- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-03
- Bylos Nr.
- 2A-413/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Vincas Verseckas
- Ieškovas
- D. P.
- Atsakovas
- A. P., L. P., R., A.
- Trečiasis asmuo
- K. M.
- Advokatai
- Pranas Makauskas
- Kategorijos
- 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešajame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-60-41/2007 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams A. P. , L. P. , R. B. , O. M. dalyvaujant trečiajam asmeniui K. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Ieškovė D.P. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė teismo pripažinti niekine ir laikyti niekine 1996 m. balandžio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria L. P. nupirko 100 paprastųjų vardinių UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų už 10 000 Lt (toliau tekste – 1996 m. sutartis). Pripažinti niekine 1997 m. kovo 14 d. akcijų dovanojimo sutartį, pagal kurią L. P. padovanojo A. P. 100 vnt. įmonės UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų, kurių vienos nominali vertė -100 Lt, bendra vertė - 10000 Lt, sudarytą tarp L. P. ir A. P. (toliau tekste - 1997 m. dovanojimo sutartis). Laikyti niekine ir panaikinti 2000 m. sausio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria A. P. pardavė R. B. 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų, kurių vienos nominali vertė 100 Lt, visų parduodamų akcijų vertė – 669 000 Lt (toliau tekste - 2000 m. sausio 3 d. sutartis). Pripažinti niekine ir panaikinti 2000 m. balandžio 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria R. B. pardavė 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ 100 Lt nominalios vertės paprastas vardines akcijas, kurių visų nominali vertė 669 000 Lt O. M. už 32000 Lt (toliau tekste - 2000 m. balandžio 8 d. sutartis). Pripažinti niekine ir panaikinti 2000 m. balandžio 30 d. akcijų dovanojimo sutartį, kuria O. M. padovanojo 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ įmonės akcijas, kurių bendra nominali vertė 669000 Lt, A. P. (toliau tekste – 2000 m. dovanojimo sutartis). Pripažinti niekine ir panaikinti 2001 m. spalio 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria A. P. pardavė L. P. už 1 Lt kainą 6690 UAB „Padvaiskas ir Ko“ 100 Lt nominalios vertės paprastas vardines akcijas, bendra visų parduodamų akcijų vertė - 669000 Lt (toliau tekste – 2001 m. sutartis). Taip pat prašė atstatyti jos ieškovei nuosavybės teises jos, kaip sutuoktinės, bendrąją dalinę nuosavybę į UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijas.
Ieškovė nurodė, kad su atsakovu A. P. įregistravo santuoką 1990 m. rugsėjo 27 d. Atsakovas A. P. už ieškovės motinos dovanotas lėšas (22 000 Lt) įkūrė A. P. siuvimo įmonę, kuri vėliau buvo perorganizuota į UAB „Padvaiskas ir Ko“. 1997 m. atsakovas A. P. iš ieškovės motinos pasiskolino dar 30 000 Lt. Dėl sutuoktinio elgesio tolimesnis bendras gyvenimas tapo nebeįmanomas, todėl buvo pradėtas skyrybų procesas. Iš atsakovo pateikto skyrybų pareiškimo ieškovė sužinojo, kad atsakovas A. P. 1996 m. sutartimi pardavė savo motinai 100 vnt. už 10 000 Lt. Ši sutartis yra apsimestinis sandoris, nes atsakovas ir toliau valdė įmonę, o vėliau jo motina nupirktas akcijas 1997 m. dovanojimo sutartimi padovanojo atgal. Šie veiksmai buvo atlikti siekiant, kad ieškovė negautų santuokoje įgyto turto dalies, todėl sandoriai laikytini niekiniais ir negaliojančiais. Siekdamas išvengti turto pasidalijimo atsakovas A. P. toliau įvairiai perleisdamas akcijas bandė pasiekti, kad ieškovei negautų santuokoje įgyto turto dalies. Kadangi santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o atsakovas perleido turtą be ieškovės sutikimo, todėl ir visi vėlesni sandoriai - 2000 m. sausio 3 d. sutartis, 2000 m. balandžio d. sutartis, 2000 m. dovanojimo sutartis, 2001 m. sutartis, pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, nes sudaryti fiktyviai. 2000 m. sutartimi atsakovas A. P. savo pažįstamam R. B. perleido akcijas už 32 000 Lt, nors jų nominali vertė 699 000 Lt, po keturių mėnesių atsakovas R. B. fiktyviai perleido akcijas atsakovo A. P. tetai O. M. už 32 000 Lt, nors jų nominali vertė buvo 699 000 Lt, o pastaroji tą patį mėnesį padovanojo akcijas atsakovui A. P. . Kitais metais atsakovas A. P. akcijas pardavė akcijas savo motinai už simbolinę 1 Lt kainą. Kadangi sandoriai sudaryti fiktyviai, nesukėlė teisinių pasekmių, nes atsakovas A. P. ir toliau valdė įmonė, ir sandoriai sudaryti siekiant nuslėpti bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, todėl jie pripažintini negaliojančiais ir niekiniais, bei atstatytina ieškovės nuosavybės teisė į dalį sutuoktinių turto.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nusprendė: pripažinti negaliojančia 1996 m. balandžio 1 d. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria buvo parduotos 100 akcijų už 10000 Lt, sudarytą tarp A. P. ir L. P. . Pripažinti negaliojančia 1997 m. kovo 14 d. akcijų dovanojimo sutartį, pagal kurią L. P. padovanojo A. P. 100 vnt. įmonės UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų, kurių vienos nominali vertė -100 Lt, bendra vertė - 10000 Lt, sudarytą tarp L. P. ir A. P. . Pripažinti negaliojančia 2000 m. sausio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp A. P. ir R. B. , pagal kurią A. P. perleido UAB „Padvaiskas ir Ko“ 6690 vnt. akcijų už 32 000 Lt, kurių vienos nominali vertė 100 Lt, visų akcijų vertė 669 000 Lt. Taikyti restituciją ir grąžinti R. B. iš A. P. 32 000 Lt. Pripažinti negaliojančia 2000 m. balandžio 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. B. ir O. M. , pagal kurią R. B. perleido O. M. UAB „Padvaiskas ir Ko“ 6690 vnt. akcijų už 32000 Lt, kurių vienos nominali vertė - 100 Lt, visų vertė - 669 000 Lt. Taikyti restituciją ir grąžinti iš O. M. 32000 Lt R. B. naudai. Pripažinti negaliojančia 2001 m. spalio 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. P. pardavė už 1 Lt 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų L. P. , kurių vienos nominali kaina yra 100 Lt, visa akcijų vertė - 669000 Lt. Taikyti restituciją ir grąžinti L. P. iš A. P. 1 Lt, o iš L. P. grąžinti A. P. 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų. Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų A. P. , L. P. , R. B. , O. M. 3176,70 Lt ieškovei D. P. , bei 10 083,80 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą..
Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė yra aiškiai suformulavusi savo reikalavimus ir ieškinyje yra nurodžiusi konkrečias faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą, t.y. ieškovė reikalavimus pripažinti sandorius negaliojančiais iš esmės grindžia dviem faktiniais pagrindais - sudarant 1996 m. balandžio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sandorį nebuvo gautas jos, kaip sutuoktinės sutikimas, o taip pat visi vėliau sudaryti bei jos ginčijami sandoriai yra tariami, nesukėlę jokių teisinių pasekmių. Ieškovės reikalavimo įvardijimas kaip prašymas pripažinti sandorius negaliojančiais ar pripažinti juos niekiniais tiek lingvistine, tiek teisine prasme neturi reikšmės ir didesnio skirtumo, kadangi visi negaliojantys sandoriai yra skirstomi į niekinius ir nuginčijamus, taigi visi niekiniai sandoriai yra negaliojantys. Todėl teismas manė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovui A. P. buvo sudarytos kliūtys suprasti ieškinio dalyką ir atsikirsti į pareikštą ieškinį.
Teismas nustatė faktines aplinkybes, kad 1996 m. sutartimi L. P. nupirko 100 paprastųjų vardinių įmonės UAB „Padvaiskas ir Ko“, 100 Lt nominalios vertės akcijų už 10000 Lt. 1997 m. dovanojimo sutartimi L. P. padovanojo A. P. 100 UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų. 2000 m. sutartimi A. P. pardavė R. B. 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų už 32 000 Lt, kurių vienos nominali vertė 100 Lt, visų parduodamų akcijų vertė - 669000 Lt. 2000 m. sutartimi R. B. pardavė 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ 100 Lt nominalios vertės paprastas vardines akcijas, kurių visų nominali vertė 669000 Lt O. M. už 32000 Lt. 2000 m. dovanojimo sutartimi O. M. padovanojo 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ įmonės akcijas, kurių bendra nominali vertė 669000 Lt A. P. . 2001 m. spalio 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi A. P. pardavė L. P. už 1 Lt 6690 UAB „Padvaiskas ir Ko“ 100 Lt nominalios vertės paprastas vardines akcijas, kurių nominali vertė - 669000 Lt.
Dėl sutuoktinės sutikimo perleidžiant akcijas 1996 m. balandžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvimo
Teismas nustatė, kad santuoka tarp ieškovės D. P. ir atsakovo A. P. buvo įregistruota 1990 m. rugsėjo 27 d. Šalys neginčijo, kad po santuokos sudarymo šeima savo lėšomis įsteigė individualią A. P. siuvimo įmonę, o vėliau buvo įsteigta UAB „Padvaiskas ir Ko“, įregistruota 1996 m. sausio 10 d., kurioje visos 100 bendrovės akcijų (kurių bendra nominali vertė - 10000 Lt) priklausė A. P. . Ginčo, kad tai buvo bendrąja jungtine nuosavybe esantis turtas tarp šalių nėra. Teismas nurodė, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 str.), todėl santuokos metu įsteigtos įmonės akcijos buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Sandorio sudarymo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio 4 dalis numatė, kad tik sandoriams dėl turto, kuriems yra reikalingas privalomas notarinis tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo ar įkeitimo sudaryti kito sutuoktinio sutikimas turi būti išreikštas raštu. Tai reiškia, kad parduodant paprastąsias vardines akcijas, kurios neregistruotos Vertybinių popierių komisijoje, sutuoktinio rašytinis sutikimas nebuvo reikalingas. Nors šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalis imperatyviai nustato privalomą vertybinių popierių perleidimui būtiną abiejų sutuoktinių valios išraišką, tačiau ši norma neturi retrospektyvaus galiojimo, todėl negali būti taikoma ginčijant sandorius sudarytus iki jos įsigaliojimo. Dėl to ieškovės reikalavimą dėl 1996 m. sutarties pripažinimo negaliojančia šiuo faktiniu pagrindu (sutuoktinės sutikimo nebuvimo sandoriui sudaryti) teismas atmetė.
Dėl tariamų sandorių pripažinimo negaliojančiais
Teismas nurodė, kad tariamas sandoris negalioja dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios pasiekti tam tikrų teisinių padarinių. Toks sandoris yra niekinis (tariamas) dėl šalių valios ydingumo, nes sandoryje išreikšta valia nėra tikra ir neatitinka realių šio sandorio šalių ketinimų (1964 m. CK 51 str., 2000 m. CK 1.86 str.).
Teismas nustatė, kad visos UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijos, kurios nuosavybės teise priklausė A. P. , ne vieną kartą buvo perleistos (parduotos ar padovanotos) asmenims, susijusiems artimais giminystės ar kitais santykiais, ryšiais bei saitais, taip pat faktas, kad atsakovams A. P. ir L. P. perleidus akcijas, po kelių sandorių jos vėl sugrįždavo jų nuosavybėn, rodo, kad sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti tikrų teisinių padarinių, būdingų pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartims. Šias išvadas teismas grindė aplinkybėmis, kad 1996 m. sutartis buvo sudaryta dėl to, kad L. P. tik tokiu būdu sutikusi paskolinti sūnui pinigų verslui plėsti, t.y. atsakovė nesiekė realių pirkimo-pardavimo teisinių pasekmių sudarant tokį sandorį, neketino įsigyti nuosavybės teise bendrovės akcijų, kaip turto. Sandorio tariamumą, teismo nuomone, patvirtina faktas, kad pagal šią sutartį nebuvo sumokėti pinigai, aplinkybė, kad L. P. realiai perėmė akcijas ir, kaip vienintelė bendrovės akcininkė, priėmė atitinkamus įstatyme nurodytus sprendimus, niekaip neįrodo šalių ketinimo šiuo sandoriu išreikšti tikrą šalių valią, pasiekti tam tikrus teisinius padarinius. Greitai 1997 m. kovo 14 d. įvykęs šių akcijų perleidimas (dovanojimas) sūnui atsakovui - A. P. , teismo nuomone vertintinas faktinis įsigyto turto grąžinimas atgal buvusiam realiam savininkui. Todėl teismas padarė išvadą, kad sudarant tiek pirmąją 1996 m. sutartį, tiek antrąją 1997 m. dovanojimo sutartį artimiausi giminaičiai nebuvo sąžiningi, ir toks akcijų perleidimas buvo susijęs su siekimu bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusį turtą paversti asmenine A. P. ar jo motinos nuosavybe ir formaliai užkirsti kelią ieškovės, kaip A. P. sutuoktinės, galimybei ir teisei į santuokos metu sukurto turto dalį. Aplinkybę, kad atsakovas A. P. , sudarydamas akcijų perleidimo sandorius, neketino sukurti teisinių pasekmių, patvirtina ir tolimesnis šių akcijų perleidimas jam artimiems asmenims. Išleidus papildomas akcijas ir padidinus bendrovės įstatinį kapitalą, atsakovas A. P. tapo 6690 akcijų savininku. Atsakovas A. P. 2000 m. sausio sutartimi perleido akcijas pažįstamam R. B. , kuris turėdamas kitą verslą, naujai įgytu verslu nesidomėjo. Teismas pažymėjo, kad akcijos, kurių nominali vertė žymiai padidinus akcinį kapitalą tapo 669 000 Lt, buvo perleistos už žymiai mažesnę 32 000 Lt kainą. Atsakovas neįrodė, kad buvo sumokėti sutartyje nurodyti pinigai, ar aplinkybę, kaip R. B. sumokėti pinigai buvo panaudoti versle. Atsakovų nurodomą aplinkybę, kad tokiu būdu atsakovas R. B. paskolino 32 000 Lt įmonės veiklai plėsti, teismas vertino, kaip patvirtinančią faktą, kad sandorio šalys neketino sukurti turto perleidimo teisinių padarinių, bet siekė pridengti paskolos teisinius santykius. Sandorio fiktyvumą patvirtina ir tolimesni R. B. veiksmai, kuris po trijų mėnesių įgytas akcijas be jokio pelno perleido O. M. (A. P. tetai), kurią nurodė A. P. . Po nepilno mėnesio nuo akcijų įsigijimo O. M. akcijų perleidimas 2000 m. dovanojimo sutartimi savo sūnėnui A. P. rodo, kad sandoris buvo sudarytas dėl akių, siekiant jas sugrąžinimo A. P. nuosavybėn. Šią išvadą sutvirtina aplinkybė, jog 2001 m. sutartimi akcijos buvo parduotos už simbolinę 1 Lt kainą atsakovei L. P. . Teismas pažymėjo, kad šalys negalėjo nurodyti tikslaus akcijų perleidimo tikslų bei motyvų. Be to pagal 2000 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Padvaiskas ir Ko“ įstatų 7.2 straipsnį akcininkas gali savo nuožiūra parduoti ar kitokiu būdu perleisti visas ar dalį savo pilnai apmokėtų akcijų tretiesiems asmenims tik gavęs raštišką Bendrovės valdybos sutikimą, o tokio sutikimo nebuvo sudarant 2001 m. sutartį. Teismas konstatavo, kad visi aukščiau nurodyti veiksmai, gana dažnai perleidžiant akcijas, o taip pat visų minėtų sandorių sudarymo aplinkybės, laikas, kontekstas, sandoriuose dalyvavusių šalių tarpusavio santykių specifika, sudaro pagrindą konstatuoti tokių sandorių tariamumą (fiktyvumą), sudarymą tik dėl akių, neketinant sukurti jokių teisinių pasekmių. Dėl šių aplinkybių teismas ginčijamas sutartis pripažino negaliojančiomis CK 1.86 str. (1964 m. CK 51 str.) pagrindu ir taikė restituciją susijusią su pinigų už akcijas sumokėjimą ir bendrovės UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų grąžinimą atsakovui A. P. .
Dėl ieškinio senaties termino
Nors ginčijama 1996 m. sutartis sudaryta 1996 m. balandžio 1 d., tačiau senaties terminas nepraleistas, nes senaties terminas skaičiuotinas ne nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos, o nuo sužinojimo apie sandorio sudarymą, t.y. nuo 2002 m. gegužės 14 d., kai ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą atsakovui pateikus pareiškimą dėl santuokos nutraukimo (CK 88 str., 84 str.). Apie ginčijamo sandorio sudarymą ieškovė sužinojo galiojant jau naujajam CK 3.96 straipsnio 1 daliai, nustatančiai vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo tos dienos, kai sutuoktinis sužinojo apie sandorį. Ieškovė, apie pažeistas teises sužinojusi 2002 m. gegužės 14 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą 2002 m. lapkričio 5 d., t.y. nepraleidusi ieškinio senaties termino. Teismo nuomone nėra pagrindo konstatuoti ir ieškinio senaties termino perleidimą kitiems sandoriams nuginčyti, kadangi apie juos ieškovė taip pat sužinojo tik santuokos nutraukimo byloje, be to, reikalavimams dėl kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais taikytinas ne sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, kadangi reikalavimai grindžiami ne sutuoktinės sutikimo nebuvimu, o sandorių tariamumu. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.129 straipsnio 1 dalies 5 punktą ieškinio senaties terminas sustabdomas, jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai.
Šalies argumentai
Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir išspręsti bylą iš esmės – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas dėl šių argumentų:
1. Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teismas, taikydamas CK 1.86 straipsnį tirdamas ar sandoris yra tariamas, privalėjo aiškintis ar jis buvo vykdomas, o jei nebuvo vykdomas – nevykdymo priežastis. Teismas vertindamas sandorių tariamumą vertino atsižvelgdamas tik į sandorių šalių tarpusavio ryšius (santykius) bei sandorių pakartotinumą ir nepasisakė dėl atsakovo pateikiamų argumentų. Ieškovės teisiniai motyvai, teisine prasme, buvo neaiškūs, nes lakoniškai aprašytos konkrečios faktinės aplinkybės ir nepateikti tas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Reikalavimai surašyti taip, jog neįmanoma suprasti, kokiu pagrindu ji prašo pripažinti sandorius negaliojančiais. Dėl netinkamai suformuluoto ieškinio dalyko ir pagrindo atsakovas negalėjo tinkamai gintis.
Atsiliepimas
Atsakovė L. P. teisme nurodė, jog ji skolindama sūnui pinigus manė, jog verslas gali pasisekti arba ne, todėl nerizikuodama verslo sėkme, pirko įmonės akcijas. Teismas remdamasis šiais teiginiais padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė nesiekė teisinių pasekmių sudarant sandorį, t.y. neketino įsigyti nuosavybės teise bendrovės akcijų. 1996 m. sutartis buvo sudaryta galiojančio ABĮ nustatyta tvarka, atsakovė L. P. akcijas perėmė, jas valdė, jomis disponavo. Nors teismas nurodė, kad nėra įrodymų, jog buvo sumokėti pinigai pagal 1996 m. sutartį, tačiau faktai: buvo padaryti įrašai akcininkų registracijos knygoje ir prierašas 1996 m. sutartyje, patvirtina, jog pinigai realiai buvo sumokėti. Atsakovė L. P. atliko eilę veiksmų, kuriais įgyvendino savo kaip akcininkės teises - įsigijusi akcijas priėmė visą eilę sprendimų.
Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, jog sandorių tariamumą ir siekį akcijas įsigyti savo asmeninei nuosavybei įrodo faktas, kad atsakovė greitai padovanojo įsigytas akcijas atsakovui A. P. atgal. Teismas neįvertino, jog buvo objektyvios priežastys dovanoti akcijas: dėl senyvo amžiaus jai buvo sunku važinėti iš Vilniaus į Paberžę vykdyti savo kaip akcininko pareigų, kurių vis daugėjo, todėl dovanojimo sutartis direktoriui, kaip žinančiam geriausiai įmonės situaciją, buvo geriausia problemų sprendimas. 1997 m. ieškovės ir atsakovo, kaip sutuoktinių santykiai buvo normalūs, todėl ieškovė neprieštaravo minėtų sandorių sudarymui. Skyrybų pareiškimas pateiktas tik 2002 m., todėl nepagrįstas teismo konstatavimas, jog atsakovas A. P. prieš 5 metus sąmoningai sudarydamas tariamus sandorius stengėsi įgyti akcijas savo asmeninėn nuosavybėn. 1997 m. dovanojimo sutarties realumą įrodo įrašai akcininkų registracijos žurnale apie akcininkų pasikeitimą. Kadangi 1996 m. sutartis nebuvo tariama, bet sukėlė teisines pasekmes ir buvo vykdoma, todėl negali būti pripažinta negaliojančia ir 1997 m. dovanojimo sutartis.
Žemesnės instancijos teismas
Likusias sutartis pripažindamas kaip sudarytas tik dėl akių, teismas neišsiaiškino reikšmingų aplinkybių. Jei, teismo teigimu 1996, sutartimi ir 1997 m. dovanojimo sutartimi atsakovas A. P. akcijas įgijo asmeninėn nuosavybėn, tai jam nebebuvo būtinybės sudarinėti sekančius tariamus sandorius, nesukeliančius teisinių pasekmių. Teismas vėlesnius sandorius pripažino negaliojančiais remdamasis tik vienu argumentu – artimais šalių santykiais, tačiau neatsižvelgė į aplinkybes rodančias sandorių realumą. R. B. paskolino 32000 Lt su sąlyga, jei jam bus perleistos akcijos, todėl jam buvo perleistos akcijos ir apie akcininkų pasikeitimą buvo pažymėta akcininkų registracijos knygoje. R. B. pirko akcijas rimtais ketinimais, domėjosi bendrove. Aplinkybė, kad akcijos greitai buvo perleistos kitam asmeniui - O. M. , neįrodo sandorio tariamumo, nes akcijas R. B. pardavė dėl objektyvių priežasčių – neturėjo pakankamai laiko aktyviai dalyvauti bendrovės veikloje. Aplinkybė, kad O. M. yra A. P. teta, tačiau neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes – kad akcininkų pasikeitimas buvo įregistruotas akcininkų žurnale, kad buvo nuvykusi į bendrovę, domėjosi ja. 2000 m. dovanojimo sutartimi O. M. akcijas padovanojo atsakovui A. P. dėl objektyvių priežasčių – tikėjosi, kad pagelbės jos šeimai senatvėje, savo vaikų ji neturėjo ir nuo vaikystės rūpinosi atsakovu, jos vyras turėjo sėkmingą verslą, todėl galėjo sau leisti padaryti tokią dovaną sūnėnui. Taip pat teismas neįvertino faktinių aplinkybių dėl 2001 m. sutarties, kuria atsakovas A. P. pardavė akcijas motinai už vieną litą. Dėl patiriamų grasinimų susidoroti atsakovas A. P. įsigijo ginklą ir perleido turimas akcijas savo motinai už simbolinę kainą, todėl sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu. Be to teismas nevertino aplinkybių, jog R. B. ir O. M. buvo sąžiningomis sandorių šalimis, kurios nežinojo apie akcijų nuosavybės teises.
2. Teismas pažeidė restitucijos taisykles. Teismas rezoliucinėje dalyje pripažindamas sutartis negaliojančiomis ir taikydamas restituciją išsprendė restitucijos klausimą tik dėl trijų sutarčių, tačiau neišsprendė restitucijos klausimo dėl 1996 m. sutarties ir 1997 m. dovanojimo sutarties restitucijos.
3. Teismo motyvai prieštaringi, nes teismas nurodęs, kad sudarant 1996 m. sutartį rašytinis sutuoktinės sutikimas nebuvo reikalingas, tačiau motyvuodamas dėl kitų sandorių sudarymo nurodė, jog nebuvo gautas rašytinis ieškovės, kaip sutuoktinės, sutikimas.
4. Dėl ieškinio senaties termino. Teismas neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminus, nes apie 1996 m. sutartį ieškovė žinojo nuo jos sudarymo dienos, tačiau nesiėmė jokių veiksmų savo teisių gynybai. Ieškinys pateiktas 2002 m. lapkričio 5 d. Pagal CK 86 straipsnį (1964 m. redakcija) senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Kadangi apie teisių pažeidimą ieškovė sužinojo nuo 1996 m. sutarties sudarymo dienos, todėl galėjo ginti savo teises per 3 metų senaties terminą. Teismo argumentai, kad atsakovas neliesdavo ieškovei susipažinti su bendrovės dokumentais yra nepagrįsti, nes ji bendrovėje atliko svarbias funkcijas, spausdino visus potvarkius ir įsakymus apie akcijų perleidimo sutartis, todėl žinojo apie visus akcijų perleidimus. Be to, kad ieškovė domėjosi bendrovės ir šeimos reikalais patvirtina faktas, jog ji davė sutikimą įkeisti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą imant banko paskolą bendrovės reikmėms.
Ieškovės reikalavimas dėl 1997 m. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pateiktas taip pat praleidus senaties 3 metų terminą, nes apie šios sutarties sudarymą ieškovė sužinojo nuo jo sudarymo dienos, o ieškinį pareiškė 2005 m. gegužės 23 d.
Ieškovė praleido senaties terminą ginčyti ir 2000 m. sutartį, nes senaties termino eiga prasidėjo nuo sudarymo dienos – 2000 m. sausio 3 d. ir turėjo baigtis 2003 m. sausio 3 d., tačiau įsigaliojus naujajam CK nustatančiam trumpesnį 1 metų ieškininės senaties terminą, ieškinio senaties terminas baigėsi 2002 m. liepos 1 d., o reikalavimas pareikštas tik 2003 m. rugsėjo 22 d., t.y. praleidus senaties terminą.
Atsiliepimas
Ieškovė D.P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad skundas nepagrįstas, todėl sprendimas paliktinas galioti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką „esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes“ (LAT CBS 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-406/2000).
Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nusistovėję įrodymų pakankamumo ir faktų įrodytinumo kriterijai (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. prieš Lietuvos Respublikos knygų prekybos valstybinės įmonės „Knyga" Raseinių filialą; bylos Nr. 3K-3-260/2001, Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prieš J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002; Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. prieš T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo negu kad jų nebuvo.
Kaip teisingai nurodo apeliantas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką „Sandoris, sudarytas tik dėl akių, laikomas negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 51 straipsnį. Ši norma gali būti taikoma tais atvejais, kai yra nustatyta, jog sandorio šalys nesiekė teisinių pasekmių, t.y. nenorėjo teisinių santykių atsiradimo tarp šalių, nesiekė modifikuoti jau esančių teisinių santykių, ar neketino pabaigti esančių teisinių santykių, juos nutraukdami. Jeigu sutarties šalys siekė pasinaudoti sutarties sudarymo teisinėmis pasekmėmis, tai gali būti daroma išvada, jog jie siekė sandorio teisinio rezultato ir sutartis negali būti laikoma negaliojančia dėl jos tariamumo“ (LAT CBS 2001 m. sausio 22 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-25/2001). Apeliantas teisingai nurodo, jog teismas neteisingai konstatavo buvus tarp šalių tariamiems sandoriams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs apsimestinio sandorio doktriną. Apsimestinis „sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad, sudarant tą sandorį, juo siekiama pridengti kitą sandorį, todėl tuo atveju turi būti taikomos taisyklės to sandorio, kurį sutarties šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (jei tas sandoris neprieštarauja įstatymui). Apsimestinis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios, nes jame išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Tokiu sandoriu yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių ir siekė sandorio šalys. Taigi įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo“ (LAT CBS 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-420/2005). „Sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra apsimestinis (CK 1.87 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad apsimestiniai sandoriai priskiriami prie niekinių sandorių, jie negalioja nuo sandorio sudarymo momento. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį teismas niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą konstatuoja ex officio (savo iniciatyva)“ (LAT CBS 2005 m. vasario 23 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-111/2005).
Iš A. P. parodymų teisme (III T., b.l. 122) matyti, kad atsakovui reikėjo pinigų verslui vystyti ir buvo parduotos akcijos jo motinai L. P. . Jo teigimu L. P. sutiko perduoti pinigus sūnui siekdama užsitikrinti, pinigų grąžinimą, jei kas atsitiktų A. P. . Be to, apeliantas apeliaciniame skunde pripažįsta, jog 10 000 Lt buvo reikalingi verslui vystyti. Apeliantas parduodamas akcijas kitam asmeniui, neinvestuotų gautų lėšų į pirkėjo įmonės vystymą, todėl akivaizdu, kad akcijos nebuvo parduodamos. Šie, vienos 1996 m. sutarties šalies - A. P. , parodymai sutampa su kitos 1996 m. sutarties šalies - L. P. parodymais, kur ji teigia (III T., b.l. 125), jog nenorėjo ir bijojo skolinti savo turimų pinigų, todėl nutarė pirkti akcijas. Be to ji parodė, jog susitaupė vėl pinigų, todėl nutarė „nereikalauti pinigų, o padovanoti“ akcijas 1997 m. dovanojimo sutartimi, t.y. nereikalauti grąžinti paskolintus pinigus, todėl panaikino prievolės įvykdymo užtikrinimą. Taigi A. P. , kaip 1996 m. sutarties šalies, tikslas buvo trumpam pasiskolinti pinigų gamybai vystyti, o kitos 1996 m. sutarties šalies tikslas buvo gauti paskolos įvykdymo užtikrinimą įgyjant akcijas. Kaip minėta, teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo negu kad jų nebuvo. Aukščiau minėtos aplinkybės labiau leidžia tikėti, kad minėtų sandorių šalys sudarė tik išorinį pirkimo-pardavimo teisinio santykio atsiradimo vaizdą, o iš esmės tarp savęs nenorėjo ir nesukūrė pirkimo-pardavimo teisinių santykių, o sukūrė paskolinius teisinius santykius. Todėl realiai 1996 m. sutartimi buvo atliktas paskolos įvykdymo užtikrinimas, o 1997 m. dovanojimo sutartimi užtikrinimas buvo panaikintas. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog L. P. atliko tam tikrus veiksmus kaip įgytų akcijų savininkė, nepaneigia šalių sudarytų sutarčių apsimestinumo, nes jų veiksmai buvo atliekami ne siekiant įgyvendinti tikslą dėl kurio įgytos akcijos, bet siekiant atlikti klaidinančius veiksmus, kurie buvo privalomi atlikti siekiant užmaskuoti sandorio apsimestinumą, t.y. L. P. , kaip akcininkės, veiksmais išoriškai išreikšta valia neatitinka tikrųjų jos ketinimų. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apsimestinio sandorio buvimo faktą tesimas turi konstatuoti ex officio, todėl konstatuotina, jog tarp A. P. ir L. P. buvo sudaryti apsimestiniai (niekiniai) sandoriai: 1996 m. sutartis ir 1997 m. dovanojimo sutartis, kuriais buvo pridengtas paskolinių teisinių santykių prievolės įvykdymo užtikrinimas. Todėl pirmosios instancijos teismo motyvai dėl 1996 m. sutarties ir 1997 m. dovanojimo sutarties pripažinimo tariamais sandoriais keistini, o 1996 m. sutartis ir 1997 m. dovanojimo sutartis pripažintini apsimestiniais sandoriais (CK 52 str., 1969 m. red.; 1.87 str. 2000 m. red.), kuriais buvo siekiama pridengti paskolinių teisinių santykių prievolės įvykdymo užtikrinimą. Apsimestiniai sandoriai yra niekiniai ir negalioja (CK 1.78 str. 1 d.). Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d.). Kadangi faktiškai apsimestiniais niekiniais sandoriais akcijos nebuvo perleistos, todėl nėra pagrindo taikyti restitucijos.
Iš atsakovo A. P. parodymų (III T., b.l. 123) matyti, jog jam skubiai reikėjo pinigų, todėl jis nutarė parduoti 669 000 Lt vertės akcijas R. B. už 32 000 Lt. Apeliaciniame skunde apeliantas pripažįsta, jog R. B. paskolino 32000 Lt su sąlyga, jei jam bus perleistos akcijos. Taip pat A. P. parodė, jog po kelių mėnesių po akcijų įsigijimo R.B. reikėjo pinigų ir jis norėjo atgauti pinigus“, todėl atsakovas pasiūlė savo tetai O. M. pirkti akcijas iš R. B. . R. B. teisme parodė (III T., b.l. 124), jog A. P. reikėjo pinigų, tačiau „šiaip (skolinti) nesutikau, norėjau garantijų ir man pasiūlė pirkti akcijas“. Iš esmės teik prieš pirkdamas, tiek nusipirkęs akcijas R. B. įmonės vystimosi galimybėmis nesidomėjo ir, R. B. teigimu, „įmonės veikloje nedalyvavau“. Be to, R. B. parodė, jog „paskiau prašiau arba grąžinti pinigus arba surasti pirkėją“. A. P. surado pirkėją – savo tetą O. M. , kuri nupirkusi akcijas iš R. B. , praėjus kelioms savaitėms padovanojo A. P. . Taigi, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog A. P. siekė gauti jam trūkstamą sumą pinigų laikinai, bet nesiekė parduoti akcijas už didžiausią kainą, kaip bet kuris protingas pardavėjas. Šioje sutartyje aiški vertybių disproporcija - 669 000 Lt vertės akcijos parduodamos už 32 000 Lt kainą, juo labiau, kad iš įkeitimo lakštų matyti, jog vien įmonės ilgalaikis turtas buvo vertas daugiau nei dešimt kartų daugiau, nei perleidžiamų akcijų kaina (III T., b.l. 89-109). Taigi akivaizdu, jog atsakovas A. P. neveikė ir nesielgė kaip protingas pardavėjas, siekiantis parduoti turtą už didžiausią galimą kainą. R. B. nesiekė įsigyti akcijų ir jas valdant dalyvauti įmonės veikoje, bet siekė gauti A. P. duodamų pinigų grąžinimo užtikrinimą. Kaip minėta, teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo negu kad jų nebuvo. Aukščiau minėtos aplinkybės labiau leidžia tikėti, kad tarp A. P. ir R. B. susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai ir paskolos užtikrinimui buvo įkeistos akcijos. R. B. pareikalavo grąžinti pinigus arba surasti kitą akcijų pirkėją. R. B. yra verslininkas, užsiimantis prekyba, todėl, kaip protingas prekybininkas, jis siekia parduoti savo daiktus už didžiausią įmanomą kainą. Kadangi R. B. perleido A. P. nurodytam asmeniui (O. M. ) akcijas už daugiau nei dešimt kartų mažesnę kainą, nei jos vertos, todėl akivaizdu, jog tarp šalių buvo ne pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, bet kiti. Atsižvelgiant į tai, jog O. M. yra A. P. teta, akcijas įgijo ne siekdama jas valdyti ir jomis naudotis, akcijas perleido faktiškai po trijų savaičių nuo įsigijimo, per visą laikotarpį faktiškai įmonę valdė A. P. , todėl akivaizdu, jog šiais sandoriais (2000 m. sausio 3 d. sutartis, 2000 m. balandžio 8 d. sutartis, 2000 m. dovanojimo sutartis) nebuvo siekiama sukurti prikimo-pardavimo ir dovanojimo teisinių santykių, o buvo siekiama užtikrinti paskolinius teisinius santykius ir grąžinti akcijas faktiniam jų savininkui, t.y. šie sandoriai yra apsimestiniai. Pirmosios instancijos teismas 2000 m. sausio 3 d. sutartį, 2000 m. balandžio 8 d. sutartį, 2000 m. dovanojimo sutartį nepagrįstai pripažino tariamais sandoriais. Kadangi teismas turi pareigą ex officio konstatuoti apsimestinius sandorius, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai dėl 2000 m. sausio 3 d. sutarties, 2000 m. balandžio 8 d. sutarties, 2000 m. dovanojimo sutarties pripažinimo tariamais sandoriais keistini, o šios sutartys pripažintinos apsimestiniais niekiniais sandoriais (CK 52 str., 1969 m. red.; 1.87 str. 2000 m. red.), kuriais buvo siekiama pridengti paskolinių teisinių santykių prievolės įvykdymo užtikrinimą ir siekiama grąžinti akcijas faktiniam jos savininkui. Apsimestiniai sandoriai yra niekiniai ir negalioja (CK 1.78 str. 1 d.). Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d.). Kadangi faktiškai apsimestiniais niekiniais sandoriais akcijos nebuvo perleistos, todėl nėra pagrindo taikyti restitucijos.
Kadangi minėtais apsimestiniais sandoriais nuosavybės teisės nebuvo keičiamos, bet buvo dengiami kiti sandoriai, todėl pripažinus juos niekiniais ir negaliojančiais, turtui (akcijoms) išliko tas pats teisinis rėžimas – akcijos liko bendra sutuoktinių nuosavybe.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs ir tariamo sandorio doktriną (CK 51 str., 1969 m. red.; 1.86 str. 2000 m. red.). „CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, t. y. kai sutarties šalys dėl vienų ar kitų priežasčių nori sudaryti tik išorinę teisinio santykio tarp jų atsiradimo regimybę, tačiau faktiškai sukurti viena kitai sandoryje numatytų teisių ir pareigų nesiekia ir nenori. Taigi, tariamieji sandoriai negalioja dėl sandorio šalių valios išraiškos ydingumo, nes tokiame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrosios sandorio šalių valios. Asmens valia išoriškai klaidingai išreiškiama siekiant tam tikrų teisinių tikslų santykiuose su kitais asmenimis. Sprendžiant šios kategorijos ginčus, būtina aiškintis, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia ir kokie buvo jų atitinkamo elgesio motyvai bei tikslai. Taigi, nagrinėjamoje byloje esminis teisės klausimas yra ne faktinės aplinkybės, kokius veiksmus ir dėl kokių priežasčių atliko atsakovės, vertinimas, o tai, ar tokius veiksmus yra pagrindas teisiškai vertinti kaip tariamus sandorius, kuriais nesiekiama sukurti įprastų tokiems sandoriams teisinių pasekmių“ (LAT CBS 2005 m. sausio 25 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-68/2005).
Taigi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, esminę reikšmę turi sandorio šalių tikslas bei šalių elgesio motyvai. Apeliantas teigia, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, esminė aplinkybė nustatyti ar toks sandoris vykdomas ar ne. Šie teiginiai nepagrįsti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, teigiama, kad „paprastai toks sandoris nevykdomas“ (LAT CBS 2002 m. balandžio 3 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2002). Tačiau, tam tikrais atvejais šalys gali atlikti klaidinančius veiksmus, siekiant užmaskuoti tikruosius ketinimus, todėl tam tikrais atvejais gali būti atliekami veiksmai pagal tariamą sandorį, tačiau esminę reikšmę turi šalių elgesio motyvai ir siekiamas tikslas.
Iš bylos aplinkybių matyti, jog atsakovas A. P. 2001 m. sutartimi už 1 Lt perleido visas turimas akcijas savo motinai L. P. . Apeliantas pats pripažįsta, jog akcijas motinai perleido ne siekdamas parduoti turimą verslą, bet dėl grasinimų ir kriminogeninės situacijos siekdamas, jog teisiškai akcijos priklausytų ne jam, bet jo motinai. Šioje sutartyje matyti aiški vertybių disproporcija, t.y. už simbolinę kainą įgyjamas didelės vertės turtas. T.y. atsakovas A. P. nesielgė kaip protingas pardavėjas, siekiantis parduoti turtą už didžiausią galimą kainą. Akcijas įgijusi L. P. nesiekė jų valdyti kaip savo ir įgyvendinti savo kaip akcininko siekius turint įmonės akcijas, bet, siekdama užmaskuoti tikruosius ketinimus nusipirko akcijas, o visą valdymą ir sprendimų priėmimą įgaliojimais (IV T., b.l. 1-2) paliko sūnui, t.y. faktiniu akcijų valdytoju buvo ir liko atsakovas A. P. . 2001 m. sutarties šalių valia buvo nukreipta ne į nuosavybės teisių į akcijas perleidimą, o kitam tikslui. Ginčijama 2001 m. sutartimi nebuvo siekiama sukurti kokių nors teisinių padarinių, ji buvo sudaryta sūnaus su motina, todėl atsakovas ir toliau laikė save akcijų savininku ir rūpinosi turtu kaip savo. Nors de jure akcijų savininke tapo L. P. , tačiau de facto akcijų savininkas liko atsakovas A. P. . Taigi 2001 m. sutarties šalys dėl tam tikrų priežasčių norėjo sudaryti tik išorinę teisinio santykio tarp jų atsiradimo regimybę, tačiau faktiškai sukurti viena kitai sandoryje numatytų teisių ir pareigų nesiekė ir nenorėjo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2001 m. sutartis yra tariamas sandoris yra pagrįsta (CK 51 str., 1969 m. red.; 1.86 str. 2000 m. red.) ir teismas pagrįstai taikė restituciją. Dėl to ši teismo sprendimo dalis nekeistina.
Apelianto teigimu ieškovė praleido terminą ieškiniui pareikšti. Šie teiginiai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog senaties terminas nepraleistas, nes senaties terminas skaičiuotinas ne nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos, o nuo sužinojimo apie sandorio sudarymą, t.y. nuo 2002 m. gegužės 14 d., kai ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą atsakovui pateikus pareiškimą dėl santuokos nutraukimo (CK 88 str., 84 str.). Apie ginčijamo sandorio sudarymą ieškovė sužinojo galiojant jau naujajam CK 3.96 straipsnio 1 daliai, nustatančiai vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo tos dienos, kai sutuoktinis sužinojo apie sandorį. Ieškovė, apie pažeistas teises sužinojusi 2002 m. gegužės 14 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą 2002 m. lapkričio 5 d., t.y. nepraleidusi ieškinio senaties termino.
Apeliantas nepagrįstai teigia, jog dėl netinkamai suformuluoto ieškinio dalyko negalėjo tinkamai gintis. Ieškovė prašė pripažinti ginčijamas sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis. Ieškovė nurodė ieškinio reikalavimų pagrindą. Teismas nustatė, ginčijamos sutartys yra niekiniai sandoriai ir ex officio privalėjo pripažinti juos negaliojančiais. Šalys negali patvirtinti niekinio sandorio (CK 1.78 str. 1 d.). Todėl negalima teigti, jog atsakovas A. P. negalėjo tinkamai gintis nuo pareikšto ieškinio.
Kadangi teisinis rezultatas byloje nepakito, o apeliacinės instancijos teismas pakeitė kai kuriuos pirmosios instancijos teismo motyvus ir teisinius pagrindus, todėl negalima manyti, jog apeliacinės instancijos teismas priėmė blogesnį apeliantui sprendimą (CPK 313 str.).
Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo A. P. papildomai priteistinos 42 Lt (V T., b.l. 67) išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 92 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
„Ieškinį patenkinti.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1996 m. balandžio 1 d. UAB „Padvaiskas ir Ko“, įm. k. 2346728, akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. P. , a/k (duomenys neskelbtini) ir L. P. , a/k (duomenys neskelbtini) pagal kurią buvo parduotos 100 akcijų už 10 000 Lt.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1997 m. kovo 14 d. akcijų dovanojimo sutartį, sudarytą tarp L. P. , a/k (duomenys neskelbtini) ir A. P. , a/k (duomenys neskelbtini) pagal kurią L. P. padovanojo A. P. 100 vnt. įmonės UAB „Padvaiskas ir Ko“, įm. k. 2346728, akcijų.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. sausio 3 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. P. , a/k (duomenys neskelbtini) ir R. B. , a/k (duomenys neskelbtini) pagal kurią A. P. pardavė 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų už 32 000 Lt, kurių vienos nominali vertė - 100 Lt, visų vertė - 669 000 Lt.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. balandžio 8 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. B. , a/k (duomenys neskelbtini) ir O. M. , a/k (duomenys neskelbtini) pagal kurią R. B. pardavė O. M. 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų už 32000 Lt, kurių vienos nominali vertė - 100 Lt, visų vertė - 669 000 Lt.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. balandžio 30 d. akcijų dovanojimo sutartį, sudarytą tarp O. M. , a/k (duomenys neskelbtini) ir A. P. , a/k (duomenys neskelbtini) pagal kurią O. M. padovanojo A. P. 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų, kurių bendra nominali vertė – 669 000 Lt.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2001 m. spalio 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. P. , a/k (duomenys neskelbtini) ir L. P. , a/k (duomenys neskelbtini) pagal kurią A. P. pardavė 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų L. P. , už 1 Lt, kurių vienos nominali kaina yra 100 Lt, visa akcijų vertė - 669 000 Lt. Taikyti restituciją ir grąžinti L. P. iš A. P. 1 Lt (vieną litą), o iš L. P. grąžinti A. P. 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“, įm.k. 2346728, akcijų.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų A. P. , L. P. , R. B. , O. M. 3176,70 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt šešis litus 70 centų), t.y. po 794,18 Lt (septynis šimtus devyniasdešimt keturis litus ir 18 ct) iš kiekvieno atsakovo ieškovei D. P. , a/k (duomenys neskelbtini) bei 10 083,80 Lt (dešimt tūkstančių aštuoniasdešimt tris litus 80 centų) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą, t.y. po 2 520,95 Lt (du tūkstančius penkis šimtus dvidešimt litų ir 95 ct) iš kiekvieno atsakovo.
Priteisti iš atsakovo A. P. 42 Lt (keturiasdešimt du litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.“