Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam V. V., nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, nukentėjusiajam L. S., nukentėjusiojo įstatyminei atstovei V. S., nukentėjusiojo atstovei advokatei Ramutei Budrytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010-09-27 nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš V. V. 360 Lt 96 ct turtinės žalos, 20.000 Lt neturtinės žalos L. S., 4973 litus 41 ct Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 480 Lt už antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. už tai, kad 2009 m. liepos 11 d. apie 18 val. savo namo kieme, esančiame Kauno rajone (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia iššovė iš revolverio ME 38 Compact-G Nr. 012722 nepilnamečiui L. S., gim. 1993-05-19 į pilvo sritį, tuo padarydamas šautinę kiauryminę žaizdą pilvo srityje su skrandžio, žarnų pasaito žalojimu, lydimą kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje ir sukėlė nukentėjusiajam L. S. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apelianto ir jo gynėjo manymu, dar ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai buvo netaikytos LR baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies normos - LR BK 28 str. 1 ir 2 dalys, esant visiems pagrindams ir sąlygoms taikyti šias normas, t.y. LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu nutraukti ikiteisminį tyrimą, o vėliau -baudžiamąją bylą apelianto V. V. atžvilgiu.

Kaip nurodė apeliantai, pirmosios instancijos teisme faktai buvo vertinami netinkamai bei neaktyvus teismo vaidmuo įtakojo visiškai neteisingas ir nepagrįstas išvadas, nulėmusias nemotyvuoto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagą sudarančių rašytinių dokumentų matyti, jog R. B. atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, tarpusavyje tiesiogiai susijęs su baudžiamojoje byloje Nr. 1-274-358/2010 atliekamu tyrimu, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis faktines aplinkybes dėl tokio lygiagretaus ikiteisminio tyrimo baigties, juolab, kad net ir teisiamajame posėdyje R. B. nurodė, jog jo asmens dokumentas kitoje byloje. Šiuo atveju, kuomet egzistuoja visi būtinosios ginties požymiai, teismas tiesiog privalėjo tirti ir vertinti, kokią įtaką būtinosios ginties situacijai turėjo neteisėtas asmens, su kuriuo grupėje veikė nukentėjusysis, elgesys.

Apeliantai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno rajono apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog „nei nukentėjusiojo veiksmais, nei liudytojo R. B. veiksmais nebuvo padaryta jokia reali žala nei kaltinamajam, nei jo sutuoktinei“. Šis motyvas visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi Mykolo Romerio Universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2180/09(02) (apie kurią pasisakoma Kauno rajono apylinkės teismo 2010-05-27 įsiteisėjusiame apkaltinamajame nuosprendyje b.b. Nr. 1-259-214/2010 ir kuri sudaro minėtos baudžiamosios bylos medžiagą) konstatuota, jog D. V. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tad, šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas, nesiaiškindamas R. B. veiksmų teisėtumo ir jo veiksmų teisinio įvertinimo įsiteisėjusiu to paties teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, padarė esminį įrodymų vertinimo pažeidimą, kuris ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme.

Iš esmės pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis laikytinas nemotyvuotu, kadangi jame nėra pasisakoma nei dėl liudytoju šiame procese buvusio R. B. bei nukentėjusiojo veiksmų teisėtumo, nei dėl būtinosios ginties pradžios ir pabaigos momento nustatymo, kas laikytina esminiais proceso pažeidimais. Pirmosios instancijos teismas tik pacitavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" išaiškinimus, tačiau jokių faktinių ir baudžiamojoje byloje nustatinėtinų aplinkybių su tokiais išaiškinimais nesusiejo. Apeliantai nurodė, kad nors apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje minimas daiktų apžiūros protokolu įformintas kirvis, kurį prieš V. V. sutuoktinę kėsinosi panaudoti R. B., tačiau skundžiamame nuosprendyje nė žodžio nėra pasisakyta, kokią įrodomąją reikšmę turi toks įrodymas.

Skundžiamame nuosprendyje minimi liudytojos D. V. parodymai teismo įvertinti kritiškai, tačiau, apelianto nuomone, tokiai teismo pozicijai niekaip negalima pritarti. Iš apkaltinamojo teismo nuosprendžio R. B. atžvilgiu matyti, jog D. V. padarytas sužalojimas ne tik įrodo padarytąją realią žalą, bet ir visiškai patvirtina jos parodymus, kurie buvo nuoseklūs tiek šioje baudžiamojoje byloje, bet ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-259-214/2010, kurioje priimtas apkaltinamasis nuosprendis R. B. atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nepasisakė dėl tokių faktinių aplinkybių, kaip R. B. neblaivumas, nors ši fakto aplinkybė buvo įvertinta kaip sunkinanti aplinkybė priimant apkaltinamąjį nuosprendį R. B. atžvilgiu. Pažymėtina, kad V. V. buvo blaivus. Taip pat teismas nepasisakė dėl tos aplinkybės, kad liudytojas R. B. bei nukentėjusysis L. S. artimi giminės, bei tai lygiagrečiame ikiteisminis tyrimas bei baudžiamosios bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, kur R.B. turėjo įtariamojo, o vėliau teisiamojo procesinį statusą.

Neteisingai nustatęs fakto aplinkybę dėl realios liudytojo R. B. bei su juo kartu veikusio nukentėjusiojo L. S. sukeltos grėsmės, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, jog V. V. puolė į pagalbą sutuoktinei D. V., taip, kaip jį įgalina LR BK 28 straipsnio 1 bei 2 d., kas yra neabejotinai teisėta ir leistina. Pažymėtina, kad abu šie asmenys atėjo į svetimą teritoriją, nešini kirviu, R. B. ėmė kirviu mojuoti ir tuo sukėlė realią grėsmę sutuoktinei, grasino nužudyti, už ką yra nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybės, jog būtent R. B. liepė L. S. pulti V. V., kas nuosekliai buvo nurodyta jo ir sutuoktinės D. V.. Bylos medžiaga, konkrečiai, įvykio vietos apžiūros schemos patvirtina, kad būtent pats nukentėjusysis kėlė realią grėsmę ne tik D. V., bet ir V. V..

Kauno rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą 2010 m. rugsėjo 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį, grindė jį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" išaiškinimus, tačiau, kaip jau minėta, faktinių bylos aplinkybių su minėtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimu nesusiejo.

Apelianto gynėjas yra tos nuomonės, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" išaiškinimai yra taikytini, nepaisant to, jog minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas priimtas dar galiojant 1961 m. redakcijos LR baudžiamajam kodeksui, kurio 14 str. taip pat numatė būtinosios ginties institutą. Gynėjo nuomone, tiek minėtojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" išaiškinimai, tiek ir galiojanti nuosekliai vienodinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus praktika šios kategorijos bylose yra palanki apeliantui.

Gynėjo teigimu, itin svarbu yra tai, jog, R. B. (su kuriuo kartu atėjo nukentėjusysis L. S.) yra nuteistas įsiteisėjusiu 2010-05-27 Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu b.b. Nr. 1-259-214/2010. Ši fakto aplinkybė, įvertinant D. V. padarytą sveikatos sutrikdymą (apie kurį minima apkaltinamajame nuosprendyje b.b. Nr. 1-259-214/2010) neabejotinai leidžia teigti apie būtinosios ginties situaciją. Kadangi R. B. veika ne tik atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet jis netgi yra nuteistas už tokios veikos padarymą, ši aplinkybė turi esminės įtakos. Neabejotinai L. S., eidamas kartu su R. B., šiam nešantis kirvį, suprato ir žinojo, kokiu tikslu šis eina į svetimą teritoriją, juo labiau L. S. sutiko su R. B. pasiūlymu veikti tokiu būdu. Tad vadovaujantis įstatymu ir teismų praktika, asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismų praktikoje laikoma, kad būtinosios ginties teisėtumo būtina sąlyga yra tai, jog pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms.

Šios nuostatos turėjo būti taikomos ir pirmosios instancijos teisme, kadangi pavojus tiek V. V., tiek jo sutuoktinei buvo realus ir akivaizdus, o sutuoktinės D. V. atveju netgi ir patirtas realiai. Kirvis, kurį panaudojo R. B., pripažintinas daiktu, keliančiu pavojų, o ypač - neblaivaus asmens rankose. Toks veikimas, kuomet veikia ne vienas, o du asmenys (R. B. ir L. S.) atitinkamai didino keliamą grėsmę. O būtinosios ginties ribos, V. V. panaudojus ginklą, peržengtos nebuvo, nes savigynai buvo panaudotas ginklas, šaudantis guminiais šoviniais, o tai pripažintina adekvačia reakcija į besikėsinančiųjų keliamą grėsmę ir sukeltą realią žalą. Todėl atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, nors skundžiamame nuosprendyje ir citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" atskirus punktus, tačiau be pagrindo jų nesiejo su faktinėmis aplinkybėmis, be pagrindo netaikė LR BK 28 str. 1 bei 2 dalių, esant visiems pagrindams ir sąlygoms taikyti šias LR BK Bendrosios dalies normas, tuo pačiu toks netinkamas įstatymo taikymas pirmosios instancijos teisme nukrypo ir nuo teismų praktikos.

Apeliantai skundžia Kauno rajono apylinkės teismo 2010-09-27 apkaltinamąjį nuosprendį ir civilinio ieškinio dalyje. Jų nuomone, tas faktas, jog V. V. sutiko sumokėti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, nesudarė faktinio bei teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo pripažinti jį kaltu ir nuteisti, kaip tai padaryta skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Negali būti pripažįstama teisėta tokia situacija, kuomet prarandama galimybė pasinaudoti įstatyme garantuota teise gintis nuo tiesiogiai pradėto kėsinimosi (LR BK 28 str. 1 ir 2 d.) ir dar privalu atlyginti žalą, kurią iš esmės sukėlė paties nukentėjusiojo ir jo dėdės R. B. veiksmai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, privalėjo remtis LR CK 6.250 straipsnio nuostatomis, taip pat taikyti ir LR CK 6.253 straipsnio 1 dalį, kurioje yra pasisakyta dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės dėl būtinosios ginties, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį, jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, nukentėjusįjį, jo atstovę pagal įstatymą bei gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t.y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d. - asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams ir gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai - toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Kėsinimosi akivaizdumas taip pat siejamas ir su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų.

Nagrinėjant nusikalstamos veikos situaciją, turi būti itin kruopščiai tiriama pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas V. V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, kaltės klausimu padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir atitinkamai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apylinkės teismas visiškai nepagrįstai ne tik, kad neatsižvelgė, netyrė, bet ir ignoravo vieną svarbiausių faktinių aplinkybių – tai, kad R. B. atžvilgiu lygiagrečiai buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 145 str. 1 d. požymius, dėl įvykių vykusių tą pačią dieną ir kurie betarpiškai susiję su šioje byloje nagrinėjama veika, vyko teisminis nagrinėjimas bei buvo priimtas Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. apkaltinamasis nuosprendis R. B. atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-259-214/2010, kuris šio skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną jau buvo įsiteisėjęs. Be to, kaip matyti iš šių baudžiamųjų bylų (Nr. 1-259-214/2010- nuteistasis R. B., Nr.1-274-358/2010- nuteistasis V. V.), jose yra absoliučiai analogiški procesiniai ikiteisminio tyrimo dokumentai - liudytojos D. V. apklausos protokolas, daiktų priėmimo-perdavimo aktas, daiktinių įrodymų apžiūros protokolas kas patvirtina ne tik lygiagretaus ikiteisminio tyrimo R. B. atžvilgiu faktą, bet ir neabejotinas bei faktines aplinkybes apjungiančias šiuos įvykius. Nuosprendis, priimtas R. B. atžvilgiu, yra neginčijamas ir visiškai pagrįstai teismo procesiniu dokumentu nustatytas ir patvirtintas faktas, kuriuo šioje baudžiamojoje byloje įvardintina neteisėto kėsinimosi V. ir D. V. atžvilgiu pradžia bei (jau šioje baudžiamojoje byloje) tolimesnių neteisėtų veiksmų dėsninga tąsa. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių visumos bendrame įvykių kontekste - tiek R. B., tiek V. V., tiek nukentėjusiojo L. S. bei liudytojos D. V. parodymų, vertino tik aplinkybes V. V. kaltinimo aspektu, kas įtakojo vertinimų prieštaravimų atsiradimą, kuomet vienoje byloje tie patys parodymai yra pagrįsti ir jais vadovaujamasi priimant apkaltintąjį nuosprendį, o kitoje byloje tie patys parodymai jau vertinami kritiškai.

Be to, pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik formaliu vertinimu dėl būtinosios ginties situacijos, nors nuteistasis V. V. bei liudytoja D. V. aiškino, kad jis nukentėjusįjį L. S. sužalojo tik po to, kai šis jį puolė po R. B. įsakmaus paliepimo pulti V. V..

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, nukentėjusiojo L. S., liudytojo R. B. parodymus apie jų subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat liudytojos D. V. parodymus, daro išvadą, jog V. V. sunkų sveikatos sutrikdymą L. S. padarė ne tyčia siekdamas nukentėjusįjį sužaloti, o gindamasis nuo nukentėjusiojo ir R. B. veiksmų, pastariesiems įsibrovus į V. V. namų valdą, besivaikant su kirviu D. V., išsakant grasinimus. Kolegijos įsitikinimu, nuteistojo panaudota gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, savo veiksmais V. V. būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl, nors jo veiksmuose ir yra BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymiai, tačiau jis už šią veiką negali atsakyti.

Kaip matyti iš nustatytų faktinių bylos duomenų, įvykio dieną V. V. ir R. B. konfliktas prasidėjo parduotuvėje, vėliau tęsėsi V. V. grįžus namo. V. V. išgirdęs sutuoktinės pagalbos šauksmą ir per virtuvės langą pamatęs jog R. B. užsimojęs kirviu vejasi D. V. už mašinos. D. V. bebėgdamas į kiemą, pasiėmė ginklą. Kieme matė savo žmoną gale mašinos, jis priekyje mašinos ir jis stengėsi pagauti D. V.. V. V. surikus, kad nekvailiotų ir nuleistų kirvį, nes R. B. užsimojęs prieš žmoną kirviu šaukė „Užmušiu, užkaposiu, uždaužysiu“, bet išgirdęs V. V. pasisuko su kirviu į jo pusę. Tuomet, pasičiupęs šautuvą, įspėjo, jog nekvailiotų, nes šaus. R. B., sušukęs kartu su juo atėjusiam L. S., „ko čia stovi, pulk“, tuomet pastarasis V. V. ir puolęs pakeltomis rankomis, lyg ketinant griebti už gerklės, V. V. ranka su ginklu buvo nuleista ir bandant atsistumti, nuaidėjo šūvis.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi tik nukentėjusiojo L. S. ir liudytojo R. B. parodymais, neatsižvelgdamas į kaltinamojo parodymus ir atmesdamas liudytojos D. V. parodymus. Nukentėjusysis parodė jog dėdė R. B. grįžo iš parduotuvės sumuštas, tada pamatė, kad jis pasiėmė kirvuką ir išėjo pro duris, o jis išėjo iš paskos. R. B. visą kelią eidamas link V. V. kiemo sakė, kad nori sudaužyti V. V. automobilį. Kada jau kieme jis stovėjo netoli namo lango matė, kaip išėjo į kiemą V. V.. Jie tarpusavyje pradėjo visi ginčytis, tuomet jis pasakė „išsiaiškinkite, kaip normalūs žmonės“. Tuomet V. V. priėjęs prie jo ir šovė. Liudytojas R. B. parodė, kad kaltinamąjį V. V. pažįsta. Kada buvo atėjęs pas jį į kiemą, pamatė, kaip V. V. ateina nuo tvarto pusės, rankas laikė kišenėse, o kišenėje laikė pistoletą. Po to priėjo prie L., apsikabino jį už kaklo ir iš karto šovė. Tuo viskas baigėsi. Nukentėjęs L. S. išėjo namo, o jis trumpam liko. Šūvio metu buvo prie V. mašinos su kirvuku, nes norėjo ją sudaužyti. L. S. nieko nedarė, nešūkavo, negrasino, nes konfliktas buvo tarp jo ir kaltinamojo. Matė, kaip V. V. atėjo nuo tvarto pusės, nukentėjusiajam įrėmė į pilvą pistoletą ir iššovė.

Teisėjų kolegijos nuomone, būtent nukentėjusiojo ir liudytojo R. B. parodymai vertintini kritiškai.

Atsižvelgiant į konflikto pradžią prie parduotuvės, nukentėjusiojo L. S. atėjimą į V. kiemą kartu su liudytoju R. B., kuris su savimi atsinešė kirvį, kolegijos nuomone, vertintinas kaip siekis sustiprinti R. B. pozicijas, siekiant kerštauti V. V. dėl įvykusio incidento prie parduotuvės. Nukentėjusiojo L. S. pasirinkimas eiti kartu su R. B. buvo nulemtas paties nukentėjusiojo apsisprendimo ir sutikimo, tai patvirtina liudytojo R. B. parodymai, jog „pasiūliau jam nueiti iki V., gyv. (duomenys neskelbtini), namų ir išsiaiškinti. Jis sutiko. Tada aš pasiėmiau mano namo kieme gulėjusį kirvį, nes norėjau sudaužyti V. mašiną, už tai, kad mane sumušė. Aš L. pasakiau, kad ketinu sudaužyti V. mašiną" ( b.l. 91). Teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu liudytojas R. B. atsakydamas į teisėjos klausimus, parodė, kad „L. tik norėjo viską išsiaiškinti dėl to sumušimo prie parduotuvės. L. tik pakėlė rankas, nuleido ir V. V. šovė. Aš tuo metu buvau prie jų mašinos su kirvuku" (b.l. 181). Nukentėjusysis L. S. ikiteisminiame tyrime taip pat nuosekliai parodė, jog aplinkybė, kad dėdė pasiėmė kirvuką ir ėjo „aiškintis", jo veiksmams turėjo reikšmės: „Mano dėdė paėmė kirvuką iš namų ir pasakė, kad eina sudaužyti V. mašiną" ( b.l. 75). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė analogiškai: „pamačiau, jis pasiėmė kirvuką ir išėjo per duris, o aš išėjau iš paskos" (b.l. 179). Šie nukentėjusiojo parodymai duoti tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusysis pats pasirinko tokį veikimo būdą, kuris buvo nukreiptas į neteisėtą santykių aiškinimąsi, turi esminės reikšmės, nustatant būtinosios ginties sąlygas, kaip svarbus kėsinimosi ketinimų pradžios momentas.

Tiek nukentėjusysis L. S., tiek liudytojas R. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu savo parodymuose visiškai nekalba apie įvykio aplinkybes, vertinant liudytojo R. B. veiksmus liudytojos D. V. atžvilgiu, kuomet jis atėjęs su nukentėjusiuoju L. S. į V. kiemą pirmiausiai susidūrė su liudytoja D. V., nes būtent jų veiksmai - R. B. D. V. vaikymasis, grasinimai užmušti, o nukentėjusiojo situacijos stebėjimas yra svarbus kėsinimosi pradžios momentas ir būtinosios ginties reikalingumo situacijos pradžia.

Kadangi apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nevertino aplinkybių visumos, būtinosios ginties reikalingumo sąlygomis liko neįvertinta ir tai, kad Kauno rajono apylinkės teismo baudž.byloje Nr. 1-259-214/2010, b.l.41 (neteistasis R. B.) buvo pateikta specialisto išvada Nr. G2180/09(02) apie D. V. nežymų sveikatos sutrikdymą būtent įvykio V. kieme metu. Ir nors šioje nagrinėjamoje byloje D. V. neturėjo nukentėjusiosios statuso, tačiau ši faktinė aplinkybė- apie jos sveikatos sutrikdymą yra neginčijamai nustatyta, todėl tiek liudytojo R. B., tiek nukentėjusiojo parodymuose eliminuoti paaiškinimai apie veiksmus D. V. atžvilgiu iki V. V. išbėgimo į lauką su ginklu, apylinkės teismo nuosprendyje liko nepagrįstai neaptarti ir neįvertinti.

Ši faktinė aplinkybė dėl liudytojos D. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo pilnai patvirtino jos parodymus, jog jai beeinant iš šiltnamio pamatė, kad prieš ją su kirviu ateina R. B. ir mosikuodamas grasino: “aš tave užmušiu, nukirsiu, padegsiu“. Ji labai išsigando. R. B. griebė ją už rankos, tačiau ji išsprūdo iš jo ir užbėgo už mašinos. Kada ji pradėjo klykti iš namo išbėgo vyras, todėl netikėti liudytojos parodymais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota išvada, kad nei nukentėjusiojo veiksmais, nei liudytojo R. B. veiksmais nebuvo padaryta jokia reali žala nei kaltinamajam, nei jo sutuoktinei, teisėjų kolegijos nuomone, neatitinka faktinių aplinkybių.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, jo motyvuojamojoje dalyje minimas b.l. 29 daiktų apžiūros protokolu įformintas kirvis, kurį prieš D. V. kėsinosi panaudoti R. B., tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra pasisakyta kokią įrodomąją reikšmę turi toks daiktinis įrodymas.

Būtent šio kirvio turėjimas, mosikavimas juo prieš D. V. bei R. B. jos vaikymasis, turint rankose kirvį, bei tai, jog prieš tai jau buvo įvykęs konfliktas su R. B. prie parduotuvės, grasinimai nužudyti, sužaloti (R. B. veika įvertinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu) ir iššaukė tai, kad V. V. į kiemą išbėgo pasiėmęs ginklą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino ir to, kad liudytojas R. B. buvo neblaivus, kas įtakojo jo veiksmų padidintą pavojingumą, (ši aplinkybė buvo įvertinta kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė priimant apkaltinamąjį nuosprendį R. B. atžvilgiu), todėl nuo padidinto pavojaus ir apsigynimas turėjo būti adekvatus.

Esant minėtoms nustatytoms aplinkybėms, tai, kad V. kieme dėl realios liudytojo R. B. bei kartu su juo veikusio nukentėjusiojo L. S. sukeltos grėsmės, V. V. išbėgo į kiemą siekiant pagelbėti R. V. puolamai sutuoktinei D. V., abejonių teisėjų kolegijai nekelia. Todėl aplinkybių visumoje vertintina tai, kad nukentėjusysis L. S., liudytojas R. B. atėjo į svetimą teritoriją, nešini kirviu, R. B. kirviu mojavo ir tuo kėlė realią grėsmę D. V., grasino nužudyti (už ką yra nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu) bei tai, kad R. B. liepė L. S. pulti V. V.. Tai patvirtina nuoseklūs D. V. parodymai, kuomet ji nurodė, kad R. B. L. S. pasakė „pulk, ko tu žiūri" (b.l. 180), paliepimo išdavoje, esant įsipliekusiam konfliktui, nukentėjusiojo puolimas ar fizinis veiksmas V. V. atžvilgiu kėlė realią grėsmę ir V. V., kadangi atstumų atžvilgiu jis buvo arčiausiai.

Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai leidžia teigti apie būtinosios ginties situaciją. R. B. veika ne tik atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet jis netgi yra nuteistas už tokios veikos (grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą) padarymą, todėl ši aplinkybė yra esminė. Nukentėjusysis L. S., eidamas kartu su R. B. pas V., šiam nešantis kirvį ir nuolat kartojant, kad nori sudaužyti V. V. automobilį suprato ir žinojo, kokiu tikslu šis eina į svetimą teritoriją, o jo sutikimą eiti ir veikimą tokiu būdu patvirtino R. B. duoti parodymai: „pasiūliau jam nueiti iki V., gyv. (duomenys neskelbtini), namų ir išsiaiškinti. Jis sutiko." (b.l. 91). Jokių aplinkybių, kad L. S. bent užuomina būtų siekęs R. B. sustabdyti nuo tokių veiksmų, teismas nenustatė, priešingai, jo dalyvavimas konflikte, kaip buvo minėta aukščiau, buvo artimesnis R. B. puolimo pozicijų sustiprinimui, o L. S. teiginys, kad ėjęs tam, kad pasakyti „išsiaiškinkite, kaip normalūs žmonės“, tiesiog nėra nei lygiavertus, nei įtikinantis adekvatus susiklosčiusiai konfliktinei situacijai, juolab, kad savo parodymuose nukentėjusysis L. S. teigė neprisimenantis aplinkybių ir prašęs artimųjų ligoninėje papasakoti, kas įvyko.

Kaip matyti iš aptartų aplinkybių pavojus tiek V. V., tiek D. V. buvo realus ir akivaizdus. Kirvis, kurį panaudojo R. B., pripažintinas daiktu, keliančiu pavojų (b.l. 29-30), ypač neblaivaus asmens rankose, veikė du asmenys - R. B. ir L. S. ir tai didino keliamą grėsmę.

Teisėjų kolegija taip pat įvertino ir tai, kad V. V. apsigynimui turėjo ir panaudojo ginklą, šaudantį ne koviniais, o guminiais šoviniais, tai patvirtina 2009-12-11 specialisto išvada Nr. 11-2595 (09) (b.l.44-47), todėl tokio ginklo, šaudančio ne koviniais, o guminiais šoviniais, panaudojimas pagrįstai pripažintinas adekvačia reakcija į besikėsinančiųjų keliamą grėsmę.

Todėl teisėjų kolegijos nuomone, V. V. veiksmai visiškai atitiko visas būtinosios ginties sąlygas, kad savo veiksmais susidariusioje situacijoje jis būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta. Todėl nors apelianto V. V. veikoje ir yra BK 135 str. 1 d. požymių, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Kadangi pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, be pagrindo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių V. V. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, o byla nutrauktina.

Lietuvos Respublikos BPK 115 str. reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į LR CK 6.253 str. 1 d., kur yra pasisakyta dėl civilinės atsakomybės netaikymo, esant būtinajai ginčiai bei CK 6.269 str., jog asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą, civilinis ieškinys, kolegijos nuomone, paliktinas nenagrinėtu LR BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 p. pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p.,

nutarė:

Kauno rajono apylinkės teismo 2010-09-27 nuosprendį panaikinti.

Baudžiamąjį procesą V. V. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. nutraukti, esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei, BK 28 str. 1 d., 2 d. numatytai būtinajai ginčiai.

Nukentėjusiojo L. S., Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.