- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-15
- Bylos Nr.
- 2S-722-603/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37374-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- UAB „Lietkompexim“
- Atsakovas
- AB „SEB lizingas“, A. M. C.
- Trečiasis asmuo
- AB „SEB bankui“, UAB „Turto valdymo centras“, R. M., A. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Lietkompexim“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lietkompexim“ ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“, A. M. C., tretiesiems asmenims AB „SEB bankui“, UAB „Turto valdymo centras“, R. M., A. M. dėl įpareigojimo vykdyti pareigas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Lietkompexim“ (toliau – ieškovas) ieškiniu prašo įpareigoti atsakovus AB „SEB lizingas“ ir A. M. C. kartu su ieškovu ir kitų pastate (duomenys neskelbtini)(toliau – Pastatas), esančių patalpų savininkais per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dėl Pastato susidariusios avarinės būklės stabilizavimo atlikti rūsio ir pirmojo aukšto sienų, perdengimų būklės, gruntų geologinius tyrimus, pamatų įgilinimo ir jų būklės tyrimus, parinkti projektuotoją, statybos darbų atlikimo rangovą bei pasirašyti su jais sutartis, numatančias, kad Pastato avarinės būklės stabilizavimo darbai turi būti atlikti per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti be teismo ir ieškovo leidimo perleisti nuosavybės teisę į Pastato patalpas, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančias atsakovui A. M. C., į patalpas, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančias atsakovui AB „SEB lizingas“. Nurodė, kad ieškovas, atsakovai ir tretieji asmenys yra atskirų patalpų, esančių Pastate, savininkai. Pastatas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Pastatas yra keturių aukštų, kurie, išskyrus pirmąjį, nenaudojami ir negali būti naudojami dėl Pastato avarinės būklės. Atsakovai, kaip Pastato bendrasavininkai, įpareigotini panaikinti pastato avarinę būklę, padengiant Pastato būklės atstatymo išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 27 nutartimi netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovams reiškia reikalavimą dėl įpareigojimo vykdyti pareigas ir jį kildina iš atsakovų kaip Pastato bendrasavininkų pareigos dalyvauti šalinant grėsmę bendrojo naudojimo objektams, suremontuoti, rekonstruoti ar nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, kurios, ieškovo teigimu, atsakovai jau tam tikrą laiką tinkamai nevykdo. Teismas konstatavo, kad ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė, įvertinus suvaržymo pobūdį – draudimą disponuoti savininkui teisėtai įgytu, jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu koks jis bebūtų, jį, o kartu ir su juo susijusias teises bei pareigas perleidžiant kitam asmeniui, aplinkybę, jog ją ieškovas prašo taikyti tik keleto iš Pastato bendrasavininkų atžvilgiu, yra neproporcinga teismine tvarka ginamai ieškovo teisei reikalauti, kad kiti to paties Pastato bendrasavininkai dalyvautų šalinant grėsmę Pastato bendrojo naudojimo objektams.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde ieškovas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nustato kontrolės mechanizmą, kad patalpų savininku netaptų asmuo, finansiškai nepajėgus spręsti susidariusių problemų ir tokiu būdu nuo atsakomybės būtų atleidžiami tikrieji ir ieškinio padavimo metu savininkais buvę asmenys. Pastatas atsakovų patalpų dalyje faktiškai yra avarinės būklės. CK 4.103 straipsnis draudžia disponuoti turtu, kuris dėl savo techninės būklės neatitinka teisės aktų reikalavimų. Todėl prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės daugiau nevaržytų atsakovo teisių, jos tik patvirtintų draudimus, kurie faktiškai jau turi būti taikomi pagal teisės aktų reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas AB „SEB lizingas“ prašė ieškovo atskirojo skundo pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ilgalaikis turto savininko teisių ribojimas nebūtų proporcingas ir prieštarautų nuosavybės neliečiamumo principui.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti pagrįstų ieškinio reikalavimų įvykdymą tuo atveju, jei bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovo veiksmai sukelia grėsmę ieškinio reikalavimų įvykdymui ir sudaro pakankamą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, turi pareigą šią aplinkybę įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Pripažinus būtinu laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis), kuris minėtų priemonių taikymo kontekste reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Ieškovas pareiškė ieškinį dėl atsakovų įpareigojimo imtis ieškinyje nurodytų priemonių ginčo Pastato avarinės būklės likvidavimui motyvuodamas tuo, kad atsakovai nevykdo savo pareigos tinkamai prižiūrėti ir remontuoti Pastatą, kurį valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su ieškovu ir trečiaisiais asmenimis (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės – uždrausti atsakovams be teismo ir ieškovo leidimo perleisti į Pastato patalpas turimą nuosavybės teisę. Atskirajame skunde ieškovas teigė, kad atsakovai nuosavybės teisę į Pastate esančias patalpas gali perleisti ekonomiškai silpniems subjektams, kurie neturės finansinių galimybių prisidėti prie Pastato avarinės būklės likvidavimo, be to, taip atsakovai užvilkins bylos nagrinėjimą.
Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs iš bylos išskirtą svarstomam klausimui aktualią medžiagą bei apelianto atskirąjį skundą ir prie jo pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė atsakovų atžvilgiu taikyti laikinąją apsaugos priemonę atsižvelgęs į jos pobūdį, – draudimą disponuoti savininkui teisėtai įgytu, jam priklausančiu nekilnojamuoju daiktu, kartu perleidžiant su juo susijusias teises bei pareigas kitiems asmenims, bei į aplinkybę, jog ieškovas nurodytą laikinąją apsaugos priemonę prašo taikyti tik keleto iš Pastato bendrasavininkų atžvilgiu.
Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl bendrasavininkų pareigos pašalinti grėsmę Pastato bendrojo naudojimo objektams, o ne dėl nuosavybės teisinių santykių, nėra pagrindo uždrausti atsakovams Pastate esančias patalpas perleisti nuosavybėn kitiems asmenims, nes nenustatyta aplinkybių, leidžiančių spręsti, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu tik dėl atsakovų nuosavybės teise valdomų patalpų perleidimo kitiems asmenims fakto, juo labiau, kad negalima kategoriškai teigti, jog būsimi patalpų savininkai nebūtų suinteresuoti Pastato avarinės būklės likvidavimu. Atskirajame skunde išdėstyti teiginiai, kad atsakovai turtą sąmoningai perleis atstatyti Pastato būklę finansiškai nepajėgiems asmenims yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais ir nesudaro pagrindo varžyti atsakovų teises. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-802/2010; kt). Ieškovas pateikė į bylą įrodymų, kad atsakovas AB „SEB lizingas“ perleido jam priklausančias patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „RE FACTOR“, kuri, anot ieškovo, be kitų asmenų finansinės pagalbos nėra pajėgi vykdyti net remonto darbų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pastarosios išvados negalima daryti ne tik dėl to, kad ieškovas pateikė neaktualius UAB „RE FACTOR“ 2012 m. finansinės atskaitomybės duomenis, bet ir dėl to, kad byloje nėra jokių duomenų apie Pastato avarinės būklės likvidavimo darbų kainą ir Pastato bendrasavininkams tenkančią jos dalį, be to, ieškovui darant išvadą apie atsakovo AB „SEB bankas“ turimus pakankamus finansinius išteklius Pastato avarinės būklės likvidavimui, tokios pačios išvados dėl įrodymų nepakankamumo negalima padaryti apie atsakovo A. M. C. finansinę padėtį.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nenustatyta, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių egzistuoja reali grėsmė, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas. Todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutartį nėra teisinio pagrindo, ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, susijusioms su grėsme būsimo teismo sprendimo vykdymui, ieškovas turės teisę reikšti naują motyvuotą prašymą dėl šių priemonių taikymo atsakovams (CPK 144 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.