Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-11-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-159/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-11-22
Bylos Nr.
1S-159/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Kęstutis Jucys
Advokatai
Dalia Romaškevičienė
Kategorijos
  • 2.1.15.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.1.15.1.1.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.1.15.1.1.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.1.15.1.1.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
B/b Nr. 1S-159/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.15.1.1.2, 2.1.15.1.1.2.1, 2.1.15.1.1.2.2, 2.1.15.1.1.2.3 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. lapkričio 22 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Jucys,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Josif Nenartovič,gynėjai advokatei Daliai Romaškevičienei,įtariamajam A. G. ,

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo A. G. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 20 d. nutarties, kuria A. G. , įtariamam padarius nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 24 str. 3 d., 25 str. 2 d., 129 str. 2 d. 5 p., 9 p., 227 str. 2 d. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs įtariamojo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. įtariamas tuo, kad 1994 m. balandžio 19 d., apie 20 val. šalia namo Nr. 101, esančio Kalvarijos mieste, Vytauto g., kartu su G. S. , G. J. ir G. M. į automobilį VAZ 21063, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį N. R. , kuriuo įgaliojimo pagrindu naudojosi A. G. , jėga įsodino R. A. ir Z. V. , kuriuos nuvežė į mišką, esantį Kalvarijos savivaldybė apylinkėse, už tariamą A. G. pinigų - 16 tūkstančių litų įvairia valiuta vagystę, nušovė, o pamatęs, kad viena iš aukų dar gyva, bando keltis, baigė ją žudyti, badydamas peiliu į įvairias kūno vietas.

Taip pat A. G. įtariamas tuo, kad 2006 m. kovo 22 d. Vilniaus m. VPK areštinės patalpose, esančiose Vilniuje, Kosciuškos g. 1, stengdamasis išvengti baudžiamosios atsakomybės už Z. V. ir R. A. nužudymą ir siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, LKPB NTVV vyriausiajam tyrėjui E. G. už tai, kad jis kitiems tyrimo grupės nariams bei ikiteisminį tyrimą byloje kontroliuojančiam prokurorui suteiktų dezinformaciją, kuri nukreiptų bylos tyrimą klaidinga linkme ir taip A. G. padėtų pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą bei išvengti baudžiamosios atsakomybės, tiesiogiai pažadėjo duoti 20 000 Lt kyšį.

Įtariamasis A. G. buvo sulaikytas 1994 m. spalio 25 d., kardomoji priemonė – suėmimas paskirta 1994 m. spalio 28 d., 1994 m. lapkričio 11 d. – panaikinta. 2005 m. birželio 15 d. A. G. surašytas pranešimas apie įtarimą. Nenustačius jo buvimo vietos 2005 m. birželio 16 d. paskelbta jo operatyvinė paieška. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nutartimi A. G. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nenustatant termino.

2005 m. liepos 18 d. prokuroro nutarimu A. G. nedalyvaujant pareikštas įtarimas ir paskelbta jo vietinė bei tarptautinė paieška.

A. G. BPK 140 str. tvarka sulaikytas 2006 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. kovo 18 d. nutartimi A. G. kardomoji priemonė – suėmimas nustatyta nuo 2006 m. kovo 17 d.vienam mėnesiui. To paties teismo 2006 m. balandžio 17 d. ir 2006 m. gegužės 17 d. nutartimis suėmimas A. G. buvo pratęsiamas iki 2006 m. rugpjūčio 26 d.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi įtariamajam A. G. kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta dviems mėnesiams, skaičiuojant terminą nuo 2006 m. rugpjūčio 26 d. To paties teismo 2006 m. spalio 20 d. nutartimi įtariamajam A. G. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, jį skaičiuojant nuo 2006 m. spalio 26 d.

Šalies argumentai

Įtariamasis A. G. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 20 d. nutartį ir suėmimą pakeisti švelnesne kardomąja priemone.

A. G. skunde teigia, jog turėjo pagrindo abejoti Vilniaus apygardos teismo teisėjos, nagrinėjusios prokuratūros prašymą pratęsti suėmimo terminą, šališkumu, todėl pareiškė jai nušalinimą. Pareiškime be nušalinimo pagrindų nurodė ir argumentus, kodėl dėl jos nušalinimo turi spęsti teismo pirmininkas, tačiau teisėja pati išnagrinėjo jai pareikštą nušalinimą ir nusprendė esanti nešališka. Apeliantas mano, kad tuo buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. bei BPK 44 str. Kadangi nušalinimas buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo stadijoje, todėl pareiškimą turėjo teisę nagrinėti ir sprendimą priimti tik teismo pirmininkas, o ne pati teisėja (BPK 60 str.). Teisėjo nušalinimo tvarką nustato BPK 59 str. ir 60 str. Nors BPK 60 str. kalbama apie ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau vadovaujantis šio straipsnio pavadinimu bei BPK 127 str. 3-8 dalyse įtvirtinta vienoda suėmimo terminų pratęsimo tvarka ikiteisminio tyrimo metu tiek suėmimą tęsiant ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek ir apygardos teismo teisėjui, darytina išvada, kad BPK 60 str. nustatyta teisėjo nušalinimo tvarka turi būti taikoma ir tuo atveju, kai procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu atlieka apygardos teismo teisėjas. Tą patį patvirtina ir BPK 59 str. 3 d., kurioje kalbama apie teisėjo, nagrinėjančio bylą nušalinimą, bet ne apie teisėjo, kuris ikiteisminio tyrimo stadijoje nagrinėja prašymą dėl kardomojo suėmimo.

A. G. nurodo, kad skundžiamoje nutartyje yra įrašų, kurie neatitinka faktų. Anot apelianto, nutartyje nurodoma, kad suėmimo termino tęsimo klausimas buvo nagrinėjamas dalyvaujant įtariamajam ir kad jis prašė prokuroro pareiškimą atmesti. Iš tikrųjų tuoj po to, kai teisėja paskelbė nutartį nenusišalinti, apeliantas iš teismo salės išėjo ir prokuratūros prašymas buvo nagrinėjamas jam nedalyvaujant. Be to, apeliantas nurodo, jog turi pagrindo manyti, kad nutartis tenkinti prokuratūros prašymą ir suėmimą pratęsti, buvo priimta dar iki teismo posėdžio: nušalinimas buvo sprendžiamas bei prokuroro prašymas pratęsti suėmimą buvo nagrinėjamas iki 10.45 val., kai teisėja paskelbė, kad nutartis bus skelbiama po pusvalandžio (11.15 val.); jam yra žinoma, kad 2006 10 20 d. tarp 10.45 val. ir 11.15 val. teisėja nagrinėjo kitas bylas (sprendė prokuratūros prašymus kitose bylose); nutarties tekstas, spausdintas ne stambiu šriftu paliekant siaurus lauko pakraščio laukus, sudaro daugiau kaip 3 puslapius, tad vien mechaniškai surinkti tokios apimties tekstą užtruktų daugiau nei valandą, o vertinti prokuratūros prašymo pagrįstumą, suėmimo pagrindų ir sąlygų buvimą reiktų dar daugiau laiko.

Apeliantas mano, kad teismo išvada, jog suėmimo terminas pratęstinas siekiant užkirsti kelia naujiems nusikaltimams, užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese bei užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą, neatitinka byloje esančių duomenų. Duomenys, kuriuos teismas nurodo, kaip leidžiančius manyti, kad jis padarė nusikaltimą tėra tik ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų paminėjimas. Toks išvardijimas neatitinka 2004-12-30 Lietuvos Aukščiausio teismo Senato nutarime Nr. 36 keliamų reikalavimų nutarčiai, skiriant (pratęsiant) suėmimą. Apygardos teismas neįvertino jam pareikšto įtarimo nekonkretumo, bei netinkamai įvertino duomenis, kurie leidžia, ar neleidžia manyti jį padarius inkriminuotus nusikaltimus. Apeliantas nurodo, jog baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas po to, kai jis 2004 m. dėl grasinimų jį nužudyti kreipėsi į teisėsaugos institucijas kaltindamas A. V. , o A. V. apkaltino jį dingusių asmenų nužudymu. Įtarimai jam remiami parodymais dviejų asmenų, kurie patys galėjo turėti interesą veikti prieš dingusius asmenis. Teismas neįvertino ir to, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų manyti apskritai buvus nusikaltimo įvykį (manomai nužudytų asmenų kūnai nesurasti), to, kad įtarime nekonkretizuota vieta, kurioje neva buvo padarytas nusikaltimas, o nurodytas motyvas – kerštas už tariamą pinigų vagystę, nepagrįstas, nes netekus pinigų svarbu juos susigrąžinti, o ne nužudyti. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad įtariamasis nėra teistas. Bylos duomenys apie pareikštą įtarimą davus kyšį, neduoda pagrindo manyti, jog apeliantas padarė šį nusikaltimą. Įtariamasis tyrimo metu sakė, kad yra pasiruošęs mokėti užstatą tam, kad jį paleistų, ir policijai bus geriau, nes pinigai patenka į biudžetą, vadinasi tenka ir policijai. Tačiau jo žodžiai tyčia, turint tikslą apkaltinti dar viena nusikalstama veika, kad būtų lengviau pratęsti kardomojo kalinimo terminus, buvo interpretuoti įtariamojo nenaudai. Šį apelianto įsitikinimą dar labiau stiprina įtarimų pareiškimo momentas, kadangi įtarimas pagal BK 227 str. 2 d. jam buvo pareikštas 2005 m. gegužės mėn. pabaigoje išvakarėse tos dienos, kai teismas sprendė dėl 70 dienų trukusio suėmimo pratęsimo.

Dėl tikslo užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, apeliantas nurodo, kad jis baudžiamosios bylos dėl dingusių Z. V. ir R. A. tyrime aktyviai dalyvauja nuo pat šių asmenų dingimo, siekdamas, kad būtų ištirtos jų dingimo aplinkybės ir nustatyta, jog jis nėra su tuo susijęs. Apeliantas nurodo, jog pats kreipėsi į teisėsaugos institucijas, procese dalyvauti nevengė, nesislapstė ir vos gavęs pirmąjį šaukimą 2006 m. kovo 17 d. pats nuvyko į prokuratūrą. Teismo nurodymas, jog apeliantas slėpėsi nuo tyrimo yra nepagrįstas. A. G. nurodo, jog byloje yra duomenų, kad jo verslas UAB „Vilijos transportas“ susijęs su transporto veikla bei automobilių prekyba, dėl ko turėjo išvykti iš Lietuvos, todėl turi ryšių kitose valstybėse. Tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jis į užsienį išvyko tikslu slėptis nuo ikiteisminio tyrimo. Be to, 2005-2006 m. kovo 17 d. laikotarpiu, kurį prokuratūra nurodo, kaip apelianto slapstymosi laikotarpį, jis nuolatos dirbo Lietuvoje ir gaudavau darbo užmokestį. Tai patvirtina byloje esantys darbo užmokesčio žiniaraščiai. Įtariamasis nurodo, kad tuo laikotarpiu jis arba gyveno jam nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose Marijampolės mieste ir rajone, arba būdavo išvykęs verslo reikalais į užsienį. Be to, apeliantas pabrėžia, kad nors prokuratūra nurodo, jog jo paieška buvo paskelbta 2005-06-06, tačiau 2005 m. birželio 13 d. jis buvo nuvykęs į Kauno apygardos teismą, kur buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju (teisiamasis buvo A. V. ). Tą pat dieną jis bendravo su tyrėju D. Ž. bei pareigūnais.

Be to, 2006 m. kovo 17 d. jis į generalinę prokuratūrą atvyko su jo asmenį identifikuojančiu dokumentu – identifikacine kortele, kuri buvo pateikta pareigūnams, asmens paso neslėpė, ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo nurodyta, kad pasas yra pas žmoną, kuri nedelsiant, tuoj po to, kai gavo nurodymą pateikti dokumentą, atidavė jį tyrėjams. Todėl šis teismo motyvas neva patvirtinantis, jog jis vengia dalyvauti procese, neatitinka bylos duomenų.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, jog teismas padarė išvadą, jog neva jis trukdo ikiteisminiam tyrimui ir būdamas laisvėje darys poveikį liudytojams bei įtariamiesiems motyvuodamas tuo, kad jis pats ir per kitus asmenis, stengdamasis pasitelkti teisėsaugos institucijas ir spaudą darė ir daro poveikį liudytojams bei kitiems asmenims - į teisėsaugos institucijas siuntinėjo dezinformacinio pobūdžio psichologinio poveikio elementų turinčius laiškus, tokiu būdu siekdamas paveikti pareigūnus ir klaidinga linkme nukreipti tyrimą. Apelianto nuomone, rašydamas teisėsaugos institucijoms ir spaudai naudojasi teisėtomis priemonėmis, realizuodamas bet kuriam asmeniui Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuotą teisę, kuri nėra apribota ir įtariamajam. Tokio motyvo naudojimas nutartyje įrodo, jog teismas pažeidė tiek jo procesinę teisę naudotis visomis teisėtomis gynybos priemonėmis, tiek ir asmens konstitucinę teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas, reikšti savo samprotavimus. Be to, nutartyje nėra nurodyti duomenys, kuriais remiantis teismas padarė išvadą neva jis darė poveikį liudytojams ir įtariamiesiems.

Apeliantas nurodo, kad pagal BPK 122 str. 7 d. suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima užtikrinti įtariamojo dalyvavimo procese, netrukdomo ikiteisminio tyrimo bei siekiant užkirsti kelia naujoms nusikalstamoms veikoms. Todėl tik formalių kardomojo kalinimo pagrindų buvimas dar nėra pakankama sąlyga šiai kardomajai priemonei skirti (jos terminui tęsti). Tai pabrėžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime (2004-12-30), kuriame taip pat nurodoma, kad teismo nutartyse dėl kardomojo kalinimo turi būti motyvai, kodėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negali būti pasiekti BKP 119 str. išvardinti tikslai. Tuo tarpu 2006-10-20 Vilniaus apygardos teismo nutartyje šie motyvai nėra nurodyti. Įtariamasis nurodo, jog visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, atlikti per anksčiau pratęstą suėmimo terminą, bei veiksmai, kurie prokuratūros prašyme nurodomi kaip numatomi atlikti, gali būti netrukdomai atliekami jam esant laisvėje, pritaikius jam areštą. Apeliantas pažymi, kad net jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, jog yra suėmimo pagrindai, tai turėtų įvertinti visas aplinkybes (jis nėra teistas, turi nekilnojamojo turto, kuris šiuo metu yra areštuotas, turi šeimą ir dvi nepilnametes dukras, nuolatinę gyvenamąją vietą, iki suėmimo dirbo, užsiėmė verslu, turi giminaičių, galinčių sumokėti užstatą), todėl namų areštu, piniginiu užstatu ar keliomis kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis būtų pasiekti BPK 119 str. nurodyti tikslai.

Prokuroras prašo įtariamojo A. G. skundą atmesti. A. G. ir jo gynėja prašo įtariamojo skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Įtariamojo A. G. skundas tenkinamas iš dalies.

Įtariamojo A. G. skundo dalis dėl šališko teismo atmetama. Apeliacinio teismo nuomone, Vilniaus apygardos teismas teisingai sprendė teisėjai pareikšto nušalinimo klausimą ir teisėja turėjo teisę pati spręsti dėl jai pareikšto nušalinimo. Nei Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 59 str., nei BPK 60 str. aiškiai nereglamentuoja, kokia tvarka turi būti sprendžiamas apygardos teismo teisėjui, ikiteisminio tyrimo stadijoje sprendžiančiam kardomosios priemonės suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimą, pareikštas nušalinimas. Apelianto nuomone pareiškimą dėl nušalinimo turėjo nagrinėti ir sprendimą priimti turėjo teisę tik teismo pirmininkas, o ne pati teisėja. BPK 60 str. 5 d. įtvirtinta nuostata, jog dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nušalinimo nusprendžia apylinkės teismo pirmininkas. Šiuo atveju prokuroro prašymą dėl kardomojo suėmimo sprendė ne ikiteisminio tyrimo teisėjas, o apygardos teismo teisėja. Ikiteisminio tyrimo teisėjas yra apylinkės teismo teisėjas, apylinkės teismo pirmininko paskirtas atlikti įstatymų numatytus proceso veiksmus bei priimti sprendimus (BPK 19 str.). Todėl apylinkės teismo pirmininkas ir turi spręsti klausimą dėl teisėjui pareikšto nušalinimo. Iš BPK 60 str. analizės matyti, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje pareigūnui pareikšto nušalinimo klausimą išsprendžia daugiau teisinių įgalinimų turintis pareigūnas (dėl vertėjo, eksperto ar specialisto nušalinimo nusprendžia ikiteisminį tyrimą atliekantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras; dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nušalinimo nusprendžia prokuroras, dėl prokuroro nušalinimo – ikiteisminio tyrimo teisėjas, dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nušalinimo nusprendžia apylinkės teismo pirmininkas). Tuo tarpu teisėjo (BKP 39 str.) procesinis statusas yra kitoks, negu ikiteisminio tyrimo teisėjo. Sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo skyrimo ar jo termino tęsimo klausimą teisėjas kaip teisėtumo ir žmogaus teisių garantas įtraukiamas nuo to momento, kai jo trukmė viršija 6 mėnesius. Tai reiškia, kad teisėjo vaidmuo baudžiamajame procese yra svaresnis ir dėl to įstatymas jam suteikia kur kas daugiau įgalinimų. Ši išvada darytina ir iš BPK 59 str. turinio, kuriame numatyta, kad tuo atveju, kai teisėjas vienas nagrinėja bylą, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats (BPK 59 str. 3 d.). Todėl apygardos teismo teisėja turėjo teisę pati nuspręsti dėl jai pareikšto nušalinimo.

Iš 2006 m. spalio 20 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjai paskelbus nutartį dėl nušalinimo, įtariamasis A. G. nepageidavo toliau dalyvauti posėdyje ir paprašė jį išvesti. Toliau procesas vyko įtariamajam A. G. nedalyvaujant, jo teises atstovavo gynėjas. Tuo tarpu nutartyje iš tikrųjų yra nurodoma, kad nutartis buvo nagrinėjama dalyvaujant ir įtariamajam A. G. . BPK 127 str. 6 d. įsakmiai nurodyta, kad suimtąjį privaloma pristatyti į posėdį tuo atveju, kai sprendžiamas ilgiau kaip šešis mėnesius trunkančio suėmimo termino pratęsimo klausimas. Tai, kad suėmimo termino pratęsimo klausimas buvo išnagrinėtas įtariamajam A. G. nedalyvaujant, apeliacinės instancijos teismas nevertina jo teisės į gynybą pažeidimu, nes pats apeliantas nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje. Antra vertus, įtariamojo A. G. interesus atstovavo du gynėjai. Teismas tai laiko neesminiu pažeidimu, kuris ištaisomas apeliacinio proceso metu užtikrinant A. G. dalyvavimą jame. Teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apygardos teismo nutartis surašyta iš anksto. Be to, BPK normos ir praktika nenumato konkretaus laiko per kiek turi būti surašytas ir paskelbtas teismo priimtas sprendimas

BPK 121 str. 2 d. nuostatos numato, jog kardomosios priemonės gali būti skiriamos (ar pratęsiamas terminas) tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Apygardos teismo nutartyje nurodytos išvados grindžiamos tyrimo metu surinktais duomenimis, kurių pakanka manyti, kad įtariamasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra liudytojų ir įtariamųjų parodymai, slapto sekimo medžiaga, daiktai bei dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, specialistų išvados, įvykio vietos apžiūros protokolai, kratų protokolai, įtariamųjų ir liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolai, kita bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl byloje esančių faktinių duomenų dėl A. G. pareikšto įtarimo pagal BK 227 str. 2 d., kuris yra tik apysunkis nusikaltimas (BK 11 str. 4 d.). Tačiau ar tokių faktinių duomenų pakanka pagrįstam manymui, kad A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 3 d., 25 str. 2 d., 129 str. 2 d. 5 p., 9 p., teismas abejoja. Iš bylos faktinių duomenų matyti, kad šis kaltinimas A. G. grindžiamas kitų įtariamųjų parodymais, kitais netiesioginiais įrodymais. Tačiau byloje nerasti neva nužudytųjų Z. V. ir R. A. kūnai, kurie objektyviai patvirtintų minėtų įtariamųjų parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. inkriminuojamas nusikaltimas neva padarytas 1994 m. balandžio 19 d. Tačiau A. G. įtarimai pareikšti tik 2005 m. būtent po to, kai įtariamasis apkaltino A. V. pasikėsinimu jį (A. G. ) nužudyti. Nors apeliacinės instancijos teismas A. G. skunde minimų faktinių bylos aplinkybių dėl jam pareikšto įtarimo pagrįstumo, taip pat jo kaltės ar nekaltumo įrodymų sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino tęsimo klausimą, negali vertinti, tačiau paminėtos aplinkybės teismui kelia rimtas abejones tolimesnio kardomojo kalinimo (suėmimo) A. G. taikymo aspektu.

Suėmimas kaip griežčiausia kardomoji priemonė gali būti skiriamas esant suėmimo skyrimo sąlygoms, numatytoms BPK 122 str. 7 d. ir 8 d. ir bent vienam iš BPK 122 str. 1 d. ar 5 d. numatytų pagrindų. Viena iš sąlygų yra BPK 119 str. numatyti suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, tikslai. Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Ikiteisminio tyrimo surinktais duomenimis A. G. pareikštas įtarimas labai sunkaus nusikaltimo padarymu pagal BK 24 str. 3 d., 25 str. 2 d., 129 str. 2 d. 5 p. ir 9 p. A. G. suėmimo terminas pratęstas BPK 122 str. 1 d. 1, 2 ir 3 p. numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 str. 4 d. Tačiau ir pats A. G. nurodo ir byloje esanti medžiaga patvirtina, kad įtariamasis 2006 m. kovo 17 d. 12 val. pats savo noru atvyko į LR Generalinę prokuratūrą, gavęs šaukimą. Byloje taip pat yra duomenų, patvirtinančių, jog laikotarpiu, nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2006 m. vasario mėn., kuris nurodomas kaip apelianto slapstymosi laikotarpis, jis dirbo Lietuvoje ir gaudavo darbo užmokestį. Byloje esančios suvestinės dėl Lietuvos Respublikos valstybinės sienos kirtimo patvirtina, kad iki 2005-05-18 A. G. ne kartą buvo išvykęs į užsienį. Todėl nėra paneigta A. G. nurodyta aplinkybė, jog jis nesislapstė, o į užsienį išvykdavo darbo reikalais. Prokuroro pareiškime taip pat nurodyta, kad 2005 m. birželio 16 d. (teismo nutartyje – 2005-06-06) buvo paskelbta operatyvinė A. G. paieška, o 2005-07-18 A. G. pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo vietinė ir tarptautinė paieška. Tačiau iš bylos medžiagos nesimato, kad paieška buvo vykdoma tinkamai, o ne formaliai. Iš A. G. skundo matyti, kad 2005 m. birželio 13 d. jis dalyvavo Kauno apygardos teismo posėdyje kaip nukentėjusysis, vykdavo į užsienį daro reikalais. Byloje esančių duomenų visetas leidžia manyti, kad A. G. galėjo nežinoti apie jo vykdomą paiešką. A. G. šaukimų (kvietimų) atvykti pas teisėsaugos pareigūnus neįteikimas minėtos aplinkybės neįrodo. Todėl kategoriškai teigti, jog jis visą nurodytą laikotarpį iki jo atvykimo 2006 m. kovo 17 d. į LR Generalinę prokuratūrą slapstėsi, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad dėl ryšių užsienyje jis gali slėptis nuo teisėsaugos institucijų, nes tokių objektyvių duomenų byloje nėra. A. G. ne kartą būdamas išvykęs į užsienį turėjo realią galimybę ten pasislėpti. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, A. G. pats atvyko į Generalinę prokuratūrą. Byloje taip pat nėra duomenų, jog A. G. slėpė savo asmens dokumentą – LR piliečio pasą. Iš bylos faktinių duomenų matyti, kad A. G. atvykus į prokuratūrą, jo pasą vėliau pristatė žmona. Todėl BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu taikyti suėmimą A. G. nėra pagrindo.

Teismas A. G. laiškų teisėsaugos institucijoms ir spaudai rašymą įvertino kaip jo daromą poveikį liudytojams ir kitiems įtariamiesiems, bei trukdymą teisėsaugos institucijoms nustatyti byloje tiesą. Todėl teismas padarė išvadą, jog laisvėje A. G. darys poveikį liudytojams ir kitiems įtariamiesiems ir dar labiau trukdys tyrimui. Šios teismo išvados vertinamos kritiškai, nes rašyti teisėsaugos institucijoms, spaudai, reikšti savo nuomonę bei samprotavimus yra įtariamojo konstitucinė teisė. Tačiau jokių objektyvių faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad A. G. darė arba daro poveikį liudytojams, kitiems įtariamiesiems, trukdė ikiteisminiam tyrimui byloje nėra.

Apygardos teismas nutartyje pagrįstai konstatavo, kad byla yra ypač sudėtinga, didelės apimties, nes įtarimai pareikšti keliems įtariamiesiems, apklausta daug liudytojų, atlikta daug specialių tyrimų, tame tarpe atliekami ir daug laiko reikalaujantys DNR bei fonoskopiniai tyrimai. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad šiuo metu vis dar atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo kontrolės prokuroro J. Nenartovič 2006-10-03 nutarime toje pačioje byloje esančiam įtariamajam G. J. nurodė, kad „ikiteisminio tyrimo metu atlikti visi neatidėliotini tyrimo veiksmai, todėl manoma, kad įtariamasis G. J. nesislėps nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, netrukdys procesui, t. y. išnyko suėmimo pagrindai ir jam taikyti reikalingos sąlygos. Atsižvelgiant į tai, kad BPK 119 str. numatyti tikslų galima pasiekti įtariamajam G. J. skiriant švelnesnes kardomąsias priemones už suėmimą...“. Iš Vilniaus apygardos teismo 2006-10-20 nutarties, kuria pratęstas suėmimo terminas A. G. , matyti, kad šioje byloje būtina atlikti daug laiko reikalaujančius DNR bei fonoskopinius tyrimus, apklausti eilę liudytojų, padaryti akistatas, išanalizuoti gautą papildomą informaciją ir atlikti kitus būtinus procesinius veiksmus bei išspręsti klausimus dėl naujai išaiškintų nusikalstamų veikų. Apeliacinio teismo nuomone, toje pačioje byloje įtariamiesiems taikomi skirtingi (dvigubi) standartai įrodymų rinkimų procese, o tai leidžia abejoti tyrimo veiksmų objektyvumu. Teismo nuomone, tai gali būti traktuojama kaip visų asmenų lygybės prieš įstatymą pažeidimas ir prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos nuostatoms. Antra vertus, iš gynėjos teismui pateiktos medžiagos matyti, kad fonoskopinė ir DNR ekspertizės jau atliktos. Tai patvirtino ir byloje dalyvavęs prokuroras bei pripažino, kad šiuo metu byloje atlikti visi pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai. A. G. pati griežčiausia kardomoji priemonė (suėmimas) taikoma nuo 2006-03-17 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 str. akcentuojama, jog teismai privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. 2 d. ir minėtos Konvencijos 5 str. nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindo manyti, kad A. G. toliau taikant griežčiausią kardomąją priemonę (suėmimą) gali būti pažeisti minėtos Konvencijos 5 str., 6 str. reikalavimai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad įtariamasis A. G. anksčiau neteistas, turi šeimą, augina dvi nepilnametes dukras, nuolatinę gyvenamąją vietą, turto, iki suėmimo turėjo nuolatinį darbą, yra asmenų, kurie gali sumokėti užstatą. Apeliacinio teismo nuomone, apygardos teismas nepakankamai įvertino Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 str. reikalavimus, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų. Apeliacinis teismas mano, kad BPK 119 str. numatyti tikslai gali būti pasiekti A. G. paskyrus namų areštą, ar užstatą, ar kelias kardomąsias priemones, nesusijusias su laisvės atėmimu. Todėl ikiteisminio tyrimo veiksmus, susijusius su baudžiamosios bylos užbaigimu ir perdavimu teismui, galima netrukdomai atlikti įtariamajam A. G. esant laisvėje. Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina.

Apeliacinės instancijos teismas panaikinęs Vilniaus apygardos teismo minėtą nutartį, negali A. G. parinkti kitos kardomosios priemonės, nes neturi tokių įgalinimų pagal BPK 130 str. A. G. kitą (ar kitas) kardomąją priemonę gali parinkti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kurio žinioje yra ši baudžiamoji byla.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis BPK 130 str.,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir A. G. , gim. 1974-08-29 iš suėmimo paleisti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Kęstutis Jucys