Kauno apygardos teismo nutartis

2008-04-22 · Civilinė byla Nr. 2A-217-230/2008

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-04-22
Bylos Nr.
2A-217-230/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolia Indreikienė (pirm.), Albinas Čeplinskas, Birutė Bobrel
Atsakovas
M. M., A. J., Kauno apskrities, VĮ Registrų centrui
Trečiasis asmuo
S. V., S. D., Kauno rajono II-ojo notarų biuro
Ieškovas
J. J.
Kategorijos
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-217-230/2008
Pirmosios instancijos teisėja Aušra Baubienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3, 30.7, 30.12, 33, 34.7, 121.18, 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. balandžio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Nijolios Indreikienės,kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Birutės Bobrel,sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Vladislovui Mikšai,

atsakovei M. M., jos atstovei adv. Kristinai Česnauskienei, atsakovei A. J., jos atstovei adv. Rasai Gradauskienei, atsakovo Kauno apskrities archyvo atstovui Gintarui Dručkui,

tretiesiems asmenims S. V., S. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų M. M., A. J. ir Kauno apskrities archyvo apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-253-264/2007 pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovams M. M., A. J., VĮ Registrų centrui, Kauno apskrities archyvui, tretiesiems asmenims Kauno rajono II-ojo notarų biuro notarei R.Butkauskaitei, S. V., Č. J. ir S. D. dėl archyvo pažymos, sprendimų, registro įrašo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas J. J. patikslintu ieškiniu (t. 1, b.l. 104-105) prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymą dėl pastatų Nr.(10.6.)V 10-3760, VĮ Registrų centras Kauno filialo sprendimą ir VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 360 dėl atsisakymo ištaisyti nekilnojamojo turto registro duomenis, panaikinti registre įrašą Nr. 44/637791, kuriuo gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, 2006 m. rugsėjo 7 d. įregistruoti M. J. vardu bei įpareigoti VĮ Registrų centras nurodytus pastatus įregistruoti ieškovo vardu; 2) pripažinti negaliojančiais Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notarės 2006 m. spalio 17 d. M. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, registro Nr. 5185, ir 2006 m. spalio 12 d. A. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, registro Nr. 5095, kiekvienai į 1/6 dalį pastatų; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad nuo 1955 m. jo tėvai P. J. ir M. J. buvo Kauno rajono Zapyškio kolūkio nariai ir kartu su savo vaikais sudarė kolūkiečių kiemą. 1977 m. mirus tėvui kolūkiečių kiemo galva buvo įregistruota motina, tačiau M. J. 1979 m. išsikėlė gyventi pas dukrą S. V., o 1986 m. Zapyškio kaime nusipirko gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus. Kadangi M. J. išėjo iš kolūkiečių kiemo ir neatsidalino kiemo turto, todėl ieškovui, kaip paskutiniam kolūkiečių kiemo nariui, liko gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, ir jis 1986 m. ūkinėse knygose buvo įrašytas kaip ūkio savininkas, 1985 m. jam buvo išskirtas 2,29 ha pasodybinis žemės sklypas. 2006 m. rugsėjo 7 d. VĮ Registrų centras Kauno filialas įregistravo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius Dievogalos km. Zapyškio sen., Kauno r., ieškovo motinos M. J., mirusios 1995 m. vasario 17 d., vardu. Tačiau kadangi ieškovas nuo 1986 m. ūkinėse knygose buvo įrašytas kaip ūkio savininkas, vienas valdė pastatus, mokėjo mokesčius iki pat 2006 m., todėl daiktinės teisės į pastatus galėjo būti įregistruotos tik jo vardu. Dėl neteisėto įrašo ištaisymo jis 2006-10-19 VĮ Registrų centro Kauno filialui padavė skundą, kartu pateikdamas Kauno apskrities archyvo 2006 m. kovo 29 d. pažymą, pagal kurią ginčo pastatai nuo 1986 m. iki 1998 m. ūkinėse knygose įrašyti jo vardu. Tačiau VĮ Registrų centro Kauno filialas atsisakė panaikinti neteisėtą įrašą, motyvuodamas tuo, kad įrašą atliko Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymos Nr. (10.6)V-3760 dėl išrašų iš ūkinių knygų pagrindu. Ieškovas VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimą apskundė VĮ Registrų centrui, tačiau pastarasis jo skundą atmetė tuo pačiu pagrindu, ir dėl to, kad jis nepateikė dokumentų, kuriais būtų nuginčyta nurodyta pažyma. Ieškovas su tokiu sprendimu nesutinka, nes Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymoje Nr.(10.6)V-3760, kurios pagrindu atlikta teisinė registracija, yra pateikti nepilni iki 1985 m. duomenys, nuslepiant vėlesnius 1986-1998 m. duomenis, kurie patvirtina, kad nuo 1986 m. gyvenamojo namo ir ūkio pastatų savininku buvo ieškovas. Pažymos pagrindu įregistravus statinius M. J. vardu, neteisėtai iš jo atimtos nuosavybės teisės į pastatus. Dėl nurodytų aplinkybių minėta archyvo pažyma bei teritorinio registratoriaus įrašas ir centrinio registratoriaus sprendimas dėl atsisakymo panaikinti neteisėtą įrašą yra neteisėti ir turi būti panaikinti. Kauno rajono 2 notarų biuro notarė atsakovėms M. M. bei A. J. išdavė paveldėjimo teisės liudijimus, kiekvienai į 1/6 dalį pastatų. Kadangi nuosavybės teisės į pastatus M. J. vardu įregistruotos neteisėtai, todėl atsakovės negalėjo paveldėti ginčo pastatų, ir joms išduoti paveldėjimo teisės liudijimai turi būti pripažinti negaliojančiais.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) panaikino Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymą dėl pastatų Nr.(10.6.) V 10-3760, išduotą A. J. prašymu; 2) panaikino VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimą – 2006 m. spalio 26 d. rašto Nr. 1-3294-2021 – ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 360 dėl atsisakymo ištaisyti nekilnojamojo turto registro duomenis ir panaikinti registre įrašą Nr. 44/637791, kuriuo gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, 2006 m. rugsėjo 7 d. įregistruoti M. J. vardu; 3) pripažino negaliojančiais Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notarės 2006 m. spalio 17 d. M. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, registro Nr. 5185, ir 2006 m. spalio 12 d. A. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, registro Nr. 5095, kiekvienai į 1/6 dalį pastatų; 4) reikalavimą dalyje dėl įpareigojimo VĮ Registrų centras nurodytus pastatus įregistruoti J. J. vardu paliko nenagrinėtu. Teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovų Kauno apskrities archyvo, VĮ Registrų centro, M. M., A. J. iš kiekvieno po 250 Lt advokato pagalbos išlaidų ir po 12,50 Lt žyminio mokesčio, iš atsakovų Kauno apskrities archyvo, VĮ Registrų centro iš kiekvieno po 25 Lt žyminio mokesčio ir po 30 Lt pašto išlaidų valstybei, iš M. M. ir A. J. po 326 Lt žyminio mokesčio ir po 30 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad 1977 m. mirus ieškovo tėvui P. J. paveldėjimas neatsirado, kadangi abu ieškovo tėvai buvo kolūkiečiai ir sudarė kolūkiečių kiemą (1965 m. redakcijos CK 132, 133, 601 straipsniai). Remdamasis įrašais ūkinėse knygose, nustatė, kad 1980-1986 m. ūkyje kartu su M. J. gyveno duktė Č. J. ir ieškovas, kurie toliau sudarė kolūkiečių kiemą, o 1988-1995 m. laikotarpiu ginčo pastatai, esantys Dievogalos km., Kauno raj. buvo įregistruoti J. J. vardu. Taip pat teismas nustatė, kad M. J. ir jos duktė Č. J. išvyko iš ūkio ir 1986 m. gruodžio 29 d. nusipirko nuosavybės teise kitą gyvenamąjį namą su priklausiniais Zapyškio kaime, Zapyškio sen., Kauno r., ir sudarė atskirą ūkį. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovas ir jo motina M. J. turtą pasidalino gera valia, ir ginčo pastatai liko ieškovo J. J. nuosavybėje sandorio pagrindu, kuriam pagal tuo metu galiojusius įstatymus nebuvo privaloma notarinė forma (1964 m. red. CK 138 str. galiojusio iki 1990-11-27, 1990-11-27 įstatymo Nr. 806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 4 str.). Liudytojų parodymus teismas laikė neesminiais ir jais nesirėmė, kadangi rėmėsi didesnę įrodomąją galią turinčiais rašytiniais įrodymais.

Archyvo pažymą teismas pripažino oficialiu dokumentu, patvirtinančiu juridinę reikšmę turinčius faktus. Kadangi joje buvo nurodyti nepilni duomenys, nes nebuvo nurodyta, kad J. M. pavardė buvo išbraukta ir vietoje jos įrašytas J. J., Pijaus, todėl teismas laikė, kad ginčo archyvo pažyma neatitiko 1995 m. gruodžio 5 d. LR dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 7 str. 1 d. 3 p. bei Kauno apskrities archyvo nuostatų 7.6 punkto reikalavimų. Dėl šių priežasčių Kauno apskrities archyvo pažymą panaikino.

Šalies argumentai

Ieškovo reikalavimą panaikinti atsakovės prašymu išduotą Kauno apskrities archyvo 2006 m. birželio 28 d. pažymą dėl pastatų Nr.(10.6.) V 10-3760 teismas tenkino, pripažindamas, kad ieškovo argumentai, jog ši pažyma suklastota, nes joje nepateikti archyvo duomenys už 1986-1995 m. laikotarpį, yra pagrįsti. Ginčijamoje pažymoje nurodytas pagrindas F.R-590 ap.2, tačiau joje neįrašytos žinios apie M. J. vardu registruotą ūkį už 1986-1990 m. laikotarpį, nors išraše iš ūkinių knygų asmeninė sąskaita Nr.232 (archyve registruotas pagrindas Nr. F.R-590 ap.2) skiltyje „šeimos galva“ – J. M. pavardė išbraukta ir vietoje jos įrašyta J. J., Pijaus. Kadangi šie duomenys archyvui buvo žinomi, todėl jie ginčijamoje pažymoje turėjo būti nurodyti, be to jie buvo nurodyti ir ankstesnėje 2006 m. kovo 29 d išduotoje to paties archyvo pažymoje Nr.(10.6.) V 10-1516. Teismas pripažino, kad ginčijama pažyma buvo išduota pažeidžiant teisės norminių aktų nustatytą tvarką ir prieštarauja vienam valstybės archyvų uždavinių – saugomų dokumentų pagrindu išduoti pažymas.

Teismas patenkino ieškovo reikalavimus dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimo ir dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo panaikinimo, kadangi pripažino, jog daiktinės teisės buvo įregistruotos neteisėtos Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymos dėl pastatų Nr.(10.6.) V 10-3760 pagrindu. Tai neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 2.1 punkto reikalavimų, todėl Registrų centras neturėjo teisinio pagrindo 2006 m. rugsėjo 7 d. įregistruoti ginčo statinius M. J. vardu, o gavus J. J. skundą, turėjo skundą patenkinti.

Reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais teismas patenkino, kadangi tai yra išvestiniai reikalavimai iš pirmojo reikalavimo. Nustačius, kad M. J. neturėjo nuosavybės teisių į ginčo pastatus, negalėjo atsirasti ir jų paveldėjimas.

Ieškovo reikalavimą dėl daiktinių teisių įregistravimo jo vardu teismas paliko nenagrinėtu, kadangi ieškovas turi teisę nustatyta tvarka kreiptis į VĮ Registrų centro Kauno filialą išankstine neteismine tvarka.

Šalies argumentai

Atsakovė M. M. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai, ir priėmus naują sprendimą ieškinį atmesti, sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas paliktas nenagrinėtu, palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialines teisės normas dėl nuosavybės teisių atsiradimo pagrindo, kolūkiečio kiemo, sprendimo išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, išeita už ieškinio reikalavimo ribų. Teismas taip pat nepagrįstai priteisė iš atsakovų visas atstovavimo išlaidas, kadangi ne visi ieškovo reikalavimai buvo patenkinti, be to, atstovavimo išlaidos priteistos iš visų atsakovų, o žyminis mokestis – tik iš atsakovių M. M. ir A. J.. Taip pat mano, kad teismas išėjo už ieškinio reikalavimų ribų, nes tenkino ieškovo reikalavimą dėl VĮ Registrų centro 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimo panaikinimo, tačiau panaikino ne sprendimą, bet šio sprendimo ir 2006 m. spalio 26 d. rašto duomenis, nors tokio reikalavimo ieškovas nebuvo pareiškęs. Teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą dėl teisinės registracijos, t.y. įrašo registre panaikinimo, nes tai yra viešojo administravimo veiksmas, kurį nekilnojamojo turto registro įmonė daro savarankiškai, gavusi teismo sprendimą. Teismas taip pat padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nuosavybės teises įgijo sandorio pagrindu. Pats ieškovas nebuvo suformulavęs teismui tokio ieškinio reikalavimo, nebuvo pateikęs pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo ir nenurodė kokiu pagrindu įgijo ir valdo nuosavybės teise pastatus. Teismo išvada, kad ieškovas su savo motina turtą pasidalino gera valia, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir šio sandorio esmei, nes neva pasidalinus turtą visas turtas atiteko ieškovui, o motinai - nieko. Liudytojų parodymai, atsakovių paaiškinimai patvirtina, kad santykiai tarp ieškovo ir jo motinos buvo įtempti dėl ieškovo nuolatinio girtavimo, agresyvumo, dėl ko motina buvo priversta išeiti gyventi kitur. Kitos valdos įsigijimo faktas negali būti vertinamas kaip ginčo valdos perleidimo P. J. sandoris ar turto pasidalinimas gera valia. Negalima pripažinti, kad buvo pasidalintas kolūkiečių kiemas, nes ieškovas niekada nebuvo kolūkiečiu, todėl negalėjo būti kolūkiečių kiemo pasidalinimo subjektu. Ginčo turtą teismas pripažino kolūkiečio kiemo nuosavybe, tačiau M. J. mirties metu 1995 m. jau seniai nebegaliojo kolūkiečio kiemą reglamentavusios normos. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovės M. M. nurodytų argumentų ir jos pateiktų rašytinių įrodymų, kad ginčo turtas buvo sukurtas dar iki nacionalizacijos laikų nepriklausomos Lietuvos laikais ir buvo senelių privati nuosavybė. Senelių turtą paveldėjo ieškovo ir atsakovių tėvai, todėl pastatai teisėtai ir pagrįstai turėjo būti užregistruoti VĮ Registrų centre motinos M. J. vardu. Be to, jei ieškovas būtų įgijęs pastatus sandorio pagrindu, jo teisės būtų įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Atsakovė nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad ieškovas buvo pateikęs įrodymus dėl mokesčių mokėjimo, nes nebuvo pateikta nei vieno tinkamo rašytinio įrodymo, kuriuo teismas galėtų remtis. Atsakovė buvo priėmusi palikimą notarų biure, todėl neturėjo būtinybės skubėti tvarkyti teisinę registraciją, o išduota archyvo pažyma patvirtina juridinį faktą apie M. J. valdytą turtą prašomu laikotarpiu.

Atsakovė A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas iki galo neišnagrinėjus esminių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčo pastatų teisinio režimo, privalėjo įvertinti, kokiu pagrindu, kada ir kaip šis turtas buvo įgytas. Šalys neginčija, kad pastatai nuosavybės teise priklausė P. J. tėvams. Tuo metu kolūkių dar nebuvo, todėl šis turtas negalėjo priklausyti kolūkiečių kiemui, nėra duomenų, kad turtas buvo nacionalizuotas ar transformavosi į kolūkinio kiemo nuosavybę. Šalys pripažįsta, kad tėvams privačios nuosavybės teise priklausiusį turtą po jų mirties paveldėjo P. J.. Pats ieškovas nurodė, kad po P. J. mirties turtą paveldėjo ieškovo motina M. J., o po jos mirties 1995 metais kolūkinio kiemo teisinis reglamentavimas jau buvo netekęs galios. Iki 1986 m. ginčo turtas buvo ieškovo tėvų nuosavybė, o ieškovas jau buvo pilnametis, todėl nebuvo šios šeimos narys bei kolūkiečio kiemo narys. Įgydama turtą bendrąja jungtine nuosavybe, M. J. be teisinio pagrindo jo netekti negalėjo, kitaip tai reikštų jos nuosavybės teisių pažeidimą. Nėra jokių duomenų, kad būtų nustatyta kolūkiečių kiemo nario dalis kiemo turte ir kad ji būtų atidalinta. Todėl M. J., teisėtai įgijusi turtą faktiniu palikimo priėmimu, buvo teisėta šio turto savininkė. Teismo išvada, kad ieškovas J. J. buvo ginčo turto savininkas, nepagrįsta jokiais įrodymais. Ieškovas niekada vienas nepertraukiamai nevaldė ginčo valdos, jis nepateikė įrodymų, kad buvo kolūkio narys. Ūkį iki mirties tvarkė mama ir atsakovė bei kitos seserys. Remiantis Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 278 (3.2, 5.7 p.), įrašų ūkinėse knygose nepakanka įregistruoti nuosavybę ieškovo vardu, nes ieškovas privalėtų pateikti registro tvarkytojui sandorį, kurio pagrindu nuosavybė įgyta. Ieškovas privalėjo įrodyti nuosavybės įgijimo pagrindą, nes statiniai nebuvo pastatyti, o įsigyti. Archyvo pažymos patvirtina, kad iki 1975 m. ūkis registruotas tėvo P. J. vardu, vėliau – mamos M. J., todėl turtas laikytinas santuokine nuosavybe. Iš teismo sprendimo motyvų neaišku, kokiu būdu nuosavybę įgijo J. J.. Pats ieškovas, pripažindamas M. J. nuosavybės teises į ginčo turtą, 1996 m. kreipėsi pas notarą dėl motinai priklausančio turto paveldėjimo. Teismas neteisingai vertino archyvo išduotas pažymas. Pažymose nėra duomenų apie ieškovo vardu registruotą ūkį, yra tik duomenys apie skiltyje „šeimos galva“ išbrauktą M. J. pavardę ir vietoj jos įrašą „J. J., Pijaus“, kokiu pagrindu pakeista pavardė, nenurodyta. Nuosavybės teisės ūkinėmis knygomis neperduodamos, todėl neteisingai įvertinus pažymas, priimtas neteisingas sprendimas. Teisinė registracija A. J. vardu atlikta teisėtai, todėl ją naikinti nebuvo teisinio pagrindo.

Atsakovas Kauno apskrities archyvas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė panaikinti Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymą dėl pastatų Nr.(10.6)V10-3760, išduotą A. J. prašymu, ir priimti naują sprendimą - šį ieškinio reikalavimą atmesti. Kitų sprendimo dalių teisėtumo klausimą palieka spręsti teismui. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, be to, nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos. Teismo argumentai dėl neteisingai nurodytų duomenų pažymose, kadangi nepateikti duomenys iš 1986-1990 m. Dievogalos kaimo ūkinių knygų, nepagrįsti. Kauno apskrities archyvas, rengdamas archyvo pažymas, t.y. atsakymus į asmenų paklausimus bei prašymus, atsakinėja tik į tuos klausimus, kurie būna suformuluoti asmenų paklausimuose ir prašymuose. Atsakovė A. J. prašė išduoti pažymą iš Dievogalos kaimo ūkinių knygų apie jos tėvų P. J. ir M. J. pastatus nuo 1960 m. iki 1977 m., jos prašymu ir buvo išduota archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažyma Nr.(10.6)V10-3760, kuri parengta Kauno apskrities archyve saugomų dokumentų pagrindu, nurodant informaciją, kurios buvo prašoma. Lietuvos archyvų ir dokumentų įstatymo 7 str. 2 punkto 3 dalis ir Kauno apskrities archyvo nuostatų 7.6 punktas numato, kad vienas iš valstybės uždavinių yra saugomų dokumentų pagrindu išduoti pažymas, patvirtintas dokumentų kopijas bei išrašus juridinių faktų patvirtinimui.

Atsiliepimas

Atsakovė A. J. atsiliepimu į Kauno apskrities archyvo apeliacinį skundą prašo Kauno apskrities archyvo apeliacinį skundą patenkinti ir panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą. Atsakovė nurodo, kad su apeliacinio skundo motyvais visiškai sutinka.

Ieškovas J. J. atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti nepakeistą Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą bei priteisti juridinės pagalbos išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais. 1) Nepagrįsti apeliacinių skundų teiginiai, kad turtas iki įstojimo į kolūkį priklausė ieškovo tėvams ir kad ieškovas nepateikė įrodymų, kokiu būdu šis turtas tapo kolūkiečio kiemo nuosavybe. Ieškovas nesutinka, kad turtas priklausė abiems tėvams. Bylos medžiaga yra nustatyta, kad pastatai anksčiau priklausė ieškovo tėvui. Tėvams įstojus į kolūkio narius, jų namų valda buvo įrašyta ūkinėse knygose kaip kolūkiečių kiemas. Įstojimo į kolūkį faktas pagal įstatymą transformavo tėvo turtą į bendrąją jungtinę kolūkiečių kiemo nuosavybę, kuri priklausė lygiomis dalimis visiems kiemo nariams, taip pat ir ieškovui. Kolūkiečių kiemo turtas negalėjo būti asmeninė atskiro kolūkiečių kiemo nario asmeninė nuosavybė (1964 m. CK 118 str.). 1955-1986 m. ūkinių knygų nuorašai patvirtina, kad ieškovo motina M. J., Dievogalos km., Zapyškio sen., Kauno rajone, kartu su ieškovu turėjo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, taigi ji su ieškovu sudarė kolūkiečių kiemą, kuriam priklausė pastatai. Kai M. J. 1978 m. išsikėlė gyventi į Zapyškio kaimą, gyvenamas namas ir ūkio pastatai liko ieškovui ir jis liko gyventi kolūkiečių kieme vienas. Nuo 1986 m. ieškovas ūkinėse knygose įrašytas kaip ūkio savininkas. Kadangi M. J. išėjo iš kolūkiečių kiemo ir per 3 m. nepareiškė pretenzijų į kiemo turtą, tai ji neteko teisių į kiemo turtą pagal 1964 m. CK 140 straipsnį. Analogiška nuostata įtvirtinta LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. I-806 4 dalyje. Be to, 1992 m. Kauno rajono apylinkės teismas ieškovui pripažino nuosavybės teises į kluoną, esantį namų valdoje. 2) Nepagrįstas apeliantų motyvas, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu įgijo nuosavybę. Remiantis LR Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 2.1 punktu nuosavybės teisės registruojamos to asmens vardu, kuris ūkinėse knygose įrašytas 1989 m. sausio 1 d. ieškovo nuosavybę į pastatus patvirtina archyvo pažyma. Tų pačių dokumentų pagrindu VĮ Registrų centras Kauno filialas 2006 m. rugsėjo 7 d. neteisėtai įregistravo nuosavybę į pastatus M. J. vardu. Kauno apskrities archyvo apeliacinio skundo motyvas, kad jie išduoda tokią pažymą, kokią prašo besikreipiantis asmuo, neatitinka įstatymo pavestų archyvui keliamų uždavinių. Kadangi Kauno apskrities archyvo A. J. išduotoje 2006 m. liepos 28 d. pažymoje Nr.(10.6)V-3760 pateikti nepilni iki 1985 m. duomenys, teismas pagrįstai nurodė, kad ši pažyma išduota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kilus ginčui tarp ieškovo ir VĮ Registrų centras dėl ginčo pastatų įregistravimo M. J. vardu, teismas pagrįstai panaikino neteisingą registravimo įrašą. Kadangi nuosavybės teisės į pastatus M. J. vardu įregistruotos neteisėtai, tai jai nesant tų pastatų savininke atsakovės negalėjo paveldėti ginčytinų pastatų, ir teismas pagrįstai joms išduotus paveldėjimo teisės liudijimus pripažino negaliojančiais. Iš esmės ieškovo ieškinys buvo patenkintas, todėl teismas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas paskirstė pagrįstai ir teisingai (CPK 80, 85 str.). Teismas tinkamai ir išsamiai įvertino rašytinę medžiagą ir liudytojų parodymus, todėl sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas ir jį naikinti nėra pagrindo.

Apeliaciniai skundai tenkintini. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), tačiau apeliacinių skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė netinkamas ir nepagrįstas išvadas, taip pat netinkamai taikė materialines teisės normas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų ūkinių knygų duomenis, padarė tinkamą išvadą, jog ieškovo, taip pat atsakovių M. M., A. J. bei trečiųjų asmenų S. V., S. D. ir Č. J., tėvai Pijus ir M. J. ginčo ūkį valdė kolūkiečių kiemo teisėmis. Tai patvirtina archyvo pateikti ūkinių knygų duomenys, iš kurių matyti, kad ūkinėse knygose iki 1976 m. buvo įrašytas P. J. kolūkiečių ūkis (b.l. t.2, 9-18), nuo 1976 ūkis perrašytas M. J. vardu. Šių įrašų ūkinėse knygose pagrindu neabejotinai nustatyta, kad ūkis turėjo tuo metu numatytą kolūkiečių kiemo teisinį režimą, ir šio ūkio nuosavybė visų kolūkiečių kiemo veikloje dalyvavusių asmenų buvo valdoma bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis ( 1964 m. CK 132, 133 straipsniai). Iš ūkinių knygų taip pat matyti, kad nuo 1980 m. kolūkiečių kiemo šeimos nariais buvo M. J., ieškovas J. J. ir tretysis asmuo Č. J. (t. 2, b.l. 19-21), tik 1991 m. vieninteliu ūkio nariu nurodytas J. J. (t. 2, b.l. 22). M. J., kaip šeimos galva, ūkinėse knygose išbraukta, įrašant ieškovą J. J., 1986-1990 m. laikotarpiu (t. 2, b.l. 21). Atsižvelgdamas į šias nustatytas ir ūkinių knygų įrašais patvirtintas aplinkybes, teismas privalėjo nustatyti, kokiu būdu pasibaigė bendroji jungtinė kolūkiečių kiemo nuosavybė ir kokiu pagrindu ši nuosavybė galėjo tapti ar tapo asmenine kurio nors iš kolūkiečių kiemo nario nuosavybe t.y. kokiu pagrindu pakeistas įrašas ūkinėse knygose. Ieškovas ieškininiame pareiškime nurodė aplinkybę, jog jis teisę į ūkiui priklausiusią nuosavybę įgijo kaip paskutinis kiemo narys, jo motinai su dukra Č. J. išvykus iš ūkio gyventi kitur ir 1986 m. įsigijus kitą ūkį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas nuosavybę įgijo sandorio pagrindu t.y. gera valia pasidalijus kiemo turtą. Tačiau tokia teismo išvada nėra pagrįsta jokiais įrodymais, juo labiau, kad tokio nuosavybės įgijimo pagrindo neįrodinėjo net pats ieškovas. Jokių duomenų, kad kolūkiečių kiemas buvo padalintas 1964 m. CK 138 straipsnyje numatyta tvarka, nėra. Vien ta aplinkybė, kad M. J. 1986 m. nusipirko kitą gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus Zapyškio kaime (t. 1, b. 25), negali būti pakankamu įrodymu, patvirtinančiu kolūkiečių kiemo Dievogalos kaime padalijimą. Be to, 1964 m. CK 138 straipsnio 2 dalis numatė, kad reikalauti padalyti kolūkiečių kiemo turtą turi teisę pilnamečiai kiemo nariai, kurie yra to kolūkio nariai. Tuo tarpu ieškovas J. J. jam tapus pilnamečiu niekada nebuvo kolūkiečiu, ką patvirtina įrašai ūkinėse knygose (t. 2, b.l. 13-21), todėl neturėjo teisės reikalauti padalyti kolūkiečių kiemo turtą. Tokiu būdu teismas visiškai be pagrindo taikė 1964 m. CK 138 straipsnio reikalavimus.

Ginčo atveju negali būti taikomi ir 1964 m. CK 140 straipsnio reikalavimai. Šiuo straipsniu buvo numatyta, kad darbingas kolūkiečių kiemo narys netenka teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis kiemo ūkio vedime. Nors M. J. 1986 m. ir išvyko iš kolūkiečių kiemo ūkio, tačiau ji negalėjo prarasti teisių, kadangi išvykimo metu ji jau buvo nedarbinga dėl savo amžiaus (t. 1, b.l. 67), o Č. J. išvykdama su motina taip pat buvo nedarbinga, nes jai nustatyta visiška negalia nuo vaikystės (t.1, b.l. 167). Tokią nurodytos 1964 m. CK 140 straipsnio taikymo praktiką yra suformavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas šio pobūdžio bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2004). Šioje nutartyje aiškiai nurodyta, kad 1964 m. CK 140 straipsnis netaikomas nedarbingiems kolūkiečių kiemo nariams. Nedarbingo kolūkiečio kiemo nario (ar narių) pasitraukimas galėjo būti pagrindu atidalinti kolūkiečių kiemo nario dalį ar jį padalinti, remiantis 1964 m. CK 136, 137, 138 straipsniais. To neatlikus kolūkiečių kiemo narių susitarimu, kiemo padalijimas ar atidalijimas galėjo būti inicijuotas likusiam kiemo nariui pareiškus ieškinį ir atidalijus (padalijus) kiemo nuosavybę įstatymų numatyta tvarka. Tačiau ieškovas to nepadarė, todėl kolūkiečių kiemo nuosavybė savaime negalėjo tapti jo asmenine nuosavybe, nors ūkinėse knygose šeimos galva ir buvo įrašytas J. J.. Kolūkiečių kiemo nuosavybė vieno nario asmenine nuosavybe galėjo tapti tik įstatymo numatytu pagrindu. Be to, negalima pripažinti, jog nurodyti kolūkiečių kiemo pasibaigimo būdai - turto padalijimas, atidalijimas ar dalies nustatymas - buvo atlikti tarpusavio susitarimu. Remiantis tuo metu galiojusio CK 43 straipsnio 2 punktu toks sandoris turėjo būti sudarytas raštu, o tokios sandorio formos nesilaikymas atima teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais.

Kolūkiečių kiemo narių bendroji jungtinė nuosavybė, kaip tam tikras turto teisinis režimas, egzistavo iki Lietuvos Respublikos 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ įsigaliojimo. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi buvo panaikinta kolūkiečių kiemo šeimos bendroji jungtinė nuosavybės teisė, o 2 dalimi nustatyta, kad panaikinus šią nuosavybės teisę nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Ginčo atveju kalba gali vykti tik apie kolūkiečių kiemo nuosavybės transformavimąsi į asmeninę nuosavybę, nes kiemas jau nebuvo sutuoktinių nuosavybe. Taip pat nurodyto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad kolūkiečių kiemo narys, kol nesibaigęs bendras ieškininės senaties terminas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, gali reikalauti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalinti ar atidalinti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Kadangi, kaip jau nurodyta, nenustatyta, kad ieškovas ūkį būtų teisėtai įgijęs asmeninėn nuosavybėn (įrašytas ūkio šeimos galva, o vėliau ir ūkis perrašytas be teisinio pagrindo), todėl darytina išvada, jog ūkis teisėtu pagrindu buvo įrašytas tik M. J. vardu, ir būtent jos nuosavybė transformavosi į privatinę nuosavybę nurodyto įstatymo pagrindu. Ieškovas, siekdamas nustatyti savo dalį, remiantis tuo pačiu įstatymu, turėjo 3 metų ieškininės senaties laikotarpiu (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis) nustatyta tvarka pareikšti reikalavimą. Kadangi ieškovas nurodytu laikotarpiu nėra nustatęs savo dalies kiemo nuosavybėje, todėl pripažintina, kad nuosavybės teisė į kolūkiečių ūkiui priklausiusius pastatus pagrįstai ir teisėtai įregistruota M. J. vardu. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1192/2003, 2004 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2004). Kadangi ieškovas savo dalies nustatyta tvarka nenusistatė, o kolūkiečių kiemo teisinis statusas pasibaigė, todėl mirus nuosavybės turėtojai – M. J. - pagrįstai atsirado paveldėjimas, kuris anksčiau kolūkiečių kiemo ūkyje buvo negalimas (1964 m. CK 601 straipsnis).

Be to, įregistruojant statinius nebuvo pažeisti LR Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto „Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d.“ reikalavimai. Šio nutarimo 2 ir 2.1 punkte numatyta, kad pastatyti seni statiniai Registre registruojami pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai. Registro tvarkytojo veiksmai atliekant pastatų registraciją M. J. vardu atitiko šiuos reikalavimus. Ankstesnių ūkio savininkų Pijaus ir M. J. teisės į ūkiui priklausiusius pastatus šalių iš esmės nėra ginčijamos (ūkis iki 1977 metų registruotas P. J., vėliau iki 1986 m. M. J. vardu), o ieškovas J. J., nuosavybės teises įgijęs vėliau, norėdamas įregistruoti pastatus savo vardu, turėtų pateikti dokumentus, įrodančius nuosavybės teisės įgijimo teisėtą pagrindą (nurodyto nutarimo 3.2, 5.7 punktai), tačiau kaip jau nustatyta, ieškovas tokio teisėto įgijimo pagrindo neįrodė. Ieškovas taip pat netinkamai traktuoja LR Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 238 2 punkto nuostatas, teigdamas, jog nuosavybės teisės į ginčo pastatus galėtų būti įregistruotos tik jo vardu, kadangi 1989 m. sausio 1 d. ūkinėse knygose jis buvo įrašytas ūkio savininku. Tačiau ši data nurodyta, ją susiejant su statinių pastatymu iki 1989 m. sausio 1 d., o ne su įrašų ūkinėse knygose laikotarpiu. Be to, iš kitų šio nutarimo punktų – 3, 4, 5 akivaizdu, kad daiktinių teisių įregistravimas priklauso ne vien nuo įrašų ūkinėse knygose, bet ir nuo nuosavybės teisės įgijimo pagrindo patvirtinimo t.y. įrašai ūkinėse knygose nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, nuosavybės teisės įgijimas turi būti patvirtintas. Kadangi nuosavybė atsirado ne pastačius statinius, todėl ieškovas turėjo patvirtinti statinių įgijimo teisėtą pagrindą.

Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir be teisinio pagrindo patenkino ieškovo reikalavimus. Todėl dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir netinkamo materialinės teisės normų taikymo sprendimas patenkintų reikalavimų dalyje naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo sprendimu patenkinti ieškovo reikalavimai turi būti atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Apeliacinius skundus patenkinti. Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovo reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo J. J. ieškinį atmesti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos. Priteisti iš ieškovo J. J. atsakovei M. M. 338,50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 850 Lt atstovavimo išlaidų, atsakovei A. J. - 338,50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1000 Lt atstovavimo išlaidų, atsakovui Kauno apskrities archyvui 100 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, o valstybei – 120 Lt pašto išlaidų.

Sprendimo dalį, kuria paliktas nenagrinėtu reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti pastatus J. J. vardu, palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė: Nijolia IndreikienėKolegijos teisėjai: Birutė BobrelAlbinas Čeplinskas