Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-02-24 · Administracinė byla Nr. I-3150-596/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-02-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2015-05-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2015-06-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-02-24
Bylos Nr.
I-3150-596/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01006-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Milda Vainienė, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
UAB „Insep“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
R. D.
Kategorijos
  • 9.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3150-596/2015Proceso Nr. 3-61-3-01006-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 9.3.7; 9.10; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Mildos Vainienės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos UAB „Insep“ atstovams Marekui Lipnevičiui (Marek Lipnevič), Agatai Šeporaitienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal UAB „Insep“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. D. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Insep“ skunde prašo teismo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013-10-31 sprendimą Nr. (18.3-31-2)-RM-6997; 2) įpareigoti atsakovę pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 32 str. 2 d. nuostatas apmokestinti R. D. pridėtinės vertės mokesčiu. Nurodo, kad 2011-07-15 iš trečiojo suinteresuoto asmens R. D. įsigijo 2 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Žemės sklypo pardavimo metu buvo parengtas teritorijos detaliojo plano projektas, kuriame numatoma keisti žemės naudojimo būdą ir leisti statyti namus. Sklypo pardavimo metu visuotinai buvo žinoma, kad parduodamame sklype bus vykdomos statybos. R. D. nėra pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojas, tačiau pagal PVMĮ 32 str. 2 d. turėjo prievolę nuo žemės sklypo pardavimo sumos išskirti bei sumokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), o pareiškėjai atsirado teisė įtraukti žemės sklypo pirkimo sumą į PVM ataskaitą bei į atitinkamą PVM mokesčio sumos atskaitymą, tačiau R. D. PVM sąskaitos faktūros neišrašė. Pareiškėja 2013-07-01 kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI) su prašymu pateikti informaciją dėl R. D. žemės sklypo pardavimo sandorio sumos deklaravimo ir PVM sumokėjimo į biudžetą, tačiau Vilniaus AVMI tokios informacijos nepateikė. Pareiškėja 2013-10-11 pakartotinai kreipėsi į VMI prie FM su prašymu įpareigoti R. D. žemės sklypo sandorį įforminti PVM sąskaita. VMI prie FM 2013-10-31 sprendimu atsisakė duoti nurodymą R. D. žemės sklypo pardavimo sandorį įforminti PVM sąskaita faktūra, kadangi R. D. nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju. Mano, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustatytų reikalavimų.

Pažymėjo, kad mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad tinkamai būtų mokami mokesčiai ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia, todėl siekiant nustatyti, ar žemės pardavimas turėjo būti apmokestinamas PVM, turėjo nustatyti ne tik ar tokį žemės pardavimą atliko apmokestinamasis asmuo, bet ir tai, ar žemės sklypo pardavimas yra „žemės statyboms“ tiekimas, patenkantis į bendrą PVM sistemą. Dėl mokesčių administratoriaus veiksmų buvo pažeista pareiškėjos teisė į PVM atskaitą. Pareiškėja taip pat prašo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (b. l. 43-46).

Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamiesi jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė VMI prie FM su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ginčijamas VMI prie FM 2013-10-31 raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Rašte yra išdėstyta VMI prie FM nuomonė mokesčių įstatymų ar kitų teisės aktų reglamentuojamais klausimais, jis negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu ir skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pareiškėja skunde nekelia klausimo, kad R. D. žemės sklypo pardavimo momentu nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju. PVMĮ 79 str. 1 d. nustato, kad įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikią jo vardu įformintų šių prekių ar paslaugų pirkėjas arba trečiasis asmuo. Šiuo atveju iš PVMĮ nuostatų daro išvadą, kad išrašyti PVM sąskaitas faktūras ir jose išskirti PVM gali tik PVM mokėtojais įsiregistravę apmokestinamieji asmenys. R. D., nebūdamas PVM mokėtoju, negalėjo išrašyti parduodamo žemės sklypo PVM sąskaitos faktūros ir joje apskaičiuoti pardavimo PVM. Dėl nurodytų priežasčių VMI prie FM neturi įgalinimų įpareigoti R. D. išrašyti PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 84-85).

Atsakovė papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2014-07-29 -2014-12-17 atliko R. D. ir E. D. mokestinį tyrimą, kurio metu vertino ir galimą PVM prievolę už žemės sklypo pardavimą. Atlikus mokestinį tyrimą, tame tarpe ir dėl žemės sklypo pardavimo, buvo nustatyta, kad R. D. per ginčo laikotarpį daugiau jokio nekilnojamojo turto nepardavė, nesiėmė jokių veiksmų, kad pagal patvirtintą detalųjį planą žemės sklypas būtų padalintas į atskirus sklypus, jis neatliko jokių aktyvių veiksmų dėl sklypo parengimo darbų, be kurių statyba realiai negalima. Todėl R. D. žemės sklypo pardavimas laikomas atsitiktiniu sandoriu, kuris nelaikomas ekonomine veikla, nors žemės sklypas PVM tikslais ir laikomas žeme statyboms, tokio sklypo pardavimas nėra PVM objektas ir negali būti apmokestinamas PVM. Pažymėjo, kad netgi ir tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad žemės sklypo pardavimas yra ekonominė veikla ir pagal PVMĮ būtų apskaičiuota šio sklypo pardavimo PVM suma, pareiškėjas, neturėdamas išrašytos PVM sąskaitos faktūros ar kito dokumento, kuriame būtų išskirta PVM suma, kaip nustatyta PVMĮ 64 str. 1 d., neturėtų teisės įtraukti į PVM atskaitą. Pareiškėjas, sudarydamas žemės pirkimo-pardavimo sutartį su R. D., turėjo žinoti ir įvertinti, kad sklypą perka iš PVM mokėtoju neįsiregistravusio asmens, PVM sąskaita jam nebus išrašyta ir jis negalės pasinaudoti teise į pirkimo PVM atskaitą (b. l. 104-108).

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad žemės sklypo pardavimo metui jis nebuvo PVM mokėtojas ir neturėjo prievolės registruotis PVM mokėtoju. Remiantis teisės aktų nuostatomis, norint apmokestinti žemės sklypo pardavimą kaip PVM objektą, turėjo būti surinkti įrodymai, kad jis žemės sklypą pardavė ne pirmą kartą arba ruošiasi ir ateityje užsiimti tokia veikla. Tačiau tokių duomenų ir įrodymų byloje nėra, kadangi sklypas buvo parduotas tik vienintelį kartą (sudarant žemės pirkimo-pardavimo sandorį su pareiškėja). Be to, 2011-07-15 pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas žemės ūkio paskirties sklypas nebuvo „žemė statyboms“, todėl šis sandoris turi būti laikomas neapmokestinamu PVM žemės pardavimu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apmokestinimas PVM galimas esant nustatytoms 2 sąlygoms: žemė turi būti parduota statyboms ir žemės statyboms tiekimą turi atlikti apmokestinamasis asmuo. Šiuo atveju tokių sąlygų nėra, todėl sandoris nepatenka į apmokestinamųjų PVM. Pažymėjo, kad žemės pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu žemės paskirtis buvo „žemės ūkio“, sklypas buvo 2 ha ploto ir nebuvo padalintas į atskirus sklypus, šią aplinkybę patvirtina Nekilnojamojo turto registro išrašas. Nors 2007-10-26 ir buvo priimtas sprendimas patvirtinti detalųjį planą, tačiau R. D. nerodė iniciatyvos pabaigti žemės paskirties keitimo procedūros, neatliko geodezinių matavimų, paskirties keitimas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, netgi praėjus 4 metams po detaliojo plano patvirtinimo, sklypo paskirtis nebuvo pakeista, tarpinių sklypo perleidimo nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja užsiima baldų gamyba ir prekyba, todėl jis negalėjo žinoti ir objektyviai tikėtis, kad pareiškėja galėtų pirkti sklypą su galimybe statyti 14 mažaaukščių gyvenamųjų namų. Pareiškėja yra juridinis asmuo, todėl jai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, ji pati prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį turėjo pasidomėti savo prievolėmis mokesčių atžvilgiu. Be to, pareiškėja sandorio PVM pradėjo domėtis praėjus 2 metams nuo sutarties pasirašymo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas suformuluotas netinkamai (b. l. 75-81). Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 3630 Lt (b.l. 126-127).

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje dėl rašto panaikinimo nutrauktina, skundas dalyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmestinas.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2011-07-15 pirkimo – pardavimo sutartimi trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. už 400 000 Lt pardavė pareiškėjai UAB „Insep“ 2 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (toliau – Žemės sklypas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio detalusis planas buvo patvirtintas 2007-10-26 Vilniaus rajono savivaldybės sprendimu Nr. T3-315 (b. l. 33-40, 137-139). 2013-10-11 pareiškėja pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai raštą „Dėl teisės iš ūkio subjekto gauti PVM sąskaitą faktūrą“, kuriuo prašė įpareigoti R. D. žemės sklypo pardavimo sandorį įforminti PVM sąskaita faktūra (b.l. 87). Valstybinė mokesčių inspekcija 2013-10-31 raštu Nr. (18.3-31-2)-RM-6887 „Dėl teisės iš ūkio subjekto gauti PVM sąskaitą faktūrą“ informavo pareiškėją, kad mokesčių administratorius gali duoti nurodymą R. D. žemės sklypo pardavimo sandorį įforminti PVM sąskaita faktūra tik atlikus jo mokestinį patikrinimą ar mokestinį tyrimą ir nustačius atitinkamus pažeidimus, tačiau kadangi minėtas asmuo nėra ir nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, tokio nurodymo net ir atlikus jo mokestinį patikrinimą ar mokestinį tyrimą mokesčių administratorius negalėtų duoti (b.l. 12-13). Nesutikdama su šiuo atsakymu, pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama jį panaikinti ir įpareigoti atsakovę apmokestinti R. D. PVM mokesčiu pagal PVMĮ 32 str. 2 d. nuostatas.

Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013-10-31 rašto Nr. (18.3-31-2)-RM-6887 „Dėl teisės iš ūkio subjekto gauti PVM sąskaitą faktūrą“ panaikinimo

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d. administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 1 p.). Minėto įstatymo 22 str. 1 d. taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. ABTĮ 2 str. 14 d. nurodyta, jog individualus teisės aktas yra vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (teisės aktas – tai valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Tuo atveju, jei suinteresuotam subjektui aiškinama, kaip vienokiu ar kitokiu atveju taikytini teisės aktai, teikiama informacija, tai iš čia kildinami reikalavimai laikytini nepriskirtinais administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A7-121/2004, Nr. A556-308/2009). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Pareiškėjos atsakovei 2013-10-11 pateiktas raštas vertintinas kaip pranešimas apie kito asmens - R. D. galimai padarytus mokesčių įstatymo pažeidimus ir/ar mokesčių vengimo atvejus, bei prašymas, kuriuo mokesčių mokėtoja UAB „Insep“ siekia įgyvendinti savo teises ir pareigas. Teismo vertinimu, atsakovė atsakydama į šį prašymą, priėmė ne administracinį sprendimą, o pateikė atsakymą, kaip tai numato Asmenų aptarnavimo valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklės, patvirtintos 2007-12-17 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-77 (toliau – ir Asmenų aptarnavimo VMI taisyklės). Nors pareiškėja šį raštą įvardija kaip administracinį aktą, teismo vertinimu, jis laikytinas ne individualiu administraciniu aktu, nes jame nėra išreikšta VMI valia, pareiškėjos atžvilgiu nėra imperatyviai suformuluotų jai privalomų elgesio taisyklių, jos teisių bei pareigų. Skundžiamas raštas vertintinas kaip informacinio pobūdžio ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis pagrįstas atsakymas į mokesčių mokėtojos UAB „Insep“ pranešimą, kuriame išdėstyta VMI prie LR FM nuomonė mokesčių įstatymų reglamentuojamais klausimais bei priežastys, dėl kurių R. D. neturi teisės įvykusio žemės sklypo pardavimo sandorio įforminti PVM sąskaita faktūra, o VMI – duoti tokio pobūdžio nurodymo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, todėl nelaikytinas valiniu viešojo administravimo subjekto patvarkymu pareiškėjai, kuris būtų pagrindas administraciniams teisiniams santykiams atsirasti, pasibaigti ar pasikeisti, dėl ko pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas. Kadangi teisminis procesas pagal šį pareiškėjos skundo reikalavimą negalėjo būti pradėtas, byla dalyje dėl VMI prie LR FM 2013-10-31 rašto Nr. (18.3-31-2)-RM-6887 panaikinimo nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).

Nors ir pripažinus, jog skundžiamas raštas yra tik informacinio pobūdžio, pasisakytina dėl jame pateiktos informacijos teisingumo. Pagal PVMĮ nuostatas PVM mokėtoju yra laikomas asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatyta prievolė apskaičiuoti ir mokėti PVM ir kuris mokesčių administratoriaus yra įregistruotas mokesčių mokėtoju. Šio įstatymo 79 str. 1 d. nustato, kad įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį prekių tiekimą ir paslaugų teikimą jo vardu įformintų šių prekių ar paslaugų gavėjas arba trečiasis asmuo. Taigi įstatymas nustato, jog prekių tiekimo ir paslaugų teikimo faktą PVM sąskaita faktūra privalo įforminti apmokestinamasis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsiregistravęs PVM mokėtoju. Byloje ginčo dėl to, jog R. D. žemės sklypo pardavimo sandorio metu nebuvo ir šiuo metu nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju, nėra. Taigi, nebūdamas PVM mokėtoju, jis išrašyti PVM sąskaitos faktūros už pareiškėjai parduotą žemės sklypą negalėjo, nes, kaip minėta, įforminti prekių tiekimą ir paslaugų teikimą PVM sąskaita faktūra gali tik pats PVM mokėtojas (arba užtikrinti, jog tai atliktų prekių ar paslaugų gavėjas arba trečiasis asmuo). Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad VMI prie LR FM, veikdama savo kompetencijos ribose ir vadovaudamasi Asmenų aptarnavimo VMI taisyklėmis, pateikė pareiškėjai teisingą ir išsamią informaciją apie tai, kad R. D. nėra ir nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, todėl įvykusio žemės sklypo tiekimo sandorio įforminti PVM sąskaita faktūra neturi teisės.

Dėl reikalavimo įpareigoti centrinį mokesčių administratorių pagal PVMĮ 32 str. 2 d. nuostatas apmokestinti R. D. PVM mokesčiu

Pareiškėja grįsdama šį savo reikalavimą skunde nurodė, kad nors P. D. nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju, tačiau jis turėjo prievolę nuo žemės sklypo pardavimo kainos sumos išskirti bei sumokėti PVM, kadangi pagal PVMĮ 32 str. 2 d. „žemės statyboms“ tiekimas patenka į bendros PVM sistemos apimtį, o Žemės sklypo sandorio sudarymo metu jau buvo priimtas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo pritarta šioje teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą ir leisti gyvenamųjų namų statybą, dėl ko Žemės sklypo pardavimas turėjo būti laikomas „žemės statyboms“ tiekimu, patenkančiu į bendrą PVM sistemą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja 2013-10-11 prašymu kreipdamasi į mokesčių administratorių šių aplinkybių nenurodė, todėl atsakovė neturėjo pagrindo savo atsakyme analizuoti ir teikti pareiškėjai informaciją, ar Žemės sklypo pardavimas gali būti apmokestinamas PVM pagal PVMĮ 32 str. 2 d. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėja tokius duomenis mokesčių administratoriui būtų pateikusi vėliau, todėl pareiškėja nepagrįstai reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus, dėl kurių ji pati tiesiogiai į ją nesikreipė.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal PVMĮ nuostatas fizinio asmens parduodamas žemės sklypas yra apmokestinamas PVM ir tampa PVM objektu tik tuomet, kai apmokestinimo momentu parduodamas žemės sklypas PVM tikslais laikomas žeme statyboms, ją parduodantis fizinis asmuo vykdo ekonominę veiklą, jo žemės tiekimo sandoris nėra atsitiktinis, o gautas bendras atlygis už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir/ar paslaugas per paskutinius 12 mėn. viršija registravimuisi PVM mokėtojais nustatytą sumą.

Pagal PVMĮ 32 str. 2 d. žeme statyboms laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2012-07-05 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A602-200/2012, yra konstatavusi, kad konkretus žemės sklypas gali būti priskirtas statybos sklypų kategorijai inter alia „žemei statyboms“ PVMĮ 32 str. 2 d. taikymo prasme, kai teisės aktuose nustatyto subjekto sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus specialiuosius teritorinio planavimo dokumentus ir(ar) detaliuosius planus šiame sklype esančiai žemei nustatoma tokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurios naudojimo būdas bei pobūdis leidžia šioje žemėje vykdyti statybą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal PVMĮ 14 str. įtvirtintą apmokestinimo PVM momentą, žemės sklypo pardavimo pripažinimas „žemės statybos“ tiekimu PVMĮ 32 str. 2 d. kontekste turi būti paremtas aplinkybėmis, egzistavusiomis prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo metu, o sprendžiant klausimą, ar pagal PVMĮ 32 str. 2 d. žemė turėtų būti laikoma apmokestinamu PVM objektu, turi būti vadovaujamasi: teisės aktuose nustatyto subjekto sprendimo dėl paskirties pakeitimo priėmimu; detaliojo plano patvirtinimu; detaliajam planui prilyginto teritorijų planavimo dokumento, kuriame nustatyta galimybė užstatyti sklypą bei sklypo užstatymo sąlygos, patvirtinimu; duomenų dėl žemės paskirties, naudojimo būdo ar pobūdžio, įrašymu į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą; bendrojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento patvirtinimu, o lemiamą reikšmę turi kriterijai dėl žemės paskirties nustatymo bei patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų, pagal kuriuos yra nustatytos konkrečių sklypų ar jų grupių užstatymo sąlygos, buvimas.

Ginčo dėl to, jog Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu (2011-07-08) buvo patvirtintas detalusis planas dėl jo paskirties, leidžiančios gyvenamųjų namų statybą, keitimo, nėra, todėl vadovaujantis minėtu įstatyminiu reguliavimu ir suformuota teismų praktika toks Žemės sklypas laikomas žeme statyboms, tačiau tam, kad jis taptų PVM apmokestinimo objektu, P. D. sandorio sudarymo metu turėjo vykdyti ekonominę veiklą, už kurią bendras gautas atlygis per paskutiniuosius 12 mėn. turėjo viršyti 100 000 Lt. Pagal PVMĮ 71 str. 2 d. į registravimuisi PVM mokėtoju nustatytą ribą neįskaičiuojamas atlygis, gautas už nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų tiekimą, kai jie yra atsitiktinio pobūdžio ir apmokestinamas asmuo įprastai nesiverčia tokios rūšies veikla. Pažymėtina, kad iki bylos išnagrinėjimo teisme Vilniaus AVMI atliko R. D. mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-12-31, kurio metu buvo nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu trečiasis suinteresuotas asmuo neatliko jokių kitų nekilnojamojo turto sandorių, tai yra ekonomine veikla nesivertė (b. l. 109-123). Tai duoda daryti išvadą, kad 2011-07-08 sudaryta Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis buvo atsitiktinis sandoris, todėl jo pardavimas negali būti PVM objektu.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti centrinį mokesčių administratorių pagal PVMĮ 32 str. 2 d. nuostatas apmokestinti R. D. PVM mokesčiu atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. prašo teismo priteisti 3 630 Lt (piniginės išraiškos dydis eurais – 1051,32 Eur) bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju netenkinus pareiškėjos skundo, teisę į ABTĮ 44 str. 1 d. numatytą išlaidų atlyginimą įgijo trečiasis suinteresuotas asmuo. Pagal ABTĮ 44 str. 5 d., kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 d. nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 str. 6 d., proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. LR CPK 98 str. l d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. D., kurį pagal 2014-04-29 sudarytą teisinių paslaugų sutartį Nr. 26/2014 (b. l. 82) atstovavo advokatų kontoros „Jonaitis ir partneriai“ advokatas K. J., atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 75-81), todėl jis įgijo teisę į turėtų išlaidų atlyginimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti turėtas 3 630 Lt (su PVM) bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 200 Lt už konsultacijas, 800 Lt už skundo ir jo priedų teisinę analizę ir 2 000 Lt už atsiliepimo į skundą parengimą (b. l. 126-127). PVM sąskaitoje faktūroje už teisines paslaugas nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – už procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą teisminiame nagrinėjime Vilniaus apygardos administraciniame teisme – 3 630 Lt (su PVM) (b. l. 128). R. D. už suteiktas paslaugas advokatui 2014-04-29 sumokėjo 3 630 Lt (b. l. 129).

Rekomendacijų 8 punkte įtvirtintas pavyzdinis advokato teikiamų teisinių paslaugų sąrašas ir maksimalūs užmokesčio dydžiai. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad advokato atstovavimo išlaidų sumos apskaičiuojamos taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Advokatui teikiant trečiajam suinteresuotam asmeniui teisines paslaugas galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-19 nutarimas Nr. 1543, nuo 2013-01-01 nustatęs 1 000 Lt MMA.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti išlaidas už konsultacijas ir pareiškėjos skundo su priedais analizę, tačiau tokių išlaidų atlyginimas Rekomendacijose nėra numatytas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, kai kurios Rekomendacijų 8 p. tiesiogiai neminimos teisinės paslaugos atitinkamais atvejais gali būti nelaikomos savarankiškomis ir už jų teikimą tokio pobūdžio išlaidos gali būti atskirai nepriteisiamos, teismui įvertinus bylos medžiagą ir pripažinus, kad jos įeina į atskirų paslaugų, išvardintų Rekomendacijų 8 p., apimtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-19 nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-495/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konsultacijos ir susipažinimas su pareiškėjos pateiktais dokumentais, laikytinos sudėtine atsiliepimo į skundą parengimo paslaugos dalimi, todėl išlaidos už minėtas paslaugas atskirai nepriteisiamos.

Rekomendacijų 8.2 punktas nustato, kad apskaičiuojant priteistiną atlyginimą už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį surašymą, taikomas koeficientas 3. Taigi, maksimali suma už atsiliepimo į skundą surašymą, galėtų būti priteista 3 000 Lt (1 000*3) (868,86 Eur). Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti už atsiliepimo parengimą 2 000 Lt (579,24 Eur), ši suma neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, tačiau įvertinus ginčo esmę ir apimtį, atsiliepimo į skundą turinį ir jo apimtį, trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažinama iki 450 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Nutraukti administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013-10-31 raštą Nr. (18.3-31-2)-RM-6887 „Dėl teisės iš ūkio subjekto gauti PVM sąskaitą faktūrą“.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Priteisti iš UAB „Insep“, į.k. 302338181, R. D. 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Marius BajorasMilda VainienėJolita Rasiukevičienė