Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Daiva Gadliauskienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.16.1.2.2.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. kovo 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

teismo posėdyje išnagrinėjęs kaltinamojo H. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Azerbaidžano Respublikos piliečio, gyv. (duomenys neskelbtini), turinčio aukštąjį išsilavinimą, išsituokusio, nedirbančio, neteisto, skundą dėl 2009 m. kovo 18 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria nustatytas jam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, terminas vienam mėnesiui, ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2006-05-29 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi kaltinamajam H. A. buvo paskirtas suėmimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytais pagrindais, t.y. pagrįstai manant, jog jis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir trukdyti procesui.

Šios kardomosios priemonės terminas BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu skundžiama teismo 2009-03-18 nutartimi nustatytas vienam mėnesiui. Teismas nutartyje nurodė, kad H. A. žinodamas apie teisme nagrinėjamą bylą, pakeitė savo gyvenamąją vietą ir jos nedeklaravo, apie ją teismo neinformavo ir bylos eiga nesidomėjo, šiuo metu H. A. niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, yra išsituokęs, neturi leidimo gyventi Lietuvoje ir nepagrindė savo paaiškinimo apie kartu su sugyventine auginamą mažametį sūnų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Pagal BPK 119 str. kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Suėmimas yra pati griežčiausia iš kardomųjų priemonių, ir skiriama ji gali būti tik tiksliai laikantis įstatymo, kuomet kitomis švelnesnėmis priemonėmis jau nėra galimybės pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų. BPK 122 str. 8 d. numato, kad suėmimas gali būti skiriamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Šioje baudžiamojoje byloje H. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d. ir 2 d. kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2004-10-22 iki 2005-02-24, pasinaudodamas mobiliojo ryšio telefonu ir L. A. elektroninio pašto dėžute lindal@centras.lt, siuntinėjo užgauliai žeminančio turinio elektroninius laiškus bei SMS žinutes į J. ir M. L. mobiliojo ryšio telefonus bei elektroninio pašto dėžutes ir taip užgauliai pažemino J. ir M. L.. Be to, pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. jis kaltinamas tuo, kad 2005-01-25 apie 10 val. J. L. mobiliojo telefono numerį, kartu su tikrovės neatitinkančio turinio pranešimu, patalpino Baltijos televizijos kanalu UAB (duomenys neskelbtini) leidžiamoje bėgančioje eilutėje, dėl ko J. L. į mobiliojo ryšio telefoną buvo atsiųstos nepadorios SMS žinutės ir jis patyrė didelį stresą bei sveikatos sutrikimą. Akivaizdu, kad tik už BK 154 str. 1 d. ir BK 155 str. 1 d. numatytus nusikaltimus teismas gali skirti kaltininkui laisvės atėmimą, tačiau šios bausmės dydis sankcijose neviršija 1 metų. Taigi, jau vien šis įstatymo reikalavimas uždraudžia įtariamajam ar kaltinamajam skirti suėmimą kaip kardomąją priemonę, todėl skundžiama pirmos instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta.

Kita vertus, nutartyje nurodyti teismo motyvai dėl H. A. suėmimo nėra pagrįsti byloje esančiais faktiniais duomenimis. O būtent, nutartyje nurodoma, kad jis gali slėptis nuo teismo. Tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad po baudžiamosios bylos iškėlimo teisme H. A. 2006-02-09 apie 22.44 val. išvyko į Azerbaidžaną, o į Lietuvą grįžo 2006-04-14 apie 13.53 val. Po to iš Lietuvos jis dar kartą išvyko 2006-05-02 apie 7.16 val. ir grįžo tą pačią dieną apie 21.09 val. Azerbaidžano Respublika, kurios piliečiu yra kaltinamasis, nėra Europos Sąjungos valstybė – narė, todėl H. A. netaikomos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-04-28 įsakymu Nr. 1V-143 patvirtintoje Pasienio tikrinimo tvarkoje įtvirtintos minimalaus pasienio tikrinimo procedūros. Tokiu atveju kiekvienas jo išvykimas iš Lietuvos ir atvykimas į ją turėjo būti registruojamas, tačiau duomenų apie H. A. išvykimą iš Lietuvos ar atvykimą į ją po 2006-05-02 byloje nėra (63, 105 b.l.). Tai, kad kaltinamasis nebuvo išvykęs iš Lietuvos, 2006-05-29 ir 2008-01-31 vykusių teismo posėdžių metu nurodė ir nukentėjusysis bei privatus kaltintojas J. L. (71, 130 b.l.). Be to, laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2007-07-20 kaltinamajam buvo mokama socialinė pašalpa kaip asmeniui, auginančiam vaiką iki trejų metų (86 b.l.). Taip pat 2008-08-14 jis, kartu su sugyventine G. U., susilaukė sūnaus A. U.. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad po 2006-05-02 H. A. iš Lietuvos Respublikos išvykęs nebuvo. Beje ir pats apylinkės teismas tai iš esmės pripažino pats 2008-01-31 vykusio posėdžio metu, todėl bylos, BPK 246 str. numatyta tvarka (nedalyvaujant kaltinamajam), nenagrinėjo (131 b.l.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad H. A. buvo įteikti šaukimai atvykti į 2005-10-14 vykusį taikinamąjį posėdį ir 2005-11-15 vykusį teisiamąjį posėdį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad iki jo sulaikymo 2009-03-16 kaltinamasis buvo informuotas apie jam pareikšto kaltinimo esmę ir apimtį. Todėl, įvertinus visas šias aplinkybes nėra pakankamo pagrindo manyti, kad H. A. turi akivaizdžių ketinimų vengti bylos nagrinėjimo ir slėptis nuo teismo. Atvirkščiai, gyvenimas Lietuvoje neturint leidimo čia gyventi bei jo paties siekis tokį leidimą įsigyti (jis buvo sulaikytas būtent Migracijos tarnyboje) rodo pakankamai stiprų jo norą likti Lietuvoje, o ne, vengiant teismo, bėgti iš jos.

Apylinkės teismas iš dalies teisus, kad šiuo metu H. A. niekur nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, tačiau šiuo metu darbas net ir Lietuvos Respublikos piliečiui jau tampa sunkiai įgyvendinamu siekiu. Kita vertus, iš bylos matyti, kad turėdamas galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, H. A. dirbo oficialiai (85-86 b.l.). Tai, kad jo socialiniai ryšiai Lietuvoje taip pat pakankamai stiprūs rodo ir faktas, jog 2009-03-16 jis kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, kartu su sugyventine Lietuvoje augina mažametį sūnų. Visos šios aplinkybės neduoda pakankamo pagrindo manyti, kad kaltinamasis H. A., būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo teismo ar trukdys procesui. Esant tokioms aplinkybėms skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas suėmimo terminą H. A. nustatė nesant tam įstatyminio pagrindo, todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis naikinama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 str., teismas

NUTARĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. nutartį, kuria H. A. palikta galioti jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir jo terminas nustatytas vienam mėnesiui panaikinti ir H. A. iš suėmimo paleisti.

Ši nutartis neskundžiama.