- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-08-07
- Bylos Nr.
- AS-502-428-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- Žuvininkystės
- Atsakovas
- Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos
- Kategorijos
- 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Žuvininkystės ir laivybos tarpšakinės organizacijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Žuvininkystės ir laivybos tarpšakinės organizacijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Žuvininkystės ir laivybos tarpšakinė organizacija (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. 3D-96 „Dėl pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vietų Klaipėdos uoste nustatymo“ (toliau – įsakymas Nr. 3D-96) (Žin., 2008, Nr. 26-950).
Skunde pareiškėjas nurodė, kad įsakymo Nr. 3D-96 1 punktas yra neišsamus. Teigė, jog minėtas įsakymas pažeidžia ūkio subjektų konkurencijos sąlygas, kadangi teisės aktuose (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas, Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1490 patvirtintos Pirminio žuvininkystės produktų pardavimo, supirkimo ir kontrolės taisyklės (toliau – ir Taisyklės)) nėra įtvirtinta, jog visi žuvininkystės produktų pardavėjai/supirkėjai turi priverstinai žuvies pirkimą vykdyti tik aukcione.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 25 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl įsakymo Nr. 3D-96 panaikinimo nutraukė.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 1 dalimi, 111 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 18, 19 straipsniais, 2 straipsnio 13 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju ginčija norminį teisės aktą, kurį priėmė centrinis valstybinio administravimo subjektas. Atkreipė dėmesį į tai, kad įsakymas Nr. 3D-96 buvo paskelbtas oficialaus leidinio „Valstybės žinios“ VIII skyriuje „Ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų norminiai teisės aktai“. Pažymėjo, jog tokių teisės aktų teisėtumo ištyrimui ABTĮ nustato specialią procedūrą (ABTĮ 110-117 straipsniai), o asociacijai (tokia yra pareiškėjo teisinė forma) nei ABTĮ, nei kiti galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės kreiptis į apygardos administracinį teismą dėl centrinio valstybinio administravimo subjekto priimto norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo. ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu pirmosios instancijos teismas administracinę bylą nutraukė.
III.
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį.
Atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina, nes teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, neteisingai įvertino skundžiamą teisės aktą. Remiasi ABTĮ 2 straipsnio 14 dalimi ir laikosi pozicijos, jog įsakymas Nr. 3D-96 yra individualus teisės aktas, skirtas žvejams ir pirminio žuvininkystės produktų supirkėjams, turintiems Žemės ūkio ministro nustatyta tvarka išduotus pirminio žuvininkystės produktų supirkėjo pažymėjimus. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo priėmimo stadijoje neabejojo dėl pareiškėjo teisės ginčyti įsakymą Nr. 3D-96. Pažymi, jog ta aplinkybė, kad ginčijamas įsakymas buvo išspausdintas atitinkamame „Valstybės žinių” skyriuje, savaime nereiškia, kad minėtas įsakymas yra norminis teisės aktas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka, ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.
Atsiliepime atsakovas teigia, jog įsakymas Nr. 3D-96 yra norminis teisės aktas, turintis visus norminių teisės aktų rūšiai būdingus bruožus, t. y. jis yra kompetentingos valstybės institucijos vadovo – teisėkūros subjekto – specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro elgesio taisykles nustatančios teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam individualiais požymiais neapibūdintų teisės subjektų skaičiui. Pabrėžia, jog ginčijamas įsakymas nustato pirminio žuvininkystės produktų, išskyrus pagamintų iš žuvų, sugautų Baltijos jūros priekrantėje, pardavimo ir supirkimo vietas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Nurodo, kad juo turi vadovautis žvejai, žuvininkystės produktų supirkėjai, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto administracija, Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Žemės ūkio ministerijos specialistai ir kiti asmenys, susiję su žuvininkystės produktų pardavimu ir supirkimu. Be to, išleidžiant įsakymą Nr. 3D-96, buvo įvykdyti visi norminio teisės akto įsigaliojimui būtini reikalavimai, t. y. minėtas įsakymas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatomis, kaip norminis teisės aktas buvo paskelbtas atitinkamame „Valstybės žinių” skyriuje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos valstybinis jūrų uostas atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
ABTĮ 149 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ numatytais atvejais.
ABTĮ 102 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog dėl teismo nutarties nutraukti bylą gali būti duodamas atskirasis skundas.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, jog ginčijamas įsakymas Nr. 3D-96 yra norminis teisės aktas, dėl ko administracinė byla buvo nutraukta.
ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžiama, jog norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintai subjektų grupei, o to paties straipsnio 14 dalyje pateikiama „individualaus teisės akto“ sąvoka: tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog „ <...> Teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. <…> Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. <...>” (2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003).
Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad minėtas įsakymas yra individualus teisės aktas, kadangi yra skirtas žvejams ir pirminių žuvininkystės produktų supirkėjams, turintiems Žemės ūkio ministro nustatyta tvarka išduotus pirminio žuvininkystės produktų supirkėjo pažymėjimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ši aplinkybė savaime nepaneigia ginčijamo įsakymo norminio pobūdžio, kadangi, kaip matyti iš pirmiau cituotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos, norminio teisės akto adresatais gali būti ir rūšiniais požymiais apibūdinta asmenų grupė, kaip kad ir yra nagrinėjamu atveju (atsižvelgiant į įsakymu Nr. 3D-96 reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką).
Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas teigė, jog įsakymo Nr. 3D-96 1 punktas, įtvirtinantis, kad Baltijos menkių pirminis pardavimas ir supirkimas vykdomas tik pirminiame žuvininkystės produktų pardavimo aukcione, yra neišsamus, nes nėra aišku, kokiame aukcione, kokiu adresu, kada ir kokiu būdu turi vykti pardavimas ir supirkimas, taip pat nėra nurodytas aukciono pavadinimas. Tokio pobūdžio klausimai paprastai yra išsprendžiami individualiame teisės akte, kuris yra vienkartinis teisės taikymo aktas. Akivaizdu, jog ginčijamą įsakymą Nr. 3D-96 yra numatyta taikyti daug kartų.
Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog pirminis žuvininkystės produktų pardavimas ir supirkimas vykdomas Žemės ūkio ministerijos nustatytose pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietose arba aukcionuose, išskyrus išimtis, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė; pirminio žuvininkystės produktų pardavimo aukciono nuostatus tvirtina Žemės ūkio ministerija. Taisyklių 14 punkte numatyta, jog pirminis žuvininkystės produktų pardavimas ir supirkimas vykdomi Žemės ūkio ministerijos nustatytose pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietose arba aukcionuose, išskyrus atvejus, kai žuvininkystės produktus fiziniai asmenys įsigyja iš žuvų išteklių naudotojų asmeniniam vartojimui arba iki 150 kilogramų parduodamų žuvininkystės produktų sugauta mažo priekrantės žvejybos laivo ir iš jo iškrauta. Taigi įsakymą Nr. 3D-96 priėmė subjektas, kuris atitinkamų visuomeninių santykių srityje yra įgaliotas sukurtas tam tikras elgesio taisykles, nagrinėjamu atveju – nustatyti pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietas arba aukcionus. Kaip matyti iš prie pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui pridėtos „Valstybės žinių“ (2008, Nr. 26) kopijos (b. l. 4-7), ginčijamas įsakymas yra oficialus rašytinis dokumentas, kuris, be kita ko, vadovaujantis Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, buvo oficialiai paskelbtas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS8-78/2006 yra nurodęs, jog „<...> norminio administracinio akto viešas paskelbimas laikytinas šio akto galiojimo sąlyga, o ne požymiu, lemiančiu tam tikro akto priskyrimą ar nepriskyrimą norminių administracinių aktų grupei. Tuo atveju, jei tam tikras aktas atitinka norminio administracinio akto požymius, jį priėmusiam subjektui tenka pareiga šį aktą paskelbti įstatymų nustatyta tvarka, priešingu atveju toks aktas būtų laikomas negaliojančiu, o ne įgytų individualaus administracinio akto pobūdį. <...>“
Taigi ginčijamas įsakymas Nr. 3D-96 yra norminis teisės aktas. Tą yra pripažinęs ir pats pareiškėjas (2008 m. birželio 3 d. prašymas, b. l. 42).
Pažymėtina, jog byloms dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo yra taikoma speciali teisena, nustatyta ABTĮ XVI skirsnyje. Kaip matyti iš ABTĮ 110 straipsnio ir 111 straipsnio 1 dalyje nustatyto subjektų, turinčių teisę su pareiškimu ar prašymu kreiptis į administracinį teismą, kad būtų ištirtas atitinkamos norminio administracinio akto teisėtumas, sąrašo, pareiškėjas nagrinėjamu atveju tokios teisės neturi, nes nepatenka nei į expressis verbis įvardintų tokią teisę turinčių subjektų ratą, nei Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, kurios eigoje iškilo abejonė dėl joje taikytino norminio administracinio akto teisėtumo.
ABTĮ 2 straipsnio 7 dalyje yra apibrėžiama, jog centriniai valstybinio administravimo subjektai – tai valstybinio administravimo subjektai, kurių veiklos teritorija yra visa valstybės teritorija. Akivaizdu, jog Žemės ūkio ministerija, atstovaujama Žėmes ūkio ministro, yra centrinis valstybinio administravimo subjektas. ABTĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai nepriklauso bylos dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Tokios bylos yra priskirtinos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Vadinasi, Vilniaus apygardos administracinis teismas nėra įgaliotas tirti ministrų įsakymų, kurie yra norminiai teisės aktai, teisėtumo.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu ir bylą pagal pareiškėjo skundą dėl įsakymo Nr. 3D-96 panaikinimo nutraukė, dėl ko skundžiamos nutarties, kaip teisėtos ir pagrįstos, naikinti nėra pagrindo, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Žuvininkystės ir laivybos tarpšakinės organizacijos atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.