Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – VSDFV), nuo 2015-01-01 mokančią pareigūno pensijas, bei į VRM.

2017-01-25 sprendimu Nr. (6.5)1-457 VSDFV pensijos nepriemoką išmokėti atsisakė, motyvuodama tuo, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama, pensija buvo sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Kadangi Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, todėl VSDFV Utenos skyrius pagrįstai atsisakė kompensuoti 2010-2013 metais sumažintą pensijos dalį.

2015-06-30 priėmus Valstybinių pensijų socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą (toliau – Kompensavimo įstatymas) bei 2016-12-20 Kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą, šio įstatymo 4 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo, - paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas (toliau - valstybinės pensijos kompensuojamoji suma).

Laikinasis įstatymas (4 str. 1 d.) reglamentuoja, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Būtent pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnių pareiškėjui ir buvo perskaičiuota VRM pareigūno pensija, todėl VSDFV sprendimas nekompensuoti neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos VRM pareigūnų pensijos dalies yra nepagrįstas, todėl naikintinas.

Sumažinta paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ta dalimi, kiek nustatyta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi yra sumažinta nedideliu mastu ir dėl to nebuvo numatytas jos kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2010-06-29 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nėra Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam valstybės principui. Įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarka ir mechanizmas nėra nustatyti, t.y. Vyriausybei nevykdant šių imperatyvių nuostatų, yra pažeidžiama teisė į teisingą pensijinį aprūpinimą, valstybė nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų.

Konstitucinio Teismo 2003-07-04 ir 2008-12-04 nutarimuose nurodyta, kad remiantis Konstitucijos 23 straipsniu asmuo, kuriam mokama valstybinė ir pareigūnų pensija turi teisę reikalauti, kad jam būtų mokamos tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos, t.y. paskirtos ir mokėtos dydžio išmokos privalo būti mokamos ir toliau.

Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalies nuostatas, jei asmuo nesutinka su VSDFV teritorinio skyriaus, mokančio jam pensiją, sprendimu, jis turi teisę šį sprendimą apskųsti VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio nuostatas skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir/ar mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti VSDFV per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Taigi nuo 2013-01-01 teisės aktuose sprendimams (veiksmams) dėl pareigūnų ir karių pensijų mokėjimo yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir nustatytas 6 mėnesių terminas tiems sprendimams (veiksmams) VSDFV apskųsti.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Pareigūnų ir karių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2015-01-01 (galiojusias iki 2016-01-01), jei asmuo paskiausiai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių pensiją ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria VRM, o moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pagal VSDFV direktoriaus 2014-08-01 įsakymo Nr. V-464 1.1. punkto nuostatas, VRM paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų priedų už tarnybą mokėjimo funkciją nuo 2015-01-01 vykdo VSDFV Utenos skyrius. Vadovaudamasis minėtais teisės aktais, VSDFV Utenos skyrius, nuo 2015-01-01 vykdydamas VRM paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkciją ir tęsdamas pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, nebetaikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal 2012-06-30 Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaikomos nuo 2012-09-01. Nuo 2014-01-01 nebetaikomas ir valstybinių pensijų, (taigi ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje Vyriausybei iki 2010-07-01 buvo pavesta parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

VRM pareiškėjui 2010-01-01 – 2013-12-31 laikotarpiu pareigūnų ir karių valstybinę pensiją mokėjo taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Tai patvirtina paties pareiškėjo prie 2017-02-13 skundo teismui pateiktas VRM 2017-02-17 sprendimas Nr. 1D-747(8), kuriame nurodyta, jog pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2010-2013 metais buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, bei Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-01-13 pažyma apie 2010-2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP (P)-289.

Konstitucinio Teismo 2012-02-16 nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo perskaičiuota ir VRM pareiškėjui mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2015-05-14 nutarimu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2010-12-20, kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimas pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms pratęstas 2012 metams, ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2012-12-20, kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimas minėtoms pensijoms pratęstas 2013 metams, taip pat buvo pripažinti neprieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pareiškėjas 2017-01-07 prašymu kreipėsi į VSDFV prašydamas nurodyti, kokia iš viso pensijos suma jam buvo neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo taikymo bei išmokėti jam neišmokėtą pensijos dalį.

VSDFV, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, 2017-01-25 raštu Nr. (6.5)I-432 persiuntė Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos nagrinėti pagal kompetenciją B. B. 2017-01-07 prašymą ta apimtimi, kuria jis prašo suteikti informaciją apie 2010-2013 metais neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2017-02-07 raštu Nr. 1D-747 (8), išnagrinėjęs VSDFV persiųstą pareiškėjo prašymą suteikti informaciją apie 2010-2013 metais neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį, informavo pareiškėją, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2010-2013 metais buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį bei pateikė Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-01-13 pažymą Nr. 11DP(P)-289 apie B. B. pensijos dydį.

VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ta apimtimi, kuria prašo išmokėti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, 2017-01-25 sprendime Nr. (6.5)I-457 paaiškino, jog Kompensavimo įstatymas nustato valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kartu VSDFV atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad jo pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama. Atsižvelgdama į tai, kad Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, VSDFV 2017-01-25 sprendimu Nr. (6.5)I-457 nusprendė, jog pareiškėjo 2017-01-07 prašymo motyvais nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių kompensuoti jam 2010-2013 metais VRM sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui 2010-2013 m. laikotarpiu VRM taikytos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos Konstitucijai neprieštaraujančiomis, kad Kompensavimo įstatyme dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas nenustatytas, netenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovų neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3772,24 Eur už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31, nesant tam teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VRM atsiliepimu (b.l. 26) su skundu nesutinka. Nurodo, kad pareiškėjas suteikia Kompensavimo įstatymo 4 straipsniui klaidingą turinį. Jame nekalbama apie paskirtos pensijos ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotos pensijos skirtumą.

Skundas grindžiamas klaidingu teiginiu, kad Konstitucinis Teismas neišaiškino pensijos sumažinimo dideliu mastu. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo VIII skyriaus 12 punkte parašyta,<...> kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.<...>

Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu.

Skundas atmestinas.

Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2015-01-13 pažymą Nr. 11DP(P)-289 (b.l. 7-8) per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų buvo mokama sumažinta pensija. Viso per minėtą laikotarpį susidarė 3772,24 Eur dydžio skirtumas tarp paskirtos ir realiai mokėtos pensijos.

2017-01-07 pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su prašymu nurodyti, kokia pensijos dalis jam buvo neišmokėta ir šį skirtumą išmokėti (b.l. 22).

2017-01-25 sprendimu Nr. (6.5)I-457 (b.l. 4) VSDFV nusprendė, kad įpareigoti VSDFV Utenos skyrių kompensuoti pareiškėjui 2010-2013 metais mokėtą sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo.

2017-02-07 raštu Nr. 1D-747(8) (b.l. 5-6) VRM, atsakydama pareiškėjui, nurodė, kad 2010-2013 jam buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tuo pačiu raštu pareiškėjui paaiškinta, kad teisės aktai nenustato valstybinių pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kompensavimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro VSDFV 2017-01-25 sprendimo Nr. (6.5)I-457 (b.l. 4) teisėtumas bei pagrįstumas. Teismas turi nustatyti, ar nagrinėjamu atveju, priimant skundžiamus sprendimus, nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar skundžiamus sprendimus priėmę subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar priimti sprendimai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių juos priėmusios institucijos buvo įsteigtos ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Be to, byloje keliamas klausimas ir dėl VSDFV pareigos kompensuoti pareiškėjui Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos ir per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio mokėtos pensijos nepriemoką.

Ginčo tarp proceso šalių dėl aplinkybės, jog pareiškėjui jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija per 2010-2013 metų laikotarpį buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nėra. Tai patvirtina ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2015-01-13 pažyma Nr. 11DP(P)-289 (b.l. 7).

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad pensijos pareiškėjui mažinimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu teisėtumą yra patvirtinę teismai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012-11-13 sprendimu Nr. I-800-121/2012 atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Vidaus reikalų ministerija, mokėti jam (pareiškėjo) VRM sekretoriaus 2000-09-29 sprendimu Nr. 16808 paskirtą 1476,33 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, kas mėnesį nuo 2011-03-01 bei pripažinti neišmokėtos pensijos dalį valstybės skola ir priteisti jo naudai 3798,90 Lt pensijos nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-05-09 nutartimi Nr. A502-624/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-11-13 sprendimą paliko nepakeistą. Teismai minėtais sprendimais išaiškino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003-07-04, 2010-04-20 sprendimas, 2012-02-06 nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010-04-20 sprendimą, 2012-02-06 nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Teismai pripažino, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (18,38 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.).

Pareiškėjas, nagrinėjamu atveju reikalaudamas priteisti 3772,24 Eur dydžio neišmokėtos pensijos dalį, remiasi Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo (Kompensavimo įstatymas) nuostatomis.

Pažymėtina, kad Kompensavimo įstatymo preambulėje yra nurodyta, jog įstatymas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą, kuriuo konstatuotas praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarkos nustatymo reikalingumas.

Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra nustatytos šio įstatymo taikymo ribos, t.y. šioje dalyje nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims, kuriems, įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos, be kita ko, ir pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pareiškėjo, kurio pensija buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, atžvilgiu Kompensavimo įstatymas netaikytinas.

Pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimą, remiasi iš esmės vienintele Kompensavimo įstatymo nuostata, t.y. Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo paskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas (valstybės pensijos kompensuojamoji suma). Pareiškėjo vertinimu, tai, kad jam pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, reiškia, jog sumažinta pensija jam turi būti kompensuojama. Su tokiu pareiškėjo teisės normos aiškinimu teismas nesutinka. Iš Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies turinio akivaizdu, kad kompensuojamąją valstybinės pensijos sumą turi sudaryti dvi dedamosios – pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (arba paskirtoji pensija) ir pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Tik egzistuojant šioms dviems dedamosioms galimas skirtumo paskaičiavimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas mažinta nebuvo, negalimas ir skirtumo (valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos) paskaičiavimas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes (pareiškėjui pensija 2010-2013 metų laikotarpiu buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas), remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Kompensavimo įstatymo 1 ir 4 straipsniais darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 3772,24 Eur dydžio neišmokėtos pensijos dalį atmestinas, kaip nepagrįstas.

VSDFV 2017-01-25 sprendimas Nr. (6.5)I-457 yra tinkamai pagrįstas tiek faktiniais duomenimis, tiek ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Panaikinti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl atmestinas ir šis pareiškėjo skundo reikalavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, ir 132-133 straipsniais

nusprendžia:

pareiškėjo B. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.