Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. L. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. L. ieškinį atsakovams N. A., T. U., V. U., T. L., V. L. dėl pažeistų teisių gynimo ir pagal atsakovų N. A., T. U., V. U., T. L., V. L. priešieškinį ieškovei M. L. dėl servituto pabaigos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovų atsisakymą duoti sutikimą atstatyti ūkinį pastatą, plane pažymėtą 6I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nepagrįstu, leisti ieškovei atstatyti nuosavybės teisėmis priklausiusį ūkinį pastatą, plane pažymėtą 611ž/, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal pridedamą projektą, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausė ūkinis pastatas, kuris dėl susidėvėjimo ėmė irti, o 2012 m. pradžioje pastato stogas įgriuvo ir pastato suremontuoti pasidarė nebeįmanoma. Žemės sklypo dalis, kuriame buvo šis pastatas, 2009-04-01 buvo parduota N. A., M. L., T. U. ir V. U.. M. L. jai priklausančią 776/2461 žemės sklypo dalį rentos iki gyvos galvos sutartimi perleido atsakovams T. L. ir V. L.. Sugriuvusiam pastatui ir keliui buvo nustatytas servitutas. Tam, kad būtų išduotas leidimas pastatui atstatyti, reikalingas atsakovų sutikimas. Atsakovams atsisakant šį sutikimą išduoti, pažeidžiamos ieškovės teisės turėti šį ūkinį pastatą ir juo naudotis. Atsiliepimu į atsakovų priešieškinį ieškovė prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad pastatas sugriuvo jį remontuojant, todėl ieškovei, kaip jo savininkei, priklauso teisė jį atstatyti.

Atsakovai atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Be to, priešieškiniu prašė priimti sprendimą dėl kelio servituto ir statinių servituto, nustatytų Vilniaus apskrities viršininko 2008-09-05 įsakymu Nr.2.3-11322-(85) bei 2009-01-29 įsakymu Nr.2.3-956-(85) pabaigos žuvus tarnaujančiam daiktui – ūkiniam pastatui, plane pažymėtame 6I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atstačius ieškovės sugriautą ūkinį pastatą bus pažeistos atsakovų teisės visapusiškai naudotis atsakovams priklausančiu žemės sklypu. Be to, pateiktas ūkinio pastato projektas visiškai neatitinka sugriauto ūkinio pastato buvusios būklės, o sugriautas pastatas buvo pastatytas savavališkai, be jokio projekto ir leidimo. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008-09-05 ir 2009-01-26 įsakymai atsakovams priklausančiame sklype buvo nustatytas kelio servitutas, 0,015 ha ir statinių servitutas 0,0065 ha, tam, kad ieškovė galėtų naudotis keliu iki jai priklausančio ūkinio pastato, tačiau jam nebeegzistuojant, atsirado pagrindas kelio ir statinių servitutų pabaigai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino ir nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008-09-05 įsakymu Nr.2.3-11322-(85) bei 2009-01-26 įsakymu Nr.2.3-956-(85) žemės sklype Nr.4400-1670-9514 nustatytas kelio servitutas pasibaigė žuvus viešpataujančiam daiktui – ūkiniam pastatui, plane pažymėtam 6I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); nustatė, kad statinių servitutas, nustatytas Vilniaus apskrities viršininko 2008-09-05 įsakymu Nr.2.3-11322-(85) bei 2009-01-26 įsakymu Nr.2.3-956-(85), pasibaigė žuvus viešpataujančiam daiktui – ūkiniam pastatui, plane pažymėtam 6I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad šiuo metu ieškovės ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis atsakovų žemės sklype, yra nugriautas ir neegzistuoja, todėl kaip nuosavybės teisės objektas šis ūkinis pastatas yra žuvęs. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nuosavybės teisė į pastatą, kaip į nekilnojamąjį daiktą, jau yra pasibaigusi, todėl ji negali būti ginama remiantis CK 4.98 straipsniu. Ieškovė gali paimti šio pastato likučius ir atsakovai jai tai netrukdo daryti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, siekdama atstatyti savo ūkinį pastatą, privalo įvykdyti visus naujai pastato statybai būtinus reikalavimus. Atsakovai, būdami teisėtais žemės sklypo savininkais, turi teisę įgyvendinti visas jiems, kaip savininkams, garantuojamas teises. Šiuo metu atsakovų žemės sklypas yra apsunkintas nustatytu kelio ir statinio servitutu, kuriuo naudojasi ieškovė. Minėtas ūkinis pastatas jau neegzistuoja, tai yra kaip nuosavybės teisės objektas jis yra žuvęs, tokiu būdu nuo 2012 metų pradžios, kai buvo nugriautas šis ūkinis pastatas, yra pasibaigę 2009-01-05 Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. DĮV-67 nustatyti bei patvirtinti 2009-01-26 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-956-(85) kelio ir statinio servitutai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo metu ieškovė neturi jokio teisinio pagrindo svetimame, atsakovų žemės sklype statyti naują ūkinį pastatą. Priešingu atveju nepagrįstai būtų suvaržytos šio žemės sklypo savininkų teisės. Be to, dabartiniu metu nėra kliūčių ieškovei pastatyti tokį pat ūkinį pastatą savo žemės sklype ir tinkamai juo naudotis, be reikalo neapsunkinant atsakovų nuosavybės teisių į jų žemės sklypą. Tokia situacija labiausiai atitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, šalių interesų pusiausvyros kriterijus. Kadangi servitutas suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises naudotis jam priklausančiu daiktu, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Nagrinėjamuoju atveju viešpataujančiajam daiktui žuvus nėra jokio pagrindo varžyti atsakovų nuosavybės teises į jų žemės sklypą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti atsakovų atsisakymą duoti sutikimą atstatyti ieškovei nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą 6I1/ž nepagrįstu ir leisti jį atstatyti pagal atstatymo projektą, atsakovų priešieškinį atmesti, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. įsiteisėjusiu sprendimu ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į ūkinį pastatą 6II/ž ir nuosavybės teisė yra įregistruota nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į šiuos duomenis, padarė nepagrįstą išvadą, kad pastatas nebeegzistuoja. Byloje nustatyta, kad ūkinis pastatas buvo savininko nugriautas remonto metu dėl jo avarinės būklės, o tokie daikto savininko ir valdytojo veiksmai yra teisėti ir negali būti laikomi daikto žuvimu. Tuo tarpu tam, kad nekilnojamasis daiktas būtų žuvęs, būtinos aplinkybės, kurios nepriklausomai nuo daikto savininko valios, sukėlė daikto sunaikinimą, tačiau tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenurodė.Nekilnojamojo daikto savininkui priklauso teisė atstatyti avariją ištikusį nekilnojamąjį daiktą, o dėl avarijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad nekilnojamasis daiktas yra žuvęs, nes tai paneigtų savininko teisę valdyti jam nuosavybės teise priklausantį daiktą ir tinkamai jį prižiūrėti, kad jo būklė nekeltų pavojams tiek savininkui, tiek kitiems asmenims. Be to, byloje niekas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad ūkinis pastatas yra žuvęs.Teismas neturėjo pagrindo atimti ieškovei priklausančios nuosavybės teisės į ūkinį pastatą. Be to, servituto nustatymo faktas yra nurodytas atsakovų sudarytoje 2009-04-01 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, todėl visi svarstymai apie tai, kad atsakovų teisė turėti jų įgytą žemės sklypą be servituto turėtų būti labiau ginama nei ieškovės teisė turėti ir valdyti jai priklausantį ūkinį pastatą, prieštarauja įstatyme nustatytiems sąžiningumo ir teisingumo principams. Kyla abejonių, ar teismas servituto pabaigos klausimą galėjo išspręsti nedalyvaujant jį nustačiusiam asmeniui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,2461 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu. Ieškovei priklauso kaimyniniame sklype esantis gyvenamasis namas bei ūkinis pastatas, o taip pat ir ūkinis pastatas (sandėliukas), 2008-08-01 patvirtintame Geodeziniame plane nurodytas Nr.6I1/ž, ir esantis atsakovams priklausančiame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). (b.l.4-12). Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad minėtas ūkinis pastatas (sandėliukas) yra žuvęs, todėl jam žuvus, turi būti panaikinti ir 2009-01-05 Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr.DĮV-67 nustatyti bei 2009-01-26 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr.2.3-956-(85) patvirtinti kelio bei statinių servitutai, skirti tinkamam šio ūkinio pastato (sandėliuko) naudojimui. Ieškovė su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nurodydama, kad ūkinis pastatas buvo nugriautas remonto metu, o tokie veiksmai negali būti laikomi daikto žuvimu. Teisėjų kolegijos vertinimu tokie apeliantės argumentai yra visiškai nepagrįsti.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš 2012-04-24 Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos komisijos patikrinimo akto Nr.1 bei 2012-05-30 antstolės R. J. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad apeliantei priklausęs ūkinis pastatas (sandėliukas), 2008-08-01 patvirtintame Geodeziniame plane pažymėtas Nr.6I1/ž, yra nugriautas ir visiškai išardytas, yra išlikę augmenija neužaugę galimai buvusio, be pamatų, pastato kontūrai, kurie atitinka 2008-08-01 patvirtintame Geodeziniame plane nurodyto pastato Nr.6I1/ž matmenis, tačiau pastato vietoje yra sukrautos medžio lentų karkasų nuolaužos, pavienės medžio lentos ir durys (b.l. 70;56). Šios aplinkybės bei prie antstolės Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pridėtos fotonuotraukos patvirtina, kad realiai ūkinis pastatas (sandėliukas), Geodeziniame plane pažymėtas Nr.6I1/ž, nebeegzistuoja. Pažymėtina, kad ir pati apeliantė patvirtina, jog šis ūkinis pastatas dėl jo avarinės būklės buvo nugriautas, todėl akivaizdu, jog nepriklausomai nuo daikto savininko valios ir noro jį nugriauti, nepaisant aplinkybių, dėl kurių šis pastatas buvo sunaikintas – šis ūkinis pastatas yra žuvęs. Apeliantė taip pat nepagrįstai remiasi CK 4.2 str. 6 d. nuostata, numatančia, kad laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo kaip nekilnojamojo daikto savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad šiuo atveju ši nuostata nėra reikšminga, o jos taikymas apskritai prieštarautų logikai, kadangi nagrinėjamu atveju visas ūkinis pastatas (sandėliukas) yra sunaikintas, o jo griūtis negali būti laikoma šio pastato laikinu sudėtinių dalių atskyrimu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog visiškai sugriuvusio pastato atstatymas yra naujo statinio statyba, tuo tarpu ieškovė jokios teisės atsakovams priklausančiame žemės sklype statyti naują ūkinį pastatą neturi (Statybos įstatymo 2 str. 17 p., 3 str. 2 d. 1p.).

Byloje nėra ginčo, kad 2009-01-05 Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr.DĮV-67 buvo nustatyti bei 2009-01-26 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr.2.3-956-(85) patvirtinti 150 kv.m. kelio ir 65 kv.m. statinių servitutai (b.l.10, 19-20), siekiant užtikrinti ieškovei priklausiusio ūkinio pastato (sandėliuko) tinkamą naudojimą. Pažymėtina, kad servituto tikslas – užtikrinti viešpataujančio daikto tinkamą naudojimą, todėl žuvus viešpataujančiam daiktui, servitutas baigiasi (CK 4.130 str. 1 d. 3 p.). Pripažinus, kad ūkinis pastatas (sandėliukas) nebeegzistuoja ir yra žuvęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ir jo atžvilgiu nustatytus kelio bei statinių servitutus. Aplinkybė, jog servituto nustatymo faktas buvo nurodytas atsakovų sudarytoje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, nepaneigia šių servitutų pabaigos žuvus viešpataujančiam daiktui. Be to, apeliantės nurodyti argumentai, jog teismas klausimą dėl servituto pabaigos galėjo spręsti tik byloje dalyvaujant jį nustačiusiam asmeniui, yra nepagrįsti – teismo sprendimu nustačius servitutų pabaigą, jokių teisių ar pareigų institucijai, kuri priėmė įsakymus dėl servitutų nustatymo, neatsiranda.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat atmetamas (CPK 93 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.