Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Olego Šibkovo ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Šalaševičiaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. V. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį jį kaltinant tuo, kad jis, veikdamas bendrai su kitais (duomenys neskelbtini) pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančiais nuteistaisiais, kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti, apgaulės būdu savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, tai yra 2015 m. vasario 17 d., apie 16.00 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, esančių (duomenys neskelbtini), naudodamas telefono numerį Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino J. B. į telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir, prisistatęs ,, (duomenys neskelbtini) banko“ atstovu, apgaulės būdu, teigdamas, jog per jo sąskaitą yra plaunami pinigai, išviliojo J. B. išduotus AB ,, (duomenys neskelbtini)“ banko internetinės bankininkystės prisijungimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, po to 2015 m. vasario 18 d. neteisėtai prisijungė prie AB "(duomenys neskelbtini) " banke esančios J. B. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną iš J. B. sąskaitos į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 0.01 Eur registracijos mokestį ir sudarė paskolos sutartį dėl 50 Eur paskolos gavimo, kuriuos 2015 m. vasario 18 d. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pervedė į J. B. AB ,, (duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą (duomenys neskelbtini). Po to, tyrimo metu nenustatytas asmuo, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2015 m. vasario 18 d., 19.20 val., užsiregistravo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini), po to iš J. B. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB , (duomenys neskelbtini)“ banke, į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai pervedė 0.01 Eur registracijos mokestį, taip sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 50 Eur paskolos gavimo, kuriuos 2015 m. vasario 18 d. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pervedė į J. B. AB ,, (duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tyrimo metu nenustatytas asmuo, 2015 m. vasario 20 d., J. B. asmeninėje sąskaitoje buvusius ir jam priklausiusius 200 Eur bei 2015 m. vasario 21 d. iš kredito bendrovių neteisėtai gautus 100 Eur, kurie buvo nukentėjusiojo banko sąskaitoje, pervedė į (duomenys neskelbtini) pataisos namų sąskaitą A. V. vardu, kuris šiuos, sukčiavimo būdu gautus, pinigus 2015 m. vasario 26 d. prapirko (duomenys neskelbtini) pataisos namų parduotuvėje, skirtoje apsipirkti nuteistiesiems, tokiu būdu A. V., veikdamas bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule įgijo J. B. priklausiusius 200 Eur, bei kredito bendrovėms priklausančius 100 Eur.Marijampolės rajono apylinkės teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad A. V. veiksmus atliko suprasdamas jų nusikalstamą pobūdį, kad nenustatyta jo tyčia dėl bendrininkavimo su kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: A. V. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir skirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą civilinį ieškinį dėl 222,69 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkinti ir šią sumą priteisti iš A. V.. Skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė nepagrįstai. Pasak prokuroro, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, tačiau jų nesusiejo vieno su kitu bei nevertino duomenų viseto. Dėl šios priežasties padarė nepagrįstą išvadą, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, jog A. V. padarė jam inkriminuotą sukčiavimą.Prokuroro nuomone, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nevertino aplinkybių, pagrindžiančių kaltinimą A. V., visumos, neįvertino kitų įrodymų, turėjusių reikšmės apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Šiuo atveju kaltinamojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, jais tikėti nėra jokio objektyvaus pagrindo ir jie vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaltinamojo versiją, kad jis nesuprato, jog į jo sąskaitą buvo pervesti sukčiavimu įgyti pinigai, paneigiami byloje esančiais įrodymais. Teisme kaltinamasis atsisakė nurodyti asmenis, kurie tariamai prašė pasinaudoti jo vardu, kad būtų atsiųsti pinigai apsipirkimui pataisos namuose esančioje parduotuvėje. Nors kaltinamasis paaiškino, kad nepamena dėl to, kad buvo daug tokių atvejų, kad nuteistieji prašo pasinaudoti jo vardu, šie parodymai buvo paneigti iš pataisos namų gautais duomenimis.Skunde pažymima, kad kaltinamasis A. V. anksčiau teistas už sukčiavimus. Prie bylos buvo prijungtas 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis, kuriuo A. V. buvo pripažintas kaltu už analogišką nusikaltimą ir ši veika buvo padaryta 2015 m. vasario 14 d., tai yra prieš tris dienas, kai buvo apgaule išvilioti duomenys iš nukentėjusiojo šioje byloje. A. V. nusikaltimo padarymo metu kalėjo (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, iš kurių ir buvo skambinama nukentėjusiajam. Atsižvelgiant į kaltinamojo parodymų nenuoseklumą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, o taip pat į jo ankstesnius teistumus už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, teismas privalėjo padaryti išvadą, jog jis bendravo su kitais, pataisos namuose buvusiais bei kaltinime nurodytus veiksmus atlikusiais, nuteistaisiais. Prokuroras taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl kito asmens (T. P.), kurio vardu buvo pervesta dalis iš nukentėjusiojo užvaldytų pinigų motyvuodamas, kad šio asmens atžvilgiu buvo priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus duomenų, nors surinkti duomenys yra analogiški ir dėl A. V., tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad T. P. vardu pervesta pinigų suma nesudaro 3 MGL, kas būtina taikant baudžiamąją atsakomybę.Prokuroro įsitikinimu, visuma teismo posėdyje ištirtų duomenų patvirtina A. V. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai ištyrė įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas juos vertindamas ir dėl to nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. A. V. atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir priteistas byloje pareikštas civilinis ieškinys. Skiriant A. V. bausmę, atsižvelgtina į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į neigiamą kaltinamojo charakteristiką, neigiamą požiūrį ir nenorą taisytis, į bausmės paskirtį, į tai, kad neatlygino žalos ir skirti mažesnę, negu sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti ir A. V. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Išteisintasis A. V. ir jo gynėjas prokuroro apeliacinį skundą prašė atmesti.Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu teigiant, kad pirmosios instancijos neteisingai, nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to nepagrįstai A. V. išteisino dėl sukčiavimo neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nuskalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu tvirtinama apeliaciniame skunde, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, juos įvertino nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, tai yra pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį išteisindamas A. V. dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustačius kaltinamojo veiksmuose tyčios bendrininkų grupėje apgaulės būdu savo ir kitų asmenų naudai įgyti J. B. priklausančius 200 Eur ir kredito bendrovėms priklausančius 100 Eur, negalima konstatuoti, jog byloje įrodyta, kad A. V. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Byloje esančiais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad nusikalstama veika šiuo atveju buvo padaryta. Ši faktinė aplinkybė įrodyta nukentėjusiojo J. B. paaiškinimais, duomenimis apie pinigų judėjimą J. B. banko sąskaitoje, kitais rašytiniais įrodymais. Tačiau vien tik paties veikos fakto nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Turi būti nustatyti veiką padarę asmenys. Be to, jų veiksmuose turi būti įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. BK 182 straipsnio prasme sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, taip pat turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Nagrinėjamoje byloje A. V. kaltinimai buvo pareikšti dėl sukčiavimo bendrai su kitais pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančiais nuteistaisiais, kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti, tai yra, A. V. buvo kaltinamas įvykdęs sukčiavimą veikiant bendrininkų grupėje. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).Nagrinėjamoje byloje A. V. bendrininkavimo sukčiaujant faktas buvo grindžiamas ta aplinkybe, kad į A. V. pataisos namuose esančią sąskaitą buvo pervesti apgaulės būdu gauti pinigai – 300 Eur ir A. V. šiuos pinigus išleido pataisos namuose esančioje parduotuvėje. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ši aplinkybė nėra pakankama A. V. kaltei pagrįsti, o jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų A. V. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, byloje nesurinkta. A. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę neigė, tvirtino, kad apie tai, jog į jo banko sąskaitą bus pervesti sukčiavimo būdu gauti pinigai, nieko nežinojo. Iš pradžių aplinkybę, kad šiuos pinigus išleido pataisos namuose esančioje parduotuvėje, neigė, tačiau vėliau šį faktą pripažino. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išteisintojo A. V. paaiškinimus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, pagrįstai konstatavo, kad vien tik objektyviąją BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pusę formaliai atitinkančių veiksmų atlikimas dar nėra pakankamas pagrindas asmenį pripažinti kaltu dėl sukčiavimo, padaryto veikiant bendrininkų grupėje. Nusikalstamą veiką sudaro objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, kurių nustatymas asmens veiksmuose yra būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei taikyti. Šiuo konkrečiu atveju būtent subjektyvioji sukčiavimo pusės A. V. veiksmuose nėra nustatyta, tai yra, nėra abejonių nekeliančiais ir patikimais duomenimis įrodyta, kad A. V. žinojo, kad iš nukentėjusiojo J. B. apgaulės būdu bus išvilioti prisijungimo duomenys, pakankami finansinėms operacijoms inicijuoti, kad šie duomenys bus panaudoti greitiesiems kreditams gauti ir vėliau gautų kreditų suma, taip pat J. B. sąskaitoje buvę pinigai, bus pervesti į jo vardu pataisos namuose atidarytą sąskaitą. Įrodymų, kurie paneigtų A. V. paaiškinimus, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad A. V. tyčia bendrininkavimo būdu įvykdyti sukčiavimą nenustatyta. Prokuroras skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, juos vertino atskirai vieną nuo kito, neįvertino aplinkybių, pagrindžiančių kaltinimą A. V., neįvertino kitų įrodymų, turėjusių reikšmės apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, tačiau tokie skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus: išteisintojo, nukentėjusiojo, liudytojos paaiškinimus, rašytinius įrodymus, juos palygino tarpusavyje ir nurodė aiškius motyvus, kodėl sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai A. V. pareikšto kaltinimo nepagrindžia. Nuosprendis tinkamai argumentuotas, pagrįstas, surašytas laikantis BPK reikalavimų. Prokuroro skundo turinio analizė rodo, kad šiame skunde pateikti argumentai yra tik dėl įrodymų vertinimo nenurodant, kokie įrodymai buvo įvertinti netinkamai ar iš viso neįvertinti, kokias vertinimo klaidas, turėjusias esminės įtakos nuosprendyje padarytų išvadų teisingumui, padarė pirmosios instancijos teismas. Šiuo aspektu pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo pripažinti, kad byloje surinktus įrodymus teismas vertino netinkamai, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl A. V. kaltės. Nepagrįstai skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į A. V. paaiškinimų nenuoseklumą, į tai, kad jis anksčiau teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, kas, pasak prokuroro, laikytina jo kaltės įrodymu šioje byloje. Atkreipiamas dėmesys, kad A. V. paaiškinimų nenuoseklumas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo aptartas ir įvertintas (2 t., b. l. 185). Tai, kad prokuroras A. V. paaiškinimų nenuoseklumą vertina kitaip, negu teismas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad teismas šią aplinkybę įvertino netinkamai. Ankstesni teistumai už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas vertintini kaip išteisintąjį charakterizuojanti medžiaga, kuri yra svarbi bausmės skyrimo ir individualizavimo procese, tačiau ne kaip įrodymas, kuriuo būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Baudžiamojoje teisėje asmens kaltė nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčijamai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Nagrinėjamoje byloje išteisintasis A. V. savo kaltę dėl sukčiavimo kategoriškai neigė, o jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų išteisintojo aiškinimus, byloje nesurinkta. Tokių įrodymų skunde nenurodė ir prokuroras. Prokuroras skunde taip pat kritikuoja teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes dėl analogiškų situacijų A. V. ir T. P. vertinimo pabrėždamas, kad šios situacijos nėra analogiškos, nes T. P. vardu pervesta pinigų suma nesudaro 3MGL, kas yra būtina baudžiamajai atsakomybei taikyti. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad įtarimai dėl sukčiavimo veikiant bendrininkų grupėje kartu su A. V. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis šioje byloje buvo pareikšti ir T. P.. Tačiau 2016 m. gegužės 6 d. buvo priimtas nutarimas ikiteisminį tyrimą nutraukti nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo T. P. dalyvavimą darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Taigi, prokuroras neteisingai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas T. P. atžvilgiu buvo nutrauktas tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (vertė mažesnė, negu 3 MGL). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. V. kaltės padarius minėtą nusikaltimą, pagrįstai atkreipė į analogiškų situacijų skirtingą teisinį vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad teismas A. V. išteisino ne dėl to, kad T. P. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o dėl to, kad šioje byloje nesurinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad A. V., atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, suprato nusikalstamą veiksmų pobūdį, tai yra, neįrodyta jo tyčia. Remdamasi paminėtų teisinių ir faktinių aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį, kuriame išvadas dėl išteisintojo kaltės nebuvimo pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, civilinio ieškinio klausimą išsprendė tinkamai. Taip pat teismas nenustatė, kad byloje teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. V., išlaidas sudaro 46,32 Eur dydžio advokato darbo užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje buvo paduotas prokuroro apeliacinis skundas, išteisintasis A. V. nuosprendžio neskundė, taip pat įvertinus esamą teisinį reglamentavimą, pagal kurį gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo asmens valios, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintojo A. V. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Šalaševičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 46,32 Eur, iš išteisintojo A. V. nepriteisti.