- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-13
- Bylos Nr.
- 1A-241-334/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21688-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Švitinienė (pirm.), Evaldas Vanagas, Donatas Jatužis
- Nuteistasis
- T. B.
- Nukentėjusysis
- E. Š.
- Civilinis ieškovas
- E. Š.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Švitinienės, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. Š. ir jo įstatyminio atstovo E. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika pamokos metu) ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laikotarpį mokytis, tęsti mokslus arba dirbti, o nedirbant būti registruotam darbo biržoje;
- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika (duomenys neskelbtini) ir jam paskirta 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laikotarpį mokytis, tęsti mokslus arba dirbti, o nedirbant būti registruotam darbo biržoje.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir T. B. paskirta subendrinta – 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laikotarpį mokytis, tęsti mokslus arba dirbti, o nedirbant būti registruotam darbo biržoje.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2016 m. rugpjūčio 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskiriant galutinę – 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviejų) metų laikotarpiui, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant mokytis, tęsti mokslą arba dirbti. Uždrausta T. B. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
Nukentėjusiojo E. Š. ir civilinio ieškovo E. Š. 3000 Eur civilinis ieškinys (duomenys neskelbtini) mokyklai atmestas.
T. B. paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinama.
Iš T. B. priteista 22,10 Eur (dvidešimt dviejų eurų dešimties euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Skundžiamu nuosprendžiu T. B. nuteistas už tai, kad jis, 2017 m. gegužės 5 d., apie 9.35 val., (duomenys neskelbtini)mokyklos, esančios adresu – (duomenys neskelbtini) antrame aukšte, lietuvių kalbos kabinete, du kartus spyrė E. Š. į kairę šlaunį bei vieną kartą į dešinę akį ir tokiu būdu mušdamas E. Š. padarė jam kairės šlaunies sumušimą ir odos nubrozdinimą dešinio paakio srityje, poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą.
2. Be to, jis 2017 m. gegužės 5 d., apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, vieną kartą kumščiu sudavė E. Š. į nosį ir tokiu būdu mušdamas E. Š., padarė jam galvos sumušimą, pasireiškusį galvos smegenų sukrėtimu, odos nubrozdinimu nosies srityse, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis E. Š. ir jo įstatyminis atstovas E. Š. (toliau – apeliantas) prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 10 d. apkaltinamąjį nuosprendį T. B. atžvilgiu panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apylinkės teismui priklausantiems kitiems teismo rūmams.
4. Apeliantas teigia, kad teismas darydamas išvadas dėl M. P. kaltės buvo šališkas ir pažeidė nukentėjusiojo teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, jog būtų išsamiai atskleista M. P. nusikalstama veika ir ją padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Apeliantas skunde analizuoja nepilnamečio nukentėjusiojo E. Š. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, ginčija ikiteisminio tyrimo metu atliktus vyriausiosios tyrėjos bei prokuroro veiksmus, mano, kad tyčia nebuvo apklaustas liudytojas S. N., nesuteikta teisė liudytojai D. Š. duoti parodymus apie M. P. nusikalstamus veiksmus, dėl ko, nepagrįstai M. P. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Be to, savo skunde apeliantas taip pat ginčija prokuroro M. J. 2018-01-16 nutarimo teisėtumą, teigia, kad tiek vyriausioji tyrėja J. B., tiek ir prokuroras M. J. grubiai pažeidė BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BPK 1 straipsnio 1 dalies, BPK 2 straipsnio reikalavimus ir savo veiksmais sudarė sąlygas M. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas pažymi, kad teismas išeidamas už kaltinimo ribų, ne tik pasisakė dėl M. P. kaltės, bet tai padarė prieštaraudamas byloje esantiems nukentėjusiojo E. Š., kaltinamojo T. B. bei liudytojo T. K. parodymams.
5. Apeliantas skunde teigia, kad teismas priimdamas nuosprendį, nevykdė savo paties sprendimo dėl liudytojo S. N. apklausos, pažeidė rungtyniškumo principą bei nepilnamečio nukentėjusiojo ir jo įstatyminio atstovo teises teikti prašymus, įrodymus, kas apelianto manymu, taip pat duoda pagrindą teigti, jog teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas ir neobjektyvus. Nurodo, kad nukentėjusiojo įstatyminio atstovo prašymu, kuriam pritarė prokuroras bei civilinio atsakovo atstovas, teismas nutarė kviesti liudytoją S. N. liudyti dėl antro nusikalstamos veikos epizodo. Tačiau po liudytojo M. P. apklausos, paleidus vaiko teisių skyriaus specialistą J. M. bei pastebėjus, jog liko neapklaustas S. N., pastarasis iš viso nebuvo apklaustas liudytoju, teismui motyvuojant tuo, jog minėtas asmuo nebuvo apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu ir teismas negali sutikrinti jo parodymų, nes neaišku ką jis gali paliudyti. Teismas priėmęs sprendimą apklausti liudytoją S. N. ir nevykdydamas savo paties sprendimo, grubiai pažeidė BPK 28 straipsnyje numatytas nuostatas.
6. Apeliantas teigia, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, jog nusikalstama veika padaryta pasibaigus pamokai, kai tuo tarpu, nusikalstama veika padaryta 9.35, t. y. likus 5 minutėms iki pamokos pabaigos, kadangi (duomenys neskelbtini) mokykloje 2016-2017 metų mokymosi laikotarpiu antros pamokos pradžia buvo 08.55 val., pabaiga – 09.40. Be to, apeliantas teigia, kad mokytoja K. S. pažeidė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. XI-1281 46 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, kadangi į klasės valandėlės pamoką, kuri skirta aptarti visai mokyklai aktualias temas, įleido pašalinį asmenį - T. B. ir nekontroliavo jo elgesio, todėl toks auklėtojos elgesys yra mažiausiai neetiškas, ir, todėl teismo teiginys, kad nenustatyta, jog mokytoja K. S. savo kaip mokytojos pareigos, įtvirtintos švietimo įstatyme užtikrinti mokinių saugumą būtų nevykdžiusi, yra neatitinkantis tikrovės.
7. Skunde teigia, jog nuosprendžiu netiesiogiai yra kaltinamas nepilnametis nukentėjusysis E. Š., neva jis nesikreipė pagalbos į mokyklos atsakingus darbuotojus, tačiau apeliantas pažymi, kad panaudoto smurto aplinkybės rodo, jog nukentėjusysis nesitikėjo, kad jo atžvilgiu bus panaudotas smurtas, todėl jam nebuvo jokio realaus pagrindo iki nusikalstamų veiksmų atlikimo kreiptis į kokius tai atsakingus mokyklos darbuotojus, o už mokinių saugumą pamokos metu buvo atsakinga mokytoja. Apelianto teigimu, praėjus daugiau nei 1 metams, nei mokytoja K. S., nei mokyklos vadovybė nesiteikė net atsiprašyti, todėl nėra suprantama apie kokią pagalbą teismo nuosprendyje yra kalbama.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas pagal įstatymą prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, civilinio atsakovo atstovas, nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
9. Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
11. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.
12. Byloje nustatyta, kad T. B., 2017 m. gegužės 5 d., apie 9.35 val., (duomenys neskelbtini) mokyklos, esančios adresu – (duomenys neskelbtini) antrame aukšte, lietuvių kalbos kabinete, du kartus spyrė E. Š. į kairę šlaunį bei vieną kartą į dešinę akį ir tokiu būdu mušdamas E. Š. padarė jam kairės šlaunies sumušimą ir odos nubrozdinimą dešinio paakio srityje, poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, t.y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą. Taip pat nustatyta, jog T. B. 2017 m. gegužės 5 d., apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, vieną kartą kumščiu sudavė E. Š. į nosį ir tokiu būdu mušdamas E. Š., padarė jam galvos sumušimą, pasireiškusį galvos smegenų sukrėtimu, odos nubrozdinimu nosies srityse, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.
13. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. B. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2 epizodai) yra įrodyta. Pripažindamas T. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu T. B. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2 epizodai) kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nukentėjusysis E. Š. ir jo įstatyminis atstovas E. Š. neginčija T. B. kaltės, veikų kvalifikavimo ar bausmės, tačiau teigia, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas iš esmės šiais aspektais: 1) pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, buvo šališkas ir neobjektyvus; 2) teismas pažeidė rungtyniškumo principą; 3) teismo nurodytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
14. Vertinant pirmuoju aspektu, pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti objektyviai nešališkas. Šio principo esmė yra ta, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios pagrįstą abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Subjektyvus teismo nešališkumas suprantamas kaip asmeninis nešališkumas, t. y. teisėjo išankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimas. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninio tendencingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami (motyvuotai) kai kurių proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai yra tenkinami, arba apskritai nesutinkant su teismo padarytomis išvadomis (kasacinė nutartis 2K-55-699/2017). Taip pat šališkumo požymių konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo šališkumas iš esmės grindžiamas tuo, jog teismas pasisakė dėl M. P. kaltės nebuvimo ir kartu priėmė apeliantui nepageidaujamą sprendimą, ką patvirtina ir tai, jog apeliantas galimo šališkumo klausimą iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei nukentėjusysis, nei jo atstovas pagal įstatymą, nušalinimo, bylą nagrinėjančiam teismui, nepareiškė, nors teisė nušalinti teisėją jiems buvo išaiškinta. Be to, pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal E. Š. pareiškimą, kuriame jis nurodė, jog 2017-05-05 apie 09.35 val. (duomenys neskelbtini) mokykloje, adresu (duomenys neskelbtini) buvo sumuštas jo sūnus E. Š.. Tiriant pareiškime nurodytas aplinkybes, buvo apklaustas pareiškėjas E. Š., nukentėjusysis E. Š., liudytojai K. S., M. P., R. Č., V. K., M. G., T. K., A. M., S. Ž., R. K., R. K., H. B., G. K., D. Š., R. K., A. B., ištirta teismo medicinos specialisto išvada, atlikti kiti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai. Remiantis ikiteisminio tyrimo byloje surinkta medžiaga, 2017 m. rugpjūčio 24 d. T. B. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (1 t., 181 b. l.). Ir nors M. P. buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 puntas, 82 straipsnio 3 dalis), tačiau jam įtarimai pareikšti nebuvo. Vien subjektyvi apelianto nuomonė dėl M. P. galimai nusikalstamų veiksmų nesudaro pagrindo pradėti baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu. Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Pasvalys) prokuroras 2018 m. sausio 16 d. neskundžiamu nutarimu, atmetė apelianto prašymą dėl įtarimo įteikimo M. P. ir jo apklausimo įtariamuoju, argumentuojant, jog asmens baudžiamojo persekiojimo inicijavimas yra išimtinė prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų teisė ir šiuo atveju jokio proceso dalyvio nuomonė dėl duomenų pagrindžiančių kaltę buvimo ar nebuvimo negali priversti prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno inicijuoti konkretaus asmens baudžiamąjį persekiojimą, jei minėtų tyrimo subjektų vidinis įsitikinimas yra kitoks. Akivaizdu, kad prokuroras priimdamas sprendimą atmesti apelianto prašymą, tik dar kartą patvirtino, jog nėra pagrindo inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą M. P. atžvilgiu. Ir visgi, tik įsitikinus, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo yra surašomas kaltinamasis aktas. Šiuo nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą būtent dėl T. B. padarytų nusikalstamų veikų ir dėl jų buvo nagrinėjama byla bei priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tai, kad teisėja skundžiamame nuosprendyje pasisakė dėl M. P., kaip liudytojo parodymų ir pateikė šio liudytojo parodymų vertinimą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas, juolab, kad M. P. šioje byloje nėra įtariamas ar kaltinamasis ir M. P. (liudytojo) kaltės klausimas nėra sprendžiamas, kadangi tai nėra šios bylos dalykas. Vien deklaratyvūs apelianto teiginiai dėl M. P. galimai nusikalstamų veiksmų nepaneigia T. B. kaltės dėl jam inkriminuotų veikų, juolab nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad jokių konkrečių apylinkės teismo teisėjos šališkumo požymių nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus.
15. Apeliaciniame skunde kaip pirmosios instancijos teismo šališkumo požymis nurodoma ir tai, jog teismas nevykdė savo paties sprendimo dėl liudytojo S. N. apklausos ir tuo pažeidė rungtyniškumo principą. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Kartu pažymėtina, jog teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų, prašymų ar keliamų versijų atmetimas savaime BPK normų ir rungtyniškumo principo nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu, apeliantas siekė, jog būtų apklaustas liudytojas S. N., kuris galėtų paliudyti aplinkybes apie M. P. galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau kaip jau minėta anksčiau, surašęs kaltinamąjį aktą, kuriuo baudžiamoji byla buvo perduota į teismą, prokuroras nustatė ribas ir baudžiamoji byla buvo nagrinėjama būtent T. B. atžvilgiu, todėl akivaizdu, kad apelianto pateiktos aplinkybės, apie būtinybę apklausti liudytoją S. N., niekaip nesusiję su nagrinėjamos bylos ribomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas iš pradžių nutarė tenkinti prašymą apklausti liudytoją S. N., o vėliau nutarė nebetenkinti šio prašymo, tik patvirtina, jog teismas pagrįstai vertino ir sprendė apie bylos duomenų sąsajumo nebuvimą su liudytojo S. N. parodymais nagrinėjamu atveju. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismui nusprendus prašymo nebetenkinti, nei apeliantas, nei kiti proceso dalyviai apklausti liudytoją S. N., pakartotinai nebeprašė. Dar daugiau, baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlikti įrodymų tyrimą (apklausti liudytoją S. N.) apeliantas taip pat nepageidavo. Taigi, atsižvelgiant į paties apelianto veiksmus, teisėjų kolegija negali vertinti, jog apeliantas iš tikrųjų buvo suinteresuotas tokių veiksmų atlikimu, o formalus teismo sprendimas neapklausti minėtą liudytoją negali būti pripažintas rungtyniškumo principo pažeidimu.
16. Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog T. B. sudavė smūgius E. Š. pasibaigus pamokai (1 epizodas), nes T. B. nusikalstamus veiksmus atliko 09.35 val., t.y. antros pamokos metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto teiginiais sutinka tik iš dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2017-05-05 vyko antra (klasės valandėlės) pamoka. Nepaisant to, kad antros pamokos laikas yra 08.55 - 09.40, tačiau klasės valandėlė pasibaigė anksčiau. Kad klasės valandėlė pasibaigė anksčiau patvirtina ir nukentėjusysis E. Š. bei liudytojai K. S., R. Č., T. B., kurie teigė, jog pamoka buvo baigta likus maždaug 5 min. iki pamokos galo ir visi mokiniai laisvai vaikščiojo po klasę. Pažymėtina, kad mokymo įstaigoje galioja mokinio taisyklės, nustatančios mokinių elgesį prieš pamokas, pamokų ir pertraukų metu. Ir nors, T. B. nusikalstami veiksmai teoriškai buvo atlikti pamokos metu (09.35 val.), tačiau faktiškai pamoka jau buvo pasibaigusi, juo labiau, kad tuo metu mokinių elgesys (mokiniai laisvai vaikščiojo po klasę, bendravo su mokytoja prie jos stalo, mėtėsi guminiu kamuoliuku) atitiko pertraukų metu nustatytą mokinių elgesį ir neleidžia vertinti, jog nusikalstami veiksmai buvo atlikti vykusios pamokos metu. Kita vertus, apelianto teiginiai, jog pamokos metu, t.y. 08.55-09.40 mokiniai privalo būti klasės patalpose, kad nesišlaistytų koridoriais, nekeltų triukšmo ar kitaip netrukdytų kitų klasių mokinių mokymosi procesui, tik patvirtina, kad mokytoja laikydamasi nustatytų taisyklių ir anksčiau pabaigusi pamoką neleido vaikams išeiti iš klasės, tačiau neleidžia daryti išvados, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti vykusios pamokos metu. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog T. B. nusikalstami veiksmai buvo atlikti pasibaigus pamokai.
17. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, jog nenustatyta, kad mokytoja K. S. nevykdė savo, kaip mokytojos pareigos užtikrinti mokinių saugumą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. XI-1281 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad mokytojas privalo užtikrinti ugdomų mokinių saugumą, geros kokybės ugdymą. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, mokytoja K. S. viso proceso metu nuosekliai teigė nemačiusi muštynių tarp T. B. ir E. Š. lietuvių kalbos kabinete. Tai patvirtina dauguma klasėje buvusių mokinių, kurie taip pat teigė nematę, kad T. B. ir E. Š. būtų susimušę prie mokytojos stalo pakylos bei iš dalies paties nukentėjusiojo E. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis pažymėjo, kad mokytoja K. S. konflikto nematė, nors konfliktas ir vyko klasėje, priešais lentą. Ir nors vienintelis liudytojas A. M. parodė, kad matė kaip E. bandė rankomis nuo T. atsistumti, tačiau jokių smūgių jis nematė, kas leidžia vertinti, jog minėtas konfliktas nebuvo itin piktybiškas ir mokytoja K. S. galėjo nematyti T. B. suduotų smūgių nukentėjusiajam E. Š.. Kita vertus, mokiniai apie įvykusį konfliktą turi informuoti klasės auklėtoją, jei jo nėra tada turi informuoti kitą mokytoją ar socialinį pedagogą, ar kitą mokyklos darbuotoją, tačiau nukentėjusysis E. Š. nei po pamokos, nei kitu mokyklos buvimo metu, auklėtojos ar kito mokyklos darbuotojo neinformavo ir apie įvykusį konfliktą nepranešė, kas suponuoja išvadą, jog mokytoja K. S. nežinojo ir negalėjo žinoti apie įvykusį konfliktą, todėl neturėjo galimybės užtikrinti nukentėjusiojo E. Š. saugumo. Tai, kad mokytoja K. S. leido nuteistajam T. B. dalyvauti klasės valandėlėje (T. B. buvo laisva pamoka) nesuteikia pagrindo vertinti, jog mokytoja pažeidė mokyklos vidaus taisykles ir dėl to neužtikrino mokinių saugumo. Visgi, nepaisant nuteistojo T. B. nusikalstamų veiksmų, nukentėjusysis E. Š. dalyvavo ketvirtoje bei penktoje pamokoje, tačiau niekuo nesiskundė, mokytoja K. S. jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo E. Š. nematė, kas akivaizdžiai rodo, jog nebuvo pagrindo, sąlygojančio privalomus mokytojos K. S. veiksmus, siekiant užtikrinti nukentėjusiojo E. Š. saugumą. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog mokytoja K. S. nevykdė savo, kaip mokytojos pareigos, užtikrinti mokinių saugumą, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame skunde.
18. Be kita ko, pažymėtina, kad apeliantas, būdamas įsitikinęs, kad buvo pažeistos jo teisės ir siekdamas apginti jas, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.
19. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismas neprivalo išsamiai atsakyti į kiekvieną apelianto reiškiamą abejonę dėl byloje surinktų įrodymų ar jų vertinimo, jei apelianto dėstomų abejonių aptarimas aukštesnės instancijos teismo sprendime negali turėti jokios reikšmės teismo daromoms išvadoms. Pažymėtina, kad dauguma apelianto argumentų nėra tiesiogiai susiję su išnagrinėtos baudžiamosios bylos procesiniu sprendimu ir vienareikšmiškai išeina už nagrinėjamos bylos ribų.
20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo E. Š. ir jo įstatyminio atstovo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.