Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Kiaurakytės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės, Vidos Stonkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Bėgma atstovams R.Z., advokatei Linai Šimei, pareiškėjui A.M.,

atsakovių Kretingos rajono savivaldybės, Kretingos rajono savivaldybės administracijos atstovei Virginijai Šoblinskienei, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Kretingos skyriaus, atstovei Daliai Vaičikauskaitei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarosios akcinės bendrovės Kartografiniai projektai atstovui E.P., J.Š., A.Š., S.V., D.S.- V., D.V.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės Bėgma, A.M. skundą atsakovams Kretingos rajono savivaldybei, Kretingos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Kretingos skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei Kartografiniai projektai, J.Š., A.Š., S.V., D.S.-V., D.V. dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, sprendimų panaikinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, nuostolių atlyginimo priteismo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Dėl prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) redakcijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) nustatyta, jog planavimo organizatoriai apie parengtą teritorijų planavimo dokumentą, susipažinimo su juo, svarstymo tvarką, vietą ir laiką turi paskelbti spaudoje ir sprendimą rengti teritorijų planavimo dokumentą priėmusios valstybės institucijos ar savivaldybės interneto tinklalapyje. Patvirtintas detalusis planas, pagal nagrinėjamu atveju aktualią Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) nuostatą, įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje. Patvirtintas detalusis planas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo patvirtinimo dienos.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad, kai įstatyme numatytas tam tikro akto viešas paskelbimas, terminas skundui paduoti paprastai pradedamas skaičiuoti, kai baigiamos visos teisės norminiuose aktuose numatytos privalomos skundžiamo atsakovo sprendimo viešo paskelbimo procedūros. Administracinėje byloje Nr. AS63-212/2009 teisėjų kolegija pabrėžė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalis numato privalomą patvirtinto detaliojo plano viešą paskelbimą, o tai yra reikšmingas teisinis aspektas, lemiantis, jog skundo dėl akto, kuriuo patvirtintas detalusis planas, padavimo terminas paprastai turi būti skaičiuojamas nuo tokio akto viešo paskelbimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-212/2009). Šiuo aspektu paminėtina ir 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012, kurioje teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiamo sprendimo viešas paskelbimas internetiniame tinklalapyje ir visuomenės informavimo priemonėse yra objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo termino pradžia.

Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog paprastai asmens sužinojimo apie patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą data, nuo kurios turi būti skaičiuojama termino kreiptis į teismą eigos pradžia, yra sprendimo, kuriuo minėti dokumentai patvirtinti, viešo paskelbimo momentas (pvz., 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-212/2009; 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-668/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 30 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas. Administracinė jurisprudencija Nr. 17, 2009 m.).

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, kartu įvertinant, ar asmens skundas buvo paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė jam laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi sandoris yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).

Sprendžiant dėl nuomos sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, reikia atsižvelgti į CK 6.225 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).

Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomą, aiškinimo ir taikymo klausimus, yra pažymėta, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Jis riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-313/2016 30 punktą; 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-640-611/2015; 2013 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013).

CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.

Žemės nuomos teisinius santykius ir valstybinės žemės pardavimo ar nuomos sutarties sudarymo, pakeitimo, nutraukimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas bei Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinimo“.

Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis instituto paskirtis – sudaryti sąlygas pastatų savininkams – nuomininkams – užtikrinti tinkamą jų valdomų statinių ar įrenginių eksploataciją (Žemės įstatymo 9 straipsnis, CK 6.551 straipsnio 2 dalis).

Sistemiškai aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad statinių ar įrenginių buvimas atitinkamame valstybinės žemės sklype ir žemės sklypo naudojimas jiems eksploatuoti yra būtina tokios valstybinės žemės nuomos sąlyga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2015 ir joje nurodytą ankstesnę kasacinio

Asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jos realiu faktiniu naudojimu atitinkamam konkrečiam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2007; 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2015).

Ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šiam pastatui naudoti reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę; savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014).

Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T2-172 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Kretingos m., detaliojo plano tvirtinimo“ buvo patvirtintas žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Kretingos m., detalusis planas. Planavimo tikslai – 0,7646 ha ploto žemės sklypų padalinimas į du sklypus, padalinto sklypo, kurio plotas 0,6520 ha, naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimas į gyvenamąją teritoriją mažaaukščių namų statybai.

Pažymėtina, jog Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. T2-172 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kretingos m., detaliojo plano tvirtinimo“ pats savaime materialinių teisinių santykių nesukūrė, tik sudarė prielaidą jiems atsirasti.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. (14SK-1639-(14.14.110) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kretingos m., Kretingos r. sav., pertvarkymo padalijimo būdu ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ 0,1126 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), Kretingos m., padalijimo būdu buvo pertvarkytas į du žemės sklypus, patvirtinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kretingos m., kadastro duomenys, nustatyti pagal S. U. geodezinių darbų įmonės 2010 m. vasario 2 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą.

2016 m. sausio 28 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi Nr. 14SŽN-17-(14.14.55.) 0,1126 ha ploto valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), išnuomotas pareiškėjui A.M. 30 metų terminui.

Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog pareiškėjo A.M. esančio pastato-parduotuvės su gyvenamosiomis patalpomis pagrindinė naudojimo paskirtis – prekybos.

Įvertinus tai, jog Nekilnojamojo turto registre įregistruoto 0,1126 ha žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) Kretinga, naudojimo paskirtis - kita, žemės sklypo naudojimo būdas - komercinės paskirties objektų teritorijos, darytina išvada, jog sudarydamas 2016 m. sausio 28 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 14SŽN-17-(14.14.55.), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyrius pagrįstai vadovavosi imperatyviomis Žemės įstatymo bei Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis.

Kadangi Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. T2-172 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Kretingos m., detalusis planas, nėra panaikintas, skundo reikalavimas pripažinti negaliojančia 2016 m. sausio 28 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 14SŽN-17-(14.14.55.) laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas.

Dėl Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 2 d. rašto Nr. (4.1.9)-D3-5040 „Dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo“ pagrįstumo ir teisėtumo

Nustatyta, jog 2017 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjai kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybės administraciją su prašymu „Dėl inicijavimo sutarties sudarymo“, kuriuo buvo prašoma inicijuoti Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T2-172 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kretingos m., detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano keitimo procedūrą, iš esmės siekiant pakeisti žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Kretingos m., naudojimo būdą iš gyvenamųjų teritorijų mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai į komercinės paskirties objektų teritorijos bei pakeisti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kretingos m., naudojimo būdą iš komercinės paskirties objektų teritorijos į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

Atsakydama į pareiškėjų 2017 m. rugsėjo 18 d. prašymą, atsakovė Kretingos rajono savivaldybės administracija 2017 m. spalio 2 d. rašte Nr. (4.1.9)-D 3-5040 „Dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo“ nurodė, jog Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T2-172 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kretingos m., detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano keitimas bus galimas, galutinai įgyvendinus jo sprendinius. Pažymėta, jog įgyvendinus Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T2-172 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kretingos m., detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sprendinius, jo keitimo metu bus galimas įsiterpusios valstybinės žemės prisijungimas ir teritorijos naudojimo reglamentų nustatytas bei žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Kretingos m., žemės naudojimo paskirties iš komercinės paskirties objektų teritorijos į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos keitimas. Nurodyta, kad naudojimo būdo iš gyvenamųjų teritorijų mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai į komercinės paskirties objektų teritorijos žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Kretingos m. keitimas negalimas, nes vadovaujantis Kretingos miesto bendruoju planu, teritorija, į kurią patenka žemės sklypas, žymima kaip esami urbanizuoti plotai, kur vyraujančia teritorijos funkcija yra gyvenamosios paskirties žemės sklypai.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-01-02 įsakymu Nr.D1-8 (toliau - ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1265 patvirtintas Pasiūlymų teikimo dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo tvarkos aprašas (toliau - ir Aprašas) .

Žemės įstatymo 24 straipsnyje reglamentuota pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarka. Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje arba urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį priima detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą tvirtinanti institucija kartu su sprendimu patvirtinti detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą. Pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo tvarką nustato Vyriausybė (straipsnio 2 dalis). Pagal sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, taip pat tais atvejais, kai nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties pagal teritorijų planavimo dokumentus keičiamas žemės sklypo naudojimo būdas ar pobūdis, tokį sprendimą priėmusi institucija perskaičiuoja žemės sklypo vertę ir žemės savininko ar valstybinės žemės patikėtinių prašymu patikslinami Nekilnojamojo turto kadastro duomenys ir įrašai Nekilnojamojo turto registre (straipsnio 4 dalis). Žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi ir keičiami pagal teritorijų planavimo dokumentus. Žemės sklypams nustatomi šio Įstatymo 25–29 straipsniuose nurodyti žemės naudojimo būdai. Žemės naudojimo būdų turinį nustato Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos (straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtino Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris reglamentuoja pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymą formuojant naujus žemės sklypus ir suformuotų ar pertvarkytų žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimą.

Aprašo 10 punkte nurodyta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis keičiama Tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo, savivaldybės tarybos arba jos įgalioto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal parengtus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams, žemės konsolidacijos, kaimo plėtros žemėtvarkos, žemės reformos žemėtvarkos projektus ir detaliuosius planus. Sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį priimamas kartu su sprendimu patvirtinti teritorijų planavimo dokumentą.

Teritorijų planavimas – pagal Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų įstatymų, taip pat jų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus vykdomas procesas, kuriuo siekiama darnaus teritorijų vystymo ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės ir privačių interesų suderinimą (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 3 d.).

Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad detalieji planai rengiami savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens, jeigu jie parengti, bendruosiuose planuose nustatytose urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose, kai numatomas teritorijos vystymas ir (ar) kai urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose keičiamas teritorijos naudojimo reglamentas (išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus). Detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis). Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte pažymėta, kad detaliuosiuose planuose pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles detalizuojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas, nustatomas fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms privalomas teritorijos naudojimo reglamentas: teritorijos naudojimo tipas, atitinkantis vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas, arba konkreti pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, konkretūs žemės naudojimo būdai. Konkretūs žemės sklypo ar jo dalies žemės naudojimo būdai pagal detaliajame plane patvirtintą teritorijos naudojimo tipą nustatomi tvirtinant detalųjį planą, o kitais galimais žemės naudojimo būdais keičiami savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu Vyriausybės nustatyta tvarka informuojant visuomenę (Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalis) .

Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, tame tarpe – ir detalieji planai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 2 d., 5 str. 2 d. 3 p.), keičiami sprendimą rengti atitinkamą dokumentą priėmusios valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu dėl dokumento keitimo, taikant šiame Teritorijų planavimo įstatyme numatytą teritorijų planavimo procesą ir tą pačią dokumento tvirtinimo procedūrą (Teritorijų planavimo įstatymo 28 str. 1 d.). Sprendimą dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumento koregavimo priima planavimo organizatorius. Fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ar jų padaliniai, kitos organizacijos ar jų padaliniai turi iniciatyvos teisę siūlyti planavimo organizatoriui koreguoti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentą šio įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka (Teritorijų planavimo įstatymo 28 str. 2 d.). Taisyklių Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai keičiami tais atvejais, kai sprendimą rengti atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą priėmusios valstybės ar savivaldybės institucijos nusprendžia iš esmės keisti kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinius ar kai planuojami keisti sprendiniai susiję su visuomenės (viešuoju) interesu. Taisyklių 315 punkte reglamentuota, kad detaliojo plano sprendinių esmė keičiama, kai numatomiems detaliojo plano sprendiniams turi būti keičiami planavimo tikslai ir uždaviniai. Konkrečiu atveju planavimo organizatorius nusprendžia, ar detalusis planas turi būti keičiamas, ar jo sprendiniai gali būti koreguojami. Teritorijų planavimo tikslai nurodyti Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Kompleksinio teritorijų planavimo tikslai kituose teisės aktuose nenustatomi (Teritorijų planavimo įstatymo 3 str. 3 d.). Nustatant konkrečios teritorijos planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, geografinę padėtį, geologines sąlygas, esamas urbanistines, inžinerines, susisiekimo, agrarines sistemas, žemės ir kito nekilnojamojo turto valdytojų, naudotojų ir trečiųjų asmenų interesus ir teises, architektūros, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, gamtos apsaugos, paveldosaugos reikalavimus, valstybės ir viešojo saugumo, gynybos ir kitus poreikius (Teritorijų planavimo įstatymo 3 str. 2 d.). Fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ar jų padaliniai, kitos organizacijos ar jų padaliniai turi planavimo iniciatyvos teisę (toliau – ir planavimo iniciatoriai) ir gali Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis tik savo valia ir sprendimu teikti savivaldybei ar kitų įstatymų nustatytiems specialiojo teritorijų planavimo organizatoriams pasiūlymus dėl vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo ar koregavimo ir (ar) finansavimo. Savivaldybės administracijos direktorius ar kitų įstatymų nustatyti specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai per 10 darbo dienų privalo priimti sprendimą dėl pasiūlymo arba motyvuotai atmesti pasiūlymą. Savivaldybės administracijos direktorius ar kitų įstatymų nustatyti specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai neturi teisės reikalauti naudotis iniciatyvos teise, kai šiame įstatyme nustatytais atvejais numatytai veiklai įgyvendinti teritorijų planavimas nereikalingas. Priėmus sprendimą rengti, keisti ar koreguoti siūlomą teritorijų planavimo dokumentą, planavimo iniciatoriai su savivaldybės administracijos direktoriumi ar kitų įstatymų nustatytu specialiojo teritorijų planavimo organizatoriumi Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis sudaro teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį, numatančią teritorijų planavimo dokumento rengimą, keitimą, koregavimą ir (ar) finansavimą (jeigu kitokia teritorijų planavimo dokumentų finansavimo tvarka nenustatyta kituose specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose). Teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartis skelbiama viešai savivaldybės ar kitų įstatymų nustatyto specialiojo teritorijų planavimo organizatoriaus interneto svetainėje (Teritorijų planavimo įstatymo 6 str. 3 d.). Pasiūlymų teikimo dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr.1265, kuris taikomas ir iki jo įsigaliojimo patvirtintų vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų keitimui ar koregavimui ir (ar) šių procesų finansavimui (Aprašo 1 p.), nustato, kad planavimo iniciatoriaus pasiūlyme dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo nurodomi planavimo tikslai, planuojamos teritorijos vieta: adresas arba geografinės koordinatės (jeigu planuojama teritorija nėra adreso objektas), preliminarus plotas, pridedama siūlomos planuoti teritorijos schema. Taigi, asmenys, turintys planavimo iniciatyvos teisę ir galintys Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis savo valia ir sprendimu teikti savivaldybei pasiūlymus dėl vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo ar koregavimo ir (ar) finansavimo, turi nurodyti teritorijos, dėl kurios planavimo kreipiasi, planavimo tikslus tam, kad savivaldybės administracijos direktorius, organizuojantis teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derinimą, tikrinimą, viešinimo procedūras ir teikimą tvirtinti, galėtų, jį įvertinęs, priimti sprendimą jį tenkinti arba motyvuotai atmesti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 34 d., 6 str. 3 d.). Pažymėtina, kad detalieji planai pradedami rengti savivaldybės administracijos direktoriui priėmus sprendimą dėl detaliojo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų (Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 5 d.).

Dėl nuostolių atlyginimo

Sprendžiant valdžios institucijos veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju nustatoma, kokios jos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Pažymėtina, kad neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-321/2010).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, instituto samprata suponuoja, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, valstybės institucijų veiksmai turėtų būti įvertintu jų teisėtumo aspektu. Viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimus turi laikytis ne tik specialiuosiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tačiau ir kitų reikalavimų, kurių jis turi laikytis, vykdydamas jam priskirtas funkcijas ir kurių nesilaikymas taip pat sudarytų pagrindą išvadai dėl veiksmų neteisėtumo. Vieni iš tokių reikalavimų yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme.

Siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą atsakovo veiksmų ir sprendimų yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams, tampa galutiniais, nebegalėtų būti ginčijami. Šiuo atveju atsakovo veiksmų ir sprendimų rengiant detalųjį planą nagrinėjimas specialiųjų teisės normų aspektu iš esmės reikštų, kad yra sprendžiamas ginčas dėl akto bei veiksmų, dėl kurių yra pasibaigę kreipimosi į teismą terminai ir tokiu būdu būtų pažeidžiamas teisinio stabilumo principas.

Šiuo konkrečiu atveju manytina, kad asmuo turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu bus nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos, dėl veiksmų, kurie yra susiję su bendromis atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigomis. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant atsakovo veiksmų neteisėtumo klausimą jie nagrinėti Viešojo administravimo įstatymo aspektu.

Turtinė ir neturtinė žala nėra preziumuojama, todėl jų atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės, neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Taigi šiuo atveju pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų ir prašoma atlyginti žala gali būti priteista tik nustačius visas CK 6.271straipsnyje numatytas sąlygas.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146?1897/2008; kt.) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas sąlygiškai dalijamas į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (lot. būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011; kt.). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Pažymėtina, kad dažnai nuostolius lemia ir objektyvūs, t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai.

Pareiškėja UAB Bėgma nurodo, jog prašomus priteisti nuostolius, pasireiškiančius išlaidomis už transporto priemonių remonto paslaugas, statinių vertės sumažėjimu, ji patyrė dėl neteisėtų Detaliojo plano sprendinių, kuriais be kita ko buvo grindžiamas atsisakymas išduoti sąlygas remonto, griovimo, naujos statybos projektų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Kretingos m., rengimui.

Kadangi Detalusis planas nėra nuginčytas, vertintina, jog atsisakymas pareiškėjai išduoti sąlygas remonto, griovimo, naujos statybos projektų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), rengimui negali būti laikytinas neteisėtu, todėl skunde nurodyti atsakovės padaryti pažeidimai negali būti laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl reikalavimas iš atsakovės priteisti 44 757,54 Eur nuostolių netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja UAB Bėgma prašo iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento jai priteisti 3611,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog proceso šalis, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ir nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktuali 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). ). Rekomendacijų 8 punkte yra nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už atitinkamas (konkrečiai įvardytas) advokato teisinių paslaugų rūšis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus. Teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, o suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų paskaičiavimą ir pagrindimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009). Taigi teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas. Prašymui atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat taikomi ir bendrieji teisės principai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-68/2010). Minėta proporcija, jei įmanoma, dažniausiai nustatoma kaip matematinis tenkintos (atmestos) skundo reikalavimo dalies santykis su visais skunde keltais materialiniais teisiniais reikalavimais ir išreiškiama dalimis arba procentais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-457/2011, 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-144/2012).

Atsižvelgiant į aplinkybę, jog pareiškėjų skundas buvo patenkintas iš dalies, laikytina, kad pareiškėja UAB Bėgma įgijo teisę ne į visų, o tik į dalies patirtų bei įrodymais pagrįstų išlaidų atlyginimą.

2017 m. kovo 10 d. atstovavimo sutartis patvirtina, jog pareiškėją UAB Bėgma atstovavo advokatų kontoros „AVERUS“ advokatė Lina Šimė.

Pareiškėjos UAB Bėgma prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pažymėta, kad bylinėjimosi išlaidos susidėjo iš skundų rengimo, taikos sutarties parengimo, ieškinio parengimo, pasirengimo teismo posėdžiams, pareiškėjos atstovavimo teismo posėdžiuose ir kitų šioje byloje teiktų teisinių paslaugų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo nurodyta taikos sutartis, sudaryta tarp pareiškėjų UAB Bėgma ir A.M., kuri buvo patvirtinta 2017 m. rugpjūčio 17 d. Kretingos rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1475-666/2017, nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovės UAB Bėgma ieškinį atsakovui A.M., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kretingos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriui, UAB Geometra dėl teisės atlikti veiksmus be atsakovo sutikimo pripažinimo.

Kadangi vertintina, jog UAB Bėgma prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo neatitinka ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nėra tinkamai detalizuotas, nėra aišku, kokių procesų metu patirtas išlaidas prašoma atlyginti, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo paliktinas nenagrinėtu.

Atkreiptinas dėmesys, jog atliekant patirtų išlaidų detalizavimą, turėtų būti atsižvelgiama į administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu patenkintų materialinių teisinių reikalavimų apimtį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Skundą patenkinti iš dalies.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 2 d. raštą Nr. (4.1.9)-D3-5040 „Dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo“ panaikinti ir Kretingos rajono savivaldybės administraciją įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjų UAB Bėgma ir A.M. 2017 m. rugsėjo 14 d. prašymą „Dėl inicijavimo sutarties sudarymo“.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.