Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-02-24 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-99-312/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-24
Bylos Nr.
1A-99-312/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-38093-2019-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Jurgita Mačionytė, Laureta Ulbienė
Kaltinamasis
V. T.
Nukentėjusysis
R. T.
Advokatai
Žana Timaškova
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-99-312/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38093-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; (S) 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.4.6.1
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Lauretos Ulbienės,

sekretoriaujant Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Šneideriui,išteisintajam V. T. ir jo gynėjai advokatei Žanai Timaškovai,nukentėjusiajai R. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroro (toliau – ir prokuroro) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. T. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, mušdamas, sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: 2019 m. rugsėjo 3 d. apie 21.30 val., būdamas savo buvusios sutuoktinės R. T. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto su R. T. metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė R. T. į dešinę krūtį, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroras prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2019 m. spalio 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir nesiartinti prie nukentėjusiosios R. T. arčiau nei 50 metrų.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo gauti prieštaringi nukentėjusiosios R. T. ir išteisintojo V. T. parodymai. Siekiant nustatyti tiesą, buvo būtina vertinti ne tik teisme ištirtus įrodymus, bet ir ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto D. T. parodymai visiškai patvirtina nukentėjusiosios tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad V. T. kumščiu trenkė jai į krūtį. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu D. T. iš dalies patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. patvirtino, kad matė kaip išteisintasis buvo sulenkęs kumštį. Šie liudytojo parodymai paneigia išteisintojo duotus parodymus, kad jis laikė atstatytas į priekį rankas, kad jam nesuduotų. Taip pat apklausos metu D. T. parodė, jog nematė, kad mama būtų stūmusi tėtį. Šie parodymai visiškai paneigia išteisintojo iškeltą gynybinę versiją, kad R. T. pati jį užpuolė, elgėsi agresyviai, o jis tik gindamasis buvo ištiesęs rankas į priekį. Taigi, prokuroro teigimu, vertinant visų trijų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus, galima daryti išvadą, kad liudytojo D. T. duoti parodymai patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus ir dėl paties fizinio kontakto eigos paneigia išteisintojo parodymus. Atsižvelgiant į tai, V. T. duoti parodymai turėtų būti vertinami kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nustatant, ar galėjo būti sukeltas fizinis skausmas, būtina įvertinti, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais. Iš baudžiamosios bylos aplinkybių galima daryti išvadą, kad V. T. trenkė kumščiu į krūtį nukentėjusiajai, tokio pobūdžio veiksmai paprastai sukelia fizinį skausmą kitam asmeniui. Taip pat vertintina ir nukentėjusiosios sveikatos būklė. Nukentėjusioji apklausos metu parodė, kad jai buvo trenka kumščiu į krūtį, dėl kurios ji važinėja į onkologinį, t. y. ji turi sveikatos problemų, susijusių su šia krūtimi. Po smūgio, R. T. teigimu, ji nuėjo į kambarį ir pradėjo verkti. Liudytojas D. T. patvirtino, kad po to, kai jis pamatė sugniaužtą kumštį, R. T. nuėjo į kambarį. Kadangi R. T. verkė kambaryje, D. T. negalėjo jos matyti verkiančios. Pagal nustatytas bylos aplinkybes, kad po išteisintojo veiksmų nukentėjusioji išėjo iš koridoriaus, taip siekdama nutraukti konfliktą, galima daryti išvadą, kad smūgis buvo pakankamai stiprus, kad paveiktų R. T.. Šios aplinkybės patvirtina, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Tai, kad jau anksčiau dėl V. T. galimo smurto buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai ir jie buvo nutraukti, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais. Juo labiau, kad V. T. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2014 metais, kas neleidžia teigti, kad R. T. nuolat kreipiasi dėl V. T. veiksmų ir nėra pagrindo teigti, kad ji apkalba V. T., siekdama jo teistumo. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino D. T. parodymus dėl to, kad jis gyvena su R. T. ir, teismo teigimu, jo parodymai galėjo būti įtakoti jos. Su šia teismo išvada prokuroras nesutinka. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu apklausiamas D. T. davė ne analogiškus parodymus, jo parodymai iš dalies skyrėsi, todėl galima daryti išvadą, kad jis parodymus davė laisva valia, taip kaip viską prisiminė tuo metu. Prokuroro nuomone, teismo padaryta išvada, jog neįrodyta, kad V. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepagrįsta, nes teismo nuosprendyje pateiktas surinktų įrodymų vertinimas yra neišsamus ir priimant sprendimą nebuvo įvertinta visa baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma, nors to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, todėl V. T. turėtų būti pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-396/2014 ir kt.).

8. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje yra užfiksuoti prieštaringi konflikto šalių – išteisintojo ir nukentėjusiosios – parodymai. Šie asmenys sutinka, kad įvykio dieną jie buvo susitikę nukentėjusiosios R. T. bute, kad tarp jų buvo kilęs konfliktas dėl netinkamoje vietoje V. T. pastatyto maišelio, tačiau konflikto eigą jie įvardina skirtingai – nukentėjusioji teigia, kad išteisintasis jai sudavė kumščiu į dešinę krūtį, tuo tarpu pastarasis tokius savo veiksmus neigia. Baudžiamojoje byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių konflikto metu buvo tam tikras fizinis sąlytis, tačiau pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo neabejotinai išvadai, kad buvo suduotas smūgis kumščiu nukentėjusiajai į dešinę krūtį, dėl ko ji pajutusi fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

9. Nagrinėjamą įvykį tiesiogiai matė V. T. ir R. T. sūnus D. T., kurio parodymai, prokuroro teigimu, patvirtina nukentėjusiosios parodymus, o tuo pačiu pagrindžia ir V. T. kaltę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojo D. T. parodymai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažinti nepatikimais ir jais nesivadovauta. Sprendžiant bylos duomenų patikimumo klausimą, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismai, vertindami atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, privalo atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams. Liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jei jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Aplinkybės, rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sugretinus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-399/2011 ir kt.).

10. Pirmiausia, pažymėtina, kad liudytojo D. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai yra nenuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas D. T. nurodė, kad jis matė, kaip tėtis (V. T.) ranka, kuri buvo sugniaužta į kumštį, sudavė mamai (R. T.) į dešinę krūtį. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas teigė, kad matė tik tėčio (V. T.) sulenktą kumštį, bet nei prisilietimo, nei sudavimo mamai nematė. Antra, liudytojas D. T. turi sveikatos problemų – jis serga cerebriniu paralyžiumi, kaip pripažįsta abu jo tėvai, yra jautresnis nei yra būdinga tokio amžiaus žmonėms, gyvena su motina ir yra nuo jos priklausomas, todėl laikytina, kad jis turi asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, taip pat kyla abejonių, kiek objektyviai jis savarankiškai galėjo suvokti ir įvertinti konflikto eigą. Esant nurodytoms aplinkybėms, t. y. liudytojo parodymų nenuoseklumui ir kilusioms abejonėms dėl jo objektyvumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė šių parodymų V. T. kaltę pagrindžiančiu įrodymu.

11. Jokių kitų duomenų, be nukentėjusiosios parodymų ir jos pareiškime nurodytų aplinkybių, patvirtinančių, kad buvo suduotas smūgis, baudžiamojoje byloje nėra. Sutiktina su prokuroro teiginiais, kad paprastai kaltinime nurodytais veiksmais žmogui gali būti sukeltas fizinis skausmas, tačiau nagrinėjamu atveju nepasitvirto, kad V. T. kaltinime nurodytus veiksmus būtų atlikęs. Taip pat baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji konflikto metu juto fizinį skausmą. Nors teisminio nagrinėjimo metu ji teigė, kad jai tikrai skaudėjo, ji nuėjo į kambarį ir pradėjo verkti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu aplinkybių dėl jos pravirkdymo nenurodė, tvirtino po kurio laiko (vykstant konfliktui) nuėjusi į virtuvę. Nors liudytojas D. T. patvirtino, kad R. T. konflikto metu nuėjo į kambarį, tačiau teigė neprisimenantis, kad mama būtų verkusi, nors jis taip pat buvo nuėjęs į tą patį kambarį. Nukentėjusioji dėl sukelto fizinio skausmo į medicinos specialistus nesikreipė, įvykio metu policijos nekvietė.

12. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyti BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai – pavojinga veika ir jos padariniai, asmens baudžiamoji atsakomybė negalima.

13. Pažymėtina, kad išteisintojo keliama versija, kad jis buvo ištiesęs į priekį rankas, taip gindamasis nuo nukentėjusiosios, kuri jį puolė, neturi esminės reikšmės jo kaltės klausimui spręsti. Nepaisant to, ar tokius veiksmus V. T. iš tiesų atliko, baudžiamojoje byloje yra įrodinėjami kaltinime jam inkriminuoti veiksmai dėl smūgio kumščiu sudavimo, o tokius veiksmus neabejotinai patvirtinančių duomenų baudžiamojo proceso metu nesurinkta.

14. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad baudžiamojo proceso metu nesurinkta pakankamai duomenų V. T. kaltei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįsti, todėl naikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2019 m. spalio 25 d. nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jurgita MačionytėVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėLaureta Ulbienė