- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-02
- Bylos Nr.
- P-63-126-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-1884/2010 pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Viešosios policijos apsaugos tarnybos (po reorganizavimo – Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“) (toliau – ir atsakovas, Institucija) priteisti jo darbo užmokesčio nepriemoką – 9 638,99 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas nurodė, kad jis dirba Viešosios policijos apsaugos tarnybos Vilniaus skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialistu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodamas priedus bei priemokas atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Nurodė, kad pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei ir tinkamas atsakovas šioje byloje gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Institucijos, kaip darbdavio, netinkamo jo darbo užmokesčio apskaičiavimo, todėl Institucija taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir pareiškėjui iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteisė 9 638,99 Lt nesumokėto darbo užmokesčio.
Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX‑856 redakcija) 25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Taip pat nurodė Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 ir 5 dalis, Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir pažymėjo, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikė, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas priėjo prie išvados, kad tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo principams. Nustatė, kad atsakovas neprašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 298 straipsnyje numatyto 3 metų senaties termino, todėl dėl jo nepasisakė.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą pakeitė, t. y. pareiškėjui iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteisė 6 850,52 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, kitoje dalyje atsakovo skundą atmetė.
Teismas, spręsdamas ginčą, pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Minėta nutartimi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Pažymėjo, jog tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, padarė išvadą, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, o ne Lietuvos valstybė. Teismas pažymėjo, kad Institucijos apeliaciniame skunde nurodyta teismine praktika šioje byloje vadovautis negalima, kadangi apelianto nurodytų bylų teisinės ir faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamo ginčo skiriasi: atsakovo nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o teisėjo santykis su teismu kaip įstaiga, kurioje jis atlieka savo funkcijas, yra specifinis, skiriasi nuo valstybės tarnautojo santykio su įstaiga, kurioje jis tarnauja; VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas teisėjams netaikytinas. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Darbo kodekso nuostatą, nustatančią, kad priteistina neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi neviršyti 3 metų termino. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai pažymėjo, jog pareiškėjui yra priteistina darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Iš byloje esančios atsakovo pateiktos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį matyti, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui buvo neišmokėta 6 850,52 Lt. Todėl teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą nutarė pakeisti, pareiškėjui priteisiant 6 850,52 Lt dydžio neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Teismas pažymėjo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.
IV.
Pareiškėjas 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-1884/2010 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui; pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį dalyje dėl priteistinos sumos dydžio ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 9 118,85 Lt darbo užmokesčio nepriemoką. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas, nustatydamas priteistiną sumą, rėmėsi atsakovo Viešosios policijos apsaugos tarnybos 2009 m. liepos 3 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 120‑PAZ1-1061. Pagal šią pažymą (eilutėje „Ribojimas 70 %“) laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. priteistina suma 6 702,37 Lt.
2. Iš teismui pateiktos pažymos Nr. 120‑PAZ1-1061 „Apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį“ matyti, kad pareiškėjo 2004 – 2006 metais dirbtas viršvalandinis darbas buvo perskaičiuotas tik 2007 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Tačiau minėtam įsiskolinimui buvo pritaikytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje numatytas 70 procentų ribojimas, dėl ko buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis už 2004 – 2006 metais dirbtą viršvalandinį darbą (eilutėje „Perskaičiavimo ribojimas“). Taigi pareiškėjas galėjo sužinoti apie jam neišmokėtą darbo užmokestį už aptariamą viršvalandinį darbą ne anksčiau kaip 2007 m. rugpjūčio mėnesį (iš pridedamų mėnesinių darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelių matyti, kada de facto buvo taikyti 70 proc. ribojimai). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju jam už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. turėjo būti papildomai priteista 2 416,48 Lt suma. Iš viso darbo užmokesčio nepriemoka sudaro 6 702,37 Lt + 2 416,48 Lt = 9118,85 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis yra be pagrįstų motyvų.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Vertinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, būtina atsižvelgti į tai, jog proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P8‑61/2005 ir kt. )
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartyje išdėstytų motyvų yra aišku, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teismų praktika bei Darbo kodekso 298 straipsniu, padarė išvadą, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, todėl pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Apskaičiuodamas darbo užmokesčio nepriemoką teismas rėmėsi 2009 m. liepos 3 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 120-PAZ1-1061. Darytina išvada, kad tokia teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Kolegijos vertinimu, iš prašymo atnaujinti procesą turinio akivaizdu, kad jame iš esmės keliamas klausimas ne dėl motyvų teismo nutartyje nebuvimo, o pareiškėjas siekia, kad teismas iš naujo įvertintų įrodymus ir jam būtų priteista priemoka už nesumokėtus viršvalandžius ir už 2004 m. bei 2005 m., t. y. dėstomi argumentai, dėl kurių asmuo nesutinka su padarytomis išvadomis. Tačiau pagrindo proceso atnaujinimui pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą tokiu atveju nėra.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A575-1884/2010 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. A. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-1884/2010 pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Nutartis neskundžiama.