- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-29
- Bylos Nr.
- I-2980-811/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01509-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- G. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. J. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 2 000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. gruodžio mėn. gydėsi LAVL perpildytoje, higienos normų neatitinkančioje kameroje. Pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži. Dušo patalpos purvinos. Atvykus į LAVL jo nevedė į dušą. Nuvedė į laikino sulaikymo kamerą, kurioje atliko daiktų patikrinimą, liepė persirengti ligoninės rūbais, o savo atiduoti saugojimui. Pareigūnai nepaaiškino, kodėl privalėjo persirengti kitais rūbais. Į LAVL atvyko pasitikrinti sveikatą, tačiau teko būti palatoje su dviem cukriniu diabetu sergančiais asmenimis. Bijojo, kad negalės jiems pagelbėti, ištikus priepuoliui, todėl patyrė išgyvenimus. Mano, kad tokie ligoniai turi būti laikomi atskirai. Gydymosi LAVL metu, lauke buvo atlydys, todėl pasivaikščiojimo kiemelyje buvo balų ir pasivaikščioti buvo neįmanoma. Pareiškėjas papildomai akcentuoja mažą pasivaikščiojimo kiemelio plotą. Pareiškėjo teigimu, LAVL kameroje nebuvo čiaupo su karštu vandeniu, tualetas neatitvertas. Pažymėjo, kad LAVL į jo skundus dėl netinkamų sąlygų nereagavo.
Atsiliepimas
LAVL atsiliepime (b. l. 10-13) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2014-12-09 iki 2014-12-18 Chirurgijos skyriaus 24 palatoje (21,25 kv. m, 7 lovos). Nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Nurodė, jog Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose – nenustatomos.
Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nenustatomos ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punktas (redakcija nuo 2010-04-30) numato, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis nei 5,1 m². Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršytos atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių.
Atkreipė dėmesį, kad LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 V dalies „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ 35 punkte nurodytas kamerų inventorius bei būtiniausi baldai. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / ar keičiamas. To paties skirsnio 5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusios kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. LAVL kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėto punkto reikalavimus.
Remontas LAVL palatose atliekamas eilės tvarka, pagal poreikį. Visi atsiradę neatitikimai Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams šalinami per minimalius terminus. Pažymi, kad kiekvienoje kameroje yra langai ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 p. reikalavimus, t. y. „Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę“.
LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti.
LAVL suimtiesiems suteikia pasivaikščiojimą gryname ore vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsniu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000-06-01 įsakymu Nr. IR-172. 92 punktu. Paminėtu teisės aktų reikalavimus LAVL paprastai, išskyrus ypatingus atvejus, užtikrina.
LAVL vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose ligonines direktoriaus 2014-09-26 įsakymu Nr. V-191, nustatyta, kad: „15. Hospitalizuotam pacientui išduodami Ligonines drabužiai ir avalynė [...] po kurių jis nukreipiamas į budinčio gydytojo nurodytą gydomąjį skyrių. 16. Pacientų asmeniniai drabužiai ir avalynė, išskyrus apatinius rūbus, šlepetes ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose [...]. Pacientai, su savimi atsivežę asmeninius drabužius, atitinkančius ligoninėse naudojamus (baltinius, pižamas, chalatus, šlepetes ir kt.) gali juos dėvėti Ligoninėje. Drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi”.
Pabrėžė, kad nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai veikė arba neveikė neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo yra pareiškėjo laikymas LAVL palatoje, kurioje ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad minimalaus patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 p. (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2014-12-09 iki 2014-12-18 Chirurgijos skyriaus 24 palatoje (21,25 kv. m, 7 lovos). Iš gydymo stacionare istorijos ir atsakovės atstovės pateikto atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas 10 dienų.
Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (pvz. EŽTT 2012-01-10 sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei, tačiau LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju palatoje Nr. 24. Atsakovės atstovė nurodė, kad nekaupia duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėl apskaičiuojant plotą vadovaujamasi kamerų tipo palatose esančių lovų skaičiumi. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti remiantis byloje esančiais įrodymais, todėl atsižvelgiant į tai, jog palatoje, kurioje gulėjo pareiškėjas, buvo 7 miegamosios vietos, darytina išvada, kad jis buvo gydomas 10 dienų kamerų tipo palatoje, kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir buvo 21,25 kv. m, t. y. pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas LAVL pažeidžiant teisės aktų keliamus minimalaus ploto reikalavimus.
Pastebėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr.5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir LAVL atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas žalą kildina taip pat ir dėl tualeto netinkamo atitvėrimo nuo gyvenamosios dalies. Pažymėtina, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 14.5 p. sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atsakovės atstovė, kuria teismas neturi pagrindo abejoti, atsiliepime paaiškino, kad ligoninės kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėtą reikalavimą. Tai patvirtina, ir byloje esančios nuotraukos, iš kurių matyti, kad kameroje Nr. 24, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, tualetas atitvertas pertvara, užtraukiama užuolaida. Spręstina, kad LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka higienos normos reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo atitikties teisės aktų reikalavimams nenustatytas.
Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad į LAVL asmenys atvyksta gydytis, todėl pagrįstai pirmenybė teikiama jų gydymui, o į pasivaikščiojimus jie vedami po medicininių procedūrų. Pasivaikščiojimų kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja. Įvertinus atsakovės atstovės pateiktą informaciją, darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami. Duomenų apie pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumą nėra pateikta. Be to, pažymėtina, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistojo teisė, o ne pareiga. Taigi, vien abstrakčių pareiškėjo teiginių dėl pasivaikščiojimo sąlygų nepakanka konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš antisanitarinių sąlygų. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad dušas purvinas paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (b. l. 22-23), kurio duomenys patvirtina, kad įvertinus LAVL patalpų kasdieninio (nuolatinio) ir pagrindinio valymo vykdymo tvarką, HN 47-1:2012 ir HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Centras nurodė, kad patikrinimo metu buvo pateikta LAVL direktoriaus įsakymu patvirtinta „Patalpų valymo procedūra”, pagal kurią yra vykdomi kasdieniniai (nuolatiniai) ir pagrindiniai patalpų valymo darbai. Procedūroje yra aprašyti higienos planai, kurie yra parengti atskiriems LAVL padaliniams. Higienos planuose nurodyti valymo objektai, darbų atlikimo periodiškumas, valymui/dezinfekcijai naudojamos medžiagos. LAVL patvirtinta „Patalpų valymo procedūra“ atitinka HN 47-1:2012 9.6 punkte išdėstytus reikalavimus, kur nurodyta, kad sveikatos priežiūros ištaigoje turi būti parengtas infekcijų kontrolės procedūrų vadovas, kuriame turi būti pateikta: aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos planas ir valymo, dezinfekcijos procedūra. Higienos planai turi būti sudaromi visiems sveikatos priežiūros įstaigos skyriams (padaliniams). Higienos planuose turi būti pateikti valymo, dezinfekcijos objektai, naudojamu valymo, dezinfekcijos priemonių pavadinimai, koncentracija, dezinfekcijos ekspozicijos trukmė, valymo, dezinfekcijos būdas, dažnis, atsakingi vykdytojai. Pagal LAVL patvirtintą tvarką („Patalpų valymo procedūra“ 4 skyriaus 4.1 punktas) palatas kasdien valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai. pagrindini valymą atlieka palatų sanitarai („Patalpų valymo procedūra“ 4 skyriaus 4.2 punktas). Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas, todėl valymo inventoriaus išdavimas LAVL pacientams nėra numatytas. Patikrinimo akte konstatuota, kad atlikti pagrindinių ir nuolatinių (kasdieninių) patalpų valymų darbai registruojami specialiuose žurnaluose, kur yra nurodyta darbų atlikimo data, vieta, atsakingas vykdytojas nepažeidžiant HN 47-1:2012 118 punkto reikalavimų (nuolatinis aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių valymas arba valymas ir dezinfekcija atliekami sveikatos priežiūros Įstaigoje nustatyta tvarka) ir 124 punkto reikalavimų (atliktas patalpų valymas ir dezinfekcija registruojami įstaigoje parengtos ir patvirtintos formos dokumente).
Taip pat pažymėtina, kad byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 patvirtina, kad LAVL pacientai gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams (b. l. 19).
Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad LAVL patalpos neatitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentus dėl šių priežasčių sukeltų neigiamų pasekmių, teismas laiko neįrodytais ir nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo čiaupo su karštu vandeniu. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Taigi, teisės aktai nenumato reikalavimo kamerose tiekti šiltą vandenį, todėl pareiškėjas aukščiau aptartoje dalyje neįgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose (įskaitant ir LAVL) laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. LAVL teismui pateiktame atsiliepime paaiškino, kad, suteikdama gydomiems asmenims galimybę pasinaudoti dušu, vadovavosi minėtos higienos normos nuostatomis, nustatančiomis, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Paciento naudojimosi dušu tvarka, patvirtinta LAVL direktoriaus 2013-03-29 įsakymu Nr. V-65, detalizuoja pacientų naudojimosi dušu tvarką ir infekcinėmis ligomis sergančių asmenų prausimąsi atskirame duše. Tvarkoje nurodyta, kad pacientams suteikiama galimybė naudotis dušu teisės aktuose nustatytu periodiškumu (2 punktas) papildomą naudojimosi dušu procedūrą pacientui skiria jį gydantis gydytojas (15 punktas). Už tinkamą asmens higienos laikymąsi atsako patys pacientai (17 punktas). Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad asmuo atvykęs į LAVL pirmiausia turi būti vedamas į dušą, taigi darytina išvada, kad LAVL administracija neatliko neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta žala.
LAVL vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintose Ligonines direktoriaus 2014-09-26 įsakymu Nr. V-191, 15 punkte nustatyta, kad hospitalizuotam pacientui išduodami ligoninės drabužiai ir avalynė po kurių jis nukreipiamas į budinčio gydytojo nurodytą gydomąjį skyrių, 16 punkte nustatyta, kad pacientų asmeniniai drabužiai ir avalynė, išskyrus apatinius rūbus, šlepetes ir vieną porą batų. paliekami saugoti ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose. Pacientai, su savimi atsivežę asmeninius drabužius, atitinkančius ligoninėse naudojamus (baltinius, pižamas, chalatus, šlepetes ir kt.) gali juos dėvėti ligoninėje. Drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi.
Pareiškėjas ir pats skunde nurodo, kad jis buvo nuvestas persirengti ligoninės rūbais, o jo asmeniniai rūbai atiduoti saugoti, darytina išvada, kad LAVL personalas elgėsi būtent taip kaip ši procedūra reglamentuota teisės akte. Tai, kad galimai pareiškėjas nebuvo informuotas apie nustatytą tvarką, nesudaro pagrindo teigti, kad jis patyrė žalą.
Taip pat pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš to, kad jo neizoliavo LAVL nuo ligonių, sergančių cukriniu diabetu. Atkreiptinas dėmesys, kad cukrinis diabetas nėra priskiriamas užkrečiamoms ligoms, todėl šia liga sergančius asmenis laikyti atskirai dėl jų galimai neatsargaus elgesio LAVL neturėjo pagrindo. Tai, kad pareiškėjui šie ligoniai galimai sukėlė nepatogumus, yra asmeninis pareiškėjo požiūris, susiformavęs kitų ligonių atžvilgiu.
Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti. Teismo nustatytos aplinkybės, kad 10 dienų pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo LAVL sąlygas.
Kadangi administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p., CK 1.138 str. 8 p.), įvertinęs sprendime išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas, apsiribotina jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (10 dienų) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ir EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. Prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02).
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies - pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo LAVL sąlygas. Pareiškėjo skundas dalyje dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 ir 129 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. J. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo G. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas.
Pareiškėjo G. J. skundą dalyje dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.