvo. Jokių motyvų nužudyti V. B. jis neturėjo ir neturi, nes nužudymas kreditoriaus tokiu atveju skolininko nuo skolos neatleistų.

Iš tikrųjų, naot M. G., V. B., žinodamas, kad 2010-01-21 vekselis 60 000 Lt sumai neatitinka tikrovės, o minėto vekselio pagrindu jis nusavino jo turtą ir, kad anksčiau ar vėliau minėtas jo sukčiavimas paaiškės ir jam reikės grąžinti neteisėtai iš jo pasisavintą turtą, jis iš anksto tiksliai suplanavęs ir žinodamas jo karštą charakterį, tyčia norėdamas jį išprovokuoti pirmasis, 2011-01-19 sudavė jam į veidą, kad vėliau jo veiksmus galima būtų kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti.

M. G. pažymi, jog šiuo metu pagal jo pareiškimą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas V. B. atžvilgiu dėl sukčiavimo, kurio metu bus nustatyti tikrieji V. B. ketinimai, dėl to prašo teismo neskirti jam bausmės, susijusios su laisvės atėmimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. G. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis V. B. ir jo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo M. G. ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. G. ir nukentėjusiojo V. B. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo M. G. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis M. G. apeliaciniu skundu deklaratyviai prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendį baudž. byloje Nr. 1-2- 298/2013 ir grąžinti bylą į pirmą instanciją naujam nagrinėjimui, tačiau nenurodo, kokiu pagrindu. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 326 str. 1 d. 4 p. apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Kaip jau minėta, nuteistasis nenurodo pagrindo, dėl kurio byla turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui naujam nagrinėjimui, tokių pagrindų neįžvelgia ir teisėjų kolegija, todėl šis apeliacinio skundo prašymas nepagrįstas ir atmetamas.

Taip pat M. G. prašo skundžiamą nuosprendį iš dalies pakeisti, perkvalifikuojant jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., į nusikaltimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos BK 136 str. ir BK 137 str. 1 d. sutaptį, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas M. G. veiką dėl V. B. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikavo tinkamai.

Nuteistasis M. G. neneigia byloje nustatytu laiku ir vietoje sudavęs nukentėjusiajam V. B. smūgius peiliu ir jį sužalojęs.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. 2012-03-22 ekspertizės aktu Nr. EKG 124/12(01) be kitų išvadų konstatuota, kad dėl kairio riešo kirstinio sužalojimo išsivysčiusių liekamųjų reiškinių, lėmusių 50 procentų bendro darbingumo netekimą, sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 2, b.l. 51-59).

Skundo prašymas nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., perkvalifikuoti į BK 137 str. 1 d. (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo) taipogi nepagrįstas. Pažymima, kad nusikalstama veika laikoma padaryta esant neatsargiai kaltės formai tada, kai kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti, arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį, bet lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių. Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir imdamas domėn padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu ir po jo. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis neketino ir neturėjo motyvų sunkiai sužaloti nukentėjusiojo, nes jeigu tokį tikslą būtų turėjęs, būtų pasinaudojęs nukentėjusiojo sunkia būkle, kai jis buvo sužeistas, tačiau jis taip nepasielgė. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis veikė suvokdamas savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus sveikatai ir numatė galinčius kilti padarinius. Tokią išvadą patvirtina nusikaltimo padarymo aplinkybės bei panaudotas įrankis - peilis ir sužalojimų lokalizacija. Nukentėjusiajam sužalojimai padaryti aštriu, duriančiu-pjaunančiu įrankiu - peiliu, smūgiuojant tiek į galvos sritį, tiek į rankas. Mažai tikėtina versija, kad konfliktinėje situacijoje esantis žmogus rankoje turėdamas peilį, neturėtų minčių sužaloti kitą žmogų. Tuo tarpu esant neatsargiai kaltės formai, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo kito žmogaus sveikatai ir nenumato galinčių kilti padarinių (nors gali ir turi juos numatyti), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir numato mažai tikėtiną sveikatos sutrikdymo galimybę (nes tikisi išvengti galinčių kilti padarinių). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo panaudotas nusikaltimo padarymo įrankis (peilis) bei padarytų sužalojimų lokalizacija (dūris į gyvybiškai svarbią galvos sritį) rodo, kad jis siekė sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, t.y. numatė, kad neišvengiamai sužalos V. B. sveikatą ir norėjo sužaloti nukentėjusįjį. Asmuo, kuris darydamas nusikalstamą veiką pasirenka tokį veikimo būdą, kada sveikata bus sutrikdyta neišvengiamai ar esant pakankamai didelei tikimybei, negali būti pripažintas veikusiu neatsargiai. Tais atvejais, kai kaltininkas veikia suvokdamas, kad žmogui neišvengiamai bus sutrikdyta sveikata, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia.

Nuteistasis skunde pažymi, kad teismas nurodė, jog nėra įrodytas jo didelis susijaudinimas (Lietuvos Respublikos BK 136 str. prasme), kad jis spontaniškai smogė nukentėjusiajam, tačiau teismas visiškai nesidomėjo ir netyrė jo asmeninių savybių, kurios sąlygojo tokį mano elgesį. Kolegijos nuomone, M. G. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 136 str. 1 d. taip pat nėra teisinio pagrindo. Staigus didelis susijaudinimas – tai fiziologinio afekto būsena, kai emocinis stresas stabdo intelektualinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus. Fi­zio­lo­gi­nio afek­to būse­ną su­kelia ne­tei­sėtas ar itin įžeidžian­tis kaltininką ar jo ar­ti­mą as­me­nį nu­ken­tėju­sio­jo po­el­gis. Nagrinėjamoje byloje, net ir analizuojant paties nuteistojo parodymus teisme, kur jis parodė, kad V. B. jam, sėdinčim vieno metro atstumu, sudavė du smūgius, per veidą, smūgiai nebuvo stiprūs, taip pat pripažino, kad jis negali paaiškinti, kodėl paėmė peilį, nes galėjo V. B. atgal suduoti ir ranka (t. 2, 133-140), aiškiai matyti, jog nukentėjusysis jokių itin įžeidžiančių nuteistąjį veiksmų neatliko. Nuteistojo versija apie didelį susijaudinimą yra tik siekis sušvelninti teisinę padėtį, siekiant švelnesnės bausmės.

Apeliacinė instancija atmeta kaip nepagrįstą ir M. G. teiginį, jog teismas neanalizavo kas - jis ar nukentėjusysis - pradėjo pirmas naudoti fizinę jėgą kilus konfliktui. Ši aplinkybė yra svarbi, nes nustačius, jog nukentėjusysis pirmas pradėjo smūgiuoti jam į veidą, turėtų būti svarstomi būtinosios ginties peržengimo teisiniai padariniai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas pripažino, kad pirmasis smūgį sudavė nukentėjusysis, tačiau smūgis nebuvo stiprus, ką, kaip jau minėta aukščiau, patvirtino pats M. G.. Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. BK 28 str. 3 d. būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Nagrinėjamu atveju smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas dėl kilusio konflikto, kai nukentėjusysis sudavė ranka nuteistajam į veidą. Būtinoji gintis galima tik nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis), tačiau pripažinti, kad V. B. veiksmai suduodant delnu buvo pavojingi, dėl ko M. G. reikėjo griebtis peilio ir juo smūgiuoti, nėra pagrindo.

Teismas, anot apelianto, privalėjo vadovautis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.11 p. joje esančia lentele, kurioje nurodomas prarastas bendrasis darbingumas esant skirtingoms traumoms, tačiau teismas netyrė, ar ekspertų išvados atitinka šią lentelę. Apeliacinė instancija pažymi, jog teismas pagrįstai vadovavosi 2012-03-22 ekspertizės aktu Nr. EKG 124/12(01). Ekspertai, atlikdami ekspertizę ir teikdami išvadas iš įstaigų išreikalauja medicininius dokumentus bei nustatydami Sveikatos sutrikdymo mastą vadovaujasi 2003 m. gegužės 23 d. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), patvirtintomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Nepagrįsti M. G. skundo teiginiai apie tai, kad V. B. jokios profesijos neturi, tad tokiu atveju profesinio darbingumo nustatyti neįmanoma. Kaip matyti iš aukščiau minėto ekspertizės akto, V. B. dėl kairio riešo kirstinio sužalojimo išsivysčiusių liekamųjų reiškinių, lėmusių 50 procentų bendro darbingumo netekimą, sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Taigi, buvo vertinamas ne jo profesinis, o bendras netektas darbingumas (Taisyklių 6.11 punktas). Pažymėtina, kad minėtą ekspertizę atliko kvalifikuoti specialistai, todėl nėra pagrindo abejoti jų padarytų išvadų teisingumu ir objektyvumu.

Nors nuteistasis M. G. teigia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jam neskiriant realaus laisvės atėmimo, tačiau toks jo teiginys nepagrįstas ir netenkinamas. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, dėl Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikymo yra ne kartą pasisakęs, jog iš esmės šių nuostatų taikymas (švelnesnės bausmės paskyrimas) turėtų būti grindžiamas išimtinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima M. G. sušvelninti bausmę, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nenustatyta. Tačiau pabrėžtina, kad padarytas sunkus nusikaltimas.

Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, pagrįstai nuteistajam paskyrė realią 1 (vienerių) ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra ženkliai mažesnė už Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. nustatytą šios bausmės vidurkį, todėl teigti, kad nuteistajam paskirta aiškiai per griežta bausmė ir ją dar labiau švelninti, nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų siekiamų bausmės tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o paskirta bausmė atitinka teisingumo principą

Nuteistojo M. G. apeliacinio skundo teiginys dėl per didelio neturtinės žalos priteisimo taip pat yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo V. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas atsižvelgiant į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiajam iš M. G. priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteistas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės materialinės teisės normų. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, neturtinė žala buvo priteista dėl nukentėjusiojo V. B. patirto sužalojimo, dėl liekamųjų tokio sužalojimo reiškinių. Teismo išvados tiek dėl tokios žalos priteisimo pagrindų, tiek dėl jos dydžio atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Nukentėjusysis dėl patirto sužalojimo ilgą laikė gydėsi, jis buvo operuojamas, atliko reabilitacijos procedūras, patyrė fizinius ir dvasinius išgyvenimus, jo gyvenimo kokybė yra aiškiai pablogėjusi, nes jam nustatytas tik 55 procentų darbingumas ir yra nedidelė tikimybė, kad jo sveikatos būklė pagerės. Apylinkės teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai pripažino, jog nukentėjusysis turi teisę į neturtinės žalos atyginimą, tą pripažinęs, sutinkamai su Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. numatytais kriterijais, nustatė tinkamą atlygintinos neturtinės žalos dydį. Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, nes teismas vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos baudžiamosiose bylose nustatant neturtinės žalos dydį, todėl jo mažinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo V. B. apeliacinio skundo argumentų

Nukentėjusysis V. B. apeliaciniu skundu prašo M. G. padarytą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos 135 str. 2 d. 9 p.

Tačiau teisėju kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad pripažįstant M. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., buvo vertinami tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos J. D. parodymai. Nukentėjusiojo V. B. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su prašymu M. G. nuteisti už sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų, kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neatitinkančius bylos aplinkybių. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad M. G. nebuvo pareikštas kaltinimas šios nusikalstamos veikos padarymu bei jis nebuvo atiduotas teismui tesiti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p., taip pat teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 256 str. nustatyta tvarka prašymų papildyti arba pakeisti nuteistajam pareikštą kaltinimą nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės svarstyti M. G. kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo (Lietuvos Respublikos BPK 255 str.).

Savanaudiškos paskatos pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. yra tada, kai sunkiai sutrikdoma sveikata siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki kitam žmogui padaryto sužalojimo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į žmogaus sveikatą metu. Byloje esančiais faktiniais duomenimis nėra įrodyta, kad nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, turint tikslą išvengti skolos grąžinimo, ir šis siekis buvo įgyvendintas. Teismas, kvalifikuodamas nuteistojo M. G. nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. konstatavo, kad nukentėjusiajam smūgiai buvo suduoti po to, kai pats V. B. sudavė smūgius M. G. į veidą (šį faktą patvirtino ir liudytoja J. D., mačiusi konflikto pradžią), kas iššaukė nuteistojo reakciją griebtis peilio. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apylinkės teismo išvada, nes ją patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai, todėl M. G. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. nėra pagrindo, nustačius, kad pats nukentėjusysis pirmas panaudojo fizinį smurtą nuteistojo atžvilgiu.

Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino M. G. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 1 d. ir 258 str. 2 d., tačiau kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad nuteistasis nebuvo kaltinamas ir dėl šių nusikalstamų veikų padarymo bei nebuvo atiduotas teismui teisti pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str., o teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 256 str. nustatyta tvarka prašymų papildyti arba pakeisti nuteistajam pareikštą kaltinimą nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės svarstyti M. G. kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo (Lietuvos Respublikos BPK 255 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl M. G. nusikalstamų veiksmų įvertinimo ir veikos kvalifikavimo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam M. G. paskirtos bausmės, kaip jau minėta aukščiau pasisakant dėl nuteistojo argumentų, susijusių su jam paskirta baisme, yra pagrįsta ir teisėta.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. G., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri, atsižvelgiant į tai, kad tarp M. G. ir V. B. kilus konfliktui, pirmas smurtą panaudojo nukentėjusysis, o M. G. teisiamas pirmą kartą, yra viena jo atsakomybę lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybės, negali būti pripažinta per švelni, atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus.

Sutinkamai su suformuota teismine praktika, padarius išvadą, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, aukštesnysis teismas neprivalo analizuoti kiekvieno skundo argumento, neturinčio esminės reikšmės šiam sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-398/2009).

Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, naikinti ar keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo M. G. ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus atmesti.