Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-146-380/2014

NUTARTIS

2014 m. kovo 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. buvo kaltinamas tuo, kad savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam ir jo artimam asmeniui: R. A. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam ir jo artimam asmeniui, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams: o būtent laikotarpiu nuo 2012 metų rugsėjo mėnesio iki 2013 metų kovo 14 dienos, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, jis nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę atgauti iš nukentėjusiojo A. S. iš viso 20 000 litų skolą kaip atlygį už jo patirtas išlaidas: remontuojant A. S. sugadintą R. A. priklausantį keleivinį automobilį „VW LT 35“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) remontuojant R. S. priklausantį keleivinį automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pargabenant keleivinį automobilį „VW LT 35“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir priekabą „Tauras“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš Vokietijos. 2012 m. rugsėjo mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, R. S., būnant R. A. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), paprašius R. A. grąžinti jai priklausantį keleivinį automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo A. S. žodinio susitarimo su R. A. metu leido nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio pradžios pastarajam naudotis, taip padengiant dėl keleivinio automobilio „VW LT 35“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) variklio suremontavimo patirtas 5000 Lt išlaidas, R. A. iš pastarosios pareikalavo sumokėti jam 9000 Lt arba perrašyti minėtą keleivinį automobilį jo vardu. Be to, pokalbio metu R. A. R. S. pasakė, kad pastarosios namo langų stiklo paketai gali išdužti, kad jos vyrui gali būti sulaužyti kaulai, kuri išsigandusi tokių netiesioginių grasinimų, žodžiu sutiko perrašyti R. A. vardu jai priklausantį keleivinį automobilį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. A., 2013 m. sausio mėnesį telefonu paskambinusiam A. S., kuris nurodė, jog 2013-03-01 atvažiuos pasiimti savo keleivinio automobilio, pasakė, kad jeigu pastarasis nesumokės 20 000 Lt, nes jis šiam automobiliui pirko naujas detales, naują aparatūrą, tai jis parduos keleivinį automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dalimis. 2013-03-06 A. S. vėl paskambinus R. A. ir pareikalavus grąžinti keleivinį automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) R. A. išvadindamas pastarąjį necenzūriniais žodžiais pareikalavo visų pirma sumokėti 20 000 Lt. Tęsdamas nusikalstamą veiką R. A. 2013 metų kovo 13 dieną, apie 11.30 val., susitikimo su A. S. metu, pastarajam paprašius grąžinti keleivinį automobilį, pareikalavo iš A. S. sumokėti 20 000 Lt skolą arba perleisti jam minėto automobilio nuosavybės teises. A. S. atsisakius sumokėti 20 000 Lt bei perrašyti keleivinį automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) R. A. vardu, R. A. pastarajam pasakė, kad jo pavardė, jos žmonos pavardė, ir jo vaiko duomenys yra pas „bachūrus“ bei nurodė, kad yra žmonės, galintys A. S., jo šeimai ir turtui pakenkti. Tokiu būdu R. A. savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą savo teisę, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiųjų A. S. ir jo sutuoktinės R. S. atžvilgiu.

Išteisintojo gynėja advokatė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu R. A. pagal BK 294 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. A. išteisinimo motyvuotos, pagrįstos išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 str. 5 d., nepažeistos.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimo nusikaltimą sudaro savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. Kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginamojo pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, agresyvus, baustinas ir pan., bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-2/2010). Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje. Psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas (kasacinė byla Nr. 2K-P-183/2012).

Šioje byloje išteisintasis R. A. pagal BK 294 str. 2 d. buvo kaltinamas tuo, kad jis nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Tačiau šiame kaltinime ir prokuroro apeliaciniame skunde tik konstatuojamas didelės žalos buvimas, tačiau nenurodyta ir neanalizavo, kokioms nukentėjusiųjų teisėms, teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala, kuo ji reiškėsi bei kodėl ji pripažįstama didele.

Kadangi įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžiama, atsižvelgiant į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kartu A. T. pabrėžė, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

R. A. buvo kaltinamas tuo, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę atgauti iš nukentėjusiojo A. S. iš viso 20 000 Lt skolą kaip atlygį už jo patirtas išlaidas: remontuojant A. S. sugadintą R. A. priklausantį keleivinį automobilį „VW LT 35“, remontuojant R. S. priklausantį keleivinį automobilį „Mercedes Benz“, pargabenant keleivinį automobilį „VW LT 35“ ir priekabą „Tauras“, iš Vokietijos. R. S., būnant R. A. namuose, paprašius R. A. grąžinti jai priklausantį keleivinį automobilį „Mercedes Benz“, kuriuo A. S. žodinio susitarimo su R. A. metu leido nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio pradžios pastarajam naudotis, taip padengiant dėl keleivinio automobilio „VW LT 35“ variklio suremontavimo patirtas 5000 Lt išlaidas, R. A. iš pastarosios pareikalavo sumokėti jam 9000 Lt arba perrašyti minėtą keleivinį automobilį jo vardu. Be to, pokalbio metu R. A. R. S. pasakė, kad pastarosios namo langų stiklo paketai gali išdužti, kad jos vyrui gali būti sulaužyti kaulai, kuri išsigandusi tokių netiesioginių grasinimų, žodžiu sutiko perrašyti R. A. vardu jai priklausantį keleivinį automobilį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. A. telefonu paskambinusiam A. S., kuris nurodė, jog 2013-03-01 atvažiuos pasiimti savo keleivinio automobilio, pasakė, kad jeigu pastarasis nesumokės 20 000 Lt, nes jis šiam automobiliui pirko naujas detales, naują aparatūrą, tai jis parduos keleivinį automobilį „Mercedes Benz“ dalimis. 2013-03-06 A. S. vėl paskambinus R. A. ir pareikalavus grąžinti keleivinį automobilį „Mercedes Benz“, R. A. išvadindamas pastarąjį necenzūriniais žodžiais pareikalavo visų pirma sumokėti 20 000 Lt. Tęsdamas nusikalstamą veiką R. A. susitikimo su A. S. metu, pastarajam paprašius grąžinti keleivinį automobilį, pareikalavo iš A. S. sumokėti 20 000 Lt skolą arba perleisti jam minėto automobilio nuosavybės teises. A. S. atsisakius sumokėti 20 000 Lt bei perrašyti keleivinį automobilį „Mercedes Benz“ R. A. vardu, R. A. pastarajam pasakė, kad jo pavardė, jos žmonos pavardė, ir jo vaiko duomenys yra pas „bachūrus“ bei nurodė, kad yra žmonės, galintys A. S., jo šeimai ir turtui pakenkti.

Išteisintasis R. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis su S. draugavo. Dirbdamas pas jį vairuotoju, A. S. dėl savo priklausomybių (buvo linkęs piktnaudžiauti alkoholiu) ir aplaidaus požiūrio į darbą pridarė nemažai nuostolių, kuriuos jis turėjo padengti. Du kartus dėl A. S. kaltės užsienyje nutrūko reisas, reikėjo iš esmės remontuoti A. S. aplaidžiai eksploatuotus automobilius, parsigabenti juos iš užsienio, važiuoti pačiam ir siųsti kitus asmenis padėti išspręsti problemas. S., neturėdami pinigų padengti padarytus nuostolius, sutarė perleisti R. S. vardu registruotą mikroautobusą „Mercedes Benz“. Jis pradėjo rūpintis šios transporto priemonės remontu ir investavo į jį 10 000 – 12 000 Lt, tuo pačiu vis tardamasis su R. S. vykti įforminti mikroautobuso perleidimą. Tačiau dėl įvairių trukdymų, mikroautobusas nebuvo perregistruotas. 2013 m. vasario mėn. jam paskambino A. S. ir pareikalavo atiduoti mikroautobusą. Jis to padaryti nesutiko, nurodydamas, kad tas mikroautobusas jau faktiškai priklauso jam, liko tik tai įforminti. S. niekada negrasino, tebelaikė juos šeimos draugais, bendravo su jais atvirai ir nuoširdžiai, todėl kelis kartus išsprūdusių bandymų pagąsdinti, kad gali kas nors atsitikti nukentėjusiesiems, jų vaikui ar namui, nelaikė rimtais. Jokių priemonių įgyvendinti grasinimus nesiėmė (b. l. 163-165). Nukentėjusysis A. S. teigė, kad dirbo pas R. A. vairuotoju, važiavo į reisus užsienyje su R. A. priklausančiu mikroautobusu, kuris kelyje sugedo, todėl reikėjo jį parsigabenti, remontuoti ir tai daug kainavo. Jis jautė kaltę dėl gedimų ir materialinę atsakomybę už juos, tačiau neturėjo pinigų atsilyginti. Jis davė mikroautobusą „Mercedes Benz“ R. A. naudoti versle kaip kompensaciją už nuostolius, dėl remonto šiam automobiliui nesitarė. Po kelių mėnesių paprašė grąžinti šią transporto priemonę, manydamas, kad ją eksploatuodamas R. A. jau susigrąžino savo pinigus, o šis pareikalavo sumokėti žalą ir dar už mikroautobuso remontą, kurį darė savo nuožiūra. Iš pradžių reikalavo 3000 Lt, vėliau 9000 Lt, galiausiai – 20 000 Lt. Mikroautobusas priklauso jo žmonai R. S., kuri buvo nuėjusi pas R. A. tartis. Grįžusi sakė, kad jai buvo grasinta išdaužyti namo langus, sulaužyti kaulus. Jis susitiko su R. A. pasikalbėti ir įrašė pokalbį, kuriame girdėti, kaip R. A. grasina jam ir jo šeimai pakenkti, sužaloti ir pan. Jis šių grasinimų bijojo, kadangi laikė R. A. turinčiu daug įvairių draugų ir galinčiu realiai jam pakenkti, todėl tokiais grasinimais jam yra padaryta moralinė žala (b. l. 137-138). Nukentėjusioji R. S. patvirtino, kad jos sutuoktinis A. S. dirbo pas R. A. vairuotoju. Užsienyje sugedus A. S. vairuotam automobiliui, R. A. patyrė didelių nuostolių, ir jausdamiesi dėl to kalti, jie davė mikroautobusą R. A. naudotis. Tačiau dokumentų neperrašė. Po kelių mėnesių, manydami, kad juo naudodamasis R. A. jau atgavo savo prarastus pinigus, jie pareikalavo mikroautobusą sugrąžinti. Ji pati dėl to ėjo pas R. A. į namus, tačiau ten jis pareiškė, kad yra daug investavęs į šio mikroautobuso remontą, todėl jie turi sumokėti ir A. S. padarytą žalą, ir už automobilio remontą. Tada R. A. jai pagrasino, kad gali išdužti jų namo langai ar būti sulaužyti jos ar vyro kaulai, jei neis susitarti, nors tono iš tiesų nekėlė, bendravo normaliai, iki šių įvykių jie draugavo šeimomis ir sutarė. Nurodė, kad jai padaryta moralinė žala, nes ji bijojo dėl jos šeimai išsakytų grasinimų. Mikroautobusas „Mercedes Benz“ buvo įsigytas jos vardu (b. l. 138-139). Nors nukentėjusioji R. S. teigė, kad pokalbio pas R. A. namuose, jis jai grasino ir reikalavo perrašyti mikroautobusą, tačiau jos parodymus paneigia R. A. ir R. A. žmona M. A., kuri parodė, kad R. S. pati už skolas pasiūlė perrašyti jai priklausantį mikroautobusą (b. l. 139-140). Iš parodymų matyti, kad nukentėjusieji neneigia, jog R. A. patyrė didelių nuostolių dėl A. S.. Nukentėjusieji jausdamiesi dėl to kalti, davė mikroautobusą naudotis versle, kaip kompensaciją už patirtus nuostolius. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog R. A. iš nukentėjusiųjų mikroautobuso neatėmė, nukentėjusieji mikroautobusą R. A. davė naudotis savo noru. Tai reiškia, kad nukentėjusiųjų automobiliu R. A. naudojosi teisėtai. Po kažkiek laiko A. S. nusprendė, kad automobilį laikas atsiimti, kad padaryta žala atlyginta ir pradėjo reikalauti jį grąžinti. Išteisintasis buvo įsitikinęs, kad padaryta žala ne tik, kad neatlyginta, bet dar jis turėjo papildomų išlaidų remontuodamas automobilį. R. A. negrąžino mikroautobuso, nes su A. S. nesutarė dėl patirtų nuostolių dydžio atlyginimo. R. A. nesakė, kad mikroautobuso negrąžins, tik prašė atlyginti jo patirtas išlaidas, arba perrašyti mikroautobusą. Nors byloje nėra duomenų, jog R. A. su A. S. buvo susitarę, kad R. A. naudodamasis mikroautobusu jį tvarkys, tačiau pats A. S. parodė, kad R. A. eksploatavo jo žmonai priklausantį mikroautobusą, todėl turėjo automobilį ir remontuoti (b. l. 138). Liudytojai S. M., M. P. patvirtino, kad R. A. tvarkė mikroautobusą, priklausantį A. S. (b. l. 140, 142). Akivaizdu, kad techniškai netvarkingą automobilį R. A. negalėjo eksploatuoti, todėl remontavo. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tarp R. A. ir nukentėjusiųjų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai yra numatyti CK 1.136 straipsnyje, o šių teisių įgyvendinimo tvarka ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos CK 1.137 straipsnyje, kuris reglamentuoja, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Be to, CK 1.138 straipsnyje pažymėta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas. CK 1.139 straipsnis nustato, kad panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso numatytais atvejais, t.y. asmuo gali atlikti veiksmus, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų Kai asmuo įgyvendina subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės įgyvendinimas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad dėl R. A. neteisėtų veiksmų nukentėjusieji patyrė didelę žalą. Psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. R. A. buvo kaltinamas du kartus grasinęs nukentėjusiesiems, t. y. R. S., būnant R. A. namuose ir A. S.. R. A. neigė grasinęs S., teigė, kad S. buvo šeimos draugai, bendravo su jais atvirai ir nuoširdžiai. Kelis kartus bandė pagąsdinti, sakydamas, jog gali kas nors atsitikti S., jų vaikui ar namui, tačiau jokių priemonių įgyvendinti grasinimus nesiėmė. Nukentėjusysis A. S. teigė, kad R. A. jam ir jo šeimai grasino pakenkti, sužaloti. Jis šių grasinimų bijojo, nes manė, jog R. A. gali realiai jam pakenkti. Nukentėjusioji R. S. parodė, kad R. A. sakė, jog jų name gali išdužti langai, vyras gali atsidurti ligoninėje dėl sulaužytų kojų. Ji R. A. bijojo. Tačiau nukentėjusieji neneigia, kad iki tol bendravo su R. A. šeimomis ir jų santykiai buvo geri. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. A. buvo pasikvietęs A. S. dirbti pas save. Dėl A. S. veiksmų patyrus nuostolius, nereikalavo jų iš karto atlyginti. Jie draugiškai susitarė, nukentėjusieji kaip kompensaciją už nuostolius davė R. A. mikroautobusą. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pokalbio metu R. A. grasino R. S.. M. A. teigė, jog pokalbio metu R. A. negrasino. Iš A. S. ir R. A. pokalbio garso įrašo matyti, kad R. A. ir A. S. aiškinasi kokias išlaidas patyrė R. A.. Pokalbio metu R. A. sako, kad nukentėjusysis „dabar gali eiti į policiją ir rašyti pareiškimą, jog pavogė jo mikroautobusą... o ką jam daryti... gali pasakyti tik vieną, nukentėjusiojo pavardė, jo žmonos pavardė ir vaiko duomenys yra pas „bachūrus“. Nes jam irgi reikia apsidrausti... jis gali pasamdyti kokį narkomaną, kad išgąsdintų nukentėjusiojo vaiką einant iš mokyklos, kad jis žinotų, kiek kainuoja bėdos. Bet jis nėra „svolačius“ ir nėra ant nukentėjusiojo tiek supykęs. Nukentėjusysis A. S. sako, kad vaikas ir taip prigąsdintas. R. A. klausia kuo jis prigąsdintas, nei vienas žmogus nebuvo prie namo arti privažiavęs. A. S. sutinka, kad privažiavę niekas nebuvo, bet jis su žmona kalba ir vaikas girdi. R. A. pokalbio metu pripažįsta, jog ankstesnio pokalbio metu šaukė, nes nebeturi nervų, sako, kad yra kaltas ir negalima taip šnekėti. A. S. sako, kad nori tik susigrąžinti mikroautobusą, o R. A. – nenori pyktis, nori atgauti savo pinigus (b. l. 45-46). Kaip matyti iš pokalbio, R. A. nori atgauti pinigus, jis įrodinėja kokias išlaidas patyrė remontuodamas A. S. sugadintą R. A. priklausantį keleivinį automobilį, be to R. S. priklausančiam automobiliui pirko naujas detales. Nukentėjusysis nesutinka su R. A. nurodyta suma ir reikalauja grąžinti jo žmonai priklausantį automobilį, tačiau nepaaiškina, kaip atlygins R. A. padarytą žalą. Nors R. A. pokalbio metu teigia, kad jam reikia apsidrausti, todėl jis gali išgąsdinti jo vaiką, tačiau aiškina, kad nėra tiek supykęs, kad taip pasielgtų. Nukentėjusysis A. S. patvirtino, kad R. A. nebandė įgyvendinti grasinimų, byloje taip pat nėra tokių duomenų. Be to, po šių grasinimų, A. S. toliau ginčijasi su R. A. dėl paskaičiuotų per didelių išlaidų. Iš įrašo aišku, kad R. A. ir A. S. susitiko aptarti padarytos žalos atlyginimo, nors bendravimas nėra draugiškas, bet negalima daryti išvados, jog nukentėjusysis turėjo pagrindo realiai bijoti R. A..

Pažymėtina, kad kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus, panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę žalą, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje, įvertinus įvykio kontekstą, R. A. veiksmus prieš A. S. ir R. S., nėra pagrindo jų pripažinti tokiais pavojingais, kad būtų galima tai vertinti kaip psichinę prievartą BK 294 straipsnio 2 dalies prasme. Kartu iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad nėra pagrindo išvadai, jog R. A. būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiųjų A. S. ir R. S. teisėms ir teisėtiems interesams.

Įvertinus visas nustatytas aplinkybes naikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendį, prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.