- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-27
- Bylos Nr.
- I1-3419-1047/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00866-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Advokatai
- Liudmila Karvelienė
viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. S. (J. S.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) reorganizuotas į Vilniaus pataisos namus) 429 000, Eur neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo teisių pažeidimą laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 5 d.
Skunde nurodo, kad 2018 m. sausio 23 d. Vilniaus apygardos prokuratūros 1-asis baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras priėmė nutarimą Nr. 01-1-66689-17 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjui buvo neleista iki suėmimo taikymo pabaigos pasimatyti su kitais asmenimis ir jiems skambinti, išskyrus ikiteisminio tyrimą organizuojančiam ir kontroliuojančiam prokurorui Tomui Čepelioniui, tyrėjams ir gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei.
Teigia, kad 2018 m. kovo 28 d. buvo surašytas ir įteiktas kaltinamasis aktas ir byla buvo perduota į teismą. Pažymi, jog jis negalėjo daryti įtakos ar kaip nors kitaip pakenkti ikiteisminiam tyrimui, nes tyrimas buvo baigtas, tačiau draudimas pasimatyti ir skambinti vis tiek išliko.
Nurodo, jog buvo pažeista jo teisė į gynybą, teisė matytis ir bendrauti telefonu su šeimos nariais. Šie pažeidimai tęsėsi net po 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžio. Toks elgesys yra neteisėtas ir prilygsta žmogaus kankinimui. Akcentuoja, kad taip buvo pažeista teisė į socialinius ryšius, dėl ko kenčia psichologinė būklė, fizinė sveikata ir orumas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsikirtime į Vilniaus PN atsiliepimą pabrėžia, kad surašius kaltinamąjį aktą ir bylą perdavus į teismą, Lukiškių TI-K administracija vis tiek vadovavosi Nutarimu, kuris neteko galios. Pažymi, kad tai tyčinis pažeidimas su vieninteliu tikslu – izoliuoti pareiškėją nuo visuomenės. Pažymi, jog tai taip pasikėsinimas į kaltinamojo teises ir į gynybos užtikrinimą, bei Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) garantuojamas teises ir laisves.
Nesutinka su Vilniaus PN atsiliepime prašomu taikyti senaties terminu ir mano, jog senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2019 m. birželio 5 d. Atsižvelgiant į tai teigia, kad iki 2022 m. birželio dar toli, todėl dar nėra praėjęs 3 metų senaties terminas, dėl ko senatis nėra pasibaigusi.
Atsikirtime taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija savavališkai ir piktybiškai Nutarimą vykdė laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 5 d., kai tam nebuvo teisinio pagrindo. Mano, jog tai yra teisinis nihilizmas, kad būtų nuslėptas ciniškas bylos fabrikavimas nuo visuomenės.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde ir atsikirtime į skundą išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniau PN, su skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas prašo priteisti žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 5 d., o skundą teismui parašė 2022 m. vasario 18 d., todėl prašo teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Pažymi, kad kardomojo kalinimo-suėmimo laikotarpiu Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN), vadovaujantis Nutarimu, pareiškėjui nebuvo leidžiama pasimatyti su kitais asmenimis ir jiems skambinti, išskyrus Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorą Tomą Čepelionį, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus pareigūnus vyriausiąją tyrėją Korneliją Maciulevičiūtę, vyresnįjį tyrėją Artūrą Valeiką, tyrėją Aleksejų Pogorelskį ir gynėją advokatę Liudmilą Karvelienę.
Atkreipia dėmesį, kad aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2019 m. birželio 5 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) buvo laikomas vadovaujantis tesės aktuose nustatytais reikalavimais ir jų nepažeidžiant. Pažymi, jog kitų duomenų apie tai, kad Nutarimas neturėtų būti taikomas, įstaigos administracija neturėjo. Nutarime buvo nurodyta jo taikymo trukmė, todėl įstaigos administracija privalėjo užtikrinti Nutarimo vykdymą numatytą laikotarpį, t. y. iki suėmimo taikymo pabaigos. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėjui suėmimo vykdymas buvo pratęstas iki 2019 m. birželio 13 d., o pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K į Šiaulių tardymo izoliatorių 2019 m. birželio 5 d., tokiu būdu pareiškėjo teisės, taikant draudimus pagal Nutarimą, pažeistos nebuvo.
Nurodo, kad Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Mano, jog pareiškėjo skundo argumentai bei dėl to kilusi neturtinė žala yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Teigia, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų.
Akcentuoja, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.
Į teismo posėdį Vilniaus PN atstovas neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 429 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl teisės pasimatyti ar paskambinti artimiesiems uždraudimo, laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 5 d.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo Vilniaus pataisos namų prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2022 m. vasario 22 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2019 m. birželio 5 d. (pareiškėjas kelia ginčą iki 2019 m. birželio 5 d.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija suimtajam leidžia paskambinti telefonu, jeigu nėra gautas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas neleisti suimtajam paskambinti telefonu. Duoti šį nurodymą galima tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves arba kai suimtojo skambinimas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nurodo neleisti suimtajam paskambinti telefonu, jam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti nurodoma šio draudimo trukmė, asmenys, kuriems neleidžiama paskambinti, ir kitos aplinkybės, dėl kurių draudimą būtina taikyti. Šioje dalyje nurodyti suimtųjų teisės paskambinti telefonu apribojimai netaikomi suimtųjų telefoniniams pokalbiams su savo gynėju. Taigi Lukiškių TI-K administracija užtikrina šios teisės įgyvendinimą, bet tik tuo atveju, jeigu ji suimtajam yra suteikta nustatyta tvarka.
Byloje pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2018 m. sausio 23 d. nutarimas, kuris patvirtina, kad prokuroras Tomas Čepelionis nutarė neleisti pareiškėjui iki suėmimo taikymo pabaigos pasimatyti su kitais asmenimis ir jiems skambinti, išskyrus ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir kontroliuojančiam prokurorui Tomui Čepelioniui, ikiteisminį tyrimą atliekantiems Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus pareigūnams vyriausiajai tyrėjai Konelijai Maciulevičienei, vyresniajam tyrėjui Arūnui Valeikai, tyrėjui Aleksejui Pogorelskiui ir įtariamojo gynėjai Liudmilai Karvelienei.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 27 d. ir 2019 m. kovo 13 d. Lukiškių TI-K pateikė skundus dėl telefoninių skambučių ir dėl teisės paskambinti ir pasimatyti (nors skundai pateikti teismui neišversti į lietuvių kalbą, todėl negali būti įrodymais byloje, tačiau kreipimosi faktą patvirtina atsakymai pareiškėjui). Lukiškių TI-K, atsižvelgęs į pareiškėjo skundus, atitinkamai atsisakė juos tenkinti, kadangi yra galiojantis prokuroro Nutarimas, kuris draudžia pareiškėjui paskambinti ar pasimatyti su asmenimis išskyrus tuos, kurie nurodyti Nutarime.
Byloje taip pat pateikta Vilniaus PN pažyma pareiškėjui apie pasimatymus ir skambučius kardomojo kalinimo – suėmimo laikotarpiu. Joje nurodyta informacija apie tai, jog pareiškėjui 2018 m. sausio 15 d. nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas iki 2018 m. kovo 13 d., kuris buvo pratęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. nutartimi iki 2018 m. birželio 13 d., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartimi iki 2018 m. rugsėjo 13 d., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi iki 2018 m. gruodžio 13 d., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi iki 2019 m. kovo 13 d., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartimi iki 2019 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. priėmė nuosprendį, kuriame nurodyta kardomąją priemonę – suėmimą palikti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo. Visu šiuo laikotarpiu vadovaujantis Nutarimu, pareiškėjui nebuvo leidžiama pasimatyti su kitais asmenimis ir jiems skambinti, išskyrus ankščiau minėtus asmenis.
Atsižvelgiant tai, teismas sutinka su Vilniaus PN išsakyta pozicija, jog ginčijamu laikotarpiu, pareiškėjas buvo laikomas vadovaujantis teisės aktais nustatytais reikalavimais ir jų nepažeidžiant. Duomenų, jog minėtas Nutarimas būtų panaikintas ir neturi būti taikomas, tuo metu egzistavusi Lukiškių TI-K administracija, neturėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Nutarime yra nurodyta jo taikymo trukmė, todėl Lukiškių TI-K administracija privalėjo užtikrinti jo vykdymą numatytą laikotarpį, t. y. neleisti pareiškėjui skambinti ir pasimatyti su kitais asmenimis išskyrus nurodytus Nutarime, iki pareiškėjo suėmimo taikymo pabaigos. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi pareiškėjo suėmimo vykdymas buvo pratęstas iki 2019 m. birželio 13 d. o pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K į Šiaulių tardymo izoliatorių 2019 m. birželio 5 d., tokiu būdu pareiškėjo teisės, taikant draudimus pagal 2018 m. sausio 23 d. nutarimą, pažeistos nebuvo.
Pažymėtina, kad teismas nevertina ir negali vertinti Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes tai nėra šios bylos dalykas ir apskritai nepatenka į administracinių teismų kompetenciją. Teisė skųsti Nutarimą priklausė pareiškėjui, ji jam buvo išaiškinta (tiek pačiame Nutarime nurodyta, tiek Lukiškių TI-K atsakymuose pareiškėjui), jis šia teise naudojosi, tačiau Nutarimas nėra panaikintas, pakeistas ar pripažintas neteisėtu.
Kaip jau buvo minėta, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 429 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) administracijos neteisėtų veiksmų, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.