Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-12-28 · Civilinė byla Nr. 2A-378

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-12-28
Bylos Nr.
2A-378
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vincas Verseckas, Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė (pran.)
Ieškovas
E. K.
Trečiasis asmuo
P. B., E. J., A. S., R. B.
Kategorijos
  • 44.5.2.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 93.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.9.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-378/2005Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.15; 44.2.2; 93.2.7; 114.2; 114.4; 114.9.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Audronės Jarackaitės (pranešėja),kolegijos teisėjų: Konstantino Gurino ir Vinco Versecko,sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei,dalyvaujant ieškovei E. K. ,ieškovės atstovei adv. A.B.Jankevičienei,atsakovo atstovei adv. S.Dusevičienei,tretiesiems asmenims P. B. , E. J. , A. S. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1370-41/2005 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „Vilniaus miesto universitetinė ligoninė“ (toliau – VMUL), dalyvaujant tretiesiems asmenims A. S. , E. J. , R. B. , dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui VšĮ „Vilniaus universitetinė ligoninė“ dėl 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, remdamasi CK 6.264, 6.250 straipsniais, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis, atsakovo vidaus tvarkos ir darbo reglamentais. Ieškovė nurodė, kad dėl aplaidžių ir neatsakingų atsakovo darbuotojų veiksmų 2002-08-21 mirė jos vyras L. K., kurio mirties liudijime nurodyta, jog mirties priežastis yra skrandžio opa. 2002 m. rugpjūčio mėn. mirusysis L. K. buvo gydomas VMUL Santariškių klinikoje kardiologiniame skyriuje dėl kojos žaizdos ir skausmų, o 2002-08-14 pagal šios ligoninės siuntimą jis buvo pristatytas į VMUL tolesniam gydymui. Ieškovė teigė, jog jos vyro ištyrimas ir gydymas VMUL buvo nepagrįstai vilkinamas, sveikatos priežiūros paslaugos baigėsi mirtimi, kurią sąlygojo neatsakingi atsakovo darbuotojų – gydytojų veiksmai:

1) Jos sutuoktinis buvo apžiūrėtas tik po 2 valandų nuo atvykimo į VMUL priėmimo skyrių, nors pagal norminių aktų reikalavimus turėjo būti apžiūrėtas per 1 valandą;

2) Tretysis asmuo gydytojas E. J. neaprašė L.K. apžiūros rezultatų medicininėje dokumentacijoje, neskyrė jokio gydymo, neparašė išrašo iš ambulatorinio gydymo istorijos, nesuteikė pacientui pakankamai informacijos apie jo ligą, pasekmes atsisakius gydymo, nedavė tinkamų rekomendacijų dėl gydymo namie ir taktikos sveikatos būklei pablogėjus; atsisakė guldyti L.K. į ligoninę ir liepė atvažiuoti po švenčių ir poilsio dienų, nors L.K. ligos istorijoje nėra paciento parašo, patvirtinančio jo atsisakymą hospitalizuotis;

4) Tretysis asmuo II angiochirurgijos skyriaus budintis kraujagyslių chirurgas R. B. , apžiūrėjęs 2002-08-18 hospitalizuotą L.K., nenustatė mažo hemoglobino kiekio priežasties ir neorganizavo reikalingo gydytojo konsultacijos; nesekė ligonio būklės, nors turėjo ne rečiau kaip 3 kartus per budėjimą sekti sunkų ligonį ir apie tai žymėti ligos istorijoje; neįtarė kraujavimo iš virškinamojo trakto ir neužtikrino savalaikės būtinosios pagalbos esant ūmiai ligonio sveikatos būklei;

5) Net ir 2002-08-19 gydytojai endoskopuotojai E.T. atlikus L.K. endoskopinį tyrimą ir nustačius daugybinę skrandžio opą, tretieji asmenys gydytojai E. J. , R. B. ir A. S. būtino gydymo pacientui netaikė, nors turėjo taikyti skrandžio sekreciją slopinančius preparatus;

6) 2002-08-19 L.K. perkėlus į reanimacijos skyrių dėl hemoraginio šoko požymių, specialistai konsultantai nebuvo kviečiami, skrandžio sekreciją slopinantys vaistai nebuvo skiriami, ligoniui buvo įvestas zondas, praplauta šaltu vandeniu, netaikant jokio medikamentinio gydymo. Todėl vėliau, pablogėjus ligonio būklei, taikytos reanimacinės priemonės buvo neefektyvios, 2002-08-20 sustojo paciento širdies veikla, konstatuota mirtis.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė, kad tikėjosi sulaukti kvalifikuotos medicinos pagalbos, tačiau turėjo vietoj to palaidoti 57 metų sutuoktinį. Po sutuoktinio mirties patyrė didelį psichinį sukrėtimą, kančias, depresiją, prarado gyvenimo džiaugsmą. L. K. mirties aplinkybes ištyrė Valstybinė medicinos audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VMAI), kuri 2003 m. vasario 14 d. ataskaitoje ir sprendime nustatė, kad L. K. mirė dėl atsakovo darbuotojų (trečiųjų asmenų) netinkamai teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir savo išvadoje nurodė daug sveikatos priežiūros tvarkos pažeidimų. Ieškovės teigimu dėl nurodytų atsakovo (jo darbuotojų) veiksmų, mirus jos sutuoktiniui, ji patyrė didelį psichinį sukrėtimą ir kančias, nes sutuoktinis mirė ne nuo nepagydomos ligos, o nuo pagydomos skrandžio opos.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės teisinės pagalbos išlaidas ir nurodė, jog nėra pagrindų (kaltės, priežastinio ryšio) atsakovo bei jo darbuotojų (trečiųjų asmenų A. S. , E. J. , R. B. ) civilinei atsakomybei atsirasti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės E. K. atsakovo VšĮ VMUL naudai 1 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir valstybei 64,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CK 6.284 str. 1 d., 6.264 str. 1 d., 6.247 str., 6.248 str.; LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas; CPK 176 str. 1 d., 185 str.). Teismas atmetė ieškovės ieškinį, nenustatęs visų būtinų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas nurodė, jog sveikatos priežiūros įstaiga atsako pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, todėl sveikatos priežiūros (gydymo) įstaigos civilinei atsakomybei už ieškovei padarytą neturtinę žalą atsirasti yra būtina konstatuoti buvimą visų būtinų sąlygų - neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, žalos ir kaltės, o nesant nors vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė, kaip turtinė prievolė atlyginti atsiradusią žalą, yra negalima.

Apygardos teismas, nustatydamas atsakovo neteisėtus veiksmus ir kaltę, nurodė, jog taikytinas atidaus, rūpestingo, dėmesingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas ir vadovaujamasi maksimalių pastangų principu, reiškiančiu, kad teismas turi analizuoti už žalą atsakingo asmens veiksmų atitikimą keliamiems jo elgesio standarto reikalavimams ir civilinę atsakomybę taikyti net esant pačiai lengviausiai kaltės formai, t.y. bet kokiam neatidumui, nerūpestingumui, nedėmesingumui, nepakankamam profesinės pareigos atlikimui, profesinės etikos pažeidimui ir t.t. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atsakovo darbuotojų maksimaliai įmanomų pastangų, kurių pagrįstai buvo galima tikėtis ir reikalauti iš gydytojo, kaip profesionalo. Gydytojų profesinės civilinės atsakomybės atveju neteisėtų veiksmų konstatavimas suponuoja ir jų kaltės buvimą, nes deliktinės civilinės atsakomybės atveju žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Be to, teismas nurodė, jog tuo metu teisės normos nereglamentavo ligonio priėmimo, atsisakymo gultis į ligoninę aiškios įforminimo tvarkos ir kitų procedūrų, o Ambulatorinių ligonių registracijos knygoje buvo padarytas gydytojo E. J. įrašas, jog ligonis atsisakė gultis, atvyks po 3 parų, negali patvirtinti nei paties ligonio atsisakymo gultis, nei gydytojo atsisakymo guldyti ligonį fakto. Teismo nuomone, nesant pakankamam įsitikinimui vienų ar kitų aplinkybių buvimu ar nebuvimu, negalima laikyti ieškovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovas atsisakė guldyti L.K. į ligoninę, įrodyta (LR CPK 176 str. 1 d., 185 str.) ir patvirtinančia atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės buvimą, todėl negalima spręsti, ar L.K. nepaguldymas į ligoninę dėl vienokių ar kitokių priežasčių 2002-08-14 dieną turėjo ar galėjo turėti įtakos žalai atsirasti; be to, net ir pasitvirtinus aplinkybei, kad gydytojas E. J. atsisakė guldyti L.K. į ligoninę 2002-08-14, byloje nėra įrodymų, jog L.K. atveju gydymas buvo pavėluotas, ir būtent pavėluota hospitalizacija turėjo tiesioginės ar netiesioginės įtakos jo sveikatos būklės pablogėjimui ir/ar mirčiai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad L.K. mirtis nėra priežastiniu ryšiu susijusi su gydytojų aplaidžių ir nepakankamai rūpestingu savo profesinių pareigų atlikimu, nes nustatyta, kad ieškovės sutuoktinis, prieš atvykdamas į VMUL, ilgą laiką sirgo labai sunkiomis, progresuojančiomis ir komplikacijas kėlusiomis ligomis, kurioms toliau vystantis ir dėl to silpnėjant ligonio sveikatai, jis mirė. Nurodė, jog negalima teigti, kad dėl L.K. gyvybės atėmimo atsiradusi žala kilo ar buvo padidinta būtent dėl gydytojų nerūpestingumo ir aplaidumo. Be to, teismas pažymėjo, jog kai kurių gydymo metodų, numatytų Medicininio audito inspekcijos išvadoje, VMUL gydymo standartuose, esant vienai ar kitai paciento sveikatos būklei, negalima buvo taikyti dėl silpnos paciento būklės ir grėsmės, nes ligonis jų nebūtų atlaikęs, todėl gydant ir buvo taikyti kiti metodai, konservatyvusis kraujavimo gydymas (skrandžio praplovimas šaltu vandeniu). Teismas nurodė, jog vertina kritiškai kai kuriuos ieškovės argumentus, nes neturi pagrindo netikėti atsakovo ir jo atstovų (atitinkamų medicinos sričių specialistų) paaiškinimais, tarpe jų, jog patologoanatominės ir klinikinės diagnozės yra formuluojamos pagal skirtingus principus: pomirtinės patologoanatominės diagnozės formuluojamos patogenetiniu principu, pagrindine liga nurodant ligą, kuri priežasties - pasekmės ryšiais susijusi su tiesioginiu tanatogenezės paleidžiamuoju mechanizmu; todėl patologoanatominio tyrimo metu greta mirties liudijime nurodytos skrandžio opos buvo nustatytos įvairios ligos, kuriomis sirgo L.Knels, jų komplikacijos, kurios taip pat sąlygojo L.K. mirtį.

Teismas taip pat pažymėjo, kad VMAI Asmens sveikatos priežiūros kontrolės ataskaitoje, kuria remiasi ieškovė, kaip vieninteliu atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų buvimo įrodymu, nėra vienareikšmiškai konstatuota, kad L.K. mirė būtent dėl jį gydžiusių gydytojų kaltės, t.y. joje nenurodyta, jog gydytojų padaryti pažeidimai ar taikyti gydymo metodai ir atlikti veiksniai (neveikimas) sąlygojo paciento sveikatos būklės pablogėjimą ir/ar mirtį, o nesant priežastinio ryšio tarp gydytojų neteisėtų veiksmų ir L.K. mirties buvimo įrodymų (pvz., iškeltos baudžiamosios bylos dėl gydytojų padaryto teisės pažeidimo, medicininės - deontologinės ekspertizės ir t.t), teismas negali padaryti išvados, jog žalingi padariniai (L.K. mirtis ir dėl to atsiradusi neturtinė žala) nebūtų atsiradę, jei nebūtų buvę gydytojų padarytų neteisėtų veiksmų. Teismo nuomone, formalaus pobūdžio draudiminiai nusižengimai, už kuriuos VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus 2004-01-27 įsakymu Nr. Pl-99k tretiesiems asmenims gydytojams E. J. ir P. B. paskirtos drausminės nuobaudos, negali būti susieti priežastiniu ryšiu su L.K. mirtimi ir ieškovei padaryta neturtine žala.

Šalies argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškinį. Apeliantė nurodo, kad teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę ir neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.245-6.250 str., 6.264 str.). Apeliantė pažymi, jog ji vyro mirties dieną buvo pensininkė, gaunanti apie 350 Lt pensiją, o mirusysis buvo darbingas, todėl apeliantė laikytina mirusiojo išlaikytine, turinčia teisę į žalos atlyginimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad L. K. mirties priežastimi buvo skrandžio opa ir dėl jos atsiradusios šalutinės neigiamos komplikacijos, tarpe jų – kraujavimas, todėl mirusiajam būnant ligoninėje pastebėjus kraujavimą iš virškinamojo trakto, laiku nesuteikta maksimaliai įmanoma pagalba –nesustabdytas kraujavimas - lėmė jo mirtį ir sukėlė ieškovei neturtinę žalą. Kadangi L. K. mirė nuo skrandžio opos ir daugybinio kraujavimo iš žaizdų, tai jo savalaikis nepaguldymas į ligoninę ir neištyrimas, išleidimas namo, tiesiogiai lėmė jo vėlesnę mirtį, todėl teismas nepagrįstai nenustatė tiesioginio priežastinio ryšio tarp L. K. mirties ir gydytojų neveikimo. Teismo išvada, jog L. K. mirė nuo anksčiau sirgtų ligų, nepagrįsta, nes nėra paneigtas oficialus įrodymas (mirties liudijimas), o atsakovas ir jo atstovas yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teismas be pagrindo nenustatė aplinkybės, jog mirusysis nebuvo paguldytas į ligoninę gydytojo A. J. nurodymu, be L. K. sutikimo, nes tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, o atsakovo liudytojų pateiktais parodymais teismas neturėjo vadovautis, nes praėjus trims metams po jo mirties, jie neatsiminė net mirusiojo išvaizdos. Be to, atsakovas, neigdamas savo atsakomybę, neprašė teismo paskirti medicininę deontologinę ekspertizę, nors jis pats turėjo paneigti savo kaltės įrodymus. Civilinė atsakomybės pagrindinė funkcija yra kompensacinė, todėl kaltė civilinėje teisėje suprantama objektyvia prasme, o ne subjektyvia, ir ją nustatant vadovaujamasi protingumo, atidumo, rūpestingumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartis c.b. L. Kazlauskienė v. D.Jungevičienė, UAB"Drauda", Nr. 3K-3-398/1999). Be to, dėmesingumo, atsargumo, kvalifikuotumo stoka, profesinės etikos taisyklių pažeidimas profesinės civilinės atsakomybės atveju yra tolygu gydytojo kaltei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 14 d. d. nutartis c. b. L.Sandienė v. Kauno raudonojo Kryžiaus ligoninė, Nr. 3K-3-1140/2001). Teigia, jog teismas nepagrįstai netaikė Pacientų teisių ir sveikatai žalos atlyginimo įstatymo, nes atsakovas pažeidė sveikatos priežiūros kokybės ir priimtinumo reikalavimus, kas pagal Pacientų teisių ir sveikatai žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas yra pagrindas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti skundžiamą apygardos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti iš ieškovės atsakovui teisinės pagalbos išlaidas. Atsakovas nurodo, jog apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog civilinei atsakomybei nustatyti nepakanka neteisėtų veikų ir kaltės, nes reikalinga nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir nustatytų neteisėtų veiksmų/neveikimo. Nurodo, jog apeliantė neteisingai supranta mirties priežasties formulavimo tvarką mirties liudijime, o gydytojo A. Rinkevičiaus surašyta patalogoanatominė diagnozė negali būti priežastinio ryšio įrodymas. Pagal ligos istoriją matyti, jog L. K. atvykus į VMUL nebuvo nustatyta kraujavimo požymių, tik vėliau tai pastebėjus, buvo skubiai atlikti tyrimai, skirtas galimas tuometinei ligonio būklei gydymas. Tačiau tyrimo metu progresavus L. K. širdies nepakankamumui, jis mirė. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad L. K. mirė ne nuo skrandžio opos, nes atlikti prieš mirtį tyrimai rodo, jog kraujavimas negalėjo sukelti L. K. mirties. Atsakovas pažymi, jog VMAI darbuotojų pateiktos išvados negali būti laikomos gydytojų kaltės ar netinkamo gydymo įrodymu, nes VMAI tikrina, ar medikai neperžengė kompetencijos ribų ar laikėsi medicininių normų reikalavimų, tačiau neturi teisės spręsti, ar tinkamai buvo parinktas gydymo metodas, paskirti vaistai, ar kraujavimas prasidėjo anksčiau, ar vėliau, ir kodėl jis prasidėjo. Be to, užfiksuoti gydytojų vidaus tvarkos pažeidimai, kaip teisingai nustatė apygardos teismas, neturi priežastinio ryšio su L. K. mirtimi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes, netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą ir materialinės teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta civilinė byla.

Pagal CPK 14 str., teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus CPK numatytus atvejus, o savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. CPK 13 str. nustato, kad bylos šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, o CPK 42 str. nustatytas procesines teises, tarpe jų pareikšti prašymus, teikti įrodymus, užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, turi ne tik šalys, bet ir tretieji asmenys (CPK 47 str.), ir teismas bylos teisminio nagrinėjimo metu privalo užtikrinti dalyvaujančiam byloje asmeniui realią galimybę disponuoti įstatymo suteiktomis teisėmis (CPK 13 str., 243 str., 249 str.).

CPK 183 str. nustato, kad teismas tiria bylos įrodymus laikydamasis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų, o pagal CPK 179 str. nuostatas, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus. Be to, pagal CPK 212 str., išaiškinti nagrinėjamoje byloje kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos ir kt. žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (red., galiojusi 2002-08-12 – 2002-08-20) 3 str. 2 d. numatė pacientų teisę į kvalifikuotą, kokybišką sveikatos priežiūrą, o pagal 3 str. 3 d., jeigu paciento tolesnis buvimas sveikatos priežiūros įstaigoje nėra mediciniškai pagrįstas, prieš išrašant iš sveikatos priežiūros įstaigos į namus arba siunčiant į kitą sveikatos priežiūros įstaigą, pacientui turi būti išsamiai paaiškintas tokio sprendimo pagrįstumas, be to, o pagal šio įstatymo 14 str., pacientams padaryta žala, kuri atsirado kaip gydymo ar medicinos tyrimo pasekmė, padaryta gydytojo ar slaugos darbuotojų kaltais veiksmais, atlyginama CK nustatyta tvarka. Pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančios Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo redakcijos 14 str., laikoma, kad yra sveikatos priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų kaltė, jeigu jai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojantys teisės aktų reikalavimai, patvirtintos diagnostikos bei gydymo metodikos, arba, jei nurodyti reikalavimai nebuvo pažeisti, bet paciento sveikatos pablogėjimą ar mirtį sukėlė sveikatos paslaugas teikiančių asmenų tyčia arba šie asmenys nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

Pagal CK 6.248 str. 3 d., laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

CK 6.264 str. 1 d. numatyta, kad organizacija privalo atlyginti žalą, padarytą dėl jos darbuotojų kaltės, jiems einant savo darbines pareigas. Be to, pagal LR Sveikatos sistemos įstatymo 91 str., asmenys, pažeidę Sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimus, privalo atlyginti padarytą moralinę žalą.

Pagal bylos duomenis, ieškovės vyras pacientas L.K. 2002-08-02 – 2002-08-14 buvo gydomas VšĮ VUL Santariškių klinikose, iš kur tolimesniam gydymui 2002-08-14 perkeltas į VšĮ Vilniaus m. Universitetinę ligoninę, kurioje buvo hospitalizuotas 2002-08-18, o 2002-08-20 – mirė. L.K. mirties liudijime nurodyta mirties priežastis – skrandžio opa (b.l. 6), o patologinės anatomijos diagnozėje bei epikrizėje, pagal tyrimą Nr. 141 (b.l. 34, Gydymo stacionare istorijos Nr. 7866 l. 44) pagrindine liga taip pat nurodyta skrandžio opaligė, o kitos ligos nurodomos kaip komplikacijos bei lydintys susirgimai.

Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2003-02-14 Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės (toliau ASP PK) ataskaitos Nr. 1A-16-10 K (toliau – Ataskaita) ir sprendimo (b.l. 7-19) duomenimis, ASP PK metu nustatyti asmenų sveikatos priežiūros galiojančių reikalavimų pažeidimai, šias paslaugas teikusių specialistų ir organizatorių netinkamo pareigų vykdymo (aplaidumo) požymiai, tarpe jų buvo pažeisti Suaugusiųjų priėmimo skyriaus darbo organizavimo procedūros, gydytojo pareiginės instrukcijos, budinčio gydytojo darbo reglamento, VMUL gydymo standarto ,,Kraujavimas iš virškinamojo trakto“, SAM įsakymu Nr. 571 patvirtinto Kokybės sistemos diegimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos ir lokalaus medicininio audito nuostatų reikalavimai bei nustatyti kiti sveikatos priežiūros trūkumai.

Apygardos teismas konstatavo, jog L.K. mirties priežastis buvo ne ta, kuri nurodyta jo mirties liudijime (ne skrandžio opa), jog VMAI nustatyti trečiųjų asmenų padaryti pažeidimai, atsakovo gydytojų aplaidus ir nepakankamai rūpestingas pareigų atlikimas nesudaro pagrindo konstatuoti buvimo priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos, kad mirtis nėra priežastiniu ryšiu susijusi su gydytojų aplaidžiu ir nepakankamai rūpestingu savo profesinių pareigų atlikimu.

Kolegijos nuomone, šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, padarytos nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrus bylos aplinkybes ir įrodymus, jų tinkamai neįvertinus, netinkamai taikius teisės normas, tarpe jų ir SAM įsakymu Nr. 251 patvirtintos medicininių mirties liudijimų išdavimo tvarkos nuostatas, neatsižvelgus į teismų praktiką nurodytos kategorijos bylose. Teismas net neapklausė liudytojais patalogoanatominį tyrimą, ASP paslaugų kontrolę atlikusių specialistų, netyrė ir net nepareikalavo Ataskaitoje nurodytų teisės aktų, nepasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti naujus įrodymus, nepaskyrė teismo medicinos ekspertizės, pažeisdamas CPK 3 str. 1 d., 4, 13, 14,42, 47, 176, 179, 183, 185, 212, 219, 249, 263 straipsnių nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (2001-11-14 nutartis c.b. Nr. 3k-3-1140/2001, 2004-02-18 nutartis c.b. Nr. 3k-3-16/2004), kad civilinei gydytojo atsakomybei būdinga tai, jog jo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus, ją gali lemti net ir pati lengviausia kaltės forma, o kaltė civilinėje teisėje suprantama objektyviąja prasme, kurios nustatymui tarpe kitų kriterijų reikalinga nustatyti, ar teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, buvo laikytasi etikos ir deontologijos principų; be to, gydytojo profesinių pareigų atlikimas apima ir teisinius, ir moralinius aspektus(tai numato Sveikatos sistemos, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymai, Hipokrato priesaika ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai aiškino CK 6.242 str. 3 p. įtvirtintą kaltės prezumpciją, teisingai nurodęs apie gydytojo civilinę atsakomybę, jo kaltės nustatymo taisykles nurodytos kategorijos bylose bei konstatavęs, kad atsakovo darbuotojų pažeidimai leidžia konstatuoti neteisėtus gydytojų veiksmus bei teigti, jog nebuvo maksimaliai įmanomų pastangų, kurių buvo galima pagrįstai tikėtis ir reikalauti iš profesionalaus gydytojo, tačiau padarė prieštaringas išvadas, dėl L.K. mirties priežasties, dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir paciento mirties bei atsiradusios žalos, kurios neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei įstatymo.

Teismas, konstatuodamas, kad paciento L.K. mirties pagrindinė priežastis buvo ne Mirties liudijime ir Patologoanatominėje diagnozėje bei epikrizėje nurodyta pagrindinė liga, vadovavosi atsakovo, jo atstovų paaiškinimais, šios faktinės aplinkybės tinkamai neištyręs, net neapklausęs liudytoju patologanatominį tyrimą atlikusio specialisto ir neatlikęs teismo medicininės deontologinės ekspertizės, nors nurodytiems klausimams išspręsti buvo reikalingos specialios žinios medicinos srityje. Beje, teismas pažymėjo, jog VMAI išvadoje nėra vienareikšmiškai konstatuota, kad joje nurodyti gydytojų padaryti pažeidimai ar veiksmai (neveikimas) sąlygojo paciento sveikatos būklės pablogėjimą ir/ar mirtį, o nesant įrodymų dėl buvimo priežastinio ryšio tarp gydytojų neteisėtų veiksmų ir L.K. mirties (tarpe jų, nesant medicininės deontologinės ekspertizės), negalima padaryti išvados, kad L.K. mirtis ir dėl to atsiradusi neturtinė žala nebūtų atsiradę, jei nebūtų buvę gydytojų neteisėtų veiksmų (b.l. 152). Tačiau teismas, pažeisdamas CPK 13, 42, 47, 179, 183, 212, 219 straipsnių nuostatas, net neapsvarstė teismo medicinos deontologinės ekspertizės skyrimo klausimo, nors paskirti tokią ekspertizę prašė tretysis asmuo P. B. (b.l. 81). Teismas šio dalyvaujančio byloje asmens prašymo reikiamai neapsvarstė, neišklausė kitų dalyvaujančių byloje asmenų nuomonės, o nutarė nesvarstyti P. B. prašymo dėl jo nekonkretumo (b.l. 81).

Beje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-02-18 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3k-3-16/2004 dėl turtinės ir moralinės žalos atlyginimo, yra išaiškinęs, kad nagrinėjamos kategorijos bylose teismo medicinos ekspertizės išvada yra reikšmingas įrodymas specialių žinių reikalaujančiais klausimais, o 2003-09-29 nutartyje (c.b. Nr. 3k-3-876/2003) konstatavo, kad teismas pagrįstai vadovavosi teismo medicinos deontologinių ekspertizių aktais, spręsdamas atsakovo (medicinos įstaigos) darbuotojų kaltės klausimą dėl sveikatai padarytos žalos, nustatydamas teisėtumą atsakovo darbuotojų veiksmų, taikant gydymo metodus bei priemones.

Apygardos teismas netinkamai taikė paminėtas CPK taisykles, neatsižvelgė į nurodytas materialinės teisės normų nuostatas, Aukščiausiojo Teismo praktiką, padarė išvadą, neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių ir įstatymo, dėl ko teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl panaikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Civilinė byla grąžintina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes kolegijos nutartyje nurodyti argumentai sudaro pagrindą išvadai, jog apygardos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje esančius įrodymus negalima išnagrinėti bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame, beje, nėra privalomas dalyvaujančių byloje asmenų dalyvavimas bei apribota galimybė pateikti naujus įrodymus (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Iš naujo nagrinėjant bylą, be Kolegijos nutartyje nurodytų trūkumų pašalinimo, svarstytinas klausimas ir dėl VšĮ VMUL Santariškių klinikos dalyvavimo bylos nagrinėjime, kadangi pagal trečiųjų asmenų paaiškinimus (b.l. 176-178) matyti, kad gydant pacientą L.K. VšĮ VMUL Santariškių klinikos gydymo įstaigoje ir perkeliant jį į atsakovo gydymo įstaigą taip pat galėjo būti padaryti sveikatos priežiūros, paciento teisių pažeidimai, todėl reikalinga tai išaiškinti bei nustatyti, ar šios gydymo įstaigos galimi teisės pažeidimai turėjo (galėjo turėti) įtakos žalai atsirasti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 15 d. sprendimą, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam apygardos teismui.

Kolegijos pirmininkė Audronė JarackaitėTeisėjai Konstantinas GurinasVincas Verseckas