Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos mėsinė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-537-622/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos mėsinė“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Neapolis“ dėl nuomos mokesčio nustatymo ir atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ (ieškovo pagal priešieškinį) priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos mėsinė“ (atsakovui pagal priešieškinį) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas (apeliantas) UAB „Klaipėdos mėsinė“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba, teismui padarius išvadą, kad bylos esmė yra atskleista, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas, o priešieškinis atmestas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė CK 6.165 straipsnio 4 dalies ir 6.165 straipsnio 5 dalies nuostatas. Prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimas ir preliminariosios sutarties pasibaigimas bei negaliojimas nėra tapačios sąvokos. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 str. 4 d.). Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad 2007 m. kovo 1 d. raštu atsakovas informavo ieškovą, jog atsisako parduoti ieškovui patalpas dėl to, kad ketina šias patalpas nuomoti. Akivaizdu, kad toks atsakovo atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra neteisėtas ir nepagrįstas, o atsakovo elgesys - nesąžiningas: šalių tarpusavio susirašinėjimas patvirtina, kad dar 2007 m. sausio 17 d. buvo derinamas parduotinų patalpų išplanavimas, o 2007 m. kovo 1 d. atsakovas atsisakė patalpas parduoti.Dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų ir 2007 m. kovo 1 d. atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, o atsakovui kilo civilinė atsakomybė. Atsakovui kategoriškai nesutinkant tęsti preliminariosios sutarties vykdymo termino, šalys vedė derybas dėl ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo ir, pritaikius abipuses nuolaidas, buvo sudaryta taikos sutartis. Taikos sutartį šalys pasirašė siekdamos išvengti bylinėjimosi dėl nuostolių atlyginimo ir abipusių nuolaidų būdu radusios sprendimą dėl nuostolių dydžio bei jų atlyginimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuomos sutartis yra pasirašyta kaip taikos sutarties priedas Nr. 1 ir laikoma neatsiejama taikos sutarties dalimi, todėl pripažinus negaliojančia taikos sutartį, atitinkamai turėtų būti pripažintini negaliojančiais ir visi taikos sutarties priedai. Analizuojant taikos sutarties sąlygas akivaizdu, kad nuomos sutartis joje nurodytomis sąlygomis nebūtų sudaryta, jei taikos sutartyje šalys nebūtų numačiusios ieškovo nuostolių, patirtų dėl atsakovo atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, kompensavimo. Laikant, kad taikos sutartis negalioja nuo jos sudarymo momento, negaliojančia nuo sudarymo momento laikytina ir nuomos sutartis. Teismas, pripažinęs taikos sutartį negaliojančia, o nuomos sutartį, kaip taikos sutarties priedą Nr. 1, laikydamas nepasibaigusia ir vykdytina sutartimi, pažeidė CK 1.96 straipsnio nuostatas. Pripažinęs negaliojančia taikos sutartį, teismas turėjo pripažinti negaliojančia ir nuomos sutartį bei svarstyti ieškovo patirtų nuostolių dydžio ir jų atlyginimo klausimą, taip pat nuomos sutarties sąlygų, įskaitant nuomos mokestį, pagrįstumo klausimą, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, t. y. neatskleidė bylos esmės.Kadangi taikos sutartis nepagrįstai pripažinta negaliojančia, nėra jokio pagrindo pripažinti negaliojančiais ir ieškovo atliktus nuomos mokesčio įskaitymus. Teismo išvada, kad nuomos sutartis, įvertinant vėlesnius atsakovo bankroto administratoriaus veiksmus, nėra pasibaigusi, prieštarauja tiek faktinėms bylos aplinkybėms, tiek teisės aktų reikalavimams, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai. 2012 m. sausio 30 d. raštu atsakovo bankroto administratorius informavo ieškovą, kad nuomos sutartis toliau bus vykdoma nuomos sutartyje numatytomis sąlygomis, t. y. bus nebevykdoma ir laikoma pasibaigusia tik taikos sutartis. Tačiau taikos sutartis ir nuomos sutartis yra neatsiejamai tarpusavyje susijusios ir, nesudarius taikos sutarties, ieškovas nebūtų sudaręs nuomos sutarties joje nurodytomis sąlygomis, todėl nebevykdant taikos sutarties, nuomos sutartis taip pat negali būti vykdoma. Be to, atsakovo bankroto administratoriui pranešus ieškovui, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos sutartys nebus vykdomos, tiek taikos sutartis, tiek nuomos sutartis pasibaigė. Atsižvelgiant į atsakovo bankroto administratoriaus pranešimą apie ieškovo ir atsakovo sudarytų sutarčių pasibaigimą ir laikant nuomos sutartį pasibaigusia (ką patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis), tarp ieškovo ir atsakovo, atstovaujamo bankroto administratoriaus, susiklosčius naujiems nuomos santykiams ir nesusitarus dėl nuomos mokesčio dydžio, nuomos mokestis turėjo būti nustatytas teismo. Teismas, laikydamas nuomos sutartį nepasibaigusia ir toliau vykdoma, neatkreipė dėmesio į tai, kad dėl to nepagrįstai pažeidžiama ieškovo ir atsakovo sutartinių prievolių pusiausvyra. Ieškovui praradus teisę atlikti įskaitymus pagal taikos sutartį, ieškovas priverstas mokėti ne tik žymiai didesnį, nei mokėtas anksčiau, bet ir rinkos kainų neatitinkantį bei dvigubai didesnį, nei analogiškas rinkoje, nuomos mokestį. Vadovaujantis CK 6.204 straipsniu, esminiu sutartinių prievolių pusiausvyros pakeitimu laikomos aplinkybės, kai iš esmės padidėja įvykdymo kaina arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Ieškovo įpareigojimas mokėti rinkos kainų neatitinkantį dvigubai didesnį nuomos mokestį suteikia atsakovui nepagrįstą praturtėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantas (ieškovas) UAB „Klaipėdos mėsinė“ apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą motyvuoja tuo, kad byla yra didelės apimties ir sudėtinga tiek įrodymų, tiek jų vertinimo prasme.

Dėl ieškovo prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atvejų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir atsakovas 2006 m. sausio 9 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl būsimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo Nr. 06/01-09, pagal kurią susitarė ateityje sudaryti pagrindinę 966 kv. m patalpų Taikos pr. 52c/Agluonos g. 1, Klaipėdoje, pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal šios sutarties 4 punktą patalpų statybos darbai turėjo būti atlikti ir pagrindinė sutartis sudaryta iki 2007 m. kovo 1 d. (1 t., 46-49 b. l.). Pagrindinė sutartis iki tos datos nebuvo sudaryta. 2007 m. balandžio 23 d. ieškovas ir atsakovas sutarė taikos sutartį (susitarimą dėl preliminariosios būsimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 06/01-09 pabaigos) ir 2007 m. balandžio 23 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (1 t., 9-10, 15-16 b. l.). Pagal 2007 m. balandžio 23 d. negyvenamųjų patalpų sutartį atsakovas išnuomojo ieškovui patalpas, esančias Taikos pr. 52c/Agluonos g. 1, Klaipėdoje, dešimties metų laikotarpiui, mokant po 13,03 eurų už 1 kv. m (neįskaitant PVM) mėnesinį mokestį, šį mokestį nuo 2008 m. sausio 1 d. indeksuojant. Pagal taikos sutarties sąlygas ieškovas su atsakovu susitarė laikyti 2006 m. sausio 9 d. preliminariąją būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pasibaigusia nuo taikos sutarties ir nuomos sutarties pasirašymo momento, o atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti 1 269 000 Lt nuostolių atlyginimą, išmokant šią sumą per 120 mokėjimų, atliekamų kas mėnesį, t. y. kompensaciją atsakovas įsipareigojo įskaityti į dalies nuomos mokesčio pagal nuomos sutartį mokėjimą (taikos sutarties 1.1, 1.2, 2.2 punktai). Taip pat buvo sudarytas papildomas susitarimas ieškovo sumokėtą 50 000 Lt avansą pagal preliminariąją sutartį įskaityti į nuomos mokesčio pagal nuomos sutartį mokėjimus (1 t., 52 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino šalių sudarytą 2007 m. balandžio 23 d. taikos sutartį (susitarimą dėl preliminariosios būsimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 06/01-09 pabaigos) negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kaip prieštaraujančią imperatyviai įstatymo normai ? CK 6.986 straipsnio 2 daliai. Šioje teisės normoje nustatyta, kad jeigu taikos sutartis buvo sudaryta remiantis sandoriu, kuris taikos sutarties sudarymo metu negaliojo, tai tokia taikos sutartis negalioja. Pirmosios instancijos teismo nuomone, aplinkybė, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2007 m. kovo 1 d., o taikos sutarties sudarymo metu prievolė sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį jau buvo pasibaigusi, leidžia teigti, jog remtis preliminariąja sutartimi, kuri nebegaliojo sudarant taikos sutartį, šios taikos sutarties sudarymo metu nebuvo galima pagal CK 6.986 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka.

Byloje nustatyta, kad ginčo šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę preliminariosios sutarties (sandorio) pagrindu. Tokios sutarties pažeidimas sukelia CK 6.163 straipsnio 2 dalyje ir 6.256 straipsnyje įtvirtintas teisines pasekmes. CK 6.165 straipsnio 4 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Šalių sudarytoje 2006 m. sausio 9 d. preliminariojoje sutartyje dėl būsimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo 24 punktas būtent ir numato atsakomybę už įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį nevykdymą. Be to, preliminariosios sutarties galiojimas apibrėžtas jos 29 punkte, kuriame numatyta, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki 2007 m. liepos 1 d., bet ne ilgiau nei iki sutartyje nurodytų patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos. Sutarties pasibaigimas neatleidžia šalių nuo prievolės atlyginti kitos šalies nuostolius, atsiradusius dėl šios sutarties nevykdymo, bei sumokėti sutarties 24 punkte nustatyto dydžio baudą. Taikos sutartis (susitarimas dėl preliminariosios būsimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties N. 06/01-09 pabaigos) buvo sudaryta 2007 m. balandžio 23 d. Tai reiškia, kad tuo metu preliminarioji sutartis vis dar galiojo (taikos sutartis sudaryta anksčiau nei preliminariojoje sutartyje nurodytas jos galiojimo laikas iki 2007 m. liepos 1 d.; pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis iki preliminariojoje sutartyje numatyti termino - 2007 m. kovo 1 d. nebuvo sudaryta). Be to, tiek taikos sutarties pavadinimas (įrėmintas skliaustuose), tiek jos 1.1 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad taikos sutartimi buvo išspręstas klausimas dėl preliminariosios sutarties pabaigos ir kiti su tuo susiję klausimai. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog taikos sutarties sudarymo metu preliminarioji sutartis (kaip sandoris) negaliojo. Priešingai, pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis galiojo šalims sudarant taikos sutartį. Tai, kad prievolė sudaryti pagrindę sutartį buvo pasibaigusi, nes šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudarė (preliminariosios sutarties 4 punkte toks terminas nustatytas iki 2007 m. kovo 1 d.), visiškai nereiškia, jog preliminarioji sutartis nustojo galioti. Prievolės pagal sutartį (taip pat ir preliminariąją) pabaiga ir sutarties galiojimas nėra tapačios sąvokos. Prievolės ir sutarties pabaiga reglamentuojama skirtingų CK normų, t. y. atitinkamai CK IX skyriaus (CK 6.123-6.144 str.) ir XVIII skyriaus (6.217-6.228 str.). Juo labiau pažymėtina, kad tiek įstatymas nustato, tiek pačioje preliminariojoje sutartyje buvo numatyta, jog sutarties pasibaigimas neatleidžia šalių nuo prievolės atlyginti kitos šalies nuostolius dėl nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį. Kaip jau minėta, šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę preliminariosios sutarties pagrindu, kurios pažeidimas sukelia CK 6.163, 6.165, 6.256 straipsniuose įtvirtintas teisines pasekmes, todėl tai suponavo šalių valią sudaryti nuolaidomis pagrįstą susitarimą (taikos sutartį) dėl ginčytinų klausimų išsprendimo. Dėl to šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo CK 6.986 straipsnio 2 dalies taikymui.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad remdamasis išimtinai tuo, jog taikos sutartį pripažino negaliojančia pagal CK 6.986 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstais ir tenkino visus kitus atsakovo priešieškinio reikalavimus, t. y. pripažino negaliojančiais visus taikos sutarties pagrindu ieškovo atliktus įskaitymus, atsakovui priteisė iš ieškovo nesumokėtą nuomos mokestį, priteisė nuomos sutartyje numatytą administravimo mokestį pagal atsakovo pateiktus skaičiavimus, taip pat priteisė netesybas, jas sumažindamas nuo atsakovo priskaičiuotų 857 106,68 Lt iki 85 710 Lt sumos, taip pat priteisė 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Šiuo atveju teisėjų kolegijai nustačius, kad nebuvo jokio pagrindo pripažinti taikos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento taikant CK 1.80 straipsnio ir CK 6.986 straipsnio 2 dalies nuostatas, nelaikytina teisinga pirmosios instancijos teismo tuo taikytu pagrindu paremta skundžiamo sprendimo dalis dėl pirmiau nurodytų piniginių sumų atsakovo naudai priteisimo. Tačiau nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad atsakovo priešieškinio reikalavimų dėl piniginių sumų priteisimo pagrindas buvo kildinamas ne tik kaip taikos sutarties negaliojimo pasekmė, bet remiantis ir kitais savarankiškais teisiniais argumentais, t. y. po bankroto bylos atsakovui iškėlimo egzistuojančia ieškovo prievole už naudojimąsi patalpomis mokėti einamuosius nuomos ir administravimo mokesčio mokėjimus, kuriuos atsakovas grindė negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygomis; nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2012 m. sausio mėnesio CK 6.140 straipsnio pagrindu ieškovo atliktų įskaitymų neteisėtumu; taikos sutarties prieštaravimu juridinio asmens veiklos tikslams ir neteisėtu įskaitymų taikos sutarties pagrindu atlikimu. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs taikos sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio ir 6.986 straipsnio 2 dalies pagrindais ir tik dėl šios priežasties tenkinęs kitus atsakovo priešieškinio reikalavimus, visiškai neanalizavo, nevertino ir nepasisakė dėl kitų priešieškinio reikalavimų pagrindą sudarančių atsakovo argumentų, o dėl to liko neatkleista bylos esmė.

Be to, kaip jau minėta, priešieškinio reikalavimą dėl einamųjų nuomos ir administravimo mokesčio mokėjimų bei delspinigių priteisimo (laikotarpiu po atsakovo bankroto bylos iškėlimo) atsakovas grindžia negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi, teigdamas, jog nuomos sutartis nėra pasibaigusi. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas ieškinio reikalavimą nustatyti nuomos mokesčio dydį – 22,5 Lt už 1 kv. m nuomojamo ploto nuo 2012 m. vasario 1 d. – grindė tuo, jog atsakovui iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius pranešė, jog tarp BUAB „Neapolis“ ir UAB „Klaipėdos mėsinė“ sudarytos sutartys nebus toliau vykdomos, todėl šios sutartys laikomos pasibaigusiomis. Ieškovas teigė, kad: iki šiol jis naudojosi išnuomotomis patalpomis, tačiau atsakovo reikalaujamos mokėti kainos (53,10 Lt už vieną kv. m, įskaitant PVM) niekada nemokėdavo; nuomos kainos dydžio apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentavo dvi šalių sutartys, t. y. taikos sutartis ir nuomos sutartis; nuomos mokestis kas mėnesį buvo mažinamas taikos sutartyje numatyta 1/120 kompensacijos dalimi, sandorių sudarymo metu faktiškai mokamas nuomos mokestis buvo 22,50 Lt už 1 kv. m; administratoriaus vienašališkai nustatytas 55,94 Lt už 1 kv. m reikalaujamas mokėti nuomos mokestis neatitinka tiek rinkoje esančių kainų, tiek ir buvusių sutartinių santykių, reglamentavusių nuomos kainos apskaičiavimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinio reikalavimą atmetė konstatavęs, jog nuomos sutartis nėra pasibaigusi. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog BUAB „Neapolis“ bankroto administratorius 2012 m. sausio 23 d. pranešimu informavo ieškovą UAB „Klaipėdos mėsinė“, kad sudarytos sutartys tarp BUAB „Neapolis“ ir UAB „Klaipėdos mėsinė“ nebus toliau vykdomos (1 t., 8 b. l.). Teismo nuomone, nors pagal lingvistinę pranešimo prasmę ir būtų galima suprasti, kad nebebus vykdomos visos šalių sutartys, tačiau vėlesni bankroto administratoriaus veiksmai siekiant išreikalauti nuomos mokestį iš ieškovo patvirtina, jog bankroto administratorius pranešime nepaminėjo nuomos sutarties dėl to, kad iš jos kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisė gauti nuomos mokestį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal šalių susitarimą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra sudedamoji jų sudarytos taikos sutarties dalis. Ši aplinkybė aiškiai įtvirtinta taikos sutarties 2.1, 6.4 punktuose. Dėl šios priežasties vertinti šalių negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį atskirai (atribotai) nuo taikos sutarties negalima. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuomos sutartis nelaikoma pasibaigusia bei turi būti vykdoma joje numatytomis sąlygomis ir po bankroto bylos atsakovui iškėlimo, kai tame pačiame sprendime teismas darė išvadą dėl taikos sutarties, kaip niekinio sandorio, negaliojimo fakto, tampa prieštaringa. Akivaizdu, kad sprendžiant dėl šalių reikalavimų (ne)pagrįstumo, būtina objektyviai nustatyti, ar negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra pasibaigusi, ar ne, nes nuo to priklauso tiek ieškinio reikalavimo, tiek ir dalies priešieškinio reikalavimų pagrįstumas. Dėl to visų pirma turi būti nustatyta aplinkybė, susijusi su negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties galiojimu, o priklausomai nuo šiuo klausimu padarytos išvados – atitinkamai išnagrinėtos bei įvertintos ieškinyje bei priešieškinio dalyje nurodytos aplinkybės dėl einamųjų nuomos ir administravimo mokesčių mokėjimų po atsakovo bankroto bylos iškėlimo.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nebuvo ištirtos, nustatytos ir įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės tiek pagal ieškovo ieškinį, tiek pagal atsakovo priešieškinį, todėl darytina išvada, kad nebuvo atskleista bylos esmė. Spręsdamas dėl ginčo šalių reikalavimų pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas turėtų iš naujo nagrinėti bylą visa apimtimi naujais aspektais ir tai neatitiktų apeliacijos paskirties bei apribotų šalių teisę į apeliaciją. Dėl to teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o byla perduotina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovo už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su visų kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, kuris turės būti atliekamas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.