Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-469-945-07

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-10-29
Bylos Nr.: A-469-945-07
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Sigita Rudėnaitė (pran.)
Pareiškėjas: R.Ž.
Atsakovas: Vilniaus rajono policijos komisariatui

Kategorijos

16.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr.A14–945/07Procesinio sprendimo kategorija 16.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei

dalyvaujant pareiškėjui R.Ž.

pareiškėjo atstovui K.L.

atsakovo atstovui A.G.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R.Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R.Ž. skundą atsakovui Vilniaus rajono policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko 2006 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 57-TE-280 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui inspektoriui R.Ž. " pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda - laipsnio pažeminimas viena pakopa. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo įsakymu, pateikė skundą (b.l. 2-6) Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė įsakymą panaikinti, išmokant darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl laipsnio pažeminimo viena pakopa, iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei priteisiant iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas paaiškino nuo 1999 m. gegužės 6 d. Vilniaus rajono policijos komisariate dirbąs Rudaminos policijos nuovados viršininku. 2006 m. rugsėjo 20 d., apie 6.10 val., gautas pranešimas telefonu, kad yra pavogtas automobilis „AUDI A6“ (duomenys neskelbtini), todėl į įvykio vietą buvo išsiųsta operatyvinė grupė, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Po darbo, apie 17.05 val., automobilio savininkė A.B. pranešė, kad automobilis yra pas ją, todėl pareiškėjas nurodė jai palikti automobilį tarnybiniame garaže, o kitą dieną atvykti ir viską paaiškinti viršininkui. Ikiteisminis tyrimas byloje nutrauktas. 2006 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko pavedimu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl to, kad minėtas automobilis „AUDI A6“ buvo uždarytas Rudaminos policijos nuovados teritorijoje esančiame garaže. Išvadoje nurodyta, kad savo neveikimu jis pažeidė 2005 m. gegužės 31 d. Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko nurodymo Nr. 57-V-N4 „Dėl korupcijos prevencijos priemonių vykdymo" 1.5 punktą (nepranešė savo tiesioginiam ar įstaigos vadovui). Pareiškėjas nesutiko, kad tarnybinį nusižengimą padarė tyčia, nurodydamas, kad vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 4 ir 21 straipsnių nuostatomis, savo pareigas vykdė tinkamai. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamas įsakymas yra individualaus pobūdžio aktas, todėl turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir turi būti pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų normomis. Jo manymu, paskirta nuobauda yra per griežta, skiriant nuobaudą nebuvo laikomasi Vidaus tarnybos statuto ir Nuobaudų skyrimo tvarkos reikalavimų, neatsižvelgta į pareiškėjo darbo stažą, neįvertinta tai, kad jis anksčiau nėra baustas drausmine tvarka, aplinkybės įvertintos formaliai. Pareiškėjas nurodė, kad jam komisaro inspektoriaus laipsnį suteikė Lietuvos policijos generalinis komisaras, todėl tik jis ir galėjo pažeminti laipsnį viena pakopa. Be to, kadangi jis yra profesinės sąjungos narys, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostatomis, prieš skiriant tarnybinę nuobaudą buvo būtina gauti profesinės sąjungos sutikimą. Tai padaryta nebuvo, todėl skundžiamas įsakymas yra naikintinas kaip neteisėtas.

Atsiliepimas

Vilniaus rajono policijos komisariatas prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime (b.l. 13-18) paaiškino, kad 2006 m. rugsėjo 20 d. buvo gautas A.B. pranešimas apie automobilio vagystę, todėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, paskelbta automobilio paieška, imtasi paieškos priemonių. Tą pačią dieną A.B. pranešė, kad jam yra žinoma, kur yra pavogtas automobilis (Rudaminos policijos nuovados garaže). Patikrinus informaciją, paaiškėjo, kad automobilis iš tikrųjų yra nurodytoje vietoje. Vėliau paaiškėjo, kad savo automobilį ten pastatė Rudaminos nuovados policijos pareigūnė Ana Babič, o jai tai padaryti leido nuovados viršininkas R.Ž. Pastarasis, žinodamas, kad automobilis yra ieškomas ir dėl jo vagystės yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, neatliko Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų pareigų, apie automobilio buvimo vietą ne tik nepranešė policijos įstaigai, bet ir, užrakindamas jį policijos garaže, padėjo nuslėpti jo buvimo vietą. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas pagal savo darbo pobūdį ir iš visų kitų aplinkybių turėjo suprasti, kad tai yra priešinga teisei veika, kad jo veiksmai turės neigiamų pasekmių, suklaidins policijos pareigūnus ir, nors šių pasekmių galimai nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti, todėl jo tarnybinis nusižengimas padarytas tyčia. Jis nepagrįstai nurodo, kad jam paskirta neproporcingai didelė tarnybinė nuobauda. Atsakovas paaiškino, jog skiriant nuobaudą, atsižvelgta į tai, kad praeityje pareiškėjas buvo skatintas, kad galėjo elgtis taip, kaip reikalauja teisės aktai, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo padarytas nusižengimas sukėlė neigiamų pasekmių - buvo suklaidinti policijos pareigūnai, dėl pareiškėjo kaltės buvo nuslėptos tyrimui svarbios aplinkybės. Pareiškėjas negalėjo susidariusios situacijos įvertinti kaip nesusipratimo tarp sutuoktinių ir kaip įvykio, neturinčio nusikaltimo požymių. Nustatyta, kad pareigūnas įsivėlė į asmeninius pavaldinės santykius su jos sutuoktiniu A.B., o tarnybinio nusižengimo padarymo motyvas buvo siekis dėl asmeninių priežasčių nuslėpti ikiteisminiam tyrimui svarbias aplinkybes. Pareiškėjas taip pat pažeidė Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko 2005 m. gegužės 31 d. nurodymo „Dėl korupcijos prevencijos priemonių vykdymo" 1.5 punktą, nes nenusišalino nuo savo pavaldinei naudingų sprendimų priėmimo, neinformavo apie savo veiksmus vadovų. Atsakovo teigimu, jis nepagrįstai nurodė, kad policijos komisariato viršininkas negalėjo jam paskirti tarnybinės nuobaudos. Atsakovas paaiškino, jog viršininkas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, skundžiamu įsakymu paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, o laipsnio pažeminimo klausimas šiuo metu sprendžiamas Policijos departamente. Pareiškėjo argumentas, kad skiriant tarnybinę nuobaudą buvo būtina gauti profesinės sąjungos sutikimą, atsakovo teigimu, nepagrįstas, kadangi pareiškėjas tapo profesinės sąjungos nariu tik po tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo, iki ginčijamo įsakymo priėmimo apie savo narystę profesinėje sąjungoje nepranešė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 2 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismo konstatavimu, ginčo santykius reguliuoja Vidaus tarnybos statutas, Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtina Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (toliau – Tvarka), Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko nurodymas „Dėl korupcijos prevencijos priemonių vykdymo". Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalimi, 26 straipsniu. Nustatyta, kad pareiškėjui 2006 m. spalio 30 d. Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 57-TE-280 buvo paskirta tarnybinė nuobauda - laipsnio pažeminimas viena pakopa (b.l. 7) - už tai, kad jis nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 92-93 straipsniuose nustatytos tvarkos, t. y. daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, procesinio įforminimo, laikymo bei nagrinėjimo tvarkos, sužinojęs, kad ieškomas automobilis yra pas jo pavaldinę policijos pareigūnę A. B., nedelsdamas apie tai nepranešė įstaigos vadovybei, nesiėmė neatidėliotinų veiksmų užkertant kelią padarytai veikai ir apsaugant įrodymus, šiais veiksmais pažeisdamas Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio reikalavimą ir Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko 2005 m. gegužės 31 d. nurodymo Nr. 57-V-N4 "Dėl korupcijos prevencijos priemonių vykdymo" 1.5 punktą (jis privalėjo informuoti savo tiesioginį arba įstaigos vadovą, surašyti tarnybinį pranešimą, sužinojęs aplinkybes, dėl kurių pareigūno veiksmai gali būti vertinami kaip tarnybinis nusižengimas; b.l. 25-27). Pareiškėjas su tarnybinio patikrinimo išvada (b.l. 8-10) ir skundžiamu įsakymu (b.l. 7) nesutiko. Iš byloje esančių įrodymų ir pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad pareiškėjas žinojo, jog dėl jam pavaldžios policijos pareigūnės A.B. automobilio vagystės buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir šio automobilio buvo ieškoma. Pareiškėjas taip pat pripažino, kad 2006 m. rugsėjo 20 d., pasibaigus darbo valandoms, pavaldinė A.B. jam pranešė, jog ieškomas automobilis yra pas ją, ir paprašė, kad naktį jis liktų Rudaminos policijos nuovados garaže. Šie pareiškėjo paaiškinimai ir kita byloje esanti medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas suvokė, jog nusikaltimas, dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas, nebuvo įvykdytas ir be reikalo vykdoma automobilio paieška, tačiau jokių priemonių nesiėmė, nepranešė savo viršininkui ar budėtojui, kad jam yra žinoma automobilio buvimo vieta. Pažymėta, kad pareiškėjas yra Rudaminos policijos nuovados viršininkas, 15 metų dirba vidaus reikalų sistemoje, todėl jam teisės aktų reikalavimai yra žinomi, jis privalėjo suvokti savo neveikimo neigiamas pasekmes, nepagrįstas jo teiginys, kad jis savo pareigas atliko tinkamai ir laiku. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad priimtas įsakymas yra nepagrįstas teisės normomis, nenurodytas jo faktinis pagrindas. Teismas konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje yra nuorodos į faktines aplinkybes ir pateiktas jų teisinis įvertinimas. 2006 m. spalio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje aiškiai nurodyta faktinė situacija, išanalizuoti pareigūnų veiksmai, aiškiai nurodytos teisės normos, kurias pareigūnai pažeidė, todėl nėra pagrindo teigti, kad įsakymas yra nemotyvuotas ir, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, turi būti panaikintas. Be to, Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad tarnybines nuobaudas pareigūnams skiria vadovai, turintys teisę juos skirti į pareigas. Pareiškėjas į pareigas buvo paskirtas, o vėliau jo einamos pareigos buvo keičiamos Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko įsakymais. Tokiu būdu, kaip konstatavo teismas, policijos komisariato viršininkas turėjo teisę pareiškėjui paskirti tarnybinę nuobaudą - laipsnio pažeminimą viena pakopa (Vidaus tarnybos statuto 14 straipsnio 15 dalyje numatyta, kad laipsnis gali būti pažemintas, skiriant pareigūnui tarnybinę nuobaudą). Teismas nurodė, kad laipsnį, suteiktą vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo ar jo įgalioto atitinkamos vidaus reikalų įstaigos vadovo, pažemina vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas ar jo įgaliotas atitinkamos vidaus reikalų įstaigos vadovas. Pareiškėjui komisaro inspektoriaus laipsnis buvo suteiktas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 5-TE-469 „Dėl aukštesnių laipsnių suteikimo". Kadangi jam Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda - laipsnio pažeminimas viena pakopa - klausimas dėl laipsnio pažeminimo perduotas spręsti Policijos departamentui. Pažymėta, kad Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos garantijos tikslas yra siekis apsaugoti pareigūnus, kurie yra profesinių sąjungų nariai, nuo galimo diskriminavimo dėl jų narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje, tačiau minėta norma negali būti būdas išvengti atsakomybės. Pareiškėjas tarnybinį pažeidimą padarė 2006 m. rugsėjo 20 d., tą pačią dieną Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko pavedimu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. 2006 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas gavo pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo ir buvo įpareigotas nurodyti, ar yra profesinės sąjungos narys (b.l. 42). Tačiau pareiškėjas jokios informacijos apie savo narystę profesinėje sąjungoje nepateikė, o iš Vilniaus rajono policijos komisariate gauto profesinės sąjungos pranešimo (b.l. 28) matyti, kad profesinės sąjungos nariu jis tapo tik po to, kai 2006 m. spalio 17 d. buvo priimta tarnybinio patikrinimo išvada ir pareiškėjui pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą. Konstatuota, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, apie savo narystę profesinėje sąjungoje nepranešė, be to, profesinės sąjungos nariu tapo tik po to, kai buvo priimtos jam nepalankios išvados, drausminėn atsakomybėn buvo patrauktas ne dėl dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, o dėl savo padaryto pažeidimo, todėl jo objektyviai pažeista teisė neturi būti ginama. Teismas padarė išvadą, kad įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nuobauda atitinka padarytą pažeidimą, todėl nėra pagrindo įsakymą naikinti ar keisti. Teismui netenkinus pareiškėjo prašymo panaikinti skundžiamo įsakymo dalį, atmesti ir jo reikalavimai priteisti darbo užmokesčio skirtumą bei bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, priteisiant iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, teismas netinkamai įvertino faktinius duomenis. Apeliantas paaiškina, jog 2006 m. spalio 30 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau -Statutas) 26 straipsnio 4 punktu bei remiantis Vilniaus rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus viršininko Bogdano Antonovičiaus 2006 m. spalio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 57-01-IS-43, Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 57-TE-280 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui inspektoriui R.Ž. " jam paskirta tarnybinė nuobauda - laipsnio pažeminimas viena pakopa. Skundžiamas įsakymas yra individualus administracinis aktas, todėl jam keliami reikalavimai, įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką byloje Nr. 3K-3-135/2001, priimtas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o teismo sprendimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai - iš įsakymo turinio neaišku, kokį tarnybinį nusižengimą jis padarė, jame tiesiog išvardinti teisės aktai, nedetalizuojant, kokį konkretų teisės aktų nustatytą reikalavimą jis pažeidė (kadangi tarnybinė atsakomybė yra individuali, įsakyme turėjo būti nurodyta, kokius reikalavimus jis pažeidė). Neaišku, kodėl skiriasi jam ir Vilniaus rajono policijos komisariato Rudaminos policijos nuovados patrulei A.B. pritaikytos tarnybinės atsakomybės rūšys. Apelianto teigimu, įsakymas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl yra nepagristas ir neteisėtas.

Apeliantas nurodo, jog pagal Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos „Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos" 21 punktą vadovas, gavęs tarnybinio patikrinimo išvadą, ne vėliau kaip per dvi darbo dienas turi ją įvertinti ir priimti vieną iš numatytų sprendimų - patvirtinti išvadą ir išspręsti klausimą dėl pareigūno patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn arba grąžinti tarnybinio patikrinimo medžiagą bei išvadą papildomam tarnybiniam patikrinimui. Šiuo atveju tarnybinio patikrinimo išvada surašyta ir patvirtinta 2006 m. spalio 17 d., o įsakymas, kuriuo jam paskirta nuobauda, priimtas po 9 darbo dienų, t.y. 2006 spalio 30 d., pažeidžiant aukščiau nurodytus terminus, tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarką.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad jis nesiėmė neatidėliotinų veiksmų užkirsti kelią neteisėtai veikai ir apsaugoti įrodymus. Apeliantas pažymi tiek atliekant tarnybinį patikrinimą, tiek teismo posėdžio metu paaiškinęs, kad automobilį uždarė siekdamas tinkamai apsaugoti galimai įvykdytos nusikalstamos veiklos įrodymus. Uždarydamas automobilį, dėl kurio dingimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis elgėsi taip, kaip numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 92 bei 93 straipsniai. Be to, teismas neįvertino to, kad A.B. jis nurodė nedelsiant pranešti ir pateikti paaiškinimus apie nesusipratimą Vilniaus rajono policijos komisariato viršininkui (kadangi įvykis įvyko jau ne tarnybos metu, jis negalėjo perspėti Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko apie susiklosčiusią situaciją). Apeliantas pažymi, jog pagal Lietuvos policijos veiklos įstatymo 22 straipsnį policijos pareigūnas, veikiantis pagal teisės aktų jam suteiktus įgaliojimus, neatsako už žalą, padarytą veikiant pagal šiuos įgaliojimus. Į šias nuostatas Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė. Kadangi jis atliko visus jo kompetencijai priskirtus veiksmus, apelianto manymu, tarnybinė atsakomybė jam negali būti taikoma. Apeliantas pažymi veikęs laikydamasis Policijos veiklos įstatymo 4 ir 21 straipsnių reikalavimų.

Apeliantas remiasi Statuto 26 straipsniu, nurodydamas, jog laipsnio pažeminimas viena pakopa yra viena griežčiausių tarnybinių nuobaudų. Apeliantas pažymi, jog skiriant tarnybinę nuobaudą, būtina atsižvelgti į tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes (Statuto 26 str. 1 d. bei Tvarkos 5.2 p.). Apelianto teigimu, jam tarnybinė nuobauda paskirta neatsižvelgus į minėtas aplinkybes, neproporcingai didelė. Būtina įvertinti ir tai, kad paskirta nuobauda sukėlė materialines pasekmes, t.y. dėl to sumažėjo jo darbo užmokestis (todėl policijos komisariato viršininkas, skirdamas tarnybinę nuobaudą, privalėjo labai nuodugniai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes).

Nurodoma, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 11 straipsnis reglamentuoja ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų priimtų teisės aktų įsigaliojimą. Minėtų institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose", jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko nurodymas Nr. 57-V-N4 „Dėl korupcijos prevencijos priemonių vykdymo" nustato elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl yra norminis teisės aktas, tačiau „Valstybės žiniose" jis nėra paskelbtas. Todėl jis negalioja, tarnybinė atsakomybė už jo nuostatų pažeidimą negali kilti, už tarnybinį nusižengimą, kuris pasireiškė šio nurodymo nuostatų pažeidimu, jam paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo teigimu, skundžiamas įsakymas atitinka teisės aktų reikalavimus, jį pagrindžia išsami tarnybinio patikrinimo išvada bei surinkta medžiaga. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą teismų praktiką (Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas, aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. pasitarime, 2.2.4.2 p., 44 psl.) įsakymas, kuriuo pareigūnui paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra dvi tos pačios tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys. Todėl, jei tarnybinio patikrinimo išvadoje aprašyti pažeidimai, kuriuos padarė pareigūnas, ir pateikta jų kvalifikacija, atsakovo manymu, įsakyme nebūtina pakartoti padarytus pažeidimus ir išvardinti pažeistas teisės normas, nes įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimo pagrindas yra tarnybinio patikrinimo išvada. Atsakovas nurodo, jog šiuo atveju tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo išsamiai aprašyti pažeidimai, kuriuos padarė pareiškėjas ir išvardinti teisės aktai, kuriuos jis pažeidė, todėl įsakyme nesikartota. Pažymima, kad 2006 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjui įteikus pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo, jam buvo pateiktas kaltinimas, todėl jo teisės nebuvo pažeistos, o darbdavio pasirašytas įsakymas teisėtas.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai bando susieti jam ir Rudaminos policijos nuovados patrulei A.B. paskirtas tarnybines nuobaudas, nors policijos pareigūnai asmeniškai atsako už savo veiksmus ir sprendimus bei jų padarinius (Policijos veiklos įstatymo 22 str. 1 d.), tarnybinė atsakomybė pareiškėjui ir patrulei A.B. buvo taikoma individualiai, atsižvelgiant į asmenybę ir kt. Pažymima, kad pagal pareiškėjo pareigybės aprašymo (patvirtinto policijos komisariato viršininko 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-83) II dalį jis atsako už Rudaminos nuovados darbo organizavimą, koordinavimą ir kontrolę. Tai reiškia, kad pareiškėjas yra Rudaminos policijos nuovados (toliau - PN) vadovas, o patrulė A. B. yra jo pavaldinė. Vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniams pareigūnams. Visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, kad vadovai yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų. Todėl pareiškėjas, parodydamas pavaldiems pareigūnams, kad dėl asmeninių pažinčių su pavaldine ir asmeninių sumetimų galima nevykdyti pagrindinių tarnybinių pareigų, veikti prieš esminius padalinio, kuriam vadovauja, tikslus, pažeisti tarnybą reglamentuojančius įstatymus, atsakovo teigimu, šiurkščiai nusižengė savo pareigoms, jam bei patrulei A. B. paskirtos tarnybinės nuobaudos negali būti tapačios.

Atsakovas nurodo, jog pagal Tvarkos 29 punkto nuostatas tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos (tarnybinio patikrinimo išvados pasirašymo datos). Nagrinėjamu atveju išvada darbdaviui pateikta 2006 m. spalio 17 d. ir tą pačią dieną, laikantis Tvarkos 21 punkto nuostatos, patvirtinta. Atsakovo teigimu, pareiškėjas klysta, teigdamas, jog įsakymą priėmus praėjus daugiau negu dviems darbo dienoms po išvados patvirtinimo, buvo pažeistas Tvarkos 21 punktas, nes šioje situacijoje taikytinas ne Tvarkos 21 punktas, o 29 punktas ir darbdavys teisės normų nepažeidė. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą teismų praktiką (Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas, aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. pasitarime, 2.2.4.4 p., 45 psl.) nuobaudų skyrimo procedūros pažeidimas yra pagrindas nuobaudai panaikinti tik tais atvejais, kai dėl to galėjo būti padarytos nepagrįstos ir neteisingos išvados, vertinant pareigūno veiksmus. Nagrinėjamu atveju tarnybinio patikrinimo metu ištyrus visas svarbias aplinkybes, taip pat ir pareiškėjo paaiškinimą, tarnybinis patikrinimas buvo baigtas ir surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 57-01-IS-43, naujų įrodymų nesurinkta, todėl tai, kad įsakymas buvo priimtas po išvados pasirašymo praėjus 9 dienoms, atsakovo manymu, pareiškėjo teisių nepažeidė. Pažymima, kad darbdavys šiuo atveju elgėsi sąžiningai, o pareiškėjas nutyli aplinkybę, jog nuo 2006 m. spalio 9 d. iki 2006 m. spalio 27 d. jis nedirbo dėl ligos (nedarbingumo pažymėjimo kopija pridedama), todėl darbdavys, siekdamas užtikrinti jo teises, ginčijamą įsakymą pasirašė ir su juo pareiškėją supažindino tą dieną, kurią pareiškėjas grįžo į darbą, t. y. 2007 m. spalio 30 d. Be to, pareiškėjas nenurodė kokiu būdu tai, jog ginčijamas įsakymas buvo pasirašytas ne jo ligos metu (po 2006 m. spalio 7 d. įvykusio tarp pareiškėjo ir A.B. (patrulės A.B.) sutuoktinio konflikto jis buvo nedarbingas), pažeidė jo teises.

Atsakovas paaiškina, jog atrakinus A. B. nurodytą garažą, jame buvo rastas ieškomas automobilis. Įvykio vietoje buvęs R.Ž. paaiškino, kad automobilį jo leidimu garaže pastatė Rudaminos PN patrulė A.B. Pastaroji paaiškino, kad dėl konflikto su savo vyru A.B., siekdama išsaugoti jai priklausantį turtą, nepranešė vyrui apie iš automobilių stovėjimo aikštelės paimtą savo automobilį ir nuvairavo jį į garažą, o kitą dieną 17 val. R.Ž. leidimu automobilį pastatė Rudaminos PN garaže. Rudaminos PN viršininkas R.Ž. , žinodamas, kad automobilis ieškomas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, automobilį pastatė ir saugojo Rudaminos PN tarnybinėse patalpose tol, kol dėl ne nuo jo valios priklausančių priežasčių automobilis buvo rastas. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nesilaikė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Žinodamas apie tai, kad automobilis ieškomas, jis ne tik nepranešė apie policijos ieškomo daikto buvimo vietą, tačiau ir, užrakindamas jį tarnybiniame garaže, padėjo nuslėpti automobilio buvimo vietą. R.Ž. apie aplinkybes, turinčias reikšmę ikiteisminiam tyrimui, turėjo pranešti nedelsiant (tik neatidėliotinų priemonių ėmimasis atleidžia policijos pareigūną nuo atsakomybės už nepranešimą ar nereagavimą į pranešimą apie teisės pažeidimą). Iš aplinkybių matyti, kad R.Ž. pozicija (2006 m. rugsėjo 27 d. tarnybinis pranešimas), jog tai tik „nesusipratimas" (skundo pirmos instancijos teismui 2 psl.), buvo akivaizdžiai klaidinga. Policijos pareigūnas negalėjo minėtų aplinkybių vertinti ne kaip nusikalstamų, nes ikiteisminis tyrimas nebuvo pasibaigęs, jis nežinojo, kam automobilis priklausė (tai yra privatūs A.B. ir jos vyro santykiai). Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 52, pažymėdamas, jog kai turtą pagrobia šeimos narys, kuriam tas turtas nepriklauso bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės nuosavybės teise, tokia veika kvalifikuojama kaip svetimo turto pagrobimas.

Atsakovo manymu, R.Ž. pagal darbo pobūdį ir patirtį tam, kad nevykdytų savo tiesioginių pareigų, turėjo būti įsitikinęs, jog veikoje akivaizdžiai nėra nusikaltimo požymių. Sužinojęs apie tai, kad dėl automobilio paskelbta paieška ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, vien iš pokalbio su pavaldine (A. B.), netgi matydamas, jog ji vairuoja automobilį, jis objektyviai negalėjo padaryti pagrįstos išvados, kad sutuoktinių turtas nėra padalintas, automobilis A.B. nėra svetimas, tačiau nevykdė savo pareigų, numatytų Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tokiu būdu, pareiškėjas suprato veikos (neveikimo) priešingumą teisei, numatė žalingas pasekmes (kad dėl jo veiksmų policijos pareigūnai bus suklaidinti - ieškos automobilio, kuris neteisėtai saugomas nuovados patalpose, ikiteisminiam tyrimui svarbios aplinkybės bus nuslėptos) ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti, t. y. tarnybinį nusižengimą padarė tyčia. Nors savo skunde pareiškėjas pabrėžia, jog uždarydamas automobilį į nuovados garažą ir nurodydamas Anai Babič nedelsiant pranešti apie tai, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, atsakovo manymu, policijos pareigūno elgesys akivaizdžiai prieštaravo Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktui. Pareiškėjo argumentas dėl to, kad jis negalėjo apie nagrinėjamą įvykį nedelsdamas pranešti policijos komisariato viršininkui, nes buvo ne darbo laikas, vertinamas kritiškai, nes Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio norma įpareigoja policijos pareigūną apie teisės pažeidimą pranešti artimiausiai policijos įstaigai (budėtojui visą parą), o ne asmeniškai policijos viršininkui, be to, pareiškėjas turi tiesioginį vadovą – policijos komisariato viršininko pavaduotoją. Visuotinai žinoma ir tai, kad apie teisės pažeidimą galima pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.

Atsakovas pripažįsta, jog išvadoje, trečio puslapio antroje pastraipoje, įstatymo pavadinime „Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso" praleistas žodis „proceso", tačiau nurodo, jog iš pastraipos turinio akivaizdu, kad tai spausdinimo klaida. Nors pareiškėjas neigia, kad jis sąmoningai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 92, 93 straipsnių normas, atsakovas pažymi, jog akivaizdu, kad jis apie savo veiksmus neinformavo vadovybės, budėtojo bei ikiteisminį tyrimą atliekančio tyrėjo (prokuroro), neatliko būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų (poėmio, įvykio vietos apžiūros ir kt.), nesurašė Baudžiamojo proceso kodekso numatytų dokumentų, viršijo savo įgaliojimus.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjui už tarnybinį nusižengimą paskirta neproporcingai didelė tarnybinė nuobauda. Atsakovas paaiškina, jog skiriant tarnybinę nuobaudą, vadovaujantis Tvarkos 5 punkto nuostatomis, buvo atsižvelgta, į tai, kad pareiškėjas praeityje skatintas, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi. Atsakovas remiasi pareiškėjo pareigybės aprašymo (patvirtinto policijos komisariato viršininko 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V- 83) II dalimi, III dalies 7 punktu, IV dalimi, nurodydama, jog pareiškėjas, sąmoningai pažeisdamas tiesiogines funkcijas, savo asmeniniu pavyzdžiu padarė neigiamą poveikį pavaldinių tarnybinių nusižengimų prevencijai (nepareikalavo iš pavaldinės elgtis pagal teisės aktų reikalavimus, sąmoningai nedelsdamas nesiėmė veiksmų tarnybiniam nusižengimui pašalinti). Dėl padaryto tarnybinio nusižengimo kilo neigiamos pasekmės - policijos pareigūnai, ieškantys pavogto automobilio, buvo suklaidinti ir aiškinosi kitas automobilio vagystės versijas, kitų pareigūnų buvo vykdomos paieškos priemonės, dėl pareiškėjo kaltės ikiteisminiam tyrimui svarbios aplinkybės buvo nuslėptos ir paaiškėjo tik automobilį radus policijos nuovados garaže.

Atsakovas pažymi, jog Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros gautame rašte (kopija pridedama) nurodyta, kad Rudaminos policijos nuovados viršininko R.Ž. veiksmai nagrinėjamoje situacijoje buvo neteisėti ir nepriimtini. Turėdamas informacijos, kad dėl automobilio vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis turėjo nedelsdamas informuoti policijos komisariato budėtojų dalį, kurioje užregistruotas automobilio vagystės faktas, pradėtas ikiteisminis tyrimas ir automobilio paieška. Tik tokiu atveju jis galėjo iki atvykstant operatyvinei grupei ar gavęs budėtojo nurodymą pastatyti automobilį ar duoti leidimą jį pastatyti į nuovados garažą. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad pareigūno R.Ž. veiksmai (neveikimas) padarė didelę neigiamą įtaką ikiteisminiam tyrimui, kadangi informacija apie automobilio buvimo vietą Vilniaus rajono policijos komisariate buvo gauta itin greitai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad neteisėti veiksmai buvo nutraukti ne savo noru, atsakovo teigimu, darytina išvada, kad šie veiksmai sukėlė pavojų ikiteisminio tyrimo operatyvumui ir sėkmingumui (neaišku, kiek laiko asmuo, pareiškęs apie automobilio vagystę, nebūtų informuotas, kad jo automobilis iš tikrųjų nėra pavogtas, kiek laiko ikiteisminį tyrimą ir automobilio paiešką atliekantys pareigūnai būtų klaidinami).

Atsakovo teigimu, tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė tyčia, t. y. žinodamas, kad automobilis ieškomas, dėl jo vagystės atliekamas ikiteisminis tyrimas, neatliko Baudžiamojo proceso kodekso numatytų ikiteisminio tyrimo veiksmų, teisės aktų numatyta tvarka neinformavo teritorinės policijos įstaigos, neteisėtai saugojo policijos ieškomą automobilį policijos nuovados garaže. Tokia R.Ž. veika formaliai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 237 straipsnį, prieštarauja policijos įstaigos uždaviniams. Be to, ši veika neabejotinai pakenkė policijos įstaigos įvaizdžiui, nes nukentėjusysis (A.B.) pats nustatė ieškomo automobilio buvimo vietą policijos nuovadoje, į įvykio vietą atvyko su keliais liudininkais. Nors pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu nurodė tarnybinį nusižengimą padaręs, siekdamas padėti dėl smurto kenčiančiai pavaldinei, atsakovo manymu, tai vertintina kritiškai (policijos pareigūnė pagal darbo pobūdį yra parengta smurtui šeimoje, realus ir akivaizdus pavojus jai negrėsė, ji turėjo pakankamai laiko dėl sutuoktinio smurto kreiptis į policiją, o R.Ž. minėtoje situacijoje negalėjo įvykio vertinti kaip neturinčio nusikaltimo požymių). Atsakovas nurodo, jog iš aplinkybių bei tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad pareigūnas įsivėlė į asmeninius santykius tarp pavaldinės A.B. ir jos vyro A.B., kad tarnybinio nusižengimo padarymo motyvu buvo siekis sąmoningai dėl asmeninių priežasčių (santykių su A.B.) nuslėpti ikiteisminiam tyrimui svarbias aplinkybes (minėtas aplinkybes patvirtina ir 2006 m. spalio 7 d. tarp pareiškėjo ir A.B. (A.B. sutuoktinio) įvykęs konfliktas; 2006 m. spalio 20 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 57-At-273-06 ir medžiaga buvo pateikti pirmosios instancijos teismui).

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas pažeidė Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko 2005 m. gegužės 31 d. nurodymo „Dėl korupcijos prevencijos priemonių vykdymo" 1.5 punkto normą, nes nenusišalino nuo pavaldinei A.B. naudingų sprendimų priėmimo, neinformavo apie savo veiksmus (neveikimą), kurie gali būti vertinami kaip šališki, vadovų. Minėti argumentai patvirtina, kad tarnybinį nusižengimą jis padarė tyčia. Pagal Tvarkos 5.3 punktą už tyčinį tarnybinį nusižengimą skiriama griežtesnė tarnybinė nuobauda, negu už padarytą dėl neatsargumo. Nurodoma, jog pareiškėjas 2006 metais jau buvo oficialiai įspėtas dėl pareigų nevykdymo (2006 m. liepos 18 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 57-01-IS-32 kopija pateikta pirmosios instancijos teismui). Tokiu būdu, apeliantui buvo paskirta adekvati padarytam pažeidimui ir veikos pavojingumo laipsnį atitinkanti tarnybinė nuobauda.

Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiais, kad Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko 2005 m. gegužės 31 d. nurodymas „Dėl korupcijos prevencijos priemonių vykdymo" yra norminis teisės aktas. Atsakovas paaiškina, jog viešojo administravimo subjektų aktai gali būti privalomi asmenims, kuriems jie skiriami, dėl priežasčių, numatytų atitinkamų teisės šakų normomis, pavyzdžiui, būtinybės laikytis tarp šalių sudarytos sutarties nuostatų arba darbuotojo pareigos paklusti darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, tačiau jie neturi teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo visuomeninio santykio dalyviams. Vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuoti subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su aktą priėmusiu subjektu. Vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai. Tokie aktai gali atitikti kai kuriuos norminių administracinių aktų požymius (pagal juos priėmusį subjektą, asmenų, kuriems skiriamas aktas, ratą ir pan.), tačiau, skirtingai nei norminiams administraciniams aktams, vidaus administravimo aktams nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kylantis iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims (nepriklausomai nuo jų tarnybinio pavaldumo ar kitų aplinkybių) privalomas elgesio taisykles. Daroma išvada, kad vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme (2007 m. vasario 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007). Atsakovas pažymi, jog ginčijamas nurodymas buvo priimtas policijos komisariato viršininko ir skirtas policijos komisariato pareigūnams, o pastarieji yra policijos komisariato viršininkui pavaldūs ir su komisariatu susiję tarnybiniais santykiais, todėl nurodymas yra vidaus administravimo, o ne norminis teisės aktas.

Atsakovas nesutinka ir su apelianto reikalavimu šioje byloje priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nuo 2006 m. spalio 25 d. yra pilnateisis Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys (2006 m. lapkričio 6 d. raštas Nr. 115(06)), o profesinės sąjungos interneto tinklapyje pateikta oficiali informacija apie tai, kad profesinės sąjungos nariai turi teisę į nemokamą jų interesų atstovavimą teisme ir kitose valstybės institucijose (http://www.pareigunai.lt/index.php?page=taptinariu). Pareiškėjo atstovė R.Ž. yra profesinės sąjungos teisininkė, byloje pareiškėjui atstovavusi nemokamai. Iš 2006 m. gruodžio 6 d. Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pateikto (kopija pridedama) ir analogiško šioje byloje pateikto skundo matyti, kad jį rengė ta pati teisininkė, skundų turinys iš esmės tapatus. Daroma išvada, kad skundą byloje rengė ir pareiškėjui pirmos instancijos teisme nemokamai atstovavo profesinės sąjungos teisininkė, todėl pareiškėjas bylinėjimosi išlaidų nepatyrė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV

Dėl pareiškėjo veiksmų kvalifikavimo

Vilniaus rajono policijos komisariato 2006 m. spalio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje, kurios pagrindu priimtas skundžiamas atsakovo įsakymas, pareiškėjo veiksmai (pareigūnei A.B. priklausančio automobilio, kuris buvo laikomas pavogtu, uždarymas į policijos nuovados tarnybinį garažą jos prašymu ir nepateikimas oficialios informacijos atitinkamoms institucijoms) įvertinti kaip pažeidžiantys Baudžiamojo proceso kodekso 92 ir 93 straipsniuose nustatytą daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, procesinio įforminimo, laikymo bei nagrinėjimo tvarką, taip pat kaip neatitinkantys Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio (iš konteksto akivaizdu, kad turėjo būti nurodytas 21 straipsnis) reikalavimų policijos pareigūnui pranešti įstaigos vadovybei apie ieškomo automobilio buvimo vietą, imtis neatidėliotinų veiksmų užkertant kelią padarytai veikai bei apsaugoti įrodymus, taip pat kaip pažeidžiantys Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko nurodymo ,,Dėl korupcijos prevencijos priemonių vykdymo “ 1.5 punkte nustatytą reikalavimą tarnybiniu pranešimu informuoti įstaigos vadovą apie galimai pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą.

Baudžiamojo proceso kodekso 92 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės, pagal kurias daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, turi būti procesiškai įforminti ir laikomi laikantis nustatytos oficialios tvarkos.

Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo ( 2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048) 21 straipsnis nustato bendras visiems policijos pareigūnams pareigas, pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, policijos pareigūnas privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai.

Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko 2005 m. gegužės 31 d. patvirtinto ,,Nurodymo dėl korupcijos prevencijos priemonių vykdymo“ 1.5 punktu policijos pareigūnai yra įpareigoti nusišalinti nuo tarnybinių sprendimų (veiksmų ar neveikimo) tuo atveju, jeigu yra pareiginių ir asmeninių interesų susikirtimo tikimybė ir informuoti apie tai tiesioginį viršininką. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis policijos komisariato viršininko nurodymas yra vidinio administravimo teisės aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr.I-1/2007), todėl jo įsigaliojimui nėra taikomi visuotinio pobūdžio norminių aktų viešo paskelbimo ir įsigaliojimo reikalavimai.

Įvertinusi visumą bylos įrodymų, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo veiksmai cituotose teisės normose įtvirtintų reikalavimų neatitiko. Pareiškėjas, žinodamas, kad dėl automobilio vagystės yra pradėtas oficialus tyrimas, būdamas policijos pareigūnu, turėjo oficialiai reaguoti, t.y. informuoti policijos įstaigą, kad ieškomas automobilis, formaliai laikomas nusikaltimo objektu, atsirado. Pareiškėjo teiginys, kad pasibaigus darbo laikui to padaryti nebuvo įmanoma, yra nepagrįstas, kadangi operatyviniai policijos padaliniai veikia visą parą; bylos medžiaga patvirtina, kad toks pareiškėjo delsimas vykdyti savo pareigą sukėlė neigiamas pasekmes: automobilio paieška nebuvo atšaukta, nukentėjusysis savo iniciatyva gavęs informaciją apie automobilio vietą kreipėsi į policiją, operatyviniai pareigūnai toliau vykdydami automobilio paieškos veiksmus ,,surado“ automobilį, apie kurio buvimo vietą policija jos pareigūno- pareiškėjo asmenyje jau žinojo. Be to uždarydamas į tarnybinį garažą policijos ieškomą automobilį, žinodamas, kad dėl jo vyksta konfliktas tarp pavaldžios policijos pareigūnės ir jos sutuoktinio, ir taip padėdamas pareigūnei paslėpti ginčo turtą nuo sutuoktinio, pareiškėjas faktiškai panaudojo savo tarnybinius įgaliojimus pavaldžios policijos pareigūnės asmeniniais turtiniais interesais.

Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą kvalifikuoti pareiškėjo veiksmus kaip tarnybinį nusižengimą.

Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros

Pagal Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 3 dalį tarnybinė nuobauda pareigūnui turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos ,,Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos“ 29 punkte įtvirtintą nuostatą, atitinkančią bendrąsias tarnybinių nuobaudų skyrimo taisykles, tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo diena laikoma vadovo, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, išvados patvirtinimo diena, o išvadą patvirtinus neįgaliotam skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui - tokios išvados gavimo diena.

Nagrinėjamu atveju tarnybinio patikrinimo išvada buvo patvirtinta 2006 m. spalio 17 d., tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta 2006 m. spalio 30 d., t.y. nepažeidžiant įstatyme nustatytų terminų.

Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalis (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) įtvirtina profesinių sąjungų narių veiklos garantijas, tarp jų – išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą reikalavimą. Iš byloje esančio 2006 m. lapkričio 6 d. Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos rašto atsakovui matyti, kad pareiškėjas tapo profesinės sąjungos nariu tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu- 2006 m. spalio 25 d., tačiau nėra duomenų patvirtinančių, kad jis apie šią aplinkybę informavo atsakovą iki paskiriant tarnybinę nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartyje Nr. A15 - 741/2006 yra konstatavęs, kad profesinė sąjungos narys turi pareigą tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu elgtis sąžiningai ir apie savo narystę profesinėje sąjungoje informuoti darbdavį, kai profesinės sąjungos narys nuslepia savo narystės profesinėje sąjungoje faktą, tarnybinė nuobauda negali būti panaikinta dėl to, kad ją skiriant nebuvo gautas išankstinis profesinės sąjungos organo sutikimas. Ši teismų praktikos taisyklė taikytina ir nagrinėjamoje byloje.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad skiriant tarnybinę nuobaudą pareiškėjui nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų, darančių paskirtąją nuobaudą neteisėta.

Dėl tarnybinės nuobaudos griežtumo

Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad ,,už tarnybinius nusižengimus, atsižvelgiant į jų pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes, pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:

1) pastaba;

2) papeikimas;

3) griežtas papeikimas;

4) laipsnio pažeminimas viena pakopa;

5) perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas;

6) atleidimas iš vidaus tarnybos.“.

Įvertinusi įstatyme įvardintas aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo asmenybę ir padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad jam paskirta nuobauda yra per griežta. Byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas turi 15 metų tarnybos policijoje stažą, yra 18 kartų skatintas, neturi tarnybinių nuobaudų. Vertinant tarnybinio nusižengimo įvykį pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo pakankamai pagrindo spręsti, kad nusikaltimo įvykio nėra ir atitinkamai vertinti savo veiksmų pasekmes, jo veiksmai ir neveikimas negali būti vertinami kaip sutrukdę (galėję sutrukdyti) atskleisti nusikaltimą ar patraukti atsakomybėn kaltus asmenis, be to pažeidimas nesukėlė sunkių pasekmių- automobilis buvo surastas praėjus dviem valandom nuo jo uždarymo į tarnybinį garažą.

Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turėjo būti paskirta švelnesnė tarnybinė nuobauda- papeikimas. Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundžiamą atsakovo įsakymą.

Pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo nėra konkretus ir detalus, t.y. neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl paliekamas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimą pakeisti.

Pakeisti Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko 2006 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. 57-TE-280 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui inspektoriui R.Ž. “ ir laikyti, kad pareiškėjui yra paskirta tarnybinė nuobauda- papeikimas.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisArtūras DrigotasSigita Rudėnaitė