Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės V. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus bylą perduoti prokurorui imtis priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti (BPK 306 straipsnio 6 dalis).

Civilinio ieškovo V. K. pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. K. buvo pateikti kaltinimai pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, už tai, kad vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), dėl ko įvykio eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, tai yra 2018 m. spalio 24 d., apie 7.45 val., (duomenys neskelbtini) sankryžoje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios (duomenys neskelbtini) sankryžoje, (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 9 punkto ir 30 punkto reikalavimus - nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, neįsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiojo, nesulėtino važiavimo greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų per pėsčiųjų perėją ėjusį pėsčiąjį V. K., jį kliudė, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu V. K. dėl kairio kelio sąnario sumušimo, kairio šlaunikaulio vidinio krumplio medialinio avulsinio smulkaus lūžimo buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

1.2. Kaltinimas R. K. iš esmės buvo grindžiamas ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurie pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje pakankami įtarti asmenį galimai padariusį nusikalstamą veiką, tačiau vertinant šiuos duomenis nėra galimybės padaryti neabejotiną išvadą, kad R. K. realizavo BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinąjį veikos objektyvųjį požymį.

7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. K. išteisino pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nes neįrodytas jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismo išvados dėl R. K. nekaltumo grindžiamos ne vien tik jo parodymais, bet byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas R. K. kaltės (nekaltumo) klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje padarytos nusikalstamos veikos

8. Apeliaciniame skunde nesutinkant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl R. K. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ginčijamas įrodymų vertinimas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio, procesinio sprendimo išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą.

9. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus ir motyvus, sprendžia, kad prokurorės skundo argumentai, kuriais ji grindžia nesutikimą su apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija.

10. R. K. buvo kaltinamas, bet išteisintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį dėl eismo įvykio, kurio metu nukentėjusiam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šią normą būtina nustatyti pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), padarinius, priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių ir kaltę. Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už KET pažeidžiančius veiksmus kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai ne kas kita, o vairuotojo padarytas KET pažeidimas, lemia padarinių atsiradimą.

11. Nagrinėjamu atveju prokurorės skundo motyvai dėl nepagrįsto išteisinimo iš esmės paremti jos nurodytais maršrutais, kuriais pasak prokurorės, tikėtina jog R. K. važiavo įvykio metu. Nors prokurorė teigia, kad R. K. 2018 m. spalio 24 d., panašiu laiku vyko į iškvietimus būtent toje miesto dalyje, kur įvyko eismo įvykis ir, kad jis ne vieną kartą važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini), tačiau išteisintasis R. K. teigia, kad (duomenys neskelbtini) gatve važiavo tik vieną kartą bei priešinga kryptimi, nei nurodė nukentėjusysis. Ši išteisintojo R. K. nurodyta versija byloje nėra paneigta.

12. Kaip matyti iš R. K. parodymų, įvykio dieną jis turėjo tris iškvietimus nuo 7.30 val. iki 8 val. Pirmasis iškvietimas: apie 7:30 val. iš (duomenys neskelbtini), paėmė keleivę ir vežė į (duomenys neskelbtini) gatvę, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve. Antrasis iškvietimas: iš (duomenys neskelbtini) gatvės važiavo į (duomenys neskelbtini) paimti keleivę, kurią vežė į (duomenys neskelbtini) gimnaziją (duomenys neskelbtini), važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) gatve. Trečiasis iškvietimas: iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos važiavo į (duomenys neskelbtini) paimti keleivę, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve. Paėmęs keleivę vežė ją į (duomenys neskelbtini) gėlių turgelį (duomenys neskelbtini) gatvėje, važiuodamas taip: iš (duomenys neskelbtini) gatvės kirto (duomenys neskelbtini) gatvę, įvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę, po to pasuko į (duomenys neskelbtini) gatvę, tada įsuko į (duomenys neskelbtini) gatvę ir paleido klientę nuvežęs į gėlių turgelį apie 8 val.

13. Prokurorė ginčija R. K. nurodytą antrojo iškvietimo maršrutą ir teigia, kad miesto gatves ir eismo intensyvumą žinantis vairuotojas, ketinantis važiuoti iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę, važiuotų taip: 1) pirmiausia važiuotų į (duomenys neskelbtini) gatvę, o iš jos suktų į (duomenys neskelbtini) gatvę, o iš jos tiesiai į (duomenys neskelbtini) gatvę, arba 2) iš (duomenys neskelbtini) gatvės važiuotų į (duomenys neskelbtini) gatvę, iš jos suktų į kairę į (duomenys neskelbtini) gatvę, iš (duomenys neskelbtini) gatvės - į (duomenys neskelbtini) gatvę, o iš (duomenys neskelbtini) gatvės - į (duomenys neskelbtini) gatvę ir iš jos - į (duomenys neskelbtini) gatvę. Prokurorė pažymėjo, kad abiems šiais atvejais yra važiuojama per pėsčiųjų perėją, esančią P. V. gatvėje, kryptimi link (duomenys neskelbtini) gatvės, kurioje ir įvyko eismo įvykis. Tačiau šie nurodyti prokurorės maršrutai yra tik jos iškelta versija, kaip būtų galima pasirinkti maršrutus važiuojant R. K. nurodytu antruoju iškvietimu. Tai, kad R. K. važiavo būtent taip kaip nurodė prokurorė, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai.

15. Iš liudytojos M. K. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną ji išsikvietė taksi adresu: (duomenys neskelbtini). Kelionė vyko nuo 7:30 val. iki 8 val. tame tarpe. Iki darželio atstumas mažas, todėl važiavo apie 4-5 minutes. Pavažiavo pagrindine (duomenys neskelbtini) gatve ir pasuko link parduotuvės „P“ (duomenys neskelbtini), pavažiavo tiesiai ir tada trečiame posūkyje pasuko link vaikų darželio, į kairę pusę (duomenys neskelbtini). Grįžo pėsčia. Šie liudytojos parodymai patvirtina R. K. pirmąjį nurodytą iškvietimo maršrutą.

16. Iš liudytojos N. Z. parodymų nustatyta, kad R. K. jos dukrą veždavo į mokyklą, tačiau datų ir laiko pasakyti negali. R. K. atvykdavo adresu: (duomenys neskelbtini) ir veždavo dukrą į (duomenys neskelbtini) gimnaziją. Atvykdavo nuo 7:30 val. iki 8 val. tame tarpe „Mercedes Benz“ markės automobiliu. Ant šono būdavo taksi paslaugų kvietėjo numeris „(duomenys neskelbtini)“. R. K. atvažiuodavo visada su tuo pačiu automobiliu, ant kurio būdavo tie numeriai. Kviečiant taksi skambindavo asmeniniu R. K. numeriu, o kai jis neatsiliepdavo, skambino bendru taksi iškvietimo numeriu. Liudytoja mano, kad iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gimnaziją piko metu patogiausia važiuoti (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) gatve, tada į (duomenys neskelbtini) gatvę, iš jos pasukti į (duomenys neskelbtini) gatvę, po to link „M“ parduotuvės (duomenys neskelbtini) gatve. Šie liudytojos parodymai iš esmės patvirtina R. K. antrąjį nurodytą iškvietimo maršrutą.

18. Iš Liudytojos R. B. parodymų nustatyta, kad ji dirba dispečere taksi paslaugas teikiančioje D. K. įmonėje. Tą rytą R. K. apie 8 val. priėmė 2 ar 3 iškvietimus. Tikslus laikas, kada priimtas iškvietimas į (duomenys neskelbtini) gatvę yra 7:46 val. Patvirtino, kad automobiliams yra reikalingos reklaminės juostos su telefono numeriu ir plafonas. Be reklaminių numerių vairuotojas negali dirbti.

19. Abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu bei objektyvumu, iš esmės paneigiančių prokurorės iškeltas versijas, teisinio pagrindo nėra. Liudytojų M. K., N. Z. ir L. Š. išdėstytos aplinkybės apie vykimo maršrutus sutapo su R. K. nurodytais maršrutais, jų parodymai buvo nuoseklūs bei atitiko nustatytas faktines aplinkybes. Šių liudytojų parodymai paneigia prokurorės apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad R. K. parodymai buvo nenuoseklūs bei skyrėsi nuo kitų liudytojų parodymų. Pažymėtina, kad liudytojos, tiek apklausiant jas ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti jų parodymais.

20. Pats R. K. teigė, kad jis negalėjo nepajusti eismo įvykio, jei būtų kliudęs pėsčiąjį. Taip pat nei viena klientė nenurodė, kad jis važiuodamas būtų ką nors kliudęs ar sustojęs apžiūrėti automobilį, kaip teigė nukentėjusysis. Išteisintasis patvirtino, kad važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve (kita kryptimi nei nurodyta kaltinime) jokio žmogaus nebuvo nei ant šaligatvio, nei pėsčiųjų perėjoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, kad jei R. K. būtų važiavęs prokurorės nurodyta kryptimi ir kliudęs pėsčiąjį V. K., po kelių minučių vėl būtų grįžęs į tą pačią (duomenys neskelbtini) gatvę, kur įvykio eismo įvykis. Taip pat neatmestina versija, kad tuo metu Marijampolės mieste taksi paslaugas galėjo teikti ir kiti individualūs pavežėjai su „Mercedes Benz“ automobiliais, kurie nedirba taksi įmonėse ar netgi tie, kurie pavežėjimo paslaugas teikia nelegaliai.

21. Išteisintojo R. K. nurodytus maršrutus byloje patvirtina ir kiti byloje surinkti ir ištirti rašytiniai įrodymai. 2018 m. spalio 24 d. iškvietimų sąraše užfiksuota, jog vairuotojas R. K. 2018 m. spalio 24 apie 7:33 val. vyko į iškvietimą adresu: (duomenys neskelbtini), o apie 7:46 val. į iškvietimą adresu: (duomenys neskelbtini). Nors rašytiniuose dokumentuose nėra užfiksuotas antrasis R. K. iškvietimas, tačiau kaip jis pats ir liudytoja N. Z. teigė, kad klientė dažniausiai jam skambindavo į asmeninį telefono numerį, kadangi jis įprastai veždavo jos dukrą į mokyklą ((duomenys neskelbtini) gimnaziją), kurią turėdavo paimti 7.40 val. iš (duomenys neskelbtini).

22. Iš esmės byloje yra tik vienas vaizdo įrašas, kuriame galimai užfiksuotas automobilis, kuris kliudė nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini) gatvėje. Iš šio vaizdo įrašo nustatyta, kad 2018 m. spalio 24 d. 7:48:34 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje pasirodo automobilis, šviesios spalvos, su plafonu, be skiriamųjų ženklų, „Mercedes Benz“ modelio. Automobilių valstybinių numerių nematyti. 7:48:51 val. automobilis iš (duomenys neskelbtini) gatvės įsuka į (duomenys neskelbtini) gatvę. 7:48:53 val. automobilis nuvažiuoja ir ekrane jo nebesimato. Tačiau išteisintasis R. K. teigė, kad tokiu maršrutu (tokia kryptimi) nevažiavo ir ši jo versija nėra nuginčyta.

23. Kituose dviejuose vaizdo įrašuose yra užfiksuotas tik tai, kad 7:46:05 val. (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) bažnyčios pusės, pasirodo „Mercedes Benz“ modelio taksi automobilis, kuris 7:46:05 val. įvažiuoja iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę, (priešinga kryptimi nei nurodyta kaltinime). Taip pat 7:49:11 val. pasirodo „Mercedes Benz“ automobilis su plafonu, (duomenys neskelbtini) gatvėje ir 7:49:24 val. iš (duomenys neskelbtini) gatvės įvažiuoja į (duomenys neskelbtini) gatvę. 7:49:27 val. automobilio ekrane jau nebesimato.

25. Tačiau išteisintasis R. K. parodė, kad ant jo automobilio abiejų šonų įvykio dieną buvo plačios juostos su skaitmenimis „(duomenys neskelbtini)“, nemažas logotipas ant galinio sparno iš abiejų šonų su užrašu „(duomenys neskelbtini)“, ryškiai geltonas apšviestas plafonas su skaitmenimis gale, o priekyje žodis „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėjo, kad šie jo automobilio išskirtinumai yra ryškiai matomi bei patvirtino, kad ant jo automobilio užklijuoti lipdukai su logotipais ir numeriais yra jau daugiau kaip trys metai. Taigi akivaizdu, kad R. K. automobilio išvaizda neatitinka nei miesto stebėjimo kameromis užfiksuoto automobilio, nei nukentėjusiojo V. K. apibūdinto automobilio, kuris jį kliudė.

26. Šiuos R. K. parodymus patvirtina ir daiktų apžiūros protokolas, kuriame nustatyta, kad buvo apžiūrėtas R. K. „Mercedes Benz“ automobilis, kuris yra pilkos spalvos. Stoge yra pritvirtintas geltonos spalvos plafonas. Plafono priekinėje pusėje matosi mėlynomis raidėmis užrašas „VEŽA“, galinėje pusėje matosi juodomis raidėmis užrašas „(duomenys neskelbtini)“. Dešinėje automobilio pusėje ant durelių matosi juodos spalvos užrašas „(duomenys neskelbtini)“. Dešinės pusės galiniame sparne matosi lipdukas, kurio mėlyname fone juodomis ir geltonomis raidėmis yra užrašas „(duomenys neskelbtini)“. Automobilio kairėje pusėje ant durelių matosi juodos spalvos užrašas „(duomenys neskelbtini)“. Kairės pusės galiniame sparne taip pat matosi lipdukas, kurio mėlyname fone, juodomis ir geltonomis raidėmis yra užrašas „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, mažai tikėtina, kad nukentėjusysis, pastebėjęs jį kliudžiusio automobilio plafono galinėje pusėje esančius kvadratėlius, nebūtų pastebėjęs ryškiai didžiosiomis raidėmis šviečiančio užrašo „VEŽA“.

27. Byloje buvo iškelta versija, kad ant R. K. automobilių šonų esantys taksi paslaugų įmonės numeriai yra magnetiniai lipdukai, kuriuos lengvai per kelias minutes galima nuimti ir vėl uždėti. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. K. šiuos skiriamuosius ženklus būtų nusiėmęs teikdamas pavežėjimo paslaugas būtent įvykio dieną. Tiek pats išteisintasis R. K., tiek taksi įmonės vadovas D. K., tiek dispečerė R. B. patvirtino, kad be reklaminių numerių vairuotojas negali dirbti. Taigi, pagrįstai abejotina, kad ilgametę patirtį turintis vairuotojas būtų teikęs pavežėjimo paslaugas nepaisydamas taksi paslaugų įmonės reikalavimų. Juo labiau, kad pats išteisintasis patvirtino, jog šie skiriamieji ženklai ant jo automobilio yra uždėti ir nebuvo nuimti jau keli metai.

28. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prokurorės argumentai yra nepagrįsti, apeliaciniame skunde keliamos versijos grindžiamos niekuo neparemtomis prielaidomis, o byloje surinkti įrodymai neįrodo byloje pareikštų kaltinimų pagrįstumo.

29. Surinkti įrodymai neduoda pagrindo daryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Specialisto išvadoje nustatyta, jog dėl skaitmeninės sistemos fiksuojamo vaizdo techninių charakteristikų nustatyti tyrimą dominančio automobilio valstybinio numerio ženklus nėra galimybės. Byloje nėra nustatytas tikslus eismo įvykio laikas (pagal nukentėjusiojo parodymus tai galėjo būti apie 8 val. ryto). Taigi negalima konstatuoti, kad eismo įvykyje dalyvavo būtent ta transporto priemonė kuri vaizdo įraše užfiksuota kaip atvažiavusi iš (duomenys neskelbtini) gatvės 7 val. 48 min. Kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo peržiūrėtas ir aprašytas tik 3 minučių vaizdo įrašas fiksuojantis iš (duomenys neskelbtini) gatvės (nukentėjusiojo nurodyta važiavimo kryptimi) atvykstančius automobilius. (duomenys neskelbtini) g. - (duomenys neskelbtini) g. sankryžos įrašas yra tik 21 sekundės. Tiek vaizdo įrašų, tiek nuotraukų kokybė bloga, nėra galimybės identifikuoti konkretų automobilį. Kadangi kiti įvykio dienos miesto vaizdo kamerų įrašai neišsaugoti, nėra galimybės surinkti ir objektyviai neįmanoma ištirti daugiau šio įvykio duomenų bei patikrinti R. K. parodymų teisingumą.

Motyvuojamoji dalis

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, šioje byloje išteisindamas R. K. jokių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

31. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais vadovaujantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokurorė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

32. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė, įrodymus įvertino ne atsietai, o jų visumą, nesuteikdamas išskirtinės reikšmės kokiems nors konkretiems įrodymams, todėl konstatuojama, jog R. K. pagrįstai išteisintas dėl jam inkriminuotos veikos pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. R. K. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Vadovaujantis šiuo išteisinimo pagrindu teisingai nuspręsta ir dėl nukentėjusiojo V. K. pareikšto civilinio ieškinio, kuris pirmosios instancijos teismo sprendimu yra atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Dėl nukentėjusiojo baudžiamojo proceso teisių pažeidimo

33. Nukentėjusiajam BPK 28 straipsnis suteikia teisę – gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį; teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; dalyvauti vertinant jo specialius apsaugos poreikius; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; pasakyti baigiamąją kalbą.

34. BPK 242 straipsnis nustato, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Teisiamajame posėdyje apklausiami asmenys parodymus ir paaiškinimus duoda žodžiu. Todėl siekiant įgyvendinti šias nuostatas, nukentėjusiojo dalyvavimas teismo posėdyje privalomas.

35. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo 2020 m. kovo 10 d. posėdyje buvo apklaustas nukentėjusysis V. K. ir teisėjas informavo nukentėjusįjį, jog tolimesnis jo dalyvavimas teismo posėdžiuose nėra privalomas, tačiau tokią teisę jis turi. 2020 m. gegužės 27 d. posėdžio protokole pažymėta, kad į posėdį neatvyko nukentėjusysis V. K., tačiau apie posėdžio vietą ir laiką jam pranešta. Vėlesniuose teismo posėdžiuose 2020 m. birželio 19 d., 2020 m. rugpjūčio 20 d. ir 2020 m. rugsėjo 14 d., kuriuose buvo apklaustos liudytojos I. S. ir N. Z. bei užbaigtas įrodymų tyrimas ir pasakytos baigiamosios kalbos, nukentėjusysis V. K. nedalyvavo. Byloje nėra duomenų ar nukentėjusiajam ir jo atstovei buvo pranešta apie šiuos teismo posėdžius, taip pat ar jam buvo išsiųstas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuorašas.

36. Pritartina apeliacinio skundo argumentui, kad tokiu būdu galėjo būti pažeista nukentėjusiojo teisė dalyvauti procese. Tačiau teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nukentėjusysis ir jo atstovė patys turėjo pareigą domėtis proceso eiga ir tokiu būdu sužinoti apie tolimesnius teismo posėdžius ir sprendimo priėmimą, nuosprendžio nuorašas nukentėjusiajam įteikiamas tik pateikus prašymą (BPK 310 straipsnio 3 dalis). Be to, nukentėjusysis dalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir neišsakė jokių argumentų dėl galimai pažeistų jo procesinių teisių bylą nagrinėjant apylinkės teisme. Būtent apeliacinio proceso metu nukentėjusysis galėjo realizuoti visas savo procesines teises, taip ištaisant pirmosios instancijos teisme galimai padarytus pažeidimus. Taigi šis apeliacinio skundo argumentas negali būti pagrindu skundui tenkinti.

37. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų nepaneigia, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.