- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-11-07
- Bylos Nr.
- 2-9084-794/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06742-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- V. V.
- Atsakovas
- AB „Swedbank“
- Advokatai
- Ingrida Pociutė
- Kategorijos
- 21.4.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Agnei Virketytei – Malakauskienei, Danguolei Gedvilaitei, dalyvaujant ieškovo V. V. atstovui advokato padėjėjai Ingridai Pociutei, atsakovo AB „Swedbank“ atstovui Vincentui Šiupiniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl vienašališkos kreditavimo sutarties nutraukimo ir susitarimo sąlygų dėl kreditavimo sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2012 m. birželio 6 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priimtas ieškovo V. V. ieškinys atsakovui AB „Swedbank“ dėl vienašališkos kreditavimo sutarties nutraukimo ir susitarimo sąlygų dėl kreditavimo sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiais. Nurodoma, kad ieškovas V. V. ir atsakovas AB „Swedbank“ 2006 m. balandžio 4 d. sudarė kredito sutartį Nr. 06-021521-FA, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 172.000 Lt kreditas buto adresu Šiaulių g. 9-38, Klaipėdoje, pirkimui. Prievolės kreditoriui įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštu Nr. 03120090008131, kuriuo įkeistas butas su rūsiu adresu Šiaulių g. 9-38, Klaipėdoje. 2009 m. balandžio 15 d. sutarties šalys pasirašė susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-1 dėl 2006 m. balandžio 4 d. kredito sutarties Nr. 06-021521-FA pakeitimo, kuriuo susitarta iki 2009 m. birželio 15 d. atidėti pagal kredito sutartį mokėtinas įmokas, viso 4.669,84 Lt. Šia 4.669,84 Lt suma buvo susitarta padidinti kredito gavėjo negrąžintą kredito sumą nuo 165.588,68 Lt iki 170.258,52 Lt. Susitarimu taip pat padidintas banko maržos dydis nuo 0,850 proc. iki 1,050 proc., ir metinė palūkanų norma nuo 3,740 proc., numatyto pradinėje sutartyje iki 9,460 proc. 2009 m. rugsėjo 18 d. sutarties šalys pasirašė susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-2 dėl 2006 m. balandžio 4 d. kredito sutarties Nr. 06-021521-FA pakeitimo, kuriuo susitarė iki 2010 m. kovo 15 d. atidėti 12.886,86 Lt palūkanų mokėjimą. Šia suma buvo padidinta bendra kredito gavėjo negrąžinta kredito suma - nuo 4.669,84 Lt iki 17.556,70 Lt. Šiuo susitarimu taip pat padidinta banko marža iki 2 proc., taip pat padidinta palūkanų norma iki 10,260 proc. 2010 m. spalio 4 d. sutarties šalys pasirašė susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-3, kuriuo buvo pakeistos ir papildytos kredito sutarties Nr. 06-021521-FA sąlygos - padidinta kredito suma iki 183.145,38 Lt, padidintas banko maržos dydis iki 2,1 proc., suteikiant Bankui teisę vienašališkai keisti Kredito sutartyje nurodytą Maržos dydį. Nurodo, kad bankas piktnaudžiaudamas stipresnės šalies padėtimi, bei pasinaudodamas susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis pakeitė sutarties sąlygas, priešingas ieškovo kaip vartotojo interesams. Todėl sąlygos didinančios ieškovo atsakomybę turėtų būti pripažįstamos negaliojančiomis.2011 m. sausio 11 d. AB „Swedbank“ įteikė ieškovui V. V. raštą, kuriame nurodė, kad ieškovo įsiskolinimas bankui sudaro 2.312,84 Lt. Bankas nurodė, jog neįvykdžius įsipareigojimų iki 2011 m. vasario l d., bankas vienašališkai nutrauks sutartį ir kreipsis į teismą, prašydamas išieškoti visą skolą bei delspinigius. 2011 m. gegužės 9 d. AB „Swedbank“ pateikė pakartotinį raštą ieškovui, kuriame nurodė, kad bankas 2011 m. gegužės 31 d. nutrauks kredito sutartį, jeigu ieškovas nesumokės pranešime nurodytos 4.884,75 litų įsiskolinimo sumos. Atsakovui, vadovaujantis kredito sutarties Nr. 06-021521-FA bendrosios dalies 11.2.1 bei 11.2.1.1 punktais, vienašališkai nutraukus sutartį, jis 2011 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą pagal hipoteka apsaugotą įsipareigojimą. Teigiama, kad negalima pripažinti, jog sutarties pažeidimas buvo esminis, o sutarties sąlygų griežtas laikymasis turi kokią nors esminę reikšmę. Kredito gavėjas vykdė kredito sutartį ir mokėjo atsakovui kredito įmokas, o tai, kad kartais buvo pažeidžiami mokėjimo terminai ar būdavo sumokama kredito dalis, bet nebuvo sumokamos palūkanos, nesuteikė bankui jokio pagrindo tikėtis, jog sutartyje nustatytu terminu sutartis nebus įvykdyta. Teigia, kad pripažinus, jog kreditavimo sutartis yra priskirtina prie vartojimo sutarčių, galima tvirtinti, jog banko vienašališkas sutarties nutraukimas yra neteisėtas, kadangi pažeidžia ir vartojimo sutarties sąlygas, reglamentuojamas LR CK 6.188 straipsnyje.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo nesutinka su ieškovo pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu, prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjas jau pasisakė 2011 m. lapkričio 2 d. nutartyje dėl įkeisto turto arešto (civilinė byla Nr. 2-13073-144/2011). Nurodo, kad tiek kreditorius, tiek skolininkas laisva valia sudarydami ginčo kredito sutartį prisiėmė riziką dėl savo įsipareigojimų vykdymo. Atsakovas savo įsipareigojimus įvykdė pilnai, todėl ir skolininkas juos turi įvykdyti pagal pasirašytas sutarties sąlygas. Skolininkas nesilaikė sutarties sąlygų, t.y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Apie susidariusią situaciją ne kartą buvo informuotas kredito gavėjas ir raginamas tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus bankui. Be to, bankas, atsižvelgdamas į skolininko prašymus, kelis kartus (2009 m. balandžio 15 d., 2009 m. rugsėjo 18 d. ir 2010 m. spalio 4 d.) pertvarkė kredito sutartį, t.y. pradelsti mokėjimai buvo atidedami restruktūrizuojant kredito, sutartį. Tačiau skolininkas ir toliau pažeidinėjo kredito sutarties sąlygas. Kadangi skolininkas nemokėdamas dalinių kredito mokėjimų, palūkanų ir kitų mokėjimų iš esmės pažeidė kredito sutartį, AB „Swedbank“, vadovaudamasis minėtos kredito sutarties 11.2.1.1 p. ir 11.2.1 p. įspėjo skolininką (suteikdamas pakankamai protingus terminus trūkumams pašalinti), kad nepašalinus minėtos kredito sutarties pažeidimų ji nuo 2011 m. gegužės 31 d. bus laikoma nutraukta ir bankas kreipsis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Taip pat nurodoma, kad kiekvienas suteiktas kreditas turi savo apskaitinę vertę (amortizuota savikaina). Skolininkas pradėjęs pažeidinėti kredito sutartį (periodinių paskolos įmokų nemokėjimas) mažina paskolos vertę ir didina kredito riziką. Identifikavus pažeidimą finansų įstaiga Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka savo veiklos rizikai (kredito rizikai) sumažinti privalo sudaryti atidėjinius (atidėjimus) dėl rizikos patirtiems nuostoliams padengti. Dėl to paskolos vertės sumažėjimas yra įtraukiamas į specialiųjų atidėjinių sąskaitą. Be to, kredito rizikai mažinti yra atliekama eilė kitu operacijų, tokių kaip, kredito sutarties sąlygų keitimas didinant kredito palūkanų normą arba restruktūrizuojant (pertvarkant) kredito sutartį. Todėl bankas atsižvelgė į skolininko interesus ir remiantis jo prašymais pertvarkė kredito sutartį, tačiau dėl aukščiau nurodytų aplinkybių tuo pačiu buvo priverstas mažinti kredito riziką peržiūrint, t.y. nežymiai padidinant savo rizikos ir pelno maržos dydį. Tai, kad skolininkui tuo pačiu metu automatiškai padidėjo kintama palūkanų dalis - šešių mėnesių VILIBOR (Vilniaus tarpbankinės rinkos palūkanų norma, jei kreditas suteiktas litais), banko kaltės nėra. Tuo pagrindu kredito sutarties pakeitimai pripažinti negaliojančiais negali būti.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinyje išdėstytus motyvus bei argumentus, prašė ieškinį patenkinti. Nurodė, kad papildomais susitarimais bankas vis nustatinėjo kitas palūkanas. Ieškovui susidarė situacija, kad neturėjo pinigų sumokėti. Susitarimai sudaryti vienašališkai, banko iniciatyva. Ieškovas juos pasirašė, nes norėjo išsaugoti savo būstą. Ieškovas tikėjosi, kad atsiras kitas darbas, jis daugiau uždirbs ir sumokės bankui. Mano, kad kredito sutartis nutraukta neteisėtai, susitarimai pasirašyti dėl atsakovo ekonominio spaudimo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytus motyvus bei argumentus, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas prieš nutraukiant sutartį keitė savo įsipareigojimus ir turėjo galimybę jos vykdyti, tačiau ir toliau jų nevykdė. Sutarčių šalys bendradarbiauja, derina pozicijas. Bankas kiek įmanoma stengėsi padėti skolininkui, darė atidėjimus, nustatinėjo papildomus terminus susimokėti skolą. Tai, kad padidėjo palūkanos, nėra banko kaltė. Bankas vadovaujasi įstatymais bei nustatyta tvarka kredito rizikai užtikrinti. Tai sumai, kurią yra bankas užšaldęs, yra taikoma marža, tam kad subalansuoti atidėjinius. Todėl tai nelaikytina ekonominiu spaudimu. Skolininkas ilgą laiką nevykdo savo įsipareigojimų. Vartotojas naudodamasis teisėmis neturi pažeisti savo pareigų. Savalaikis atsiskaitymas pagal sutartį yra esminė sutarties sąlyga, todėl sutartis nutraukta pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Dėl kredito sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiais
Dalyvaujančių byloje asmenų atstovų paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas V. V. ir atsakovas AB „Swedbank“ 2006 m. balandžio 4 d. sudarė kredito sutartį Nr. 06-021521-FA, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 172.000 Lt kreditas buto adresu Šiaulių g. 9-38, Klaipėdoje, pirkimui. Sutartyje numatytas galutinis kredito grąžinimo terminas - 2036 m. balandžio 3 d. Prievolės kreditoriui įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštu Nr. 03120090008131, kuriuo įkeistas butas su rūsiu adresu Šiaulių g. 9-38, Klaipėdoje, kuris įkainotas 215.000 Lt. 2009 m. balandžio 15 d. sutarties šalys ieškovo prašymu ir iniciatyva pasirašė susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-1 dėl 2006 m. balandžio 4 d. kredito sutarties Nr. 06-021521-FA pakeitimo. Šiuo susitarimu susitarta iki 2009 m. birželio 15 d. atidėti pagal kredito sutartį mokėtinas palūkanas – 2.654,11 Lt už paimtą ir negrąžintą kreditą nuo susitarimo pasirašymo priskaičiuotų palūkanų, 2.015,73 Lt už paimtą ir negrąžintą kreditą iki susitarimo pasirašymo dienos priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, iš viso 4.669,84 Lt. Šia 4.669,84 Lt suma buvo susitarta padidinti kredito gavėjo negrąžintą kredito sumą nuo 165.588,68 Lt iki 170.258,52 Lt. Susitarimu taip pat padidintas banko maržos dydis nuo 0,850 proc. iki 1,050 proc., taip pat metinė palūkanų norma nuo 3,740 proc., numatyto pradinėje sutartyje iki 9,460 proc. 2009 m. rugsėjo 18 d. sutarties šalys ieškovo prašymu ir iniciatyva pasirašė susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-2 dėl 2006 m. balandžio 4 d. kredito sutarties Nr. 06-021521-FA pakeitimo. Šiuo susitarimu šalys susitarė iki 2010 m. kovo 15 d. atidėti palūkanų mokėjimą – 8.636,56 Lt už paimtą ir negrąžintą kreditą nuo susitarimo pasirašymo priskaičiuotų palūkanų, 4.250,30 Lt už paimtą ir negrąžintą kreditą priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, iš viso 12.886,86 Lt. Šia suma buvo padidinta bendra kredito gavėjo negrąžinta kredito suma - nuo 4.669,84 Lt iki 17.556,70 Lt. Šiuo susitarimu taip pat padidinta banko marža iki 2 proc., taip pat padidinta palūkanų norma iki 10,260 proc. 2010 m. spalio 4 d. sutarties šalys ieškovo prašymu ir iniciatyva pasirašė susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-3, kuriuo buvo pakeistos ir papildytos kredito sutarties Nr. 06-021521-FA sąlygos - padidinta kredito suma iki 183.145,38 Lt, padidintas banko maržos dydis iki 2,1 proc., suteikiant Bankui teisę vienašališkai keisti Kredito sutartyje nurodytą Maržos dydį. 2011 m. sausio 11 d. atsakovas AB „Swedbank“ pateikė ieškovui V. V. raštą, kuriame nurodo, kad ieškovo įsiskolinimas bankui sudaro 2.312,84 Lt. Nurodė, jog neįvykdžius įsipareigojimų iki 2011 m. vasario l d., bankas vienašališkai nutrauks sutartį ir kreipsis į teismą, prašydamas išieškoti visą skolą bei delspinigius. 2011 m. gegužės 9 d. AB „Swedbank“ pateikė pakartotinį raštą ieškovui, kuriame nurodė, kad bankas nuo 2011 m. gegužės 31 d. nutraukia kredito sutartį, jeigu ieškovas nesumokės pranešime nurodytos 4.884,75 litų įsiskolinimo sumos.
Kaip teisingai nurodo ieškovas, teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant šių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Pagal LR CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-258/2011). Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (LR CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę pažeidžiančius faktus. Tačiau jokių duomenų, kad atsakovas AB „Swedbank“ reikalavo sudaryti sutarties pakeitimus byloje nėra pateikta. Iš byloje esančių įrodymų bei ieškovo ir atsakovo paaiškinimų matyti, kad būtent ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas keisti sutarties sąlygas, kadangi dėl finansinės padėties pasikeitimo, nepriklausančio nuo atsakovo valios, nebegalėjo toliau tinkamai vykdyti sutarties sąlygų. Būtent ieškovo interesus labiausiai atitiko sutarties sąlygų pakeitimas. Duomenų, kad atsakovas grasino ieškovui ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo atsakovo AB „Swedbank“ nesąžiningų veiksmų byloje taip pat nėra. Atsakovas pasiūlydamas ieškovui atitinkamą sutarties keitimo variantą privalo atsižvelgti į teisės aktais nustatytus reikalavimus kredito rizikai mažinti, Vilniaus tarpbankinės rinkos palūkanų normą sutarties sąlygų keitimo metu ir kt., todėl atsakovo veiksmų, kuomet ieškovo prašymu buvo restruktūrizuojamas kreditas, negalima savaime vertinti kaip nesąžiningų bei priklausančių išimtinai vien tik nuo atsakovo valios. Be to, ginčijamas sandoris, šalims konstatavus pasekmes, tiesiogiai kylančias iš netinkamai įvykdytos šalių sudarytos pagrindinės sutarties, negali būti laikomas sudarytu dėl vienos iš šalių ekonominio spaudimo arba grasinančių veiksmų, nes tokios pasekmės yra iš anksto numatytos pagrindinėje sutartyje ir jos neišvengiamai kyla netinkamai įvykdžius sutartį pagal šios sutarties nuostatas ir CK 6.256 straipsnio 4 dalį. Tokiu būdu nėra galima konstatuoti, kad egzistuoja sąlygų, sutarties pakeitimų pripažinimui negaliojančiais, visuma.
Ieškovas nurodo, kad kredito sutarties sąlygų pakeitimas atsakovui buvo ekonomiškai naudingas, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių duomenų. Pastebėtina, kredito sutartis nebuvo drausta, be to vien tik kintamų palūkanų sutartyje padidinimo faktas nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovui yra ekonomiškai naudinga keisti sutarties sąlygas, kadangi sutarties restruktūrizavimo metu keičiasi ne tik tarpbankinė rinkos palūkanų norma, tačiau ir banko rizikos ir pelno marža. Atsakovas praranda galimybę disponuoti gautinomis pagal kredito sutartį lėšomis jas investuojant sutarties keitimo metu galiojančiomis palūkanų normomis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sutartis, įpareigojanti atlikti veiksmus paeiliui ateityje, turi būti suprantama kaip sutartis, turinti sąlygą, jog sutarties vykdymo aplinkybės išliks tos pačios. Ši sutarčių teisės maksima, kilusi iš Romėnų teisės, reikšminga ir šiuolaikinėje sutarčių teisėje, nes sudaro prielaidas numatyti sutarčių pakeitimo pagrindus ir tvarką ar atsisakymą nuo sutarties, jeigu neliko ekonominio ar kitokio intereso pasikeitus aplinkybėms išsaugoti sutartinius santykius. LR CK 6.204 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, leidžiančios pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kai šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeičia, analogiškos neprivalomų tarptautinių sutarčių teisės principų turiniui (UNIDROIT Principų 6.2.1, 6.2.2, 6.2.3 straipsniai). LR CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Nurodytas reglamentavimas patvirtina bendrąjį principą, kad LR CK 6.204 straipsnio nuostatomis visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius, t.y. kai sutarties šalis nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas ir sutartiniai santykiai tęsis toliau 2012 m. birželio 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Todėl ieškovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas buvo priverstas sutikti su atsakovo siūlomu sutarties pakeitimo variantu, nelaikytina pagrįsta, kadangi atsakovui atsisakius pakeisti sutartį pagal ieškovui priimtiną variantą, ieškovo teisė kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo išlieka ir gali būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu būdu išlieka galimybė keisti tarp šalių susiklosčiusius santykius, nepažeidžiant nukentėjusios šalies interesų, paliekant galimybę jai savo praradimus kompensuoti kitomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant ir nuostolių atlyginimą. Be to, teismas sutinka su atsakovo nurodytais argumentais, kad ieškovas yra banko skolininkas, todėl visi kreditoriaus reikalavimai, kurie yra reiškiami sutarties pagrindu ir jos ribose savaime negali būti įvardijami kaip ekonominis spaudimas. Skolininko informavimas apie sutarčių pažeidimus ar raginimas tinkamai vykdyti savo prievoles, taip pat perspėjimas dėl galimo vienašališko kredito sutarties nutraukimo ir pranešimas apie kreditoriaus teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, yra ne ekonominis spaudimas ar grasinimas, o kreditoriaus ir skolininko sutartinis bendradarbiavimas. Teismas konstatuoja, kad ieškovas ginčijamus susitarimus pasirašė laisva valia, nesant ekonominio spaudimo iš atsakovo pusės, esant alternatyviam savo interesų gynimo būdui, sutarties pakeitimą inicijavo pats ieškovas, sutarties pakeitimas nebuvo ekonomiškai naudingas išimtinai tik atsakovui, todėl pagrindo pripažinti sutarties pakeitimus negaliojančiais kaip sudarytus dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo nėra.
Dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu
Dalyvaujančių byloje asmenų atstovų paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2011 m. sausio 11 d. atsakovas AB „Swedbank“ informavo ieškovą, jog ieškovo įsiskolinimas bankui sudaro 2.312,84 Lt. Nurodė, jog neįvykdžius įsipareigojimų iki 2011 m. vasario l d., bankas vienašališkai nutrauks sutartį ir kreipsis į teismą, prašydamas išieškoti visą skolą bei delspinigius. 2011 m. gegužės 9 d. atsakovas AB „Swedbank“, ieškovui nesumokėjus pranešime nurodytos 4.884,75 Lt įsiskolinimo sumos, informavo ieškovą, kad bankas 2011 m. gegužės 31 d. nutraukia kredito sutartį, vadovaujantis kredito sutarties Nr. 06-021521-FA bendrosios dalies 11.2.1 bei 11.2.1.1 punktais. Kredito sutarties Nr. 06-021521-FA (su pakeitimais) 11.2.1., 11.2.1.1. punktu AB „Swedbank“ ir skolininkas susitarė, kad kredito dalių ir/ar palūkanų, ir/ar kitų mokėjimų pradelsimas ilgiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų yra laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu. Kredito sutarties (su visais pakeitimais) 4.1 punktas nustatė, kad skolininkas įsipareigoja (pagal paskutinį susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-3) 183.145,38 Lt kreditą grąžinti minėtos kredito sutarties grafike nurodytais terminais ir sumomis. Byloje nustatytos ir ieškovo neginčijamos aplinkybės patvirtina, kad skolininkas, nevykdė savo įsipareigojimų grąžinti suteikto kredito dalių, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Skolininko pradelsimai buvo ilgesni nei 30 dienų - 228 dienos. Skolininkas daugiau kaip pusę metų pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir daugiau kaip pusę metų pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus. Skolininko pradelsta skola bankui prieš nutraukiant kredito sutartį buvo 4.884,75 Lt.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (LR CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (LR CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Specialūs kreditoriaus teisių gynimo būdai, minėta, nustatyti atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Pavyzdžiui, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybų (LR CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos LR CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (LR CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Vienašalis sutarties pakeitimas reiškia intervenciją į sutartinius santykius, todėl ši įstatyme įtvirtinta vienos šalies teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės normose nustatytų sąlygų ir tvarkos. Pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti LR CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. LR CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (LR CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Sutarties nutraukimas – kreditoriaus teisių gynimo būdas, tačiau pirmiau nurodyti nutraukimo ribojimai reiškia, kad turi būti paisoma ir skolininko interesų. Skolininko teisės ginamos nustatant nutraukimo sąlygas, tvarką bei nutraukimo padarinius. Jeigu sutarties nutraukimo sąlygos nustatytos sutartyje (kaip yra nagrinėjamos bylos atveju), jų teisėtumas skolininko iniciatyva gali būti patikrinamas taikant įvairias teisines priemones, tokias kaip sandorio negaliojimas, sutarties atsisakymas esant esminei šalių nelygybei, sutarties pakeitimas ar nutraukimas kitais pagrindais bei kitomis teisinėmis priemonėmis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (LR CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (LR CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-306/2012). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Vadinasi, iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pažeidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal LR CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų fiktyvi, o LR CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga. Šalims galioja bendrasis reikalavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos.
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl sutarties pažeidimo fakto nėra. Byloje nustatyta, kad Kredito sutarties Nr. 06-021521-FA (su pakeitimais) 11.2.1., 11.2.1.1. punktu AB „Swedbank“ ir skolininkas susitarė, kad kredito dalių ir/ar palūkanų, ir/ar kitų mokėjimų pradelsimas ilgiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų yra laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu. Kredito sutarties (su visais pakeitimais) 4.1 punktas nustatė, kad skolininkas įsipareigoja (pagal paskutinį susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-3) 183.145,38 Lt kreditą grąžinti minėtos kredito sutarties grafike nurodytais terminais ir sumomis, tačiau ieškovas šią pareigą pažeidė.
Kai termino praleidimas prievolėje turi esminio pažeidimo reikšmę, taikomos LR CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalyse bei 6.218 straipsnyje nustatytos taisyklės. Jeigu termino praleidimas neturi esminės reikšmės, tai nutraukiant sutartį vadovaujamasi CK 6.209 straipsniu, 6.217 straipsnio 3 dalimi, 6.218 straipsniu. Šių taisyklių, nustatančių pranešimo apie nutraukimą terminus, taip pat papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymą, paskirtis yra išlaikyti tarp šalių susiklosčiusius santykius, kartu nepažeidžiant nukentėjusios šalies interesų, paliekant galimybę jai savo praradimus kompensuoti kitomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant ir nuostolių atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. v. A. K. IĮ, bylos Nr. 3K-3-32/2006). Nagrinėjamoje byloje sutarties nutraukimo tvarkos taisyklių pažeidimo nėra. Sutartis nutraukta dėl sutartyje numatyto esminio jos pažeidimo laikantis sutartyje bei įstatymuose nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų. Tai taip pat patvirtina ir hipotekos teisėjo priimta nutartis (civilinė byla Nr. 2-13073-144/2011).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).
Skolininkas nesilaikė sutarties sąlygų, t.y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Apie susidariusį įsiskolinimą AB „Swedbank“ informavo ieškovą ir ragino tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus bankui. Skolininkas ne kartą teikė bankui prašymus dėl susikaupusių įsiskolinimų atidėjimo. Bankas, atsižvelgdamas į skolininko prašymus, kelis kartus restruktūrizavo kredito sutartį. Tačiau skolininkas ir toliau pažeidinėjo kredito sutarties sąlygas. Skolininkui ir toliau nevykdant prisiimtų įsipareigojimų bankas 2011 m. sausio 11 d. pareikalavo iki 2011 m. vasario 1 d. sumokėti susidariusi įsiskolinimą arba pasiūlyti įsiskolinimo panaikinimo būdus ir įspėjo, kad neįvykdžius sutartiniu įsipareigojimu, bankas spręs klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Skolininkas neįvykdė pretenzijoje nurodytų reikalavimų. Bankas 2011 m. gegužės 9 d. pakartotinai informavo ieškovą, kad iki 2011 m. gegužės 30 d. sumokėtų susidariusį įsiskolinimą taip pat įspėjo, kad nesumokėjus nurodyto įsiskolinimo kredito sutartis bus laikoma nutraukta. Tačiau skolininkas, nevykdė savo įsipareigojimų grąžinti suteikto kredito dalių, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Skolininkas praleido prievolės vykdymo terminą ir daugiau kaip pusę metų pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir daugiau kaip pusę metų pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus. Ir nors prievolės netinkamo vykdymo terminas bei pradelsta mokėti kredito bei palūkanų suma lyginant su bendru kredito sutarties terminu ir suma nėra labai dideli, tačiau skolininkas pažeidė sutartį iš esmės dar iki 2009 m. birželio 15 d., kuomet skolininko prašymu buvo atliktas pirmasis sutarties sąlygų pakeitimas. Skolininko netinkamas sutarties sąlygų vykdymas tęsėsi du metus, todėl, atsižvelgiant į kreditoriaus veiksmus siekiant išsaugoti galiojančią sutartį, teismas konstatuoja, kad skolininkui neteko neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta ir nėra pagrindo pripažinti, kad nutraukiant sutartį buvo pažeisti skolininko kaip vartojo teisėti interesai. Ieškovas taip pat nurodo, kad ieškovas po vienašališko sutarties nutraukimo pateikė atsakovui prašymą dėl kredito sutarties tolimesnio vykdymo ir pasiūlė bankui kiekvieną mėnesį mokėti kredito įmokas po 800 Lt, tačiau bankas atsisakė bendradarbiauti ir tenkinti ieškovo prašymą, visiškai nesiekė derinti abiejų sutarties šalių teisėtų interesų. Tai parodo atsakovo nesąžiningumą sutartiniuose teisiniuose santykiuose, dėl ko buvo iš esmės pažeisti ieškovo teisėti interesai. Tačiau pastebėtina, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi jos šalis nuo tolimesnio sutarties vykdymo (LR CK 6.221 str.). Todėl kreditoriaus atsisakymas tęsti sutarties vykdymą po jos nutraukimo negali būti laikomas nesąžiningumu sutartiniuose santykiuose. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „ Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo nurodytas kredito sutarties nutraukimas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 185 str.). Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių argumentą. Todėl, šiuo atveju, teismas neaptarinėja kitų aplinkybių, kurios, šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės. Tokios pozicijos dėl teismo įrodinėjimo pareigos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (LR CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Vadovaujantis LR CPK 98 str. 1 d., prielaidos klausimui dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo spręsti yra rašytinio prašymo bei išlaidų realumą ir dydį patvirtinančių įrodymų pateikimas. Ten pat įtvirtinta ir imperatyvi nuostata, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Toks reguliavimas paaiškinamas siekiu užkirsti kelią nesąžiningiems reikalavimams priteisti teisinės pagalbos išlaidas, taip pat byloje dalyvaujančių asmenų pareiga rūpintis proceso eiga (LR CPK 7 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė LR CPK 98 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančio rašytinio prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei išlaidų paskaičiavimo ir pagrindimo. Todėl, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (LR CPK 93, 98 str.). Valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, nes neviršija 10,00 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., 2011 m. lapkričio 7 d. LR finansų ir teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos“).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR CPK 259, 260, 265 - 270, straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.