- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-18
- Bylos Nr.
- A-756-2441-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02040-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. (M. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. A. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2010 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (15/6-15)13PR-61 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui M. A.“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti papildomos apsaugos suteikimo klausimą iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė –subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet objektyviais faktoriais – su prašytoju tiesiogiai susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Iki 2008 metų papildoma apsauga pareiškėjui būdavo suteikiama dėl bendro pobūdžio neramumų, nes 2006 metais pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį Čečėnijoje. Pats pareiškėjas 2007, 2008 ir 2009 metais, kreipdamasis dėl papildomos apsaugos suteikimo, kaip priežastį nurodydavo tik bendrą nesaugią situaciją kilmės valstybėje. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo pagrindai išnyko. Migracijos departamentas įvertino ir ištyrė visus pareiškėjo pateiktus motyvus ir nustatė, kad grįžti į kilmės valstybę jam yra saugu. Savanoriškai vykdamas į Rusijos Federaciją, konkrečiai – į Čečėniją, pareiškėjas patvirtina, kad kilmės valstybėje grėsmė jo sveikatai ir gyvybei nekyla.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog pagal Migracijos departamento ir JTVPK surinktą naujausią informaciją, Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Todėl kiekvieno asmens prašymas nagrinėjamas individualiai. Nuo pat savo atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas, kaip vieną iš pagrindinių išvykimo iš Čečėnijos priežasčių, nurodė bendrą situaciją savo kilmės valstybėje ir tai, kad jo brolis 2002 metais buvo nužudytas. Pareiškėjo prašymo argumentai, kad dėl jo brolio veiklos gali grėsti pavojus jo sveikatai, saugumui, gyvybei, kelia rimtų abejonių. Pastovus pareiškėjo vykimas į Čečėniją akivaizdžiai patvirtina, kad nėra grėsmės jo sveikatai ir gyvybei dėl persekiojimo kilmės valstybėje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo prašymo pagrindas yra bendra, nestabili šalies vidaus padėtis. Pareiškėjas į kilmės valstybę bijo grįžti ne dėl jam asmeniškai gresiančio pavojaus, o dėl bendros situacijos Čečėnijoje, kuri šiuo metu yra pasikeitusi lyginant su jo atvykimo laikotarpiu.
Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2010 m. birželio 17 d. sprendimas Nr.(15/6-15) 13PR-61 yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. A. prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tinkamai išspręsti papildomos apsaugos suteikimo klausimą arba įpareigoti atsakovą tinkami išspręsti šį klausimą. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kiti nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai nereikalauja pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo buvo persekiojamas. Teisės aktai reikalauja įrodyti persekiojimo grėsmę. Atsakovas 2009 m. liepos 2 d. sprendime, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga, nurodė, kad giminių sulaikymai ir kiti teisių pažeidimai vyksta neoficialiai, be jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjas, saugodamasis ir nenakvodamas namie, gali nuvykti aplankyti sergančios motinos, net ir pagrįstai bijodamas, tačiau negali grįžti ir nuolat gyventi kilmės valstybėje. Priimant skundžiamą sprendimą ši aplinkybė buvo vertinama kitaip, nemotyvuojant tokio pasikeitimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio pareiškėjo argumento nepasisakė. Teismas taip pat nepasisakė, ar Valstybės saugumo departamentas gali teikti išvadą dėl prieglobsčio suteikimo, privalomą Migracijos departamentui. Teismas nepagrįstai sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad 2009 metais padėtis Čečėnijoje yra pakankamai saugi. Tokia išvada padaryta neištyrus Migracijos departamento 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažymos Nr. RU-15/6-6-23 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“. Padėtis pareiškėjo kilmės valstybėje taip pat yra šio ginčo dalykas, tačiau teismas skundžiamame sprendime šio klausimo nenagrinėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d, sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas M. A. ir jo atstovė advokatė M. Š. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė rašytinį pareiškimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo. Nurodė, jog apeliacinio skundo atsisakymo procesinės pasekmės pareiškėjui yra išaiškintos ir žinomos.
Atsakovo atstovas neprieštaravo, kad apeliacinis procesas būtų nutrauktas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų, ir tai, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, yra pagrindas teismui apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).
Iš teismui pateikto pareiškimo turinio matyti pareiškėjo valia atsisakyti apeliacinio skundo, t. y. apeliantas naudojasi minėta įstatymo jam suteikta galimybe. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, todėl atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas ir apeliacinis procesas nutrauktinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1, 2 dalimis, teisėjų kolegija,
nutaria:
Pareiškėjo M. A. (M. A.) apeliacinio skundo atsisakymą priimti. Apeliacinį procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo nutraukti.
Nutartis neskundžiama.