Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Alvydo Valiukevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 99 straipsnį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 2 metams.

V. J. P. įpareigotas būti namuose, esančiuose Vilniuje, Dzūkų g. 27-6, nuo 21 val. iki 7 val., jei tai nėra susiję su gydymu stacionarinėje ligoninėje ar kitoje medicinos įstaigoje bei viešai atsiprašyti nukentėjusiųjų J. G. ir I. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. P. nuteistas už tai, kad nuo 1949 m. kovo mėnesio būdamas pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviu Lietuvos partizanu (partizaninis slapyvardis „K.“), 1952 m. vasario 28 d. suimtas represinės Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos VSM (MGB) struktūros 2-N valdybos agentų smogikų, žinodamas šios sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pagrindinį tikslą - fiziškai sunaikinti ir suimti dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei, t. y. pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams Lietuvos partizanams ir jų ryšininkams (rėmėjams), siekdamas padėti Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijai VSM (MGB) įvykdyti šį jos pagrindinį tikslą, sutiko bendradarbiauti su sovietų okupacinės valdžios represine Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos VSM (MGB) struktūra, vykdyti jos nurodymus ir nuo 1952 m. balandžio mėnesio iki 1965 metų (tiksli data nenustatyta) būdamas šios represinės Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos VSM (MGB) struktūros 2-N valdybos užverbuotu agentu (agentūrinis slapyvardis „K.“), veikdamas pagal iš anksto sudarytą ir patvirtintą veiksmų planą, bendrininkų grupe kartu su Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos VSM (MGB) 2-N valdybos agentu ir agentais smogikais, dalyvavo ir vykdė šios sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros nurodymus fiziškai sunaikinti ir suimti Lietuvos gyventojus, priklausančius minėtai politinei grupei, t. y.:

1952 m. kovo mėnesio naktį iš 4 dienos į 5 dieną (tikslus laikas nenustatytas), veikdamas grupe kartu su Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos VSM (MGB) 2-N valdybos agentu A. R. (agentūrinis slapyvardis „A.“), agentais smogikais K. K. (agentūrinis slapyvardis „V.“), S. Š. (agentūrinis slapyvardis „Š.“) ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu agentu smogiku slapyvardžiu „T.“, apsimetusiais pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyviais Lietuvos partizanais, per partizanų ryšininką V. P. slapyvardžiu „Š.“, gyvenantį Molėtų rajone, Akmenių kaime, iškvietė į susitikimą „V.“ apygardos „Š.“ būrio partizanus J. B. (partizaninis slapyvardis „V.“), gimusį 1934 m., B. Š. (partizaninis slapyvardis „V.“), gimusį 1926 m. ir J. P. (partizaninis slapyvardis „D.“), gimusį 1932 m., kuriems atvykus į susitikimo vietą, pasinaudodamas apgaulės būdu įgytu jų pasitikėjimu, pasiūlė vykti kartu rogėmis kinkytais arkliais į tariamo susitikimo su partizanų štabo vadais, t. y. „V.“ apygardos vadu (partizaninis slapyvardis „S.“), vietą spręsti svarbaus klausimo. Minėtiems partizanams sutikus važiuoti ir rogėmis visiems kartu privažiavus iki iš anksto su nusikaltimo bendrininkais sutartos vietos, esančios Molėtų rajone, Antagaluonės ir Levaniškių kaimo teritorijos ribose (tiksli vieta nenustatyta), jis kartu su agentu A. R. (agentūrinis slapyvardis „A.“) ir agentu smogiku K. K. (agentūrinis slapyvardis „V.“) užlaužė kartu su jais rogėse sėdinčiam J. B. – „V.“ rankas ir jį suėmė. Tuo pat metu agentai smogikai S. Š. (agentūrinis slapyvardis „Š.“) ir „T.“, kurio asmenybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, turimais šaunamaisiais ginklais sušaudė kitose rogėse sėdinčius partizanus B. Š. – V. ir J. P. – D. Šiais veiksmais V. J. P. dalyvavo nužudant minėtus asmenis.

J. B. 1952 m. liepos 26 d. SSSR Ypatingojo pasitarimo prie Valstybės saugumo ministerijos (VSM) MGB buvo nuteistas pagal RSFSR BK 581a straipsnį, 58¹⁰ straipsnio 1 dalį ir 58¹¹ straipsnį 10 metų įkalinimo bausme, deportuotas iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės teritoriją ir neteisėtai įkalintas toje teritorijoje esančiame pataisos darbų lageryje.

Tęsdamas nusikalstamą veiką V. J. P. 1952 m. balandžio mėnesį naktį iš 1 dienos į 2 dieną (tikslus laikas nenustatytas), veikdamas grupe kartu su Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos VSM (MGB) 2-N valdybos agentu A. R. (agentūrinis slapyvardis „A.“), agentais smogikais K. K. (agentūrinis slapyvardis „V.“) ir S. Š. (agentūrinis slapyvardis „Š.“), apsimetęs pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyviu Lietuvos partizanu, per partizanų ryšininką (rėmėją) M. L., gyvenantį Molėtų rajone, Mokylių kaime, iškvietė į susitikimą jo namuose „V.“ apygardos „G.“, t. y. P. K. būrio partizaną B. K. (partizaninis slapyvardis „K.“), gimusį 1927 m., ir, pasinaudojęs apgaulės būdu įgytu jo pasitikėjimu, pasiūlė jam kartu važiuoti į kitą vietovę, o šiam sutikus ir išėjus iš M. L. namų, jis kartu su agentu A. R. (agentūrinis slapyvardis „A.“) ir agentais smogikais K. K. (agentūrinis slapyvardis „V.“), S. Š. (agentūrinis slapyvardis „Š.“) Molėtų rajone, Mokylio kaimo ribose, B. K. partizano slapyvardis „ K.“ suėmė, po ko šis, remiantis 1953 m. gegužės 23 d. Lietuvos pasienio apygardos MVD kariuomenės karinio tribunolo nuosprendžiu, buvo nuteistas pagal RSFSR BK 58¹⁰ straipsnio 1 dalį, 58⁸ straipsnį, su sankcija, numatyta 58² straipsnyje ir 581a straipsnį, 25 metams įkalinimo su teisių apribojimu penkeriems metams ir konfiskuojant visą turtą, deportuotas iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės teritoriją ir neteisėtai įkalintas toje teritorijoje esančiame SSRS MVD Ypatingajame lageryje.

Tuo pačiu nuosprendžiu už partizano B. K. - Keršto slėpimą savo namuose įrengtame bunkeryje ir jo aprūpinimą maisto produktais, pagal RSFSR BK 17–581a straipsnį 10 metų įkalinimo pataisos darbų lageryje, apribojant teises penkeriems metams ir konfiskuojant visą turtą, buvo nuteistas partizanų ryšininkas (rėmėjas) M. L., gimęs 1905 m., gyvenęs Molėtų rajone, Mokylių kaime, kuris neteisėtai buvo kalinamas Lietuvos SSR MVD kalėjime Nr. 1, 1953 m. rugpjūčio 21 d. perkeltas į Lietuvos SSR Teisingumo ministerijos pataisos darbų kolonijos skyriaus persiuntimo kalėjimą, o iš ten deportuotas iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės teritoriją ir neteisėtai įkalintas toje teritorijoje esančiame pataisos darbų lageryje.

Šiais savo veiksmais V. J. P. tyčia padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad V. J. P. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta nepalankiai susiklosčiusių to meto gyvenimo aplinkybių dėl istorinės politinės Lietuvos valstybės situacijos. Prokuroras nurodo, kad minėta situacija pokario metais Lietuvoje turėjo įtakos visiems šalies gyventojams, ir V. J. P. padėtis nebuvo išskirtinė - byloje nėra duomenų, kad nuteistojo gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad vienintelė išeitis jam buvo daryti nusikalstamą veiką. Apeliantas pažymi, kad V. J. P. ir po 1952 m. padaryto nusikaltimo iki 1965 m. bendradarbiavo su represine Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos VSM (MGB) struktūra, jam buvo suteiktas agentūrinis slapyvardis „K.“. Prokuroro nuomone, toks ilgalaikis bendradarbiavimas su minėta struktūra ir dalyvavimas jos veiklos patvirtina, kad V. J. P. tokį gyvenimo kelią pasirinko be jokios prievartos, laisva valia, suvokdamas šios nusikalstamos veikos pavojingumą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas V. J. P. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirdamas jam 2 metų laisvės apribojimo bausmę, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą įtvirtintą bausmės paskirtį sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo. Prokuroro nuomone, ši bausmės paskirtis yra bendrosios prevencijos priemonė, skirta perspėti kitus asmenis, sulaikyti juos nuo nusikaltimų darymo. Tai, apelianto teigimu, yra ypač svarbu labai sunkių nusikaltimų žmoniškumui atveju, sukeliančių sunkias pasekmes nuo tokių veikų tiesiogiai nukentėjusiems asmenis, visuomenei, jos ateities kartoms bei valstybei, kurios teritorijoje ši veika padaryta. Be to, prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. J. P. laisvės apribojimo bausmę, neužtikrino ir kitų bausmės tikslų – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje be pagrindo nebuvo pripažinta V. J. P. atsakomybę sunkinančias aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, panaikinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą V. J. P., pripažinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą bendrininkų grupe, už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 99 straipsnyje padarymą V. J. P. paskirti 10 m. laisvės atėmimo bausmę, tačiau taikyti Lietuvos Respublikos BK 76 straipsnį ir nuteistąjį nuo laisvės atėmimo bausmės atleisti dėl ligos. Nuteistojo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti arba taikyti nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 76 straipsnį ir jį nuo laisvės atėmimo bausmės atleisti dėl ligos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl veikos, už kurios padarymą nuteistas V. J. P., įrodytumo ir kvalifikavimo. Apeliaciniame skunde ginčijamas tik Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas, atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatymas ir nuteistajam paskirta bausmė.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybes iš tiesų duoda pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir pripažinti V. J. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog jis veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog V. J. P. kartu su Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos VSM (MGB) 2-N valdybos agentais dalyvavo pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvių Lietuvos partizanų sulaikyme ir jų nužudyme, jo, kaip bendrininko, vaidmenį pripažino antraeiliu. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės šią aplinkybę pripažinti V. J. P. atsakomybę sunkinančia, dėl sunkinančių aplinkybių buvimo ar nebuvimo išvis nepasisakė.

Pagal teismų praktiką, atsakomybę lengvinančių ir sunkiančių aplinkybių nustatymas yra viena iš būtinų bausmės individualizavimo sąlygų. Šiuo atveju iš kaltinamojo akto matyti, kad Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę sudarantys faktai yra nurodyti pateiktame kaltinamajame akte ir ši aplinkybė kvalifikuota kaip V. J. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, taip pat nustatė, jog V. J. P. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, ką nurodė ir nuosprendyje, aprašydamas nusikalstamos veikos, už kurią V. J. P. yra nuteistas, padarymo aplinkybes. Todėl konstatuotina, jog V. J. P. veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir tai pripažintina V. J. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnis 1 dalis 1 punktas).

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę skirti galima tik taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį arba 54 straipsnio 3 dalį.

Skundžiamajame nuosprendyje teigiama, kad sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, net ir paskyrus įstatymo numatytą minimalią bausmę, aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos pavojingumu ir kaltininko asmenybe, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismo išvardintos aplinkybės (nuteistasis į nusikalstamą veiką įsitraukė dėl jo atžvilgiu panaudotos prievartos ir nesėkmingai susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių, veiką padarė būdamas labai jauno amžiaus, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo didelis laiko tarpas ir per šį laikotarpį jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, nuteistasis charakterizuojamas teigiamai) yra svarbios ir į jas atsižvelgiama, skiriant bausmę (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalis), tačiau tai nėra tos išimtinės aplinkybės, kurioms esant būtų pakankamas pagrindas taikyti nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį. Be to, prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad nėra pagrindo sutikti, jog V. J. P. nusikalto dėl gyvenimiškos patirties stokos ar kieno nors įtakojamas. Bylos medžiaga patvirtina, kad V. J. P. veika nebuvo atsitiktinė, nulemta nepalankiai susiklosčiusių to meto gyvenimo aplinkybių, kurias sąlygojo istorinė politinė Lietuvos valstybės situacija. Kaip ir visų šalies gyventojų, V. J. P. padėtis nebuvo išskirtinė. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad V. J. P. ir toliau, t.y. po 1952 metais padarytų nusikaltimų, bendradarbiavo su represine Lietuvos SSR valstybė saugumo ministerijos VSM (MGB) struktūra. Todėl iš skundžiamo nuosprendžio šalintinas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas, motyvuojant švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės paskyrimą.

Paskirti V. J. P. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra galimybės ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsniu, nes skundžiamajame nuosprendyje nėra nustatyta, kad nuteistasis pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, padėjo ikiteisminiam tyrimui ją išaiškinti (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis). Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, V. J. P. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jei jis prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą. V. J. P. nuteistas ne už tyčinį nužudymą, jam neinkriminuotas dalyvavimas organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veikloje, todėl ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 4 dalis jam netaikytina.

Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, V. J. P. netaikytina.

Įvertinus tai, kad nėra pagrindo V. J. P. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jam skirtina Lietuvos Respublikos BK 99 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Padarytas nusikaltimas yra labai sunkus, tyčinis, sukėlęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas sunkias ir neatstatomas pasekmes. V. J. P. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnis 1 dalis 2 punktas), o sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnis 1 dalis 1 punktas). Skiriant bausmę atsižvelgiama ir į tai, kad V. J. P. šiuo nuosprendžiu nuteistas už nusikaltimą, kurį padarė prieš 60 metų, po nusikaltimo padarymo neteistas ir nebaustas administracine tvarka, yra senyvo amžiaus. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad nuteistajam skirtina Lietuvos Respublikos BK 99 straipsnio sankcijos numatytam minimaliam dydžiui artima laisvės atėmimo bausmė.

Kaip teisingai nurodo prokuroras savo apeliaciniame skunde, Vilniaus apygardos teismas teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos ekspertizės neatliko ir nesvarstė klausimo, ar V. J. P. serga sunkia nepagydoma liga dėl kurios jam bus per sunku atlikti bausmę įkalinimo įstaigoje.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacinės instancijos teisme ir siekdama patikrinti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie nuteistojo sveikatos būklę ir galimybę atlikti laisvės atėmimo bausmę, 2011 m. lapkričio 18 d. paskyrė teismo medicinos ekspertizę (b. l. 107-109, t. 4).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertų komisijos 2012 m. sausio 26 d. surašytame ekspertizės akte Nr. EKG 97(244)/12 (01) konstatuota, kad V. J. P. diagnozuotos šios sunkios nepagydomos ligos: koronarinė širdies liga, persirgtas miokardo infarktas (1992 m.), stabili įtampos krūtinės angina, pirminė arterinė hipertenzija, II laipsnio kraujo spaudimo padidėjimas, hipertenzinė kardiomiopatija, labai didelės rizikos grupė, funkcinė klasė III, širdies nepakankamumas C stadijos, tulžies pūslės akmenligė, lėtinis pankreatitas, šlapimo takų infekcija, lėtinė tofusinė podagra, kairio inksto nefrosklerozė, hipertenzinė nefropatija, inkstų funkcijos nepakankamumas II laipsnio, recidyvuojanti kairės blauzdos rožė eriteminė – pūslinė forma, katarakta, hipertenzinė retinopatija II laipsnio, abiejų akių toliaregystė II laipsnio, stuburo osteochondrozė, juosmeninės stuburo dalies spondilioartrozė, prostatos hiperplazija. Ekspertų komisija nurodė, kad koronarinė širdies liga, netinkanti chirurginiam gydymui su lėtiniu III funkcinės klasės širdies nepakankamumu kompleksinio gydymo eigoje yra įtraukta į „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl bausmės“ sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministerijų 1995-11-02 įsakymu Nr. 969/578. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi ekspertų komisijos 2012 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. EKG 97(244)/12 (01) pateiktas išvadas, atsižvelgdama į V. J. P. asmenybę (neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), senyvą amžių, ligos pobūdį, į tai, jog nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo didelis laiko tarpas, per kurį nuteistasis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, konstatuoja, kad yra objektyvus pagrindas V. J. P. atleisti nuo bausmės dėl ligos (Lietuvos Respublikos BK 76 straipsnis 2 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija be pagrindo taikė nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, be pagrindo netaikė jam Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto, taip pat nustačius pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos BK 76 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti V. J. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

panaikinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą nuteistajam V. J. P. ir už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 99 straipsnyje, padarymą paskirti V. J. P. šešerių metų laisvės atėmimo bausmę;

taikyti V. J. P. Lietuvos Respublikos BK 76 straipsnio 2 dalį ir jį nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atleisti.

Kitos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalies nekeisti.