Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. S. skundą atsakovui Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos Vaidotų nuovadai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Agnei Šalkauskienei, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos Vaidotų policijos nuovada 2005 m. birželio 16 d. raštu Nr. 57-01-SD-15274 pareiškėjui pranešė, kad, išnagrinėjus jo 2005 m. birželio 8 d. pareiškimą, nustatyta, jog pareiškėjo kaimynės A. Š. veikoje, bute laikant šunį, nėra Administracinių teisės pažeidimu kodekso 110 straipsnyje (gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių pažeidimas) numatyto administracinio teisės pažeidimas sudėties, kadangi ji turi daugumos namo gyventojų raštišką sutikimą laikyti šunį, šuo yra paskiepytas bei registruotas Pagirių seniūnijoje.

Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos Vaidotų policijos nuovada pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad, vadovaujantis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 1998 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 143 „Dėl gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių patvirtinimo“ 8 punktu, laikyti šunis, kates bute, privačiame name, kuriame gyvena kelios šeimos, leidžiama tik turint raštišką visų jame gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimą. Šiose taisyklėse nenumatyta, kad, laikant šunį daugiabučiame name, turi būti visų namo gyventojų raštiškas sutikimas. Pabrėžė, kad, išnagrinėjus pareiškėjo pareiškimą, A. Š. veiksmuose nebuvo nustatyta gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimų.

Tretysis suinteresuotas asmuo A. Š. pareiškėjo skundą prašė atmesti. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pagal Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį šioje nuostatoje minimas leidimas jai būtų reikalingas tik tuomet, jei tame pačiame bute gyventų kelios šeimos. Nurodė, kad jos laikomo šuns veislė - prancūzų buldogas. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 117 yra patvirtintas agresyvių šunų sąrašas. Prancūzų buldogas nėra įtrauktas į agresyvių šunų sąrašą ir jam laikyti nereikalingas specialus leidimas. Šuo turi visus būtinus dokumentus, yra registruotas Pagirių seniūnijoje, turi gyvūnų vakcinacijos pažymėjimą. Laikant šunį bute nepažeidžiamos Valstybinės veterinarijos tarnybos direktoriaus ir Vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto įsakymo Nr. 4-175/14 nuostatos, šuns laikymo sąlygos neprieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 1998 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 143 patvirtintoms gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklėms.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas pripažino, kad A. Š. nereikalingas visų pilnamečių daugiabučio namo gyventojų sutikimas bute laikyti šunį. Teismas konstatavo, kad Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos Vaidotų policijos nuovados 2005 m. birželio 8 d. atsakymas į pareiškėjo pareiškimą pagrįstas - su, pareiškėjo teigimu, neteisėtu šuns laikymu daugiabučio namo bute susijusios aplinkybės ištirtos ir padaryta teisinga išvada, kad šuo laikomas teisėtai, o A. Š. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties nėra, kad ji gyvūnų laikymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų nepadarė. Teismo nuomone, naikinti skundžiam sprendimo ir perduoti pareiškimo atsakovui nagrinėti iš naujo nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad nors atsakymas nėra išsamus, t.y. jame nenurodyta, kad namo gyventojų sutikimas A. Š. dėl šuns laikymo pagal Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų taisyklių bei iš Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatas nebūtinas, tačiau tai pareiškėjo teisių neįtakojo.

Teismas taip pat nurodė, kad iš į bylą pateikto vakcinacijos pažymėjimo matyti, kad šuns, dėl kurio laikymo kilęs ginčas, veislė – prancūzų buldogas. Ši veislė į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 117 patvirtintą Agresyvių šunų veislių sąrašą neįtraukta, todėl Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 6¹ straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Valstybinės veterinarijos tarnybos direktoriaus ir Vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1999 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 4-175/14 patvirtintų Gyvūnų, leidžiamų laikyti daugiabučiuose namų butuose, normų A. Š. taip pat nepažeidė, kadangi, kaip ir numatyta minimame teisės akte, bute ji laiko vieną šunį.

Dėl prašymo ištirti asmenų, pasirašiusiųjų sutikimą A. Š. laikyti šunį, parašų autentiškumą, teismas nurodė, kad, kaip jau konstatuota, sutikimas laikyti šunį daugiabučio namo bute nereikalingas, todėl nei policija nei teismas neturi teisėto pagrindo tikrinti parašų autentiškumą. Reikalavimo uždrausti A. Š. laikyti šunį daugiabučio namo bute, jeigu nėra visų jame gyvenančių pilnamečių asmenų raštiško sutikimo, teismas netenkino dėl tos pačios priežasties, t.y. teisės aktuose nesant reikalavimo vieno neagresyvios veislės šuns laikymui daugiabučio namo bute turėti to namo gyventojų sutikimą.

Apeliacinės instancijos teisme apeliantas palaikė savo poziciją. Naujų įrodymų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

ginčo esmė – šuns laikymo daugiabučio namo bute teisėtumas.

Apeliantas kelia teisės normos, reglamentuojančios naminių gyvūnų laikymą, aiškinimo ir taikymo problemą, teigdamas, kad norint laikyti gyvūną (ginčo atveju šunį) daugiabučio namo bute, būtinas visų daugiabučio namo pilnamečių asmenų sutikimas. Jis įsitikinęs, kad tretysis suinteresuotas asmuo A. Š. tokio sutikimo neturi, todėl laikyti šuns bute neturi teisės. Apeliantas įžvelgia A. Š. veiksmuose administracinio nusižengimo, nustatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 1 dalyje, požymius, nesutikdamas su atsakovo neveikimu.

ATPK 110 straipsnio 1 dalyje (2004 m. spalio 28 d. įstatymo Nr. IX-2511, įsigaliojusio nuo 2004 m. lapkričio 16 d., redakcija) nustatyta, kad ,,Gyvūnų <...> laikymo <...>, taisyklių <...> pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų šimtų litų.“ Šios normos dispozicija – blanketinė, nukreipianti į kitą teisės aktą – taisykles, reglamentuojančias gyvūnų laikymą. 1997 m. lapkričio 6 d. Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. VIII – 500 5 straipsnio 2 dalis (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-587, įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d., redakcija) nustatė savivaldybėms pareigą tvirtinti gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje taisykles ir prižiūri, kaip jos įgyvendinamos. Ginčui aktualios Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklės (toliau - Taisyklės), patvirtintos 1998 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 143. Šių Taisyklių skyriuje ,,Gyvūnų auginimas ir laikymas“ apibrėžti reikalavimai gyvūnų auginimo ir laikymo sąlygoms, taip pat reikalavimai gyvūnų savininkams garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas bei laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, aptartas gyvūnų padarytos žalos atlyginimo klausimas. Taisyklių 6 puntas nustato, kad ,,Gyvūnų, leidžiamų laikyti daugiabučiuose namuose skaičių nustato specialūs teisės aktai, kuriuos tvirtina Vyriausybė“, o 8 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, pagal kurią ,,laikyti šunis, kates bute, privačiame name, kuriame gyvena kelios šeimos, leidžiama tik turint raštišką visų jame gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimą“. Šios nuostatos analogiškos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio, reglamentuojančio gyvūnų auginimą ir laikymą, 4 dalies nuostatai (,,Laikyti šunis, kates bute, privačiame name, kur gyvena kelios šeimos, leidžiama tik turint raštišką visų jame gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimą“) ir 6 daliai (,,Gyvūnų, leidžiamų laikyti daugiabučiuose namuos skaičių nustato specialūs teisės aktai, kuriuos tvirtina Vyriausybė“), ir joms neprieštarauja.

Apelianto įsitikinimu nuostata dėl leidimo laikyti gyvūnus bute ir privačiame name turi būti taikoma ir daugiabučiam namui, nors Taisyklėse daugiabučiai namai paminėti tik dėl gyvūnų skaičiaus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad visų pilnamečių asmenų sutikimas laikyti gyvūnus (šunis, kates) būtinas tik bute ir privačiame (individualiame) name, esant įstatyme aptartoms sąlygoms. Teismas nustatė, kad namas, kuriame gyvena pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo – daugiabutis ir dėl to ginčo nėra. Teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad privatus (nuosavas, priklausantis atskiram asmeniui - ,,Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“, 1993 m., Mokslo ir enciklopedijų leidykla) ir daugiabutis namas nėra tapačios sąvokos, nes jos skiriasi ir pagal žodžių prasmę, ir pagal valdimo būdą (CK 4.20, 4.37 straipsniai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas). Teisėjų kolegijos nuomone Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies norma, reikalaujanti raštiško sutikimo laikyti šunis, kates iš visų tame pačiame bute ar privačiame name, kur gyvena kelios šeimos, gyvenančių pilnamečių asmenų - pakankamai aiški ir pagrįsta, nes, kolegijos įsitikinimu, gyvūno nuolatinis buvimas (gyvenimas) šalia (toje pačioje gyvenamojoje patalpoje), tiesiogiai įtakoja čia pat gyvenančio fizinio asmens teises ir gali jas pažeisti, ir būtent tokioms asmens teisėms apsaugoti būtinas sutikimas laikyti gyvūną. Tokią išvadą leidžia daryti ir įstatymo leidėjo tikroji valia (Įstatymo projekto svarstymo ir priėmimo medžiaga: aiškinamieji raštai, Seimo posėdžių stenogramos).

Kolegija, aiškindama Įstatymo 5 straipsnį sistemiškai, daro išvadą, kad šio straipsnio 5 dalis, nustatanti, kad ,,Gyvūnų, leidžiamų laikyti daugiabučiame name, skaičių nustato specialūs teisės aktai, kuriuos tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija,“ su šio straipsnio 4 dalimi susiujusi tik dėl gyvūnų laikymo butuose kiekio ir nenustato gyvūno savininkui pareigos gauti sutikimus ir daugiabučio namo gyventojų. Jei 4 dalies nuostatą aiškinti plečiamai ir pripažinti, kad šuns ar katės laikymui bute būtinas visų daugiabučio namo pilnamečių gyventojų sutikimas, tai įgyvendinant šią nuostatą, dėl daugiabučių namų dydžio ir juose gyvenančių pilnamečių asmenų kiekio, galima tokia situacija, kai asmuo iš viso neturės realios galimybės gauti sutikimą ir taip realizuoti savo teisę auginti gyvūną. Tačiau minėtas įstatymas ir aktualios teisės normos priskiriamos viešajai teisei, todėl šių teisės normų plečiamas aiškinimas nėra galimas. Preziumuojant, kad įstatymų leidėjas yra protingas, sąžiningas, teisingas ir negali formuluoti nelogiškų taisyklių, daroma išvada, kad teisės norma, reikalaujanti raštiško sutikimo iš skirtingų šeimų, gyvenančių tame pačiame bute, privačiame name, pilnamečių asmenų, nereikalaujant tokio sutikimo iš visų daugiabučiame name gyvenančių pilnamečių asmenų – racionali, protinga ir pagrįsta.

Ginčo dėl kitų pareiškėjo teisių, susijusių su šuns laikymo, vedžiojimo ir t.t. taisyklių pažeidimu, byloje nėra.

Pirmos instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti (ABTĮ 81, 86 straipsniai), o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 7 d.. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.