Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimą neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba gydymusi. Teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo J. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš V. S. J. L. 800 (aštuonis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad davė melagingus parodymus, o būtent: 2013 m. rugsėjo 26 d., nuo 9.57 val. iki 10.53 val., Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos skyriuje, esančiame Birželio 23-osios g. 10, Vilniuje, apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime Nr.10-1-00967-13, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus apie tai, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. pranešime Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie faktiškai advokato J. L. sugaištą laiką yra suklastoti jo parašai, ką paneigė 2014 m. gegužės 6 d. specialisto išvada Nr. 140-(5775)-IS1-2390, kurioje nurodyta, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. J. L. pranešime apie faktiškai sugaištą laiką Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pranešime grafoje „Asmens, gavusio ATP, pavardė ir parašas“, yra atlikti jo (V. S.) ranka.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas buvo nuteistas už tai, kad kreipdamasis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo advokatui J. L. ir nurodydamas informaciją apie advokato surašytame dokumente „Pranešime apie faktiškai sugaištą laiką“ neteisingai nurodytus duomenis apie jam teiktų teisinių paslaugų faktinį laiką ir galimai suklastotus jo parašus, bei vėliau duodamas parodymus apie tai, pareiškė asmeninę nuomonę atsakingoms institucijoms, kuri nebuvo įžeidžiančio ar šmeižiančio pobūdžio. Nurodoma, kad apeliantas nebuvo tikras, ar kreipimesi į prokuratūrą nurodomos aplinkybės iš tikrųjų egzistavo, pateikė jų vertinimą ir siekė, kad būtų atliktas šių aplinkybių tyrimas. Apeliantas teigia, kad prašymuose ir skunduose pateikti teiginiai nebuvo kategoriški, buvo tik prielaidos, taigi jos neturėjo būti vertinamos kaip melagingi parodymai. Skunde teigiama, kad apeliantas, neturėdamas teisinio išsilavinimo ir atitinkamos kompetencijos, nėra atsakingas už tai, kad netinkamai traktavo vieną ar kitą nukentėjusiojo veiką ir pateikė teisėsaugai savo nuomonę. Apeliantas taip pat nurodo, kad informacijos neteikė viešojoje erdvėje, pabrėžė, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas sukėlė pagrįstas abejones dėl teismo šališkumo. Apeliantas nurodo, kad teismas niekaip nepakomentavo dokumento padirbimo fakto.

Apeliaciniame skunde paaiškinama, kad teisėsaugos institucijoms jo pateiktas advokato surašytas dokumentas, kurį advokatas pateikė civilinėje byloje dėl anksčiau šio advokato suteiktų teisinių paslaugų kokybės, ir vėliau baudžiamojoje byloje gautas ir tirtas dokumentas, yra skirtingi. Apelianto teisėsaugos institucijoms pateiktas ir iš civilinės bylos gautas dokumentas neatitiko formos ir turinio reikalavimų, priešingai nei vėliau baudžiamojoje byloje tirtame dokumente jame nebuvo jokių taisymų, jame nebuvo nurodyta dokumento surašymo data. Apelianto teigimu, šiame dokumente nurodytas faktinis suteiktų paslaugų laikas neatitiko tikrovės, o parašai grafoje „asmens gavusio ATP, pavardė ir parašas“ buvo galimai ne apelianto. Apeliantas plačiai detalizuoja jam suteiktų teisinių paslaugų laiką, teigia, kad jis buvo mažesnis nei 7 val. 15 min. ir pateikia tą patvirtinančius duomenis apie LVAT posėdžio laiką, teismo darbo laiką, apelianto buvimą kitoje vietoje, kai buvo teikiamos tariamos teisinės apslaugos. Apeliaciniame skunde abejojama byloje esančia specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. J. L. pranešime apie faktiškai sugaištą laiką Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pranešime grafoje „Asmens, gavusio ATP, pavardė ir parašas“, yra atlikti apelianto ranka, todėl teigiama, kad byloje tikslinga atlikti naują šių parašų tyrimą, paskiriant atitinkamą ekspertizę. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė byloje iškviesti liudytoja Kauno VGTPT direktorę A. Banevičienę, kuri galėjo patvirtinti teismui nurodytus faktus.

Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme neigia davęs melagingus parodymus ir tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, nenorėdamas nieko klaidinti, t. y. siekdamas, kad teisėsaugos institucijos ištirtų advokato J. L. jam suteiktų teisinių paslaugų faktinį laiką, kuris neatitinka advokato pateikto dokumento turinio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia nuteistojo pozicija, paneigianti jo tyčią padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, byloje nėra tinkamai įvertinta.

BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta veika – melagingų parodymų davimas (kaip ir kitos šiame straipsnyje numatytos veikos) – yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-489/2016 ir kt.).

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį netaikytina, kai liudytojas objektyviosios tikrovės neatitinkančius parodymus davė dėl to, kad pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir dėl to klydo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-489/2016).

Apie byloje apelianto keliamą esminį klausimą jo kaltę padarius nusikalstamą veiką – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. S. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nuteistas už melagingų parodymų davimą jį apklausiant liudytoju ikiteisminiame tyrime Nr.10-1-00967-13, 2013 m. rugsėjo 26 d., nuo 9.57 val. iki 10.53 val., Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos skyriuje. Iš bylos medžiagos matyti, jog ši apklausa atlikta netrukus po to, kai apeliantas 2013 m. rugsėjo 4 d. pateikė skundą prokuratūrai dėl advokato J. L. veiksmų, pridėdamas iš advokato civilinėje byloje gautą advokato surašyto dokumento „Pranešimas apie faktiškai sugaištą laiką“ kopiją (t. 1 b. l. 17, 19). Po apelianto skundo teisėsaugos pareigūnai gavo iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) informaciją apie advokato J. L. teiktas teisines paslaugas V. S. ir advokato J. L. Kauno VGTPT pateiktą 2010 m. rugpjūčio 19 d. „Pranešimą apie faktiškai sugaištą laiką“ (t. 1 b. l. 37-39). Teisėsaugos pareigūnų iš apelianto ir iš Kauno VGTPT gauti dokumentai buvo akivaizdžiai skirtingi (V. S. pateiktame dokumente nebuvo užpildytos visos grafos, Kauno VGTPT pateiktame dokumente buvo atlikti taisymai, šis dokumentas, pažymėtas 2010 rugpjūčio 19 d. data, Kauno VGTPT buvo pateiktas praėjus beveik dvejiems metams po jo surašymo 2012 m. gegužės 4 d. ir pan.).

Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimo advokato piktnaudžiavimo ir dokumentų suklastojimo, liudytoju 2013 m. rugsėjo 26 d. apklaustas V. S. iš esmės kaip ir savo pirminiame skunde dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė, kad jo inicijuotoje civilinėje byloje prieš advokatą J. L. buvo pateiktas advokato surašytas dokumentas „Pranešimas apie faktiškai sugaištą laiką“, kuriame buvo nurodytas didesnis teiktų teisinių paslaugų laikas nei tai buvo tikrovėje ir <...> „pranešime pamačiau, kad grafoje „asmens, gavusio ATP, pavardė ir parašas“ yra mano suklastotas parašas. <...>, kaip matau, tas parašas yra suklastotas.“ Iškart po to liudytojas teigė, kad civilinėje byloje pateiktame ir jo paties iš Kauno VGTPT gauto to paties dokumento kopijos buvo skirtingos, kad kopijoje buvo įrašyta data – 2010 m. rugpjūčio 19 d., bei išbraukta sprendimo data ir laikas, buvo įrašas „taisymu tikėti J. L.“ ir kt. Liudytojas atkreipė dėmesį ir į dokumento pateikimo laiką, bei tai, kad, kiek jam yra žinoma, toks dokumentas turėjo būti pateiktas VGTPT per mėnesį nuo suteiktų teisinių paslaugų. Tas pats advokatas teisines paslaugas V. S. teikė keliose bylose. Liudytojas teigė, kad „iš viso to, akivaizdu, kad advokatas tyčia suklastojo dokumentus“.

Tokie apelianto parodymai, vertinant jo tyčią duoti melagingus parodymus, analizuotini ne tik formalia jo teiginių prasme, bet ir jo paties nurodytų faktinių ir objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Byloje iš tiesų yra dvi skirtingos advokato J. L. surašyto dokumento kopijos (t. 1 b. l. 19 ir 39), Kauno VGTPT tarnybai buvo pateikta taisyta dokumento kopija, be to, ji pateikta praėjus beveik dvejiems metams nuo dokumento surašymo. Kaip matyti iš liudytojo apklausos protokolo, liudytojas visą šią informaciją vertino visumoje „iš viso to, akivaizdu“ susidarydamas nors ir tvirtą, bet įspūdį, nuomonę, kad advokatas J. L. suklastojo dokumentą, siekdamas išvengti jo ieškinio, kuris, kaip matyti iš bylos medžiagos, iš tiesų buvo pateiktas ir nagrinėtas. Minėti apelianto parodymai, analizuojant jo tyčios turinį, turėjo būti analizuojami visumoje ir pateikto skundo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kontekste. Šio skundo esmė – V. S. įsitikinimu tikrovės neatitinkanti teisinių paslaugų kokybė ir per didelis nurodytų teisinių paslaugų faktinis laikas. Savo skundu V. S. prašė atlikti patikrinimą dėl suklastoto dokumento apie jam suteiktas teisines paslaugas 2010 m. rugpjūčio 19 d. (8.00-10.15) - 2.15 val. ir 2010 m. rugpjūčio 19 d. (10.30-15.30) - 50 val. (t. 1 b. l. 17).

Byloje atlikus minėtame dokumente esančių parašų tikrumo patikrinimą, nustatyta, kad parašai yra paties V. S.. Tai užfiksuota ne tik specialisto išvadoje, bet ir pirmosios instancijose teismo posėdyje apklausto specialisto parodymais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas V. S. tvirtino, kad neprisimena, jog būtų pasirašęs tokį dokumentą, mano, kad jo netgi nepasirašė, todėl byloje tikslinga atlikti ekspertizę. Visgi, V. S. neatmetė tikimybės (ją įvardindamas labai nedidele), kad tokį dokumentą jis galėjo pasirašyti, nematydamas jo turinio. Atsakydamas į kolegijos klausimus, jis paaiškino, kad yra pasirašinėjęs tokio pobūdžio dokumentus, nes antrinė teisinė pagalba jam buvo teikiama ne vienoje byloje.

Iš viso to, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad inicijuodamas ikiteisminį tyrimą advokato J. L. atžvilgiu, V. S. buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad advokatas J. L., gindamasis nuo pareikšto ieškinio civilinėje byloje, pateikė teismui tikrovės neatitinkantį dokumentą, kurio forma turėjo akivaizdžius trūkumus (be datos ir kitų užpildytų grafų), be to, dokumentas buvo kitoks, nei pateiktas Kauno VGTPT. Taigi, V. S., tiek inicijuodamas ikiteisminį tyrimą, tiek duodamas parodymus jo metu, iš visų aplinkybių manė, kad jo turinys visumoje neatitiko tikrovės ir prašė ikiteisminio tyrimo institucijų ištirti šį dokumentą. Ikiteisminio tyrimo institucijos, vertindamos ne tik iš V. S., bet ir iš Kauno VGTPT gautus duomenis, nevertino jų kaip akivaizdžiai neteisingų, priešingai, toje procesinėje stadijoje ir pagal tokius turimus duomenis visiškai pagrįstai matė pagrindą ikiteisminiam tyrimui dėl galimo piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, taigi iš esmės vertino šiuos duomenis lygiai taip pat kaip ir pats V. S.. Esant tokiai situacijai, net ir turint omenyje baudžiamojo proceso metu V. S. kategoriškus pasisakymus dėl jo manymu padarytos nusikalstamos veikos, to negalima vertinti kaip tyčios, būtinos konstatuojant BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir ne vienoje kitoje labai panašaus pobūdžio byloje, negali kategoriškai ir neabejotinai atmesti galimybės, kad V. S. klydo, vertindamas parašų tikrumą advokato J. L. surašytame „Pranešime apie faktiškai sugaištą laiką“.

Teismas pastebi ir tai, kad užtikrinant teisės viršenybės principą, žmogus turi turėti galimybę informuoti kompetentingus valstybės pareigūnus apie tokį valstybės tarnautojų, pareigūnų, taip pat ir valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančių advokatų elgesį, kuris jam atrodo netinkamas arba neteisėtas. Neproporcingas asmens persekiojimas baudžiamąja tvarka ir baudimas už pareigūnų įskundimą tik dėl to, kad įtarimai dėl jų elgesio atlikus tyrimą nepasitvirtino, galėtų ateityje atgrasyti nuo šių teisių gynimo. Turint tai omenyje, tokio pobūdžio bylose svarstant, ar asmuo suvokė savo pranešimo ir duodamų parodymų neatitikimą tikrovei bei siekė trukdyti teisingumui, ar tiesiog neteisingai įvertino situaciją ir suklydo dėl asmens veiksmų neteisėtumo, ypač svarbu vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Būtent šiuo principu ir vadovaujasi apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas V. S. tiesioginės tyčios duoti melagingus parodymus nebuvimą, t. y. jo nekaltumą padarius BK 235 straipsnio 1 dalyje draudžiamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai neįžvelgus V. S. tiesioginės tyčios duoti melagingus parodymus, t. y. V. S. veiksmuose nesant nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalies požymių, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, jis išteisintinas, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas (BPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo J. L. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nukentėjusiojo J. L. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai grąžinti byloje išsireikalautus dokumentų originalus (2010 m. rugpjūčio 19d. pranešimą apie faktiškai sugaištą laiką, 2012 m. balandžio 16 d. pranešimą dėl antrinės pagalbos užbaigimo bei 2010 m. kovo 13 d. sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo), laikomus voke prie bylos.