- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-09
- Bylos Nr.
- 3K-3-383/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Juozas Šerkšnas (pirm.), Algirdas Taminskas (pran.), Pranas Žeimys
- Atsakovas
- J. Š.
- Ieškovas
- J. G., V. V.
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities viršininko administracija
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių J. G. ir V. V. ieškinį atsakovui J. Š. dėl pažeistų teisių gynimo, atsisakymo pasirašyti žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą pripažinimo neteisėtu ir pripažinimo teisės įregistruoti šį aktą be atsakovo sutikimo; trečiasis asmuo – Utenos apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovės kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jos nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 1996 m. gegužės 24 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės kiekvienai į 1,50 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Šie abu sklypai yra neatskirti ir sudaro vientisą sklypą. Daiktinės teisės į nurodytą sklypą viešame registre buvo įregistruotos 1996 m. lapkričio 19 d. Pagal šiuos duomenis, 3 ha žemės sklypo plotą, be kitų naudmenų, sudaro 0,05 ha keliai. Rengiant nuosavybės atkūrimo dokumentus, buvo sudarytas laikinasis žemės sklypo planas, nustatytos jo ribos. Žemės sklypo paženklinimo akte buvo įrašytas 3 m ploto sklype esantis kelias, vedantis į sodybą ir esantis vienintelis privažiavimas prie sodybos. Toliau kelio nuo sodybos nebuvo, nes ten buvo ariama žemė. Maždaug panašiu laiku nuosavybės teisė į žemės sklypą buvo atkurta ir atsakovo tėvui N. Š., jo žemės sklypas buvo suformuotas greta ieškovių žemės sklypo. N. Š. savo žemės sklypą padovanojo atsakovui J. Š. Atsakovas ir jo šeimos nariai pradėjo į savo žemės sklypą važiuoti per ieškovėms nuosavybės teise priklausančioje žemėje esantį kelią, skirtą privažiuoti prie ieškovių sodybos ir priklausantį tik joms. Anot ieškovių, atsakovas padarė sau kelią, todėl ieškovės patyrė turtinių nuostolių. Geruoju to su atsakovu joms išspręsti nepavyko. Joms ir atsakovui kreipusis į Molėtų rajono žemėtvarkos skyrių, šis nurodė, kad per ieškovėms nuosavybės teise priklausantį sklypą einantis 3 m pločio kelias yra paliktas be teisės panaikinti ir išbrauktas iš bendro ploto, o jos su tuo sutiko, pasirašydamos žemės sklypo planą. Ieškovių teigimu, 0,05 ha kelias įregistruotas viešame registre kaip jų nuosavybė, šis niekada nevedė į atsakovo sodybą, nes atsakovas turi atskirą. Atsakovas, važinėdamas minėtu keliu, gadina jų turtą, pažeidinėja jų teises, pažeidimų geranoriškai nepašalina. Ieškovės, siekdamos tiksliai nustatyti jų sklypo ribas, kreipėsi į J. M. individualią įmonę, kuri 2003 m. spalio 4 d. atliko ieškovių žemės sklypo geodezinius matavimus, paženklino jo ribas, sudarė žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą, kurį atsakovas atsisakė pasirašyti. Ieškovės mano, kad jų pažeistos teisės turi būti ginamos teismine tvarka. Ieškovės, remdamos CK 4.98, 6.250 straipsniais, prašė teismo įpareigoti atsakovą nesinaudoti 0,05 ha keliu, esančiu ieškovėms nuosavybės teise priklausančiame 3 ha žemės sklype, nedaryti kelio per joms priklausantį žemės sklypą, pripažinti neteisėtu atsakovo atsisakymą pasirašyti 2003 m. spalio 4 d. sudarytą žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą ir be atsakovo sutikimo pripažinti joms teisę įregistruoti šį dokumentą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ginčo kelias nebuvo ieškovių nuosavybė, buvo suprojektuotas iki pat atsakovo sklypo, siekiant užtikrinti atsakovo teisę patekti į savo sklypą. Vietos apžiūros metu teismas nustatė, kad faktiškai į atsakovo sklypą galima patekti ir kitu keliu, einančiu per valstybės žemę, tačiau šis kelias nėra įteisintas įstatymuose nustatyta tvarka, jokiuose viešuose registruose nėra pažymėtas, todėl teismas, atsižvelgdamas į įrodymų pakankamumo taisyklę, laikė, kad įrodyta, jog įstatyme nustatyta tvarka patekti į atsakovo sklypą yra įteisintas kelias, einantis per ieškovių sklypą. Teismas nurodė, kad, esant dokumentuose nustatytam keliui, negalima versti atsakovą įsirenginėti ir įteisinti kitą kelią, todėl šis teisėtai pradėjo naudotis ieškovių sklypo plane pažymėtu keliu, einančiu šalia jų namo. Teismas, vertindamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2004 m. rugsėjo 29 d. raštą, konstatavo, kad šis dokumentas negalėjo būti įrodymas šioje byloje, nes jis grindžiamas senais, klaidingais ieškovių sklypo registro duomenimis, kurie vėliau buvo ištaisyti. Teismas, vertindamas J. M. individualios įmonės 2003 m. spalio 4 d. atliktus ieškovių žemės sklypo tikslius geodezinius matavimus ir paženklinimo ribas, nurodė, kad planas neatitinka nuosavybės teisių atkūrimo ieškovėms dokumentų ir viršija leistinas paklaidas, nustatytas žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ (77 punkte). Dėl to teismas pripažino, kad ieškovės neįrodė, jog atsakovas neteisėtai naudojasi per jų sklypą einančiu keliu; atsakovas pagrįstai atsisakė pasirašyti dokumentus, susijusius su ieškovių žemės sklypo ženklinimo ribomis, todėl pripažino, kad nebuvo teisinio pagrindo leisti ieškovėms be atsakovo sutikimo įregistruoti jų sklypo planą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių apeliacinius skundus, 2007 m. vasario 12 d. nutartimi juos tenkino iš dalies, pakeitė Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimą: tenkino ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą nesinaudoti keliu, esančiu ieškovėms priklausančiame žemės sklype; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Kolegija, vertindama oficialųjį rašytinį įrodymą – (duomenys neskelbtini) žemės kadastro planą, nustatė, kad ginčo kelias nuo (duomenys neskelbtini) kaimo yra pažymėtas iki ieškovių namo, jo tęsinio iki atsakovui priklausančio žemės sklypo nėra; be to, šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir Utenos apskrities viršininko administracijos Molėtų rajono Žemėtvarkos skyriaus atstovas. Dėl to esant didesnę įrodomąją galią turintiems rašytiniams įrodymams, kolegija nesirėmė vietos apžiūra, prie žemės sklypo ribų parodymo ir paženklinimo vietoje akto pridėtu abrisu, nes jame žymėjimai buvo atlikti pieštuku, abrisas sudarytas vienu egzemplioriumi, pasirašytas tik vieno asmens; pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis abrisu, atlikęs apžiūrą vietoje, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas J. Š. naudojasi įteisintu keliu. Kolegija, vertindama aplinkybę, ar nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo metu nebuvo įteisinto vietinės reikšmės kelio, einančio per ieškovių sklypą, rėmėsi (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto 2000 m. duomenimis ir nustatė, kad nebuvo duomenų apie tai, jog ginčo kelias buvo nutiestas per ieškovių žemės sklypą. Dėl to, nesant duomenų apie kelią per ieškovių sklypą, kolegija pripažino, kad atsakovas be ieškovių sutikimo, nesant nustatyto servituto, neturi teisės savo reikmėms (pravažiuoti) naudotis ieškovėms priklausančiu žemės sklypu, todėl kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas šis ieškinio reikalavimas ir jį tenkino pripažindama, kad atsakovas įpareigotinas nesinaudoti keliu, esančiu ieškovėms priklausančiame žemės sklype. Be to, šalims pripažinus, kad iki 2005 metų atsakovas naudojosi kitu keliu iki savo sklypo, vietos apžiūros metu nustačius, jog atsakovas turi galimybę patekti į savo sklypą tolesniu keliu, apskritai nekertančiu ieškovių žemės, kolegija nevertino faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, nes jame esanti informacija nereikšminga sprendžiant bylą, nėra oficialaus pobūdžio, nepaneigia viešuose registruose ar oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose esančių duomenų. Kolegija papildomai nurodė, kad kelias prie atsakovo sklypo yra tinkamai nesuprojektuotas, jo nėra žemėtvarkos projekte, tačiau atsakovo pažeista teisė negali būti ginama pažeidžiant ieškovių teises, kai atsakovas prieš jų valią ir interesus važiuoja joms priklausančio sklypo dalimi, taip pat naudojasi keliu, esančiu itin arti ieškovių gyvenamojo namo. Kolegija nevertino teismui pateikto Molėtų rajono savivaldybės 2004 m. balandžio 15 d. sprendimo, kuriuo patvirtinti patikslinti vietinių kelių ir gatvių sąrašai ir jo priedas – Videniškių seniūnijoje užregistruotų vietinių kelių sąrašas, nes nagrinėjamo ginčo atveju šie dokumentai neturėjo įrodomosios reikšmės; šis sprendimas priimtas po nuosavybės teisių ieškovėms atkūrimo, sąraše nurodytas kelias susijęs su kito savininko – A. Š. – žemėnauda, savo atsikirtimų šiuo sprendimu atsakovas J. Š. neįrodinėjo. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas šioje civilinėje byloje nereiškė priešieškinio dėl savo pažeistos teisės gynimo, nekėlė reikalavimų nustatyti servitutą ieškovių žemės sklypui, todėl plačiau nepasisakė dėl atsakovo pažeistų teisių gynimo. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškovių reikalavimą be atsakovo sutikimo leisti įregistruoti 2003 m. spalio 4 d. sudarytą žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą; motyvavo, kad ieškovių pateiktame žemės sklypo plane sklypo plotas yra didesnis negu buvo atkurtos nuosavybės teisės į sklypą, nėra duomenų, jog teisingai nustatytos ieškovių ir atsakovo žemės sklypų ribos, kad planas atitiko vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą; be to, paaiškėjus, kad atsakovui nėra realios galimybės suprojektuoti kelią prie jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ne per ieškovėms nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl atitinkamo servituto nustatymo. Visos šios aplinkybės susijusios su atsakovo esminiais interesais nevaržomai naudotis savo nuosavybe, todėl kolegija nurodė, kad nebuvo pagrindo pripažinti neteisėtu atsakovo atsisakymą pasirašyti žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 14 d. nutartį ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, neįvertino oficialių atsakovo nuosavybę įrodančių dokumentų, Utenos apskrities viršininko administracijos raštų, iš kurių matyti, kad ginčo kelias yra atskirtas nuo ieškovių žemės sklypo ribų, ir padarė neteisingą išvadą, jog kelias veda tik iki ieškovių sodybos. Kasatoriaus teigimu, atkūrus nuosavybės teises ieškovėms, ginčo kelias buvo istoriškai susiformavęs, jis nebuvo įtrauktas į ieškovių žemę, o buvo išskirtas ir paliktas valstybei nuosavybės teise kaip bendrojo naudojimo kelias. Šią aplinkybę patvirtina liudytojų paaiškinimai, Molėtų rajono Žemėtvarkos skyriaus atstovo pateiktas vietinių kelių sąrašas, ginčo šalių žemės sklypų abrisai. Apeliacinės instancijos teismas posėdyje netinkamai, pažeidžiant liudytojų apklausos procedūras, apklausė Utenos apskrities viršininko administracijos atstovą, kuris negalėjo teisingai atsakyti dėl teismo jam pateiktų itin painių klausimų. Be to, teismas nesirėmė antstolio 2006 m. gruodžio 13 d. atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuris byloje yra didesnę įrodomąją galią turintis įrodymas. Šis protokolas patvirtino Molėtų rajono Žemėtvarkos skyriaus duomenis apie ginčo kelią. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas priešieškiniu galėjo prašyti teismo nustatyti kelio servitutą, tačiau, kasatoriaus nuomone, nėra prasmės prašyti nustatyti kelio servitutą, nes ginčo kelias yra valstybės, o ne ieškovių nuosavybė. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, neištyręs ir neįvertinęs visų įrodymų, formaliai pripažino ieškovėms nuosavybės teisę į ginčo kelią.
Trečiasis asmuo Utenos apskrities viršininko administracija pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo kasacinio skundo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 14 d. nutartį ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ginčo kelias vis dėlto yra priskirtas valstybės išperkamai ir neprivatizuojamai žemei; tai įrodo ginčo žemės kelio abrisas ir parodymo–paženklinimo aktas, Molėtų rajono savivaldybės sprendimas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovės prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą. Jos nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, atskleidė bylos esmę, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Tuo tarpu atsakovo kasaciniame skunde nepagrįstai plačiai dėstomi argumentai, nesusiję su nagrinėjamais klausimais byloje ir tinkamu įstatymų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, taikymu.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovėms buvo atkurtos nuosavybės teisės kiekvienai į po 1,5 ha žemės sklypą. Per ieškovių sklypą eina 3 metrų pločio kelias, kuriuo atsakovas naudojasi privažiuodamas prie savo sodybos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo kelias nėra įtrauktas į ieškovių sklypo plotą, nepriklauso joms nuosavybės teise, todėl atsakovas, naudodamasis šiuo keliu, nepažeidžia ieškovių teisių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre nesant duomenų apie kelius ieškovių sklype, nei priklausančius joms, nei kitiems asmenims, valstybei ar vietos savivaldybei, nurodė, kad draudimas atsakovui naudotis keliu, esančiu ieškovėms priklausančiame žemės sklype, yra neteisėtas.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami atsakovo teisę naudotis ieškovėms nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype esančiu ginčo keliu, nepažeidė įrodymų įvertinimo taisyklių (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą, taikymo. Ieškinio, kuriuo buvo prašoma teismo įpareigoti atsakovą nesinaudoti 0,05 ha keliu, esančiu ieškovėms nuosavybės teise priklausančiame 3 ha žemės sklype, teisinį pagrindą ieškovės nurodė CK 4.98 straipsnį, t. y. ieškovės kreipėsi į teismą dėl jų nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (actio negatoria). Ieškovės teigė, kad jų teisių pažeidimas yra tas, jog atsakovas naudojasi joms nuosavybės teisėmis priklausančiu keliu. Dėl to ieškovės privalėjo įrodyti, kad ginčo kelias joms priklauso nuosavybės teisėmis, o atsakovo naudojimasis šiuo keliu be ieškovių sutikimo pažeidžia jų, kaip savininkių, teises. Savininko teisių turinį sudaro teisė valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis); šias teises asmuo įgyja tapdamas savininku. Objektą, į kurį asmuo įgijo nuosavybės teises, šių teisių turinį galima nustatyti pagal nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nustatyti CK 4.47 straipsnyje, kuriame pateikiamas nebaigtinis tokių pagrindų sąrašas, nes šio straipsnio 12 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama ir kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Dėl to, siekiant nustatyti, ar ieškovės yra joms nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype esančio ginčo kelio savininkės, reikia vertinti šio sklypo įgijimo teisinį pagrindą. Ieškovės nuosavybės teises į šį sklypą įgijo atkūrus joms nuosavybės teises. Pagal ribotą restituciją nustačiusį įstatymą „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas buvo institucijos, įgaliotos spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, individualus administracinis aktas. Iš bylos medžiagos (b. l. 10-13) matyti, kad ieškovės žemės sklypo, kuriame yra ginčo kelias, savininkėmis tapo tokio administracinio akto, t. y. Utenos apskrities valdytojos 1996 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 10-5-167, kuriuo joms buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką, pagrindu. Šio įsakymo ieškovės neginčijo. Įsakymo sudėtinė dalis yra 1995 m. gruodžio 20 d. patvirtintas laikinas žemės sklypo planas, galiojantis iki sklypo ribų geodezinių matavimų (b. l. 15), sudarytas 1995 m. spalio 5 d. žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akto pagrindu. Žemės sklypas įregistruotas viešame registre (nekilnojamojo turto registre). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus (b. l. 54). Iš 1995 m. spalio 5 d. žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akto, kurį pasirašė ir ieškovės, kaip būsimos žemės sklypo savininkės, matyti, kad per (duomenys neskelbtini) esantį 3 ha žemės sklypą, į kurį ieškovėms Utenos apskrities valdytojos 1996 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 10-5-167 buvo atkurtos nuosavybės teisės, praeina 3 metrų pločio vietinis kelias, kuris išbrauktas iš bendro ploto ir paliekamas be teisės jį panaikinti. Ieškovės neginčija, kad joms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra 3 metrų pločio kelias, tačiau nurodo, jog jis įskaičiuotas į joms grąžinto žemės sklypo plotą ir skirtas privažiuoti sklypu tik iki jų gyvenamojo namo. Šį teiginį ieškovės grindė valstybinio žemės kadastro duomenų registro, sudaryto 1996 m. lapkričio 19 d. (b. l. 16-18), duomenimis, pagal kuriuos į ieškovėms nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą įeina ir 0,05 ha kelias, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad duomenys dėl ieškovių žemės sklype esančio 0,05 ha kelio priklausymo joms nuosavybės teise neatitiko šių duomenų įregistravimo teisinio pagrindo, todėl buvo įvertinti kaip klaidingi ir buvo ištaisyti (b. l. 53-55). Iš 2006 m. gruodžio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 10 matyti, kad nuo pagrindinio kelio iki atsakovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo per ieškovių sklypą eina 3 metrų pločio kelias, kurio ilgis 167 metrai. Šie duomenys atitinka pirmiau nurodytų minėtų byloje esančių dokumentų duomenis apie ieškovėms nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu praeinantį 3 metrų pločio kelią, kuris užima 0,05 ha ploto.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės, nuosavybės teisių atkūrimo būdu administracinio akto pagrindu įgydamos nuosavybėn (duomenys neskelbtini) esantį 3 ha žemės sklypą, per kurį iki atsakovui nuosavybės teise priklausančio sklypo eina 3 metrų pločio vietinis kelias, nuosavybės teisėmis neįgijo šio kelio, todėl atsakovo naudojimasis šiuo keliu negali pažeisti ieškovių, kaip savininkių, teisių. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, ypač rašytinius įrodymus, kurie buvo pagrindas atsirasti ieškovių nuosavybės teisėms į žemės sklypą, kuriame yra ginčo kelias, nepagrįstai kartu su kitomis aplinkybėmis nevertino faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje esantis motyvas, kad nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie kelius ieškovių sklype, nei priklausančius joms, nei kitiems asmenims, valstybei ar vietos savivaldybei, negali paneigti neabejotinai byloje nustatyto fakto apie tokio kelio buvimą šiame sklype, taip pat fakto, jog toks kelias, kaip išbrauktas iš bendro ploto ir paliekamas be teisės jį panaikinti, buvo nustatytas individualiu administraciniu aktu (Utenos apskrities valdytojos 1996 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 10-5-167), kurio pagrindu ieškovės įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą. Be to, minėta, kad registruojant ieškovių teises į (duomenys neskelbtini) esantį 3 ha žemės sklypą, buvo padaryta klaidų, kurios vėliau buvo taisomos, o žemės sklypas suformuotas tik atliekant preliminarius matavimus, t. y. jo duomenys bus tikslinami atliekant tikslius geodezinius matavimus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė nelogišką išvadą, jog ieškovėms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantis iš šio sklypo bendro ploto išbrauktas 3 metrų pločio kelias yra skirtas ieškovėms privažiuoti šiuo sklypu tik iki jų gyvenamo namo. Be to, toks vertinimas prieštarauja ir teisiniam reglamentavimui (nuosavybės teisių į žemę šalims atkūrimo metu galiojusios žemės ūkio ministro 1994 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 231 patvirtintos Žemės reformos į vienkiemius neišskirstytų kaimų buvusioje teritorijoje žemėtvarkos projektų rengimo metodikos 17 punktui, šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 29 punktui), nustatančiam, kad turi būti suprojektuoti keliai privažiuoti prie kiekvieno sklypo, bet ne važiuoti tuo sklypu iki jame esančių objektų. Apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs ieškovių ir atsakovo, kaip nuosavybės teisės subjektų, specifinės padėties (tiek ieškovėms, tiek atsakovo tėvui, iš kurio nuosavybės teises į žemės sklypą įgijo atsakovas, nuosavybės teisės buvo atkurtos pagal specialų įstatymą individualių administracinių aktų pagrindu natūra grąžinant turėtus žemės sklypus; žemės sklypai suformuoti tik atliekant preliminarius matavimus; formuojant tokius žemės sklypus turėjo būti suprojektuoti keliai privažiuoti prie kiekvieno iš jų), padarė nepagrįstą išvadą, kad aplinkybės, susijusios su galimu pažeistų atsakovo teisių dėl teisės naudotis keliu praradimo gynimu, nepatenka į šios civilinės bylos ribas.
Aplinkybė, kad atsakovas turi galimybę patekti į savo žemės sklypą tolesniu keliu, apskritai nekertančiu ieškovių žemės sklypo, nėra reikšminga nagrinėjant šią bylą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ji galėtų būti reikšminga atliekant tikslius sklypų geodezinius matavimus, nes, esant galimybei, atsakovui turėtų būti suprojektuotas kelias, nesantis arti ieškovių gyvenamojo namo ar netgi apskritai nesantis ieškovių nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype. Toks sklypų formavimas bei susisiekimo su jais kelių projektavimas labiausiai atitiktų nuosavybės teisės, kaip konstitucinės ir pagrindinės daiktinės teisės, paskirtį ir mažiausiai varžytų savininkų galimybes įgyvendinti šios teisės turinį sudarančias teises bei maksimaliai sumažintų tikėtinų ginčų, susijusių su šių teisių įgyvendinimu, kilimo galimybę ateityje. Tačiau šis teisėjų kolegijos vertinimas nepaneigia pirmiau padarytos išvados, kad, esant šiuo metu byloje nustatytoms aplinkybėms, atsakovas turi teisę naudotis keliu, praeinančiu per ieškovėms nuosavybės teisėmis priklausantį (duomenys neskelbtini) kaime esantį 3 ha žemės sklypą, ir toks naudojimasis nepažeidžia pareiškėjų teisių.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo teisę naudotis ieškovėms nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype esančiu ginčo keliu, teisingai įvertino įrodymus, todėl atsakovo kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl atstovavimo išlaidų atsakovui priteisimo. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje nustatyta, kad atsakovas, pateikdamas kasacinį skundą, turėjo 700 Lt išlaidų, sumokant už advokato pagalbą surašant šį procesinį dokumentą; tenkinus atsakovo kasacinį skundą ir jam prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas, ši suma atitinka rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl, vadovaujantis CK 93 straipsnio 1 ir 4 dalimi, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodytais rekomenduojamais priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimaliais dydžiais, priteistina iš ieškovių J. G. ir V. V. atsakovui J. Š. 700 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 4 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 12 d. nutartį ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimą.
Priteisti atsakovui J. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių J. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 700 Lt (septynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.