Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir VSDFV) 2017 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą Nr. (11.1E)I-922 (b. l. 33–35)atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, kadangi pareiškėja praleido apskundimo terminą, o jos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo termino atnaujinti.

1) panaikinti VSDFV 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (11.1E) 1-922;

2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti 2017 m. sausio 19 d. pareiškėjos skundą iš naujo.

Paaiškina, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 6-24-8359 ir 2014 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 6-24-11188 skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, pritaikęs maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (226,74 Lt). Nesutikdama su šiais sprendimais pareiškėja 2017 m. sausio 19 d. kreipėsi į VSDFV. VSDFV priėmė skundžiamą Sprendimą.

VSDFV 20 darbo dienų apskundimo terminą skaičiuoja nuo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų gavimo per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą dienos, t. y. nuo 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. liepos 28 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) numato, kad 20 darbo dienų apskundimo terminas dėl svarbių priežasčių gali būti atnaujintas. Nagrinėjamoje situacijoje yra reali, individualiai pareiškėjos teises lemianti, nuo pareiškėjos valios nepriklausanti aplinkybė, pateisinanti termino praleidimo priežastis – 2016 m. kovo 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas (toliau – ir Konstitucinio Teismo nutarimas). Apie tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai yra neteisėti, pareiškėja sužinojo tik 2017 m. sausio 2 d., kai Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo ir buvo oficialiai paskelbtas. Apskundimo termino atnaujinimas yra vienintelis būdas apginti pareiškėjos akivaizdžiai pažeistas teises. Konstitucinio Teismo nutarimas pats savaime nenumatė jokio kompensavimo mechanizmo. Pareiškėjos vertinimu, kompensuota turi būti mamoms, kurios dėl neteisėto reglamentavimo, patyrė nuostolius tik dėl to, kad sprendimai buvo priimti savo esme nuo pat jų priėmimo ydingų, neteisėtų teisės aktų nuostatų taikymo metu. Neatnaujinus apskundimo terminų, pareiškėja atsidurtų nelygiavertėje padėtyje lyginant su asmenimis, kuriems motinystės pašalpa yra ir bus skaičiuojama, remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu. Pareiškėjos teisės valstybės turi būti ypatingai saugomos, kadangi dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo yra specifinis konstitucinis motinystės ir vaikystės apsaugos institutas.

VSDFV yra viešojo administravimo subjektas, kuriam imperatyviai taikomos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normos. Skundžiamą Sprendimą rengė ir pasirašė D. O. ir I. L., kurios yra Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vyriausiosios specialistės. Tuo tarpu VSDĮ 41 str. 2 d. ir VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Įšankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punkte yra aiškiai įtvirtinta, kad terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Neaišku, ar nurodytos vyriausiosios specialistės turėjo teisę spręsti, kad pareiškėjos skunde nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nes prie Sprendimo nėra pridėta jokių tokią teisę patvirtinančių įgaliojimų. Sprendimas neatitinka imperatyvių VAĮ reikalavimų ir jau vien tuo pagrindu turėtų būti panaikintas.

Atsakovė VSDFV su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 20–23) paaiškino, kad sprendžiant pareiškėjos skundo priėmimo klausimą nustatyta, kad apie VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais paskirtos motinystės pašalpos dydį pareiškėja sužinojo, kai gavo minėtus sprendimus per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą (EGAS), t. y. 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. liepos 28 d. Šiuos sprendimus pareiškėja turėjo teisę apskųsti per 20 d. d. terminą. Pareiškėjos skundas VSDFV pateiktas praleidus skundo padavimo terminą. Atsakovės teigimu, 20 darbo dienų terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimo (neatlikimo) ar sprendimo priėmimo faktą, bet ne apie teisės aktų nuostatų, kuriais vadovaujantis buvo priimtas sprendimas, prieštaravimo Konstitucijai faktą. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra laikomos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, objektyviai užkirtusios asmeniui kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, dėl kurių ji laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 7 d. iki 2014 m. liepos 7 d. ir nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. negalėjo pateikti skundo VSDFV, bei jas patvirtinančių įrodymų, o ateityje (2017 m. sausio 2 d.) įvykusi aplinkybė negali būti pripažinta svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Pareiškėjos skundo argumentas dėl to Konstitucinio Teismo nutarime nėra numatytas motinystės pašalpų kompensavimo mechanizmas, nėra susijęs su VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, priimto vadovaujantis teisės aktais, teisėtumo klausimu.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad Sprendimas užkirto pareiškėjai kelią savo pažeistas teises ginti teisme pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė ir privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio (aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese) modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundas neturi būti nagrinėjamas.

Dėl pareiškėjos argumento, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažymi, kad Sprendimą pasirašė VSDFV Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėja M. P.. Kadangi dokumentas pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu, jame neatsispindi pasirašančiojo asmens pareigos, vardas ir pavardė. VSDFV gautas pareiškėjos 2017 m. sausio 19 d. skundas buvo perduotas VSDFV direktoriaus pavaduotojui pagal kuravimo sritį. VSDFV direktoriaus pavaduotojas J. M., susipažinęs su skundo turiniu, rezoliucijos forma davė nurodymą atsakyti pareiškėjai atitinkamo padalinio vadovui (Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjai). Direktoriaus pavaduotojo rezoliucijoje įrašytas pavedimo turinys – „neatnaujinti termino“. Taigi skundžiamas Sprendimas yra priimtas (pasirašytas) padalinio vadovo, vykdant direktoriaus pavaduotojo pavedimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose bylose nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimas praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str., b. l. 36).

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2017 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (11.1E)I-922 nenagrinėti pareiškėjos skundo dėl jai paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos perskaičiavimo teisėtumo.

Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. birželio 6 d. sprendimu skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 14 d., o 2014 m. liepos 28 d. sprendimu skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 28 d. (b. l. 31–32).

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais, 2017 m. sausio 19 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, teigdama, kad sprendimai yra neteisėti, nes apie jų neteisėtumą sužinojo 2017 m. sausio 2 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, kuriuo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7, 10 punktai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, todėl terminas skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 6-24-8359 ir 2014 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 6-24-11188 nėra praleistas, nes turėtų būti skaičiuojamas nuo 2017 m. sausio 2 d. Prašė laikyti, kad nėra praleidusi termino skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 metų sprendimus arba šį terminą atnaujinti, panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. liepos 28 d. sprendimus bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 28 d. skyrimo ir išmokėjimo (b. l. 25–30).

VSDFV 2017 m. vasario 15 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, kadangi pareiškėja praleido apskundimo terminą, o jos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo termino atnaujinti (b. l. 33–34).

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV ginčijamu sprendimu, kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti VSDFV 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (11.1E) 1-922 bei įpareigoti VSDFV išnagrinėti 2017 m. sausio 19 d. pareiškėjos skundą iš naujo, teigdama, kad apie VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų neteisėtumą sužinojo tik 2017 m. sausio 2 d., kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas ir buvo oficialiai paskelbtas, todėl apskundimo termino atnaujinimas yra vienintelis būdas apginti jos akivaizdžiai pažeistas teises (b. l. 1–5).

Teismas su tokiais pareiškėjos teiginiais sutikti negali, nes apie ginčijamus VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 metų sprendimus sužinojo, kai gavo minėtus sprendimus per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą (EGAS), t. y. 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. liepos 28 d. Todėl šiuos VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus pareiškėja turėjo teisę apskųsti per 20 darbo dienų nuo minėtų sprendimų paskelbimo Elektroninėje gyventojų aptarnavimo sistemoje, o skundą dėl minėtų sprendimų VSDFV pateikė daugiau nei po dviejų metų, t. y. 2017 m. sausio 19 d.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. IX-110 redakcija) ir dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnyje (2016 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XII-2501 redakcija) nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) ir dabar galiojančioje Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2508 redakcija) taip pat nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV.

Tiek pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija – tiek, kiek aktualu ginčams dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų (sprendimų) motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo klausimais), tiek pagal dabar galiojančią 41 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2508 redakcija) skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; <...> skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Atsižvelgus į šias nuostatas, darytina išvada, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), (be kita ko) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja praleido terminą VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijai, paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 6-24-8359 ir 2014 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 6-24-11188, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjai nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 28 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta. Ginčas iš esmės kyla dėl to, ar VSDFV ginčijamu 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (11.1E)I-922 pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 6 d. sprendimo ir 2014 m. liepos 28 d. sprendimo paduoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė ir privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio (aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese) modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundas neturi būti nagrinėjamas (LVAT administracinėje byloje Nr. A-721-146/2016).

Pažymėtina, kad pareiškėjos prašyme VSDFV nurodytos ir skunde teismui pakartotos termino paduoti VSDFV skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimų praleidimo priežastys, kurias pareiškėja nurodė kaip svarbias ir, jos manymu, suteikiančias pagrindą atnaujinti skundo VSDFV padavimo terminą, negali būti pripažintos svarbiomis. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvios termino praleidimo priežastys, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios.

Teismas laiko, kad pareiškėja apie motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą turėjo sužinoti (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d.) 2014 m. birželio mėn., t. y. gavusi pirmąją sumažintą pašalpą, išmokėtą už 2014 m. gegužės mėnesį. Todėl gavusi pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas tą patį mėnesį ar per kitą protingą laiko tarpą kreiptis į pašalpą mokantį VSDFV teritorinį skyrių, reikalaujant suteikti informaciją apie pašalpos sumažinimo priežastis ir pagrindą bei pateikti atitinkamus administracinius aktus, kuriais sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūrai iki jam sueis 2 metai, o gavus atitinkamus duomenis ir nesutinkant su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais ar sprendimais, neatidėliojant kreiptis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į VSDFV (VSDĮ 37 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad ji tik 2017 m. sausio 2 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, kuriuo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7, 10 punktai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, negali būti vertinama kaip objektyvi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Teismas pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2017 m. sausio 2 d. Pažymėtina, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra laikomos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, objektyviai užkirtusios asmeniui kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, dėl ko laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 7 d. iki 2014 m. liepos 7 d. ir nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. negalėjo pateikti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų VSDFV, o Konstitucinio teismo 2017 m. sausio 2 d. nutarimas negali būti pripažintas svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Minėtų aplinkybių visuma teismui leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus 2014 m. sprendimų praleidimo priežastis nėra pagrindo vertinti kaip svarbias, nepriklausiusias nuo jos valios, nes bylos medžiaga suteikia pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių (LVAT administracinėje byloje Nr. A-721-146/2016).

Teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes jame nurodytos faktinės aplinkybės, nurodyti argumentai ir konkrečios teisės normos, kuriomis vadovaujantis priimtas sprendimas, VSDFV direktoriaus pavaduotojas, susipažinęs su skundo turiniu, rezoliucijos forma - „neatnaujinti termino“ pavedė atsakyti pareiškėjai atitinkamo padalinio vadovui, todėl sprendimas yra priimtas (pasirašytas) padalinio vadovo, vykdant direktoriaus pavaduotojo pavedimą, sprendime nurodyta apskundimo tvarka, kuria pareiškėja pasinaudojo. Todėl jos teisės dėl sprendimo apskundimo teismine tvarka nebuvo pažeistos.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog VSDFV 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (11.1E)I-922 teisėtai nepatenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo termino bei paliko nenagrinėtu jos skundą. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 19 d. skundą iš naujo.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.