Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2008-04-03 · Civilinė byla Nr. 2-247/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Data
2008-04-03
Bylos Nr.
2-247/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vincas Verseckas, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
Pareiškėjas
Z. B.
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-247/2008Procesinio sprendimo kategorija 126.8.
Lietuvos apeliacinis teismasNutartisLietuvos respublikos vardu2008 m. balandžio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (pirmininkė ir pranešėja), Vinco Versecko ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-283-44/2008 pagal pareiškėjo Z. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei bankas „Hansabankas“, dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 9 979,22 JAV dolerių, kurie buvo ieškovo sumokėti nuo Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria teismas iškėlė Z. B. individualiai įmonei bankroto bylą, įsiteisėjimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2008 m. vasario 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteisminga Šiaulių apygardos teismui ir grąžino jį pareiškėjui. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio trečios dalies bei 15 straipsnio antros dalies nuostatomis, bylos dėl skolų išieškojimo bankrutavusios įmonės naudai nagrinėjamos teisme, kuriame buvo iškelta bankroto byla. Tuo tarpu reikalavimo teisę turi ne bankrutavusi įmonė, o pareiškėjas, kuriam bankroto byla nėra iškelta. Todėl pareiškėjo ieškinys yra teismingas ne bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, bet atsakovo buveinės apylinkės teismui.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti ieškinį nagrinėti Šiaulių apygardos teismui bankroto byloje Nr. B2-7-44/2008. Atskirąjį skundą grindžia tokiais motyvais:

teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, kadangi bankrutuojančios įmonės savininkas subsidiariai atsako bankrutavusios įmonės kreditoriams, todėl siekiant apsaugoti kreditorių interesus yra būtina nagrinėti bankrutuojančios įmonės savininko kreditorinius reikalavimus bankroto byloje;vadovaujantis civilinio proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principais ieškinys dėl be pagrindo įgyto turto turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, kadangi šios bylos teisėjas yra susipažinęs su visomis bylos aplinkybėmis, joje dalyvauja tos pačios proceso šalys.individualios įmonės turtas ir jos savininko turtas bei šių subjektų tapatumas yra neišskiriamas;

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).

Apelianto argumentas, kad įmonės savininko subsidiarioji atsakomybė už bankrutavusios įmonės skolas lemia, jog įmonės savininko kreditoriniai reikalavimai, siekiant apsaugoti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, turi būti nagrinėjami vienoje byloje kartu su bankrutuojančios įmonės bankroto byla, yra nepagrįstas. ĮBĮ 14 straipsnio trečia dalis numato, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Ši įstatymo nuostata konkrečiai nustato atvejus kada bankrutuojančios įmonės skolininkams pareikšti reikalavimai nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme ir ši nuostata negali būti aiškinama plečiamai.

Apelianto argumentas, kad kadangi bankrutuojančios įmonės savininkas ir bankrutuojanti įmonė yra tapatūs subjektai, todėl įmonės savininko kreditoriniai reikalavimai turi būti nagrinėjami įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, yra nepagrįstas. Bylos duomenimis bankrutuojančios įmonės kaip juridinio asmens teisinė forma yra individuali įmonė, o pagal CK 2.50 straipsnio ketvirtos dalies bei LR individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio pirmos dalies nuostatas individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. CK 2.50 straipsnio ketvirta dalis numato, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, t. y. įstatyme nustatyta subsidiarioji atsakomybė, kuri reiškia, kad subsidiariai atsakingo asmens pareiga įvykdyti skolininko prievolę atsiranda tik pagrindiniam skolininkui atsisakius įvykdyti savo prievolę ar jos neįvykdo per nustatytą terminą (CK 6.245 str. 5 d.). Todėl ir įmonės savininko prievolė atlyginti įmonės įsipareigojimus atsiras tik, jeigu įmonės kreditoriai nepatenkins savo reikalavimų iš įmonės turto. Aplinkybė, kad įmonės turtas yra neatskiras nuo įmonės savininko turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2001) nereiškia, jog išieškojimas gali būti pirma nukreiptas į įmonės savininko asmeninį turtą, o ne į įmonės turtą, kuris apskaitomas atskirai LR individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio antros, trečios dalies tvarka. Dėl šių argumentų negalima kalbėti apie visišką bankrutuojančios individualios įmonės personifikaciją, t. y. įmonės savininko kreditoriniai reikalavimai, kuriuos jis įgijo kaip fizinis asmuo, o ne įmonės vadovas, yra savarankiški (atskiri) nuo įmonės kaip juridinio asmens reikalavimo teisių. Todėl apelianto kaip fizinio asmens pareikšti kreditoriniai reikalavimai negali būti pripažinti pačios bankrutuojančios įmonės pareikštais skolininkams reikalavimais. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti ieškinį kaip neteismingą bei nurodyti, kad šiuo atveju reikia vadovautis bendrosiomis teismingumo taisyklėmis nustatytomis CPK 26, 29 bei 33 straipsnių nuostatuose, o ne ĮBĮ 14 straipsnio trečia dalimi.

Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais (CPK 338 str., 329, 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartį.

Teisėjai Danutė MilašienėVincas VerseckasVigintas Višinskis