Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-2342-877/2014 pagal ieškovo K. P. ieškinį atsakovei N. V., tretiesiems asmenims AB „Citadele“ bankas, AB „Swedbank“, S. V., F. R., B. B., G. B., L. G., V. P., D. V., R. T. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokinio turto padalijimo ir atsakovės N. V. priešieškinį ieškovui K. P., tretiesiems asmenims AB „Citadele“ bankas, AB „Swedbank“, S. V., F. R., B. B., G. B., L. G., V. P., D. V., R. T. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai nusprendė netenkinti ieškovo K. P. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atsisakyti įpareigoti atsakovę N. V. netrukdyti ieškovui naudotis pastatu-klėtimi, uždraudžiant atsakovei naudotis šiuo nekilnojamuoju daiktu.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas civiliniame procese turi trejopą paskirtį: užtikrinti galutinio sprendimo įvykdymą; apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus bei užkirsti kelią žalai šiems interesams (prevencinės priemonės); užtikrinti įrodymus. Civilinio kodekso (toliau – CK) normos numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str. 1 d.). Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto reikšmė ir paskirtis – preliminariomis priemonėmis pašalinti ar sumažinti galimos žalos ateityje kilimą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (CPK 178 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Nurodymas varžyti kito asmens teises, o taip pat deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės nesudaro pagrindo būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismo sprendimas imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes formalus teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismai yra įpareigoti vykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė pagrįstų argumentų ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių realią grėsmę esminiams jo interesams ir turtinėms bei asmeninėms neturtinėms teisėms, kuri galėtų kilti nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas byloje dėl santuokos nutraukimo. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta viena iš laikinosios apsaugos priemonių rūšių – įpareigojimas vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu. Šios laikinosios apsaugos priemonės pagrindas yra aplinkybės, jog vienas iš sutuoktinių negali naudotis tam tikru turtu. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog santuokoje statybos būdu įgytas turtas – pastatas-klėtis yra pastatytas tikslu vykdyti ūkinę komercinę veiklą – teikti kaimo turizmo paslaugas, šias paslaugas teikia (veiklą organizuoja ir vykdo) išimtinai tik atsakovė, tam tikslui ji yra įsigijusi verslo liudijimus. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę N. V. netrukdyti ieškovui naudotis klėtimi, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančia (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei naudotis šiuo nekilnojamuoju daiktu, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog šis sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas buvo naudojamas abiejų sutuoktinių interesų tenkinimui ir kad atsakovė šiuo metu neleidžia (trukdo) ieškovui šiuo pastatu-klėtimi naudotis, taip pažeisdama jo turtines ir asmenines neturtines teises. Ieškovas K. P. taip pat nepagrindė aplinkybės, kad jis šiuo metu nuomojasi butą ir dėl to, kad atsakovė jam neleidžia naudotis minėtu pastatu-klėtimi, patiria finansinius nuostolius. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 27/100 dalys pastato – gyvenamojo namo, kuriuo jis turi teisę naudotis ir jame gyventi. Jokių duomenų, jog ieškovas šia gyvenamojo namo dalimi neturi galimybės naudotis, byloje nėra. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pažeidžiami ieškovo turtiniai ir asmeniniai neturtiniai interesai.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad teismas subjektyviai vertindamas, jog klėtis yra įrengta ir naudojama atsakovės N. V. kaimo turizmo verslui, gaunamos pajamos naudojamos abiejų sutuoktinių kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti, tokiu būdu pažeidė ieškovo interesus, kadangi pripažįstamas vieno asmens interesas (t. y. atsakovės), paneigiant kito asmens (t. y. ieškovo) teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tik konstatavo faktines aplinkybes, susijusias su pastato-klėties faktiniu naudojimu ir iš kaimo turizmo verslo gaunamų pajamų panaudojimo būdu. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių kitų objektyvių duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, todėl, darytina išvada, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepažeidė interesų derinimo ir proporcingumo principų bei atsižvelgė į abiejų bylos šalių teises ir teisėtus interesus. Ginčo atveju ieškovo teisė naudotis bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomu objektu – klėtimi, įvertinus jau nurodytas aplinkybes ir taikytinos priemonės laikiną pobūdį, nėra reikšmingesnė ir labiau gintina, nei atsakovės teisė tęsti kaimo turizmo veiklą, taip gaunant pajamas, būtinas kredito grąžinimo įsipareigojimams vykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovas ieškiniu prašo nutraukiant šalių santuoką atsakovei priteisti nekilnojamuosius daiktus, tame tarpe ir klėtį, esančią (duomenys neskelbtini), ieškovui priteisiant piniginę kompensaciją už atsakovei atitenkantį santuokoje įgytą turtą. Taigi šiuo ieškinio reikalavimu ieškovas iš esmės nesiekia priimti asmeninėn nuosavybėn santuokoje įgyto nekilnojamojo daikto – klėties, bei sutinka, kad klėtis po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitektų atsakovei. Pažymėtina, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo materialiųjų reikalavimų pobūdį bei atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – įpareigoti atsakovę N. V. netrukdyti ieškovui naudotis klėtimi, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančia (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei naudotis šiuo nekilnojamuoju daiktu – yra nesusiję su pareikštais ieškinio reikalavimais ir nekelia grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ateityje. Byloje nėra ginčo dėl pastato-klėties padalinimo (tiek ieškovė, tiek atsakovas sutinka, jog pastatas-klėtis būtų priteistas atsakovei natūra, o ieškovui iš atsakovės priteista kompensacija). Todėl tai, kad ieškovas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nesinaudos ginčo turtu (pastatu-klėtimi), neteikia pagrindo manyti, kad teismo sprendimo įvykdymas bus neįmanomas ar apsunkintas. Pažymėtina, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis neturi būti labiau pripažįstamas vieno asmens interesas, paneigiant kito asmens teisėtus interesus, akivaizdžiai varžant asmens teises labiau negu reikia teisėtam tikslui pasiekti, ar pažeidžiant interesų pusiausvyrą bei socialinio gyvenimo stabilumą. Todėl konstatavus, jog šiuo atveju teismo sprendimo įvykdymas nebus apsunkintas ar netaps neįmanomu įvykdyti, ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, akivaizdžiai varžant atsakovės teises labiau negu reikia teisėtam tikslui pasiekti, būtų nesuderinamas su interesų pusiausvyros ir proporcingumo principais.

Sutiktina su apelianto atskirojo skundo argumentu, jog pastatas-klėtis buvo įgyta santuokos metu, t. y. šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Iš byloje ir teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų matyti, jog civilinė byla tarp šalių dėl santuokos nutraukimo dar nėra išnagrinėta, turtas nepadalintas, todėl preziumuojama, kad minėtas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė ir šiuo turtu tiek ieškovas, tiek atsakovė turi teisę naudotis bendrai, nepažeisdami vienas kito teisių ir teisėtų interesų. Tačiau, kaip jau minėta, šiuo atveju labiau pagrįsta išsaugoti ankstesnį ginčo pastato naudojimo verslui vystyti tęstinumą, be to, tam, kad būtų užtikrintas šio turto (jo būklės) išsaugojimas ir būsimo teismo sprendimo įvykdymas kol bus padalintas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo pritaikytos ieškovo prašytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo N. V. ir K. P. nuosavybės teise priklausančio viso nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini); draudimas N. V. atlikti bet kokius santuokinio nekilnojamojo turto pabloginimo ar pagerinimo darbus (remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kt.), išskyrus būtinus nekilnojamojo turto išsaugojimui.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovo atskirajame skunde nurodytai argumentai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ieškovo atskirasis skundas netenkintinas, o nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.