- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-03
- Bylos Nr.
- eI2-2280-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00428-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis (pirm.), Tomas Blinstrubis, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- K. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Igoris Smirnovas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Mefodijos Povilaitienės ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. B. (K. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja K. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-10) 50U-00351 (15/4-1) 7U-00007 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei K. B.“ (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą priimti naują sprendimą, išduodant pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimą nuolat gyventi); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Savo skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais:
2.1. Skundžiamu Sprendimu atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje ir panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja su tokiu Sprendimu nesutink, mano, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas.
2.1.1. Dėl sprendimo neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pareiškėja paaiškino, kad nesutinka su atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 8 dalies 3 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes ji nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų, kadangi buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. liepos 14 d., t. y. 6 mėnesius ir 28 dienų. Pareiškėjos teigimu, ginčijamame Spendime nėra kvestionuojami jokie kiti pareiškėjos atitikimo išduoti jai leidimą nuolat gyventi kriterijai, todėl esant tokiai situacijai, pareiškėja ginčija Departamento nurodytų jos išvykų nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. liepos 14 d. skaičiavimą, tvirtindama, jog atsakovo paskaičiavimas yra klaidingas ir netinkamas. Atkreipė dėmesį, kad minėtu laikotarpiu pareiškėja 2016 m. balandžio mėnesį asmeniškai pateikė prašymą ir 2016 m. birželio mėnesį asmeniškai 2016 m. birželio 23 d. atsiėmė iki 2018 m. birželio 11 d. galiojusį leidimą laikinai gyventi. Tai akivaizdžiai įrodo, kad pareiškėja šiomis datomis buvo Lietuvoje.
2.1.2. Dėl sprendimo panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi paaiškino, kad gero administravimo principo nesilaikymas, be kita ko, nesuteikimas asmeniui galimybių pateikti paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su priimamu jo atžvilgiu sprendimu, yra pakankamas pagrindas viešojo administravimo subjekto sprendimą pripažinti neteisėtu. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas Sprendimą, nesuteikė pareiškėjai jokios galimybės paaiškinti situaciją, o tik atsiuntė į jos el. paštą priimtą Sprendimą. Pareiškėja neginčija, kad jos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos draudimas iš darbo santykių (UAB „Septyni kontinentai“, vėliau – UAB „Pedantės“) nutrūko nuo 2019 m. liepos 1 d., tačiau 2019 m. liepos 4 d. teikdama Departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėja nežinojo apie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimu nutrauktą jos socialinį draudimą UAB „Pedantės“; apie tai sužinojo tik jau gavusi pakeistą leidimą. Pabrėžė, kad šioje situacijoje pareiškėja buvo sąžininga (nenuslėpė jai žinomų duomenų) gaudama leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) nuo 2019 m. liepos 9 d. Be to, mano, kad Departamentas taip pat privalėjo išduodamas šį leidimą, patikrinti jam tiesiogiai prieinamus pareiškėjos Sodros duomenis.
2.2. Pareiškėjos įsitikinimu, Departamentas, vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo, prieš priimdamas Sprendimą, panaikinti leidimą (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi, suteikti galimybę pareiškėjai pateikti paaiškinimus. Pareiškėja daugiau nei 5 metus turėjo leidimus laikinai gyventi, gyveno ir dirbo Lietuvoje, išlaikė lietuvių kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus. Esant tokiai situacijai, atsakovas privalėjo leisti pareiškėjai ištaisyti procesinius trūkumus ir pakonsultuoti pareiškėją. Mano, kad pareiškėjos turėto leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) panaikinimas yra neproporcinga priemonė pareiškėjos atžvilgiu.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškėja papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad atsakovas neįrodė net 49 dienų iš jo patvirtintų 6 mėnesių ir 28 dienų pareiškėjos nebuvimo Lietuvoje per laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. liepos 14 d.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia iš esmės šiais argumentais:
3.1. Dėl pragyvento Lietuvoje laikotarpio skaičiavimo paaiškino, kad užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis). Pasak atsakovo, pareiškėja prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė, turėdama galiojantį leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini). Pagal Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Aprašas), 47 punktu Departamentas įvertino, ar nėra pareiškėjos turimo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Pareiškėja 2019 m. kovo 1 d. nutraukė darbo santykius su UAB „Septyni kontinentai“, kuri tarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo, ir 2019 m. liepos 1 d. įsidarbino UAB „Pedantės“. Pareiškėja 2019 m. liepos 1 d. nutraukė darbo santykius su UAB „Pedantės“ ir pas kitą darbdavį Lietuvos Respublikoje neįsidarbino. Buvo nustatyta, kad pareiškėja pakeitė darbdavį UAB „Pedantės“ vietoj UAB „Septyni kontinentai“, nesilaikydama Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, bei tapo bedarbe ilgiau nei 3 mėnesius iš eilės. Todėl esant tokiai situacijai, yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte numatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, kas, vadovaujantis Aprašo 47 punktu, taip pat yra pagrindas neišduoti leidimo nuolat gyventi (pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimo turėti leidimą laikinai gyventi). Pareiškėja savo skunde neginčija šio ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindo.
3.2. Įvertinus Departamento turimus duomenis apie pareiškėjos už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų praleistą laiką, nustatyta, kad užsienietė laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 22 d. iki 2019 m. spalio 22 d. (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės (nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d.). Taigi buvo konstatuota, kad pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Kadangi pareiškėja per 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d., t. y. 6 mėnesius ir 28 dienų, vadovaujantis Aprašo 49.1 papunkčiu, pareiškėjos pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas nuo pirmos atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po šio laikotarpio dienos, t. y. nuo 2016 m. liepos 15 d., todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Dėl to pareiškėja neatitinka nei vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi LT7475917, galiojęs iki 2021 m. birželio 8 d., bei neišduotas ilgalaikis gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje.
3.3. Nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d. pareiškėja buvo Lietuvos Respublikoje. Šie pareiškėjos teiginiai prieštarauja Valstybinės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenims ir pareiškėjos pase esantiems Šengeno išorinės sienos kirtimo spaudams. Pareiškėja teismui nepateikė jokių paaiškinimų, kaip ir kada minėtu laikotarpiu kirto Lietuvos Respublikos sieną, buvimo Lietuvos Respublikoje įrodymų.
3.4. Taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Departamentas, neapklausdamas pareiškėjos, pažeidė gero administravimo principą. Departamento Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu priimtas įvertinus surinktų duomenų visumą. Surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.
3.5. Akcentavo, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, nes pareiškėja pakeitė darbdavį, nesilaikydama Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, bei tapo bedarbe ilgiau nei 3 mėnesius iš eilės (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatos), o ne todėl, kad pareiškėja nebuvo apdrausta socialiniu draudimu. Minėtos aplinkybės ginčijamame Sprendime buvo konstatuotos, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis.
3.6. Taip pat pabrėžė, kad teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir įpareigoti Departamentą priimti naują sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes panaikinus Departamento sprendimą, yra pagrindas įpareigoti Departamentą priimti naują sprendimą.
Ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Atsiliepimas
3.7. Atsakovas papildomuose paaiškinimuose taip pat nurodo, kad pareiškėjos pase esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2015 m. gruodžio 16 d. kirto sieną ir išvyko iš Lietuvos, o 2016 m. liepos 14 d. pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką. Jokių kitų pareiškėjos grįžimo į Lietuvos Respubliką spaudų jos pase nėra. Tai įrodo, kad pareiškėja buvo išvykusi iš Lietuvos ilgiau nei 6 mėnesius iš eilės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėja nuo 2014 m. birželio 23 d. turėjo leidimus laikinai gyventi (toliau – ir LLG), išduotus pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto nuostatas: LT7347315, galiojusį nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2015 m. birželio 23 d.; LT7370764, galiojusį nuo 2015 m. birželio 24 d. iki 2016 m. birželio 23 d.; LT7391551, galiojusį nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2018 m. birželio 11 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2019 m. liepos 10 d., kuris naujai įformintas kaip (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2019 m. liepos 9 d. iki 2021 m. birželio 8 d.
4.2. Departamento Vilniaus skyriui 2019 m. spalio 22 d. pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi). Kartu su šiuo prašymu, kuriame nurodė, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus, turėdama LLG, pateikė iki 2029 m. liepos 3 d. galiojantį kelionės dokumentą – Rusijos Federacijos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2019 m. liepos 3 d., LLG Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimą LVK Nr. (duomenys neskelbtini) apie išlaikytą valstybinės kalbos egzaminą, pažymėjimą LVP Nr. (duomenys neskelbtini) apie išlaikytą Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, ir dokumentą, patvirtinantį sumokėtą teisės aktų nustatyto dydžio valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, sprendimo priėmimą ir leidimo nuolat gyventi išdavimą.
4.3. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir 55 straipsnio 2 dalimi, taip pat atsižvelgdamas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus, bei į tai, kad K. B. neatitinka nei vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, ginčijamu Sprendimu nusprendė panaikinti Rusijos Federacijos pilietei K. B. išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. birželio 8 d. ir neišduoti jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje. Pareiškėją apie priimtą Sprendimą informuoti išsiunčiant jai elektroninio pašto adresu nuskaitytą Sprendimą. Departamentas rėmėsi faktu, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje buvo nutrūkęs nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d., t. y. 6 mėnesius ir 28 dienų 2015 m. tuo, taip pat tuo, kad pareiškėja pakeitė darbdavį, nesilaikydama Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, bei tapo bedarbe ilgiau nei 3 mėnesius iš eilės (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatos).
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjai neišdavė leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (ar pareiškėja yra išbuvusi pakankamą laiko tarpą Lietuvos Respublikoje tam, kad įgytų teisę gauti leidimą nuolatos gyventi).
6. Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamu Sprendimu, ginčija Departamento atliktą pareiškėjos pragyvento laikotarpio Lietuvoje paskaičiavimą, kuriuo remiantis padaryta išvada, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. liepos 14 d. buvo išvykusi iš Lietuvos ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės. Pasak pareiškėjos, ji 2016 m. balandžio 21 d. asmeniškai Departamente pateikė prašymą, 2016 m. birželio 13 d. sumokėjo Departamento terminale 28,60 Eur ir 2016 m. birželio 23 d. asmeniškai atsiėmė leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), kas įrodo, kad pareiškėja šiomis datomis buvo Lietuvoje. Taip pat nurodo, kad tik gavusi LLG sužinojo apie jai panaikintą socialinį draudimą, posėdžio metu pareiškėjos atstovas paaiškino, kad pareiškėja nežinojo apie tai, kad 2019 m. liepos 1 d. darbdavys (UAB „Pedantės“) pateikė duomenis apie darbo pabaigą nuo 2019 m. liepos 1 d.
7.1. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalis nustato pagrindus, kuriais remiantis užsieniečiui išduodamas leidimas nuolatos gyventi. Šios dalies 8 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi išduodamas, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.
7.2. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8¹ punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.
7.3. Aprašo 48 punkte numatyta,, kad apskaičiuojant, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9, 9¹ ir 11 dalis, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 8¹ punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą įrašyti duomenys apie tai, ar užsienietis buvo teistas ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką, bei aprašo 5.5 papunktyje nurodytoje teistumo pažymoje (jeigu ši pažyma pateikta) nurodyti duomenys apie laisvės atėmimo bausmės atlikimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laiką ir šie duomenys apie užsienietį: laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis;
mokymosi, studijavimo, stažavimosi, kvalifikacijos kėlimo ar profesinių mokymų Lietuvos Respublikoje laikotarpis; turimi kitų valstybių išduoti leidimai gyventi ir vizos; kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos; vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje; sveikatos priežiūros Lietuvos Respublikoje esančioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir (ar) Lietuvos Respublikoje gaunamų išmokų ar socialinių pašalpų mokėjimo laikotarpis; nepilnamečių vaikų ugdymo, mokymosi, studijavimo ar sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo, mokymo ar sveikatos priežiūros įstaigose vieta ir laikotarpis, turimas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nepilnamečių vaikų duomenys, nurodyti aprašo 48.3–48.6 papunkčiuose; sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, turimas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, duomenys, nurodyti aprašo 48.1–48.8 papunkčiuose; pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus aprašo 47 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi.
7.4. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (Aprašas), 47 punkte nustatyta, kad jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.
7.5. Įstatymo 44¹ straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas ar pakeistas kaip dirbančiam aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris pakvietė užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį. Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu užsienietis pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas dirbti šį aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.
7.6. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, kad LLG panaikinamas, kai užsienietis neatitinka tų šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi arba per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą.
8.1. Atsakovės į bylą pateiktuose pareiškėjos paso kopijose ir žymų suvestinėje nurodyta, kad pareiškėja iš Rusijos Federacijos išvyko 2016 m. balandžio 4 d. ir tą pačią dieną atvyko į Prancūziją. Taip pat matyti, kad 2016 m. balandžio 22 d. iš Latvijos Respublikos išvyko į Rusijos Federaciją. Taip pat atsakovės su atsiliepimu pateiktame prašyme dėl LLG išdavimo, kurį pareiškėja pateikė Migracijos departamentui 2016 m. balandžio 21 d. nurodyta (pažymėta „varnele“), kad pareiškėja pateikia prašymą asmeniškai. Šio prašymo priėmimas patvirtintas jį priėmusio pareigūno parašu. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2016 m. balandžio 21 d. galiojusios redakcijos) (toliau – ir Leidimų išdavimo aprašas) 8 punkte nustatyta, kad užsienietis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pateikia asmeniškai, išskyrus Aprašo 9 –13 punktuose nurodytus atvejus. Šiuo atveju minėto aprašo 9-12 punktuose nurodyti atvejai nėra aktualūs (kai kreipiasi vaikai, neveiksnūs asmenys ar kartu su šeimos nariais). Kad su prašymu kreipėsi ne pareiškėjos darbdavys (Leidimų išdavimo aprašo 13 punktas), matyti iš to, kad prašymą pasirašė pati pareiškėja. Taigi atmestini atsakovo paaiškinimai, kad prašymą galėjo pateikti ir kitas asmuo ir laikytina, kad pareiškėja prašymą 2016 m. balandžio 21 d. pateikė pati, t. y. tuo metu buvo Lietuvos Respublikoje. Atsakovo atstovo argumentas, pateiktas teismo posėdžio metu, kad prašymą priėmęs darbuotojas vėliau buvo atleistas dėl įvairių pažeidimų yra tik deklaratyvus teiginys (nepagrįstas konkrečiais įrodymais, kurie būtų susiję su šia byla).
8.2. Iš pareiškėjos įrašų Rusijos Federacijos pase ir Migracijos departamento suvestinėje matyti, kad pareiškėja 2016 m. birželio 23 d. atvyko į Latvijos Respubliką (Rygos oro uostą) ir tą pačią dieną iš jo išvyko atgal į Rusijos Federaciją. Taip pagal LLG suvestinės duomenis, matyti, kad 2016 m. birželio 23 d. pareiškėjai išduotas LLG. Leidimų išdavimo aprašo 168 punkte (2016 m. birželio 23 d. galiojusi redakcija) nustatyta, kad užsienietis pats atvyksta atsiimti leidimo laikinai gyventi į migracijos tarnybą, kuriai pateikė dokumentus leidimui laikinai gyventi įforminti, išskyrus Aprašo 169–171 punktuose nurodytus atvejus. Šiuo atveju Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 169 ir 170 punktai nėra aktualūs (juose kalba apie vaikus ir neveiksnius asmenis), o duomenų, kad pareiškėjos LLG 2016 m. birželio 23 d. atsiėmė jos įgaliotas advokatas nėra. Pareiškėjos atvykimą ir išvykimą tą dieną į/iš Rygos oro uosto patvirtina įrašai jos pase. Įvertinus sąlyginai nedidelį atstumą nuo Rygos iki Vilniaus tai netiesiogiai patvirtina aplinkybę, kad tą dieną buvo Lietuvos Respublikoje.
8.3. Taip pat pareiškėja į bylą pateikė mokėjimo kvitą iš „Foxbox“ terminalo, esančio Naugarduko g. 100 (Migracijos valdyba), kuriame matyti, kad pareiškėjos vardu 2016 m. birželio 13 d. yra atliktas mokėjimas. Iš pareiškėjos įrašų Rusijos Federacijos pase ir Migracijos departamento suvestinėje matyti, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 16 d. atvyko į Prancūziją, o birželio 15 d. iš Latvijos Respublikos (Rygos oro uosto) išvyko į Rusijos Federaciją. Visgi iš pateikto įrodymo negalima daryti išvados, kad atsiskaityta pareiškėjos kortele (įrašo apie tai nėra). Nesant kitų įrodymų apie jos buvimą Lietuvos Respublikoje 2016 m. birželio 13 d., teismas daro išvadą, kad ši aplinkybė neįrodyta.
8.4. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad Migracijos Departamentas nepagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėja buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų (nebuvo Lietuvoje) nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d. Pareiškėja buvo Lietuvos Respublikoje 2016 m. balandžio 21 d. ir 2016 m. birželio 23 d.
9.1. Pareiškėja teigia, kad Migracijos Departamentas nesiaiškino aplinkybių, susijusių su jos socialinio draudimo nutrūkimu, ji jų nežinojo ir todėl prašyme LLG gauti nurodė teisingą informaciją.
9.2. Iš byloje esančių įrodymų matyti ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjai, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojai (pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto nuostatas), 2018 m. birželio 8 d. buvo išduotas LLG darbui UAB „Septyni kontinentai“, kuri ir tarpininkavo LLG išdavimui. Su UAB „Septyni kontinentai“ pareiškėjos darbo santykiai pasibaigė 2019 m. kovo 1 d. 2019 m. liepos 1 d. ji įsidarbino UAB „Pedantė“ ir tą pačią dieną Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) duomenimis (pažyma, pateikta su atsiliepimu) jos darbo santykiai pasibaigė. Taigi pareiškėja realiai Lietuvoje nedirbo jau nuo 2019 m. kovo 1 d., apie darbdavio pakeitimą Migracijos departamento neinformavo. Taigi jos buvimas neatitiko išduotų LLG sąlygų. Net ir skaičiuojant pareiškėjos buvimo be darbo Lietuvoje terminą nuo 2019 m. liepos 1 d. (nuo įsidarbinimo naujoje darbovietėje), 2019 m. spalio 22 d. (kai pareiškėja kreipėsi dėl nuolatinio leidimo) buvo praėjęs 3 mėnesių terminas po darbo santykių pasibaigimo. Tai sudarė pagrindą panaikinti LLG Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatytu pagrindu - užsienietis neatitinka tų šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (išskyrus šio Įstatymo 44¹ straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį), arba per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjai 2019 m. liepos 9 d. išduotą LLG.
9.3. Pareiškėjos teiginiai apie tai, kad apie jos socialinio draudimo nutrūkimą ji sužinojo jau po prašymo dėl LLG pateikimo (po 2019 m. liepos 4 d.) nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Be to, pareiškėja nepagrindžia, kodėl ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga. Migracijos departamentas rėmėsi VSDF duomenimis, taigi šie duomenys buvo pakankami konstatuoti faktui apie darbo santykių su pareiškėja pasibaigimą. Nors pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo suteikti jai galimybę pateikti paaiškinimus, nenurodo konkrečiai kokias aplinkybes ji būtų nurodžiusi. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai procedūros pažeidimai, nulėmę nepagrįsto sprendimo priėmimą.
9.4. Pareiškėja paaiškina, kad administracinis aktas gali tik proporcingai (ne daugiau negu būtina) varžyti asmens teises. Šiuo atveju Įstatymas numato, kad nesilaikant sąlygų, dėl kurių buvo išduotas LLG, jis panaikinamas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktas). Nėra abejonių, kad skundžiamas sprendimas priimtas ir suvaržymai pritaikyti Įstatymo ribose. Pareiškėja jau nuo 2019 m. kovo 1 d. nedirbo Lietuvoje, 2019 m. liepos 1 d. prasidėję darbo santykiai su UAB „Pedantė“ pasibaigė tą pačią dieną. Taigi pareiškėja realiai nesinaudojo LLG pagal jo paskirtį jau nuo 2019 m. kovo 1 d., t. y. daugiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo nuolat gyventi (2019 m. spalio 22 d.). Taip pat nepranešė apie darbdavio pasikeitimą kaip to reikalauja įstatymas. Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjos atveju pritaikytas LLG panaikinimas buvo akivaizdžiai neproporcingas.
10. Minėta, nuolatiniam leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje gauti Įstatymas (53 straipsnio 1 dalies 8 punktas) nustato reikalavimą pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėti leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai buvo panaikintas paskutinis jos turėtas LLG, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje jai negalėjo būti išduotas. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamo akto. Atsižvelgiant į šio sprendimo 8 punkte nurodytus motyvus, skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje konstatuota, kad pareiškėja nebuvo Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d. panaikintina, konstatuojant, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d. buvo Lietuvos Respublikoje 2016 m. balandžio 21 d. ir 2016 m. birželio 23 d. Sprendimo rezoliucinė dalis paliekama nepakeista.
11. Pareiškėja kelia reikalavimą įpareigoti Departamentą priimti naują sprendimą, išduodant pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimą nuolat gyventi). Šiuo atveju tokio reikalavimo nėra pagrindo tenkinti, nes konstatuota, kad nėra pagrindo naikinti Sprendimo rezoliucinės dalies. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad teismai nėra viešojo administravimo institucijos ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis byloje Nr. A-1150-502/2018).
12.1. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
12.2. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 6 dalis proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, negu yra numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
12.3. Šiuo atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, todėl ji įgijo teisę reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis yra proporcingas patenkintų reikalavimų skaičiui. Šiuo atveju skundo reikalavimas tuo, kad pakeičiama skundžiamo sprendimo motyvuojamojo dalis, taigi pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis nesikeičia, tačiau neteisingas aplinkybių konstatavimas galėjo paskatinti pareiškėją kreiptis į teismą. Todėl laikytina, kad atsižvelgiant į ginčo kilimo priežastis, pareiškėjai priteistina 1/5 dalis bylinėjimosi išlaidų.
12.4. Nustatyta, kad pareiškėja už skundo padavimą teismui sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio Patenkinus skundą iš dalies, pareiškėjui proporcingai priteistina 4,6 Eur (23 Eur*1/5) teismo išlaidų, patirtų dėl sumokėto žyminio mokesčio.
12.5. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja sudarė atstovavimo sutartį su advokatu Igoriu Smirnovu (2020 m. vasario 4 d. advokato orderis, atstovavimo sutartis). Pareiškėjos atstovas posėdžio metu pateikė pinigų priėmimo kvitą (jame nurodyta, kad pagal 2020 m. vasario 4 d. sutartį pareiškėja sumokėjo 400 Eur). Kadangi tuo metu buvo parengtas tik skundas teismui, laikytina, kad ši suma sumokėta už skundo teismui parengimą. Taip pat į bylą pareiškėjos atstovas pateikė sąskaitą, kuri išrašyta 2020 m. birželio 22 d. Joje nurodytos šios paslaugos: papildomų paaiškinimų pateikimas (už 100 Eur), pasiruošimas teismo posėdžiui (0,5 val., 50 Eur), atstovavimas teismo posėdyje (150 Eur), iš viso 250 Eur. Matyti, kad padaryta aritmetinė klaida (bendra suma turėtų būti 300 Eur). Tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų apie apmokėjimus pagal šią sąskaitą. Pareiškėjos atstovas posėdžio metu prašė leisti per dvi dienas pateikti įrodymus apie apmokėjimą, toks prašymas buvo tenkintas, tačiau apmokėjimo įrodymai nebuvo pateikti. Taip pat papildomai teismas pasisako, kad byloje esantis 2020 m. vasario 6 d. 373 Eur sumos apmokėjimas nėra susijęs su 2020 m. birželio 22 d. išrašyta sąskaita, nes apmokėta tuo metu, kai sąskaitos ir suteiktų paslaugų dar nebuvo, nesutampa mokėjimo suma, paskirtyje nenurodyta už ką mokama. Taigi laikytinas, kad įrodymais pagrįsta 400,00 Eur atstovavimo išlaidų.
12.6. Daliai atstovavimo išlaidų (už skundo perengimą 2020 m. vasario mėn.) taikytinas 2019 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1317,60 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 punkto maksimalus užmokestis už skundo parengimą yra 3294, 00 Eur (1317,60 Eur x 2,5 = 3294, 00 Eur). Faktiškai patirtos išlaidos už skundo parengimą neviršija maksimalaus priteistino dydžio, yra gerokai už jį mažesnės (400 Eur). Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, sprendžia, jog nėra pagrindo papildomai mažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą.
12.7. Todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, pareiškėjai priteistina 80,00 Eur (400,00 Eur *1/5) išlaidų už advokato pagalbą atstovaujant teismo posėdyje ir už pasirengimą atstovavimui.
12.8. Iš viso pareiškėjai priteistina 84,6 Eur (132,47 Eur + 4,6 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos K. B. skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-10) 50U-00351 (15/4-1) 7U-00007 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei K. B.“ motyvuojamąją dalį, kurioje konstatuota, kad K. B. nebuvo Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d., nurodant, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d. buvo Lietuvos Respublikoje 2016 m. balandžio 21 d. ir 2016 m. birželio 23 d.
Priteisti pareiškėjos K. B. (gimusios 1990 m. balandžio 25 d.) naudai 84,60 Eur (aštuoniasdešimt eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų: 80,00 Eur atstovavimo išlaidų ir 4,6 Eur žyminio mokesčio.
Likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.