- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-21
- Bylos Nr.
- eI-2920-968/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- Z. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Teismas 2018-05-14 nutartimi (elektroninės bylos Nr. eI-2920-968/2018 (toliau – e. byla) 1 t., b. l. 27–28) priėmė pareiškėjo Z. L. skundo (e. bylos 1 t., b. l. 1–10) dalį, kuria pareiškėjas prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018-02-22 (skunde nurodyta sprendimo priėmimo data – 2017-02-22 – laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą Nr. (15/5-2)11U-271(00285) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Kinijos Liaudies Respublikos piliečiui Z. L., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas).
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, kuriuo Departamentas nusprendė panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Leidimas), konstatavęs, kad jo įmonė – UAB „Argedas“ (toliau – Bendrovė) neatitinka Lietuvos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo įmonėje, kurioje užsienietis vykdo teisėtą veiklą įsteigti 3 darbo vietas, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai. Nurodo, kad pareiškėjui Leidimas išduotas 2017-07-31, t. y. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, o šios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus Bendrovė visiškai atitiko. Sprendimas yra neadekvatus ir neproporcingas, kadangi nuo 2017-07-31 iki 2018-01-01 Bendrovėje visą darbo laiką dirbo ne mažiau kaip 3 darbuotojai, išskyrus vieną mėnesį (rugsėjo mėn.), kai viena darbuotojų pateikė prašymą ją atleisti, tačiau buvo imtasi neatidėliotinų veiksmų, ir spalio mėn. 5 d. į jos vietą jau buvo priimta nauja darbuotoja. Nuo 2018 m. sausio mėn. iki Sprendimo priėmimo dienos Bendrovėje pilną darbo laiką dirbo 2 darbuotojai. Nepaisant darbuotojų skaičiaus, visą laiką darbuotojams bendrai buvo mokamas ne mažesnis negu 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestis. Departamentas Sprendime vadovavosi Įstatymo 45 straipsnio redakcija, galiojusia dar iki 2017-01-01, taip pažeisdamas lex retro non agit (lot. k. įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą. Departamentas, priimdamas sprendimą, pažeidė gero administravimo principą. Išskyrus tai, kad duotuoju momentu Bendrovėje trūko vieno pilną darbo laiką dirbančio darbuotojo, visi kiti reikalavimai yra visiškai tenkinami. Darbuotojų paieška užtruko ne dėl nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių. Pareiškėjas vykdo ūkinę-komercinę veiklą, yra pasiekęs reikšmingą apyvartą, Bendrovės balansas teigiamas, jis moka mokesčius Lietuvos Respublikos biudžetui, siekia pelno, sukuria darbo vietas. Skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) biudžetui susidarė dėl laikino finansinio nuosmukio, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas siekia išvengti mokėtinų mokesčių, šiai dienai, jo žiniomis, aplinkybė dėl susidariusios skolos jau yra išnykusi. Nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad Bendrovė buvo (yra) fiktyvi, o Sprendime padaryta išvada, kad jog yra rimtas pagrindas manyti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai buvo įdarbinti tik tam, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, o ne tam, kad užsiimtų teisėta veikla, yra klaidinga ir deklaratyvi, nes Bendrovėje mokamas darbo užmokestis yra ženkliai didesnis negu reikalaujama Įstatymu, darbuotojai dirba visapusiškai įrengtame biure. Apie tai, kad viena darbuotojų anksčiau yra dirbusi galimai fiktyvioje bendrovėje, pareiškėjas informacijos neturi. Pareiškėjas koncentruojasi bei kryptingai planuoja savo veiklą Lietuvoje, o Sprendimas, jei jis būtų paliktas toks koks yra priimtas, labai stipriai paveiktų Bendrovės veiklą, kurią ji būtų priversta nutraukti, o taip būtų paliestas bei pamintas viešasis interesas. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime (e. bylos 3 t., b. l. 3–5) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjui Leidimas išduotas atsižvelgiant į tai, kad buvo pateikti duomenys, įrodantys, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atlikus patikrinimą, nustatyta, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – Bendrovėje nėra įsteigta trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjas prašymą dėl leidimo gyventi pateikė 2016-08-26, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalimi, Sprendimas priimtas, remiantis Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017-01-01. Sprendimas pagrįstas objektyviais Departamento disponuojamais, taip pat VSDFV pateiktais duomenimis ir teisės normomis, pritaikytos poveikio priemonės motyvuotos, todėl Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Pareiškėjas, pasikeitus esminėms aplinkybėms, lėmusioms Leidimo išdavimą (atleidus darbuotojus), privalėjo gauti naują leidimą gyventi, t. y. atitikti kurį nors Įstatyme įtvirtintą leidimo išdavimo pagrindą ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas priimtas ir nagrinėjimas teisme, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jam Sprendimas įteiktas praėjus 2 mėnesiams nuo jo priėmimo, nėra teisiškai reikšminga. Kadangi prašymo dėl leidimo gyventi nagrinėjimo metu informacija iš pareiškėjo buvo gaunama ne iš el. pašto, nurodyto prašyme dėl leidimo gyventi (g.s.@gmail.com), o iš kito el. pašto (i.z.@triniti.lt), siekiant tinkamai informuoti pareiškėją, jam Sprendimas buvo išsiųstas registruotu paštu deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, tačiau grįžo atgal neatsiimtas. Pareiškėjo argumentas, kad darbuotojai dirba visapusiškai įrengtame biure, yra teisiškai nereikšmingas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Departamentas panaikino pareiškėjui, kuris yra Kinijos Liaudies Respublikos pilietis, išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
5.1. Pareiškėjas 2016-08-26 Kinijos Liaudies Respublikos ambasadai Lietuvos Respublikoje (toliau – Ambasada) pateikė prašymą išduoti leidimą 1 metams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį Ambasada 2016-10-28 raštu persiuntė Departamentui (reg. Departamente data 2016-11-14) (toliau – Prašymas išduoti leidimą) (e. byla 2 t., b. l. 4–13). Prašymą išduoti leidimą pareiškėjas teikė, vadovaudamasis Įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2016-09-20 iki 2017-01-01) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu (jame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas) ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (jame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo).
5.2. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2017-07-31 išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2018-07-31 (Leidimas) (e. bylos 2 t., b. l. 245).
5.3. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2018-02-22 priėmė skundžiamą Sprendimą (e. bylos 2 t., b. l. 240–243), kuriuo panaikino Leidimą. Sprendime, be kita ko, konstatuota, kad: 1) Bendrovėje įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau tik dviem iš jų yra mokamas didesnis negu minimalus darbo užmokestis, o trečiasis (Bendrovės direktorius) gauna 66 Eur (neatskaičius mokesčių) mėnesinį darbo užmokestį, todėl Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o viena iš Bendrovės darbuotojų anksčiau yra dirbusi fiktyvioje įmonėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai Bendrovėje buvo įdarbinti tik tam, kad užsieniečiai, kurie yra Bendrovės dalyviai ir kolegialaus valdymo organo – valdybos nariai, atitiktų Įstatymo keliamus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, o ne tam, kad iš tikrųjų užsiimtų teisėta veikla Bendrovėje; 2) Bendrovė nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai, nes VSDFV informacinės sistemos viešų draudėjų duomenimis, Bendrovės skola VSDFV biudžetui 2018-02-20 sudarė 741,89 Eur; 3) kadangi pareiškėjui Leidimas išduotas pagal iki 2017-01-01 galiojusios redakcijos Įstatymo nuostatas, o pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi tačiau dėl to pareiškėjas į Departamentą nesikreipė, aplinkybė, kad šiuo metu Bendrovėje įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams bendrai mokamas ne mažesnis kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestis, nepagrindžia Leidimo teisėtumo.
6. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas turi būti panaikintas dėl to, kad jis priimtas pažeidžiant lex retro non agit (lot. k. įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą, yra neproporcingas ir neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų motyvų pakankamumo reikalavimų, o jį priimant buvo pažeistos procedūros. Su tokia pareiškėjo pozicija Departamentas nesutinka.
7. Pirmiausiai teismas pažymi, kad, kaip nustatyta, Leidimas pareiškėjui išduotas tenkinus jo iki 2017-01-01 pateiktą Prašymą išduoti leidimą Įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2016-09-20 iki 2017-01-01) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. kaip užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Minėta, kad iki 2017-01-01 galiojęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, be kita ko, numatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Nustatyta, kad Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, patikrino oficialius VSDFV duomenis (e. bylos 2 t., b. l. 232–239) ir nustatė, kad atskirais laikotarpiais Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl 3 darbo vietų, kuriose dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, įsteigimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad fakto, jog nuo 2017 m. rugsėjo mėn. ir nuo 2018 m. sausio mėn. iki Sprendimo priėmimo dienos Bendrovėje dirbo tik du darbuotojai, neneigia ir pareiškėjas. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad Departamentas Sprendime būtų nepagrįstai konstatavęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Bendrovė netenkino būtinos sąlygos dėl trijų darbo vietų buvimo. Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas Sprendimo priėmimo metu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas, vadovaudamasis oficialiais VSDFV duomenimis, pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, ir kad ši aplinkybė buvo imperatyvus pagrindas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas) pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimui.
8. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėju, kad nagrinėjamu atveju Departamentas nepagrįstai rėmėsi iki 2017-01-01 galiojusios redakcijos Įstatymo nuostatomis ir taip pažeidė lex retro non agit (lot. k. įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą. Nustatyta, kad pareiškėjas Prašymą išduoti leidimą Ambasadai pateikė 2016-08-26. Atsižvelgiant į tai, ir vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi (joje nustatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017-01-01, galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis), darytina išvada, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė iki 2017-01-01 galiojusios redakcijos Įstatymo nuostatas. Tai konstatavęs, teismas plačiau nepasisakys dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nagrinėjamai bylai neaktualaus nuo 2017-01-01 įsigaliojusios redakcijos Įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo (inter alia (lot. k. be kita ko) įtvirtinto šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte) aiškinimu ir taikymu.
9. Sprendimo turinį įvertinusi visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Konstatuotina, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, esminių procedūrinių pažeidimų nepadarė, o Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir aktualiomis Įstatymo normomis.
10. Pareiškėjas, be kita ko, skunde teikia argumentus, susijusius su tuo, kad Bendrovės veikla nėra fiktyvi. Šiame kontekste pastebėtina, kad aktualios redakcijos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kuriuo vadovaudamasis Departamentas priėmė Sprendimą, nustatyti du atvejai, kada leidimas užsieniečiui panaikinamas, t. y. 1) kai nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų; ir 2) kai nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Iš Sprendimo turinio matyti, kad aplinkybė dėl Bendrovės fiktyvumo nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmestini kaip teisiškai nereikšmingi. Kaip teisiškai nereikšmingi atmestini ir pareiškėjos argumentai, susiję su Bendrovės vykdyta ir tebevykdoma veikla, nes tai nepašalina būtinumo Bendrovei atitikti aktualios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, susijusį su tam tikru nurodytų darbo vietų skaičiumi.
11. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas panaikinti Sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas ir atsakovė procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsniu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.