- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-21
- Bylos Nr.
- I2-5168-872/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03207-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė (pirm.), Iveta Pelienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- F. G. R.
- Atsakovas
- Lietuvo Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. G. R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja F. G. R. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. rugpjūčio 17 d. įsakymą Nr. 1V-801 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą atkurti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę (b. l. 15–18).
Nurodo, kad kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), prašydama atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jos senelis F. R. (R. R., F. R.) buvo Lietuvos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras Įsakymu netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Savo sprendimą motyvavo tuo, kad Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštas patvirtina, kad F. R. (R. R., F. R.) pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę, atitiko visus tam keliamus reikalavimus ir atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Taigi, Migracijos departamentas daro išvadą, kad F. R. (R. R., F. R.) iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi priimdamas Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę (duomenys neskelbtini) buvo laisva valia Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakęs.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Įsakymu, mano, jog jis nėra pagrįstas jokiais faktiniais įrodomais, o tik prielaidomis.
Teigia, kad Migracijos departamentas neginčija, kad F. R. (R. R., F. R.) buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau nesutinka, kad juo buvo iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas remiasi tik Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštu (rašto šablonu ar formuliaru), kad asmuo atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės bei natūralizacijos byla. Jokių dokumentų, pagrindžiančių šį šabloną nėra. Iš rašto teksto matyti, kad tai nėra individualiai F. R. (R. R., F. R.) surašytas dokumentas, jame tik įrašyta jo pavardė, o tekstas suformuotas kaip bet koks šablonas. Natūralizacijos byloje nėra jokio Lietuvos Respublikos dokumento, liudijančio, kad asmuo atsisakė Lietuvos pilietybės. Pažymi, jog 1932 m. galiojo 1928 m. Lietuvos valstybės Konstitucija, kurios 10 straipsnyje įtvirtina nuostata, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios nors valstybės pilietis. Tačiau Lietuvos pilietis nepraranda savo pilietybės teisių patapęs Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas. Pareiškėja teigia, jog Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai tokį sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba. Tokį sprendimą ji galėjo priimti tik Vidaus reikalų ministro siūlymu.
Akcentuoja, kad šablonas, naudojamas Meksikoje, įgyjant jos pilietybę negali būti laikomas įrodymu, kad F. R. (R. R., F. R.) Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka neteko Lietuvos pilietybės. Be to, jis turėjo jos netekti, prieš priimdamas Meksikos pilietybę, tačiau pareiškėja pateikė F. R. (R. R., F. R.) Lietuvos Respublikos pasą su kuriuo jis išvyko iš Lietuvos būdamas Lietuvos piliečiu.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras priėmė Įsakymą, pažeisdama vieną iš pagrindinių Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės principų – įstatymo galiojimas laike ir erdvėje. Nurodo, kad Įsakymu bandoma reglamentuoti teisinius santykius atgalia data. Teigia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, spręsdamas pareiškėjos prašymą privalėjo vadovautis pilietybės institutą reguliuojančiais įstatymais, galiojusiais 1932 m., t. y. tuo metu kada asmuo neteko Lietuvos pilietybės.
Nurodo, kad nėra jokių įrodymų, kad asmuo neteko pilietybės 1932 m. Atvirkščiai, pareiškėja pateikė senelio (prosenelio) F. R. (R. R., F. R.) Lietuvos Respublikos pasą įrodanti, kad jis yra Lietuvos pilietis. Jokių dokumentų apie pilietybės netekimą Lietuvos archyvuose nėra. Taigi, aplinkybė, kad F. R. (R. R., F. R.) buvo Lietuvos pilietis ir nebuvo nustatyta tvarka jos netekęs, nėra paneigta. Teiginys, kad asmuo atsisakė Lietuvos pilietybės laisva valia niekuo neparemtas.
Pažymi, jog buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėja, turėdama ir pateikdama Lietuvos Respublikos pasą, išduotą josų seneliui 1926 m. ir nesant jokiems įrodymams, kad jis kada nors neteko Lietuvos pilietybės Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka, buvo Lietuvos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m kovo 11 d., teisėtai tikėjosi, kad atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 punkto bei 9 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pilietybė jai bus atkurta.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašo jį atmesti (b. l. 30).
Nurodo, kad pareiškėjos protėvis turėjo Lietuvos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko dėl Lietuvos pilietybės atsisakymo, todėl nėra 1938 m. Konstitucijos ir 1939 m. Pilietybės įstatymo atgalinio taikymo problemos.
Pagal protingumo ir teisingumo kriterijus, tai kad nebuvo atliktos pilietybės nustojimo dėl jos atsisakymo procedūros, netraktuotina pareiškėjos naudai: nėra duomenų, kad pareiškėjos protėvis būtų pranešęs Lietuvai apie atsisakymą Lietuvos pilietybės, o tokią F. R. (R. R., F. R.) valią patvirtina Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus 1931 m. lapkričio 19 d. raštas, kuriame nurodyta: „p. F. R. R. prisistatė Užsienio reikalų ministerijoje su prašymu suteikti jam Meksikos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka. Jis įrodė užpildęs visus teisinius rekvizitus ir oficialiai atsisakė savo Lietuvos Respublikos pilietybės bei prisiekė, kad laikysis, paklus ir bus pavaldus Jungtinių Meksikos Valstijų įstatymams ir valdžios organams. Dėl šios priežasties suteikiu jam pilietybę natūralizacijos tvarka ir įteikiu šį dokumentą, įrodantį, kad jam yra suteikiamos Jungtinių Meksikos Valstijų piliečio teisės ir pareigos, remiantis Konstitucija ir kitais Respublikos įstatymais“.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti (b. l. 37–39).
Nurodo, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad, remiantis Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštu, F. R. R., pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę, atsisakė Lietuvos pilietybės. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja negali būti laikoma asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuone, todėl neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.
Pažymi, kad Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštas patvirtina, kad F. R. R. pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę, atitiko visus tam keliamus teisinius reikalavimus ir atsisakė savo Lietuvos pilietybės, todėl darytina išvada, kad F. R. R. iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi priimdamas Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę 1931 metų lapkričio 19 d. jau buvo laisva valia Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakęs.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos skunde išdėstytais teiginiais, kad F. R. R. nebuvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Mano, kad pareiškėjos argumentai yra deklaratyvūs, susiję su bendrųjų teisės aktų citavimu. Pažymi, kad Įsakymas priimtas įvertinus konkrečios bylos įrodymus. Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštas – Meksikos natūralizacijos dokumentas – buvo išduotas 1931 m. lapkričio 19 d. Minėtame rašte pažymėta, kad F. R. R. Meksikos valstybinei institucijai deklaravo, kad yra atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl 1940 m. birželio 15 d. jis Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo.
Nesutinka su skundo teiginiais dėl įstatymo galiojimo laike ir erdvėje principo pažeidimo. Aplinkybė, ar pareiškėja gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti įvertinta pagal Įstatymo nuostatas. Nurodo, kad nėra reikalinga analizuoti teorinių iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, kada asmenys laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad F. R. R. pats atsisakė Lietuvos pilietybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1V-431 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į su prašymu atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę (b. l. 90–92). Prašyme nurodė, kad jos senelis F. R. (R. R., F. R.) buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m., į Meksiką emigravo 1925 m.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, nustatė, kad 1940 m. birželio 15 d. F. R. (R. R., F. R.) buvo netekęs (atsisakęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl pareiškėja negali būti laikoma palikuone pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį ir neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas 2020 m. liepos 16 d. teikimu Nr. 13P-331 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ pasiūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes ji neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (b. l. 31–32).
Skundžiamu Įsakymu nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (b. l. 21).
Pareiškėja su Įsakymu nesutinka ir skundžia jį teismui.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.
Pagal Įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).
Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis).
Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).
Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
Taip pat Įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis).
Be to, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja F. G. R. iki Įstatymo įsigaliojimo nebuvo įgusi Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėja siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tuo pagrindu, kad jos senelis F. R. (R. R., F. R.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu jie kreipėsi į atsakovę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau gavo neigiamą atsakymą.
Nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiškėjos senelis F. R. (R. R., F. R.) gali būti laikomas asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
Tam svarbu išsiaiškinti, kaip turi būti suprantama Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiškindamas Įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie būtent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas).
Taigi, pagal paminėtą teismų praktiką akivaizdu, kad asmuo turi būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus šiai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės jau neturėjo, tai jis negali būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
Tad tinkamam šio ginčo išsprendimui, svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjos senelis F. R. (R. R., F. R.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.
Pareiškėja akcentuoja, kad jos senelis F. R. (R. R., F. R.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo išsaugojęs Lietuvos Respublikos pilietybę, net įgijęs kitos valstybės pilietybę, neprarado Lietuvos pilietybės.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja turėtai senelio F. R. (R. R., F. R.) Lietuvos Respublikos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinti pateikė šiuos dokumentus: 1) Lietuvos Respublikos užsienio paso, išduoto 1925 m. gegužės 8 d. Vidaus reikalų ministerijos Pasų skyriaus F. R., gim. 1906 m. Trakų aps. kopiją (b. l. 50–67); 2) Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus 1931 m. lapkričio 19 d. rašto, kuriame nurodyta, kad ,,p. F. R. R. prisistatė Užsienio reikalų ministerijoje su prašymu suteikti jam Meksikos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka. Jis įrodė užpildęs visus teisinius rekvizitus ir oficialiai atsisakė savo Lietuvos Respublikos pilietybės bei prisiekė, kad laikysis, paklus ir bus pavaldus Jungtinių Meksikos Valstijų įstatymams ir valdžios organams. Dėl šios priežasties suteikiu jam pilietybę natūralizacijos tvarka ir įteikiu šį dokumentą, įrodantį, kad jam yra suteikiamos Jungtinių Meksikos Valstijų piliečio teisės ir pareigos, remiantis Konstitucija ir kitais Respublikos įstatymais. Išduota Meksiko mieste, mano pasirašyta, užantspauduota Valstybės antspaudu ir patvirtinta Užsienio reikalų ministro tūkstantis devyni šimtai trisdešimt pirmų metų lapkričio mėnesio devynioliktą dieną“, kopiją (b. l. 125).
Teismas pažymi, kad pareiškėjos pateikti dokumentai iš esmės patvirtina, kad F. R. (R. R., F. R.) buvo Lietuvos Respublikos pilietis tam tikru laikotarpiu, jam 1925 m. gegužės 8 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas. Tačiau pareiškėjos dokumentai patvirtina ir tai, kad F. R. (R. R., F. R.) buvo įgijęs Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę. Nors pareiškėja skunde nurodo, jog F. R. (R. R., F. R.) nebuvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka ir pažymi, jog Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus 1931 m. lapkričio 19 d. rašte yra aiškiai nurodyta, kad ,,p. F. R. R. prisistatė Užsienio reikalų ministerijoje su prašymu suteikti jam Meksikos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka. Jis įrodė užpildęs visus teisinius rekvizitus ir oficialiai atsisakė savo Lietuvos Respublikos pilietybės bei prisiekė, kad laikysis, paklus ir bus pavaldus Jungtinių Meksikos Valstijų įstatymams ir valdžios organams“. Taigi, pareiškėjos senelis, siekdamas Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybės, atliko aktyvius ir nuo jo valios priklausančius veiksmus, kuriais atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad nors byloje ir nėra tiesioginių dokumentų, pvz., oficialių Lietuvos Respublikos institucijų raštų dėl atleidimo iš Lietuvos Respublikos pilietybės ir pan., kurie patvirtintų, jog F. R. (R. R., F. R.) buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau byloje esantis Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus 1931 m. lapkričio 19 d. raštas neabejotinai patvirtina, kad F. R. (R. R., F. R.) 1931 m. lapkričio 19 d. jau faktiškai buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad F. R. (R. R., F. R.) nuo 1931 m. lapkričio 19 d. iki 1940 m. birželio 15 d. vėl tapo Lietuvos piliečiu.
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.
Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą (10 straipsnis). Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės.
Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos pilietybė.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad nustačius, kad F. R. (R. R., F. R.) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis 1940 m. birželio 15 d., pareiškėja negali būti laikoma palikuone asmens pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. ji neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės.
Dėl pareiškėjos argumento, kad buvo pažeistas įstatymo galiojimo laike ir erdvėje principas, teismas sutinka su Migracijos departamento atsiliepime nurodytais argumentais, jog aplinkybė, ar pareiškėja gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti įvertinta pagal Įstatymo nuostatas, nėra reikalinga analizuoti teorinių iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, kada asmenys laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad F. R. (R. R., F. R.) pats atsisakė Lietuvos pilietybės.
Teismas taip pat pažymi, kad skundžiamas Įsakymas, kurio turinį sudaro ir Migracijos departamento 2020 m. liepos 16 d. teikimas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus; jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvacija yra pakankama ir adekvati.
Skundžiamą įsakymą priėmė kompetentingas subjektas (Įstatymo 32 straipsnio 2 punktas); jį priimant iš esmės buvo laikytasi esminių procedūrinių reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; netenkinus skundo pagrindinio reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Nors proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos F. G. R. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.