Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-25 · Administracinė byla Nr. I-4062-821/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-25
Bylos Nr.
I-4062-821/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
M. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1Pirmosios instancijos teismo nutartis
Administracinė byla Nr. I-4062-821/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04475-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, dalyvaujant pareiškėjui M. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. R. su skundu (I tomo b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – Ligoninė), 4 636 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje, nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. – Chirurgijos skyriaus 3 palatoje, nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 17 d. – Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje, nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. – Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. sausio 30 d. – Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje, nuo 2015 m. vasario 15 d. iki 2015 m. vasario 18 d. – Chirurgijos skyriaus 2 palatoje, nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. – Chirurgijos skyriaus 4 palatoje, nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 5 d. – režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 29 palatoje, iš viso: 61 dieną.

Teigia, kad visą gydymo laikotarpį buvo laikomas perpildytose palatose, kur jam teko ne daugiau kaip 3 kv. m ploto, kuriose buvo tarakonų, nebuvo nei šilto, nei šalto vandens, prausykloje šiltas vanduo įjungiamas tik du kartus per dieną, nebuvo galimybės tinkamai išsiplauti indų, kadangi nėra nuriebalinimo priemonių. Ligoninėje naudojami aliuminiai indai, kurie kenkia sveikatai. Nurodo, kad nusimaudyti leidžiama tik vieną kartą per savaitę, todėl etapuojant asmenį iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą kartais tenka būti nesimaudžius dvi savaites. Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 29 palata buvo nevaloma, nebuvo valymo ir dezinfekavimo priemonių, įrengtas tik šaltas vanduo, nebuvo sėdimo tualeto, tualetas neatitvertas nuo bendros patalpos ir yra prie durų, per kurių langelį yra paduodamas maistas.

Pabrėžia, kad palatų langai kiauri, išdaužyti arba jų iš viso nebuvo, nuo sienų byrėjo dažai ir tinkas, gultai surūdiję nuo drėgmės, čiužiniai drėgni ir smirda bei yra per ploni. Pažymi, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė depresiją, pyktį ir neapykantą, tapo agresyvus, taip pat patyrė dvasinius, fizinius bei emocinius išgyvenimus, kankino nemiga. Be to, jam buvo suteikta netinkama sveikatos priežiūra.

Vadovaujasi tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 2, 5–6, 8, 12 str., Tarptautinių politinių ir pilietinių teisių pakto 2 str. 3 p., 7, 16 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1, 3 ir 4 str., 41 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6, 18, 21 ir 30 str., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 11 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.250 str., 6.271 str., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 55, 57, 88 str., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 p., Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.4 p.), remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (I tomo b. l. 13–16) nurodo, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d. Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje (palata panaikinta), nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. – Chirurgijos skyriaus 3 palatoje (28,49 kv. m, 6 lovos), nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 17 d. – Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje (22,84 kv. m, 7 lovos), nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. – Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje (19,80 kv. m, 6 lovos), nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. sausio 30 d. – Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje (12,14 kv. m, 3 lovos), nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 19 d. – Chirurgijos skyriaus 2 palatoje (24,92 kv. m, 7 lovos), nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. – Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (34,06 kv. m, 8 lovos), nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 5 d. – Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (15,45 kv. m, 8 lovos).

Atkreipia dėmesį į tai, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje tam tikromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ arba suimtųjų, nevedama. Ligoninė vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.4 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis.

Nurodo, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę ir tinkamą nepertraukiamą gydymą. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos.

Pažymi, kad Ligoninės Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore. Be to, Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus. Palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Ligoninės patalpos yra remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) visiškai panaudojamos ir gydomųjų skyrių patalpos (palatos) yra nuolat remontuojamos. Patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Ligoninės pacientams kartą per savaitę yra užtikrinama galimybė nusimaudyti po dušu, ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Ligoninė yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Nurodė, jog vasaros laikotarpiu yra išimamas vienas kameros lango rėmas, taip užtikrinant kameros vėdinimą ir kad būtų ne per karšta, kiekvienoje palatoje yra įrengta ventiliacinė vėdinimo šachta. Gydomų asmenų prašymu išduodamas valymo inventorius. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.

Šalies argumentai

Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Be to, jis kreipėsi į teismą praėjus trejiems ir mažiau metų nuo tariamai atsiradusios žalos (nuo pirmos hospitalizacijos datos). Vadovaujantis CK 1.125 str. 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju yra suėjęs šis terminas dėl pirmųjų dviejų hospitalizacijos laikotarpių.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasis jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad Chirurgijos skyriaus 29 palatoje įrengtas nesėdimas tualetas, kuriuo sunku naudotis po operacijos. Be to, po operacijos, kai sunku atsikelti iš lovos, reikia pačiam tvarkytis. Sesutės neįeina į palatą, taigi tam, kad būtų suleisti vaistai reikia išeiti į koridorių. Palatoje pastatytos dviejų aukštų lovos, iš kurių antro aukšto sudėtinga išlipti, nes nėra kopėtėlių. Tiek Ligoninėje, tiek pataisos namuose dušas būna trečiadieniais (kartą per savaitę), todėl, kai būna tą dieną daug žmonių Ligoninėje, nespėji nusiprausti, grįžus į pataisos namus trečiadienį taip pat nespėji, nes jis veikia tik iki 17 val.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n statuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Ligoninė su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A671–575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A52–858/2015).

Šioje byloje svarbu ir tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 m. terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–1798/2013).

Nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d. (3 paras), nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. (10 parų), nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 17 d. (3 paras), nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. (3 paras), nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. sausio 30 d. (3 paras), nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 19 d. (9 paras), nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. (8 paras), nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 5 d. (15 parų), iš viso: 54, o ne 61 parą, kaip teigia pareiškėjas (I tomo b. l. 13–14, 18–33).

CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, prarado pasitikėjimą savimi.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. rugsėjo 8 d. (I tomo b. l. 7), o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjo nurodytu 1 ir 2 laikotarpiais (nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., iš viso: 13 parų).

Teismas pažymi, kad pagal CK 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–1343/2012). CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Iš Ligoninės pateiktų duomenų nustatyta, kad bendrai apskaičiavus nagrinėjamus laikotarpius, t. y. periodiškai nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2015 m. birželio 5 d., iš pareiškėjo 41 paros praleistos Ligoninėje, visas paras vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų. Ligoninė atsiliepime pripažino, kad nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose palatose yra pagrįstos.

Vis dėlto pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant Ligoninėje. Ligoninė nurodo, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį būnant Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose buvo galimybė nuo 6.00 val. ryto iki 22.00 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu, būti gryname ore. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas, pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ar kitus teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Be to, pažymėtina ir tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas.

Pabrėžtina, kad Ligoninė pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka patalpų remontą. Tai patvirtina Ligoninės 2012 m. rugpjūčio 22 d., 2014 m. rugsėjo 17 d., 2015 m. kovo 18 d. darbų priėmimo aktai (I tomo b. l. 109–110, 111–112, 113–114). Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas-higienos pasas (I tomo b. l. 47), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360 (I tomo b. l. 48). Ligoninė yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (I tomo b. l. 72–75). Teismui pateikti atliktų darbų aktai bei Kenkėjų kontrolės žurnalas patvirtina, jog tarnyba nuolat atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus (I tomo b. l. 34–46, 122–133). Be to, Ligoninė yra nuolat tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro (I tomo b. l. 56–67), taigi stengiamasi gerinti Ligoninėje laikomų asmenų laikymo sąlygas. Pažymėtina, jog tam tikrais laikotarpiais Vilniaus visuomenės sveikatos centras yra nustatęs nežymių teisės aktų reikalavimų neatitikimų palatose, tačiau grįžtamųjų patikrinimų metu pažeidimai būdavo pašalinti. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pareiškėju, jog tam tikrais laikotarpiais palatos ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau šie pažeidimai buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog etapuojant asmenį yra pažeidžiamos jo teisės nusimaudyti po dušu, nes galimybė nusimaudyti numatyta tik vieną kartą per savaitę, todėl etapavimui vykstant tuo metu, kai pagal tvarkaraštį galima pasinaudoti teise nusimaudyti po dušu, pareiškėjas tokią teisę praranda, todėl susidaro situacija, kai nesimaudęs turi būti dvi savaites. Pareiškėjas neginčija fakto, kad maudymasis po dušu vyksta pagal nustatytą tvarkaraštį jo nepažeidžiant. Tai patvirtina ir Ligoninės pateikta jos direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 patvirtinta Pacientų naudojimosi dušu tvarka (toliau – Pacientų naudojimosi dušu tvarka) (I tomo b. l. 49–52). Šiuo aspektu teismas pažymi, jog teisė po šiltu dušu nusimaudyti vieną kartą per savaitę atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 68 p. reikalavimus ir tokios teisės nesuteikimas, kai dėl etapavimo praleidžiamas grafike nustatytas laikas maudytis, pažeidė pareiškėjo teises.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad palatose yra tik šaltas vanduo, o prausykloje šiltas vanduo įjungiamas tik 2 kartus per dieną. Su tokiu pareiškėjo argumentu teismas nesutinka, nes iš byloje esančio šilto vandens tiekimo grafiko (I tomo b. l. 55) matyti, kad šilto vandens tiekimas prausyklose įjungiamas tris kartus per dieną. Šiuo atveju jokios pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, nes įstatymai nenumato prievolės tiekti šiltą vandenį visą laiką, o kamerose numatytas privalomas tik šalto vandens tiekimas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad čiužiniai drėgni bei smirda ir yra per ploni. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad įstatymai nenumato reikalavimų čiužinių storiui, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas nepagrįstas. Dėl čiužinių drėgmės ir smarvės pažymėtina, kad Ligoninė yra sudariusi 2012 m. gegužės 30 d. skalbimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 57-41, kuri patvirtina Ligoninėje atliekamus skalbimo darbus (I tomo b. l. 68–71). Taip pat, iš Pacientų naudojimosi dušu tvarkos 19 p. matyti, kad po kiekvieno prausimosi po dušu yra keičiama patalynė ir pižamos bei surenkami nešvarūs skalbiniai (I tomo b. l. 51). Tokia Ligoninėje nustatyta tvarka atitinka Taisyklių 258 p. ir Higienos normos HN 76:2010 67 p. reikalavimus, kuriuose nustatyta pareiga ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę keisti patalynę ir rankšluosčius. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pažymėtina, jog LAVL nepateikė jokių duomenų apie čiužinių būklę, todėl ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai.

Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pažymėtina, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas, kai jis nėra atitvertas nuo bendros patalpos, nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A257–442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A482–756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A402–662/2017, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-⁵⁶¹–261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A772–261/2017 ir kt.). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas po operacijos naudojosi nesėdimu tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ir yra prie durų, per kurių langelį paduodamas maistas (I tomo b. l. 78, 79, 81), ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus (pvz., nemalonus kvapas, nepatogumas ir pan.), sunkumą juo naudotis.

Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintą Ligoninės patalpų valymo, plovimo ir dezinfekavimo tvarką, savo gyvenamąsias patalpas kasdien valo nuteistieji (suimtieji). Atsakovės teigimu, valymo inventorius bei priemonės buvo išduodamos pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Be to, kartą per mėnesį arba išvykus pacientui (pacientams) palatiniai sanitarai atlikdavo pagrindinį šių patalpų valymą, kurio metu visi paviršiai buvo išvalomi ir dezinfekuojami, kaip tai yra nustatyta Higienos normos HN 76:2010 58 punkte. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo. Be to, teismas atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas atitinkamose palatose buvo gydomas pakankamai trumpą laiką.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Ligoninėje neteisėtai naudojami aliumininiai indai, kurie kenkia sveikatai. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenustatė specialių reikalavimų įkalinimo įstaigose naudojamiems indams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainėje (http://sam.lrv.lt/naujienos/aliuminio-indu-laikai-praeina) viešai pateikiama informacija apie aliuminio indų vis retesnį naudojimą, tačiau, specialistų nuomone, laikantis gamintojų instrukcijų aliuminio indus galima naudoti. Todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl naudojamų indų vertintini kritiškai. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad dėl tokių indų naudojimo jam buvo pablogėjusi sveikata ar kilo kažkokių kitų nepatogumų (fizinių ar dvasinių išgyvenimų).

Dėl pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodomo kalinimo sąlygų pažeidimo, kad jam po operacijos teko viršutinis gultas, kur neįrengtas užlipimas (kopėtėlės), teismas konstatuoja, kad pareiškėjas formuoja naują skundo pagrindą, kuris nebuvo nagrinėjimo dalyku, todėl dėl jo nepasisako.

Pareiškėjas, taip pat nurodo, kad jam buvo teikiamos nekokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Tokio pobūdžio ginčai nėra priskirti administracinių teismų jurisdikcijai. Todėl pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai šioje srityje yra pažeisti, su ieškiniu gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, neužtikrinimas kalinamų asmenų privatumo ir kt., žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Kita vertus, nurodyti pažeidimai nebuvo tęstiniai, iš esmės vyko trumpais laikotarpiais, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskirti jį iš kitų subjektų.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Teismas, atsižvelgdamas į laikymo Ligoninėje trukmę, į tai, kad buvo nustatytas kamerų perpildymo faktas (iš viso: 41 para (54-13)), netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nesuteikta teisė nusimaudyti duše teapavimo metu, kiti nežymūs kai kurių higienos normų reikalavimų pažeidimai, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisia 350 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. R. skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjui M. R. priteisti 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė