Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-05-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-197-557/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-21
Bylos Nr.
1A-197-557/2015
Teisminio proceso Nr.
1-33-1-01669-2014-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalia Kursevičienė, Aurelija Sadauskaitė
Nuteistasis
A. V.

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-197-557/2015

Teisėja L. Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01669-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1; 1.2.4.8.; 2.4.7.;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 21 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko L. Pauliukėno, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Dalios Kursevičienės,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Juozui Sykui,gynėjui A. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 19 d. apie 8.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, tyčia vieną kartą kumščiu smogė sugyventinei I. K. į kairį petį, po to, I. K. nuėjus į kambarį, spyrė jai į koją, o šiai bandant pasprukti iš kambario, ranka sugriebė už plaukų, juos pešdamas, bei įdrėskė nagais kaklą, tokiais savo veiksmais artimam asmeniui sukeldamas fizinį skausmą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo sumažinti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad 2014.09.19 apie 8.30 val. grįžo namo būdamas neblaivus ir sukonfliktavo su savo drauge I.. Konflikto metu susikivirčijo ir dėl nekoordinuotų judesių užkliuvo už jos ir jai sukėlė nestiprų skausmą. Apsibarus ji išėjo į kiemą su vaiku, tikėdamasi, kad apeliantas užmigs, tačiau tuo metu gavo žinutę iš kaimynės, kuri pasikvietė ją į svečius. Nuėjus I., ji sužinojo, kad iškviesta policija, kuriai atvažiavus, būdama su kūdikiu ant rankų perdėtai papasakojo apie įvykus. Nei policijos pareigūnų nei medikų pagalbos jai neprireikė. Vakare, apeliantui grįžus iš darbo, I. jo neįsileido į namus, ir jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Pretenzijų nukentėjusioji jam neturi, tas buvo pasakyta ir tyrėjai, tačiau į šiuos žodžius nebuvo atsižvelgta. Pažymi, kad turi jauną šeimą, nori vykti dirbti į užsienį, šiuo metu dažnai kviečiamas į komandiruotes, šeimos išlaikymui reikalingi pinigai, nes yra paimtos dvi paskolos, kurios nėra išmokėtos ir gresia antstoliai. Nuomoja butą, turi keletą baudų, kurias taip pat labai sunku išsimokėti. Su I. K. kartu augina vaiką, kuriam augant didėja jo poreikiai ir tuo pačiu išlaidos. Pažymėjo, kad dėl šio įvykio I. K. pretenzijų jam neturi, tačiau į tai atsižvelgta nebuvo. Dėl šio įvykio teismo įsakymu jam buvo paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, būnant namuose nuo 22 iki 6 val., bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Bausmė sumažinta iki 8 mėn. laisvės apribojimo, pridėtas 1 mėn. prieš tai paskirtos neatliktos bausmės, ir paskirta galutinė 9 mėn. laisvės apribojimo bausmė. Apskundus įsakymą, nuosprendžiu buvo paskirta dar didesnė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, nuteistojo A. V. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas ir paskyrė teisingą bausmę.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad su drauge susikivirčijo ir už jos užkliuvo tik dėl savo nekoordinuotų judesių, atsiradusių dėl jo neblaivumo, tačiau tai, kad apeliantas prieš savo sugyventinę ir vaiko mamą I. K. panaudojo fizinį smurtą ir mušdamas sukėlė jai fizinį skausmą, patvirtina byloje surinkti įrodymai. Iš nukentėjusiosios I. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad A. V. eidamas į virtuvę jai sudavė kumščiu į kairį petį, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nukentėjusiajai prašant jo nusiraminti, A. V. ją sugriebė už plaukų, juos rovė, taip pat įbrėžė kaklą ir tokiais veiksmais vėl sukėlė fizinį skausmą. Pamačiusi, kad A. V. nenusiramins, ji pasiėmė vaiką ir pabėgo į laiptinę (b. l. 9). Nors teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji pakeitė savo parodymus, ir nurodė, kad „V. nespardė, kumščiu nesudavė, plaukų nerovė, kaklo nebraižė“ (b. l. 96), tačiau, atkreipdamas dėmesį į tai, kad nukentėjusioji toliau gyvena su nuteistuoju, veda bendrą ūkį, todėl nenorėdama pabloginti savo pačios padėties, duodama parodymus teismo posėdžio metu juos iškraipo, teismas nukentėjusiosios teisme duotus parodymus atmetė kaip neatitinkančius tikrovės. Tai, kad nukentėjusioji, mėgindama sušvelninti nuteistojo padėtį keitė parodymus, patvirtina ir liudytojos policijos pareigūnės D. B. parodymai, kad ji atliko ikiteisminį tyrimą V. byloje, apklausė nukentėjusiąją, išaiškino jos atsakomybę už parodymus, nukentėjusioji viską papasakojo, tačiau jau sušvelnindama padėtį (b. l. 95). Apelianto kaltę taip pat pagrindžia ir byloje esantis tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, iš kurio matyti, kad atvykus policijos pareigūnams nukentėjusioji paaiškino, kad smurtas pasireiškė tampymu už plaukų, trankymu kumščiais į įvairias kūno vietas, spardymu į nukentėjusiosios kojas, trenkimu delnu į veidą ir galvą, stumdymu (b. l. 1-3), iš to paties protokolo matyti, kad nukentėjusiajai buvo įbrėžtas kaklas (b. l. 3). Liudytojas policijos pareigūnas A. L. parodė, kad atvykus pagal iškvietimą nukentėjusioji su vaiku buvo pas kaimynę. Ant nukentėjusiosios kaklo buvo matyti įbrėžimas. Protokolas buvo surašytas pagal nukentėjusiosios pasakojimą, iš kurio atrodė, kad buvo smurtas. (b. l. 102). Be to, nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina ir liudytojos M. Š. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad ji išgirdo I. rėkiant „ką darai, nemušk“, iškvietė policiją, pasikvietė ją į savo butą. Atėjusi nukentėjusioji drebėjo ir verkė, pasakojo, kad A. V. jai trenkė tuomet, kai ji laikė vaiką. Jai A. V. mušdamas pasakė „tave mušu, o ne vaiką“. Atvažiavus policijai, nuteistasis nukentėjusiosios neįsileido į namus (b. l. 102). Iš garso įrašo kopijos, gautos iš bendrojo pagalbos centro, apžiūros protokolo matyti, kad į BPC įvykio dieną paskambinusi M. Š. nurodė, kad girdi labai stiprų triukšmą kaimynų bute, girdisi šūkavimai, daiktų mėtymai, moters šaukimas, prašymas nemušti (b. l. 28-30). Tai, kad namo grįžo girtas ir smurtavo prieš sugyventinę, iš dalies patvirtina ir nuteistojo parodymai. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, A. V. parodė, kad grįžo namo būdamas labai girtas, kad nelabai atsimena, kas įvyko, tačiau nurodo, kad galėjo su nukentėjusiąja susistumdyti ir ją stumiant ji galėjo kažkur atsitrenkti ir įsimušti į koją (b. l. 36-37), teismo posėdžio metu, nors ir nurodydamas, kad I. K. nemušė, parodė, kad jam grįžus neblaiviam, tarp jo ir sugyventinės kilo konfliktas, jie apsižodžiavo ir tuomet apsistumdė (b. l. 85). Šie byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti parodymai pagrindžia nuteistojo kaltę, todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. V. padarė BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo sumažinti jam paskirtą bausmę. BK 54 str. 1 d. nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.). Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog A. V. prieš metus buvo nuteistas dėl baudžiamojo nusižengimo padarymo laisvės apribojimo bausme, nusikaltimo padarymo metu šios bausmės dar nebuvo atlikęs. Nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai pirmos instancijos teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. A. V. veikoje lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Iš Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. 2 PK 2014 m. rugsėjo 22 d. pažymos (b. l. 49-50) apie įvykius, kuriuose dalyvavo fizinis asmuo matyti, A. V. buvo ne kartą pristatytas į policijos įstaigą dėl savo netinkamo elgesio: būdamas neblaivus elgėsi agresyviai, naudojo fizinį smurtą namuose esant mažamečiui vaikui; dalyvavo konflikte bare; šlapinosi viešoje vietoje; nesutiko išlipti iš maršrutinio autobuso. Aptartos aplinkybės be kita ko rodo, jog nuteistasis A. V., būdamas neblaivus, elgiasi neprognozuojamai ir itin agresyviai, būdamas fiziškai stipresnis, naudoja fizinį smurtą prieš jam pasipriešinti nesugebančius fiziškai silpnesnius šeimos narius. Tokia nuteistąjį charakterizuojanti medžiaga parodo, kad A. V. smurtas prieš sugyventinę nebuvo atsitiktinis ir vienintelis smurtinio pobūdžio A. V. poelgis jo gyvenime, akivaizdu, kad būdamas neblaivus, jis ir anksčiau elgdavosi agresyviai, įsiveldavo į konfliktines situacijas, todėl 2014 m. rugsėjo 19 d. įvykis, kuomet jis panaudojo fizinę jėgą prieš savo sugyventinę ir sukėlė jai fizinį skausmą, yra dėsninga jo gyvenimo būdo ir požiūrio į visuomenėje susiformavusias etikos ir teisės normas pasekmė. Pažymėtina, kad nuteistojo nuo girtavimo bei agresyvaus elgesio nesulaikė ir tai, kad aplinkoje, kurioje jis smurtavo, buvo jo ir I. K. mažametis vaikas. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo atsižvelgti į tai, kad yra dirbantis, išlaiko šeimą, turi mokėti kreditą. Šiuo atveju pažymėtina, jog nuteistojo nurodomos aplinkybės jam buvo žinomos, tačiau tai jo nesulaikė nuo nusikalstamos veikos padarymo, jis nebuvo suinteresuotas pasikeisti po ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgdamas į anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nei savo rūšimi, nei dydžiu apeliantui paskirta bausmė nėra per griežta. Pažymėtina ir tai, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vienok skyrė apeliantui mažesnę už sankcijos vidurkį bausmę.

Apeliantas nurodo, kad jam nuosprendžiu paskirta ilgesnė laisvės apribojimo bausmė, nei buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek teismo baudžiamuoju įsakymu, tiek ir apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metamas, tačiau bausmė, paskirta baudžiamuoju įsakymu, vadovaujantis BK 64¹ str. buvo sumažinta vienu trečdaliu, todėl galutinė bausmė ir buvo mažesnė. Tačiau apeliantas pats nesutiko su teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, nors jam ir buvo išaiškinta, kad pagal BPK 425 str. 4 d. teismas, išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, gali paskirti kitos rūšies ar dydžio bausmę, negu buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Taigi nagrinėjamu atveju BK 64¹ str. nuostatos apeliantui nebuvo taikytos dėl paties apelianto užimtos procesinės pozicijos – nesutikimo su bylos užbaigimu teismo baudžiamuoju įsakymu.

Nuteistojo skundo argumentai, jog jis susitaikė su nukentėjusiąja, kartu gyvena ir augina mažą vaiką, yra dirbantis ir išlaiko šeimą, nėra pagrindas švelninti paskirtą bausmę. Nukentėjusiosios ir nuteistojo susitaikymas vertintinas teigiamai, į tai buvo atsižvelgta, neskiriant nuteistajam sankcijoje numatytos laisvės atėmimo ar arešto bausmės. Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje, o nuteistojo prievolė rūpintis šeima negali būti svarbesnė ir iškeliama aukščiau negu bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d. Pažymėtina, kad nuosprendžiu paskirtas įpareigojimas būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, netrukdo A. V. dirbti ir tinkamai pasirūpinti savo šeima ir išlaikytiniais, be to, esant tarnybinei būtinybei, jis gali kreiptis ir dėl leidimo išvykimui darbo tikslais į komandiruotę užsienyje.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia ir BK 38 str. nuostatų taikymo A. V. atžvilgiu galimybių. Pagal šio straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 str. 1 d. 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, bet šioje byloje tokių aplinkybių nėra, nes A. V. savo kaltę pripažino tik iš dalies, neigdamas dalį esminių teismo pripažintų įrodytomis bylos aplinkybių. Nors A. V. neneigė, jog galėjo pastumti savo sugyventinę, tačiau tvirtino tai padaręs netyčia, dėl savo nekoordinuotų judesių būnant apsvaigus, parodė, kad nebuvo jokių smūgių ir jokių mėlynių, kad jį prisiimti kaltę įtakojo tyrėja (b. l. 103) ir neprisipažino norėjęs sugyventinei sukelti fizinį skausmą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, esant įvardintoms aplinkybėms, neturi pagrindo pripažinti, kad egzistuoja viena iš būtinų BK 38 str. 1 d. taikymo sąlygų – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Be to, teismas, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų atsižvelgti į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.), bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą. A. V. padarė nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, be to iš Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. 2 PK 2014 m. rugsėjo 22 d. pažymos (b. l. 49-50) apie įvykius, kuriuose dalyvavo fizinis asmuo matyti, A. V. buvo ne kartą pristatytas į policijos įstaigą dėl savo netinkamo elgesio. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas savo elgesį iki šiol vertina nekritiškai. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad A. V., atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Nagrinėjant bylą, buvo kreiptasi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo nuteistajam BPK 322 str. 1 d. numatytu pagrindu. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu šioje byloje suteikti antrinę teisinę pagalbą nuteistajam parinktas advokatas A. K., kuris gynė nuteistąjį nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Byloje gautas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., valstybės naudai išieškoti iš kaltinamojo A. V. 17,37 euro antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jo gynybą.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš A. V. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas, nes būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš A. V. paneigtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę (kasacinė nutartis Nr. 2K-165-648/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistojo A. V. atmesti.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Aurelija SadauskaitėDalia Kursevičienė