- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-13
- Bylos Nr.
- A-669-438/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04195-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- R. O., T. S., S. M., R. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. O., T. S., S. M. ir R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. O., T. S., S. M. ir R. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. O., T. S., S. M. ir R. D. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir panaikinti jų atžvilgiu priimtus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimus ,,Dėl pareiginės algos grąžinimo“.Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėja R. O. dirba Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokurore, tarnybą prokuratūroje pradėjo 2007 m. kovo 27 d. (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. P-179 priimta į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą prokurore, nustatant 8,3 pareiginės algos koeficientą); nuo 2008 m. gegužės 6 d. dirbo Kauno miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo (Nepilnamečių nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokurore (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. P-363 perkelta į Kauno miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtąjį skyrių, paliekant 8,3 pareiginės algos koeficientą); nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki dabar dirba Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokurore (pareiginės algos koeficientas – 9,03). Pareiškėjai mokamas priedas už kvalifikacinį rangą: už nuo 2009 m. balandžio 9 d. suteiktą jaunesniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą; nuo 2013 m. liepos 1 d. suteiktą justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą. Pareiškėjai mokamas priedas už ištarnautus metus valstybei: nuo 2008 m. kovo 27 d. – 12 procentų; nuo 2008 m. rugpjūčio 30 d. – 15 procentų; nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. – 18 procentų. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. pareiškėjos pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 8,3 iki 8,01, kartu sumažėjo procentinio priedo už ištarnautus valstybei metus bei kvalifikacinį rangą išmokama suma, kuri skaičiuojama procentais nuo apskaičiuoto pagrindinio atlyginimo sumos. Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėja T. S. dirba Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokurore, tarnybą prokuratūroje pradėjo 2000 m. birželio 7 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros Tardymo kontrolės skyriaus prokurore; nuo 2000 m. liepos 3 d. buvo Kauno miesto apylinkės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė; nuo 2003 m. gegužės 2 d. buvo Kauno miesto apylinkės prokuratūros Antrojo nusikalstamų veikų tyrimo skyrių prokurorė; nuo 2008 gegužės 6 d. dirbo Kauno miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo (Nepilnamečių nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokurore (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. P-361 perkelta į Kauno miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtąjį skyrių, paliekant 8,3 pareiginės algos koeficientą); nuo 2012 m. gegužės 4 d. dirba Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokurore (pareiginės algos koeficientas – 9,03). Pareiškėjai mokamas priedas už kvalifikacinį rangą: už nuo 2001 m. kovo 7 d. suteiktą antrojo rango teisininko laipsnį; nuo 2008 m. balandžio 25 d. suteiktą justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą; nuo 2013 m. liepos 2 d. suteiktą vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą. Pareiškėjai mokamas priedas už ištarnautus metus valstybei: nuo 2001 m. rugsėjo 4 d. – 9 procentai; nuo 2004 m. birželio 22 d. – 12 procentų; nuo 2007 m. rugsėjo 19 d. – 15 procentų; nuo 2010 m. rugsėjo 19 d. – 18 procentų; nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. – 21 procentas. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. pareiškėjai pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 8,3 iki 8,01, kartu sumažėjo procentinio priedo už ištarnautus valstybei metus bei kvalifikacinį rangą išmokama suma, kuri skaičiuojama procentais nuo apskaičiuoto pagrindinio atlyginimo sumos.Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėja S. M. dirba Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokurore, tarnybą prokuratūroje pradėjo 2000 m. rugsėjo 25 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurore (laikinai, prokuroro E. U. vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu); nuo 2001 m. kovo 12 d. buvo Kauno miesto apylinkės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė nuolatiniam darbui; nuo 2003 m. gegužės 2 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorė; nuo 2008 m. gegužės 6 d. dirbo Kauno miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo (Nepilnamečių nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokurore (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. P-362 perkelta į Kauno miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtąjį skyrių, paliekant 8,3 pareiginės algos koeficientą); nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki dabar dirba Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokurore (pareiginės algos koeficientas – 9,03). Pareiškėjai mokamas priedas už kvalifikacinį rangą: nuo 2002 m. sausio 28 d. už antrojo rango teisininko laipsnį; nuo 2003 m. birželio 27 d. už jaunesniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį laipsnį; už 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. P-997 suteiktą justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą. Pareiškėjai mokamas priedas už ištarnautus metus valstybei: nuo 2003 m. lapkričio 17 d. – 6 procentų; nuo 2006 m. lapkričio 3 d. – 9 procentų; nuo 2012 m. lapkričio 17 d. – 15 procentų. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. pareiginės algos koeficientas pareiškėjai sumažintas nuo 8,3 iki 8,01, kartu sumažėjo procentinio priedo už ištarnautus valstybei metus bei kvalifikacinį rangą išmokama suma, kuri skaičiuojama procentais nuo apskaičiuoto pagrindinio atlyginimo sumos.Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjas R. D. dirba Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju prokuroru. Pareiškėjas tarnybą prokuratūroje pradėjo 1977 metais; nuo 1978 iki 1986 metų buvo Kauno rajono prokuratūros tardytoju; nuo 1986 iki 1991 metų iš tarnybos prokuratūroje išėjo. Į tarnybą prokuratūroje grįžo 1991 metais ir dirba iki šiol: 1991–1995 metais dirbo Kauno miesto prokuratūros prokuroru; nuo 1995 m. lapkričio 30 d. iki 2000 m. liepos 3 d. dirbo Kauno miesto apylinkės prokuratūros Tardymo kontrolės skyriaus vyriausiuoju prokuroru; nuo 2000 m. liepos 3 d. iki 2001 m. balandžio 2 d. dirbo Kauno miesto apylinkės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiuoju prokuroru; nuo 2001 m. balandžio 2 d. iki 2003 m. balandžio 22 d. dirbo Kauno miesto apylinkės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiuoju prokuroru; nuo 2003 m. balandžio 22 d. dirbo Kauno miesto apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju prokuroru; nuo 2012 m. gegužės 4 d. dirba Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju prokuroru (nustatytas 9,45 pareiginės algos koeficientas). Pareiškėjui mokamas priedas už kvalifikacinį rangą: už nuo 2001 m. gegužės 23 d. suteiktą justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą; už nuo 2013 m. liepos 1 d. suteiktą vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą. Pareiškėjui mokamas priedas už ištarnautus metus valstybei: nuo 2003 m. rugsėjo 2 d. – 12 procentų; nuo 2006 m. rugsėjo 2 d. – 15 procentų; nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. – 18 procentų; nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. – 21 procentai; nuo 2013 m. liepos 1 d. – 25 procentai. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. pareiginės algos koeficientas pareiškėjui sumažintas nuo 8,5 iki 8,2, kartu sumažėjo procentinio priedo už ištarnautus valstybei metus bei kvalifikacinį rangą išmokama suma, kuri skaičiuojama procentais nuo apskaičiuoto pagrindinio atlyginimo sumos.Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Darbo apmokėjimo įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažino prokurorų pareiginės algos koeficientus. Vertinant procentais, prokurorams pareiginės algos koeficientai sumažinti skirtingu mastu. Tokiu teisiniu reguliavimu darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, buvo pažeista teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl atsakovas privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą.Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu (2009 m. liepos 17 d. redakcija) prokurorų pareiginės algos koeficientas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas. Apskaičiuojant ir mokant darbo užmokestį, buvo vadovaujamasi galiojančiais įstatymais, todėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) veiksmai yra teisėti. Atsakovas paaiškino, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnį, nepagrįstai reikalaujama priteisti daugiau nei už 3 metus neišmokėtą darbo užmokestį. Atsakovo nuomone, turėtų būti taikoma ieškinio senatis, o jei skundas būtų patenkintas, prašo atidėti sprendimo vykdymą, mokėjimus išdėstant proporcingai per vienus metus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjų R. O., T. S., S. M. ir R. D. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl pareiškėjų eitų pareigų ir fakto, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. jų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas,o kartu sumažėjo ir procentinio priedo už ištarnautus valstybei metus bei kvalifikacinį rangą išmokama suma, kuri skaičiuojama procentais nuo apskaičiuoto pagrindinio atlyginimo sumos.Teismas nustatė, kad pareiškėjai, kurių prašomos priteisti darbo užmokesčio nepriemokos sumos susidarė per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 4 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. rugsėjo 30 d. Kadangi, pagal DK nuostatas darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems buvo išmokėtas teisingai. Teismas, atsižvelgęs į Generalinės prokuratūros atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį bei DK 27 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d. įskaitytinai, turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjai neprašė teismo atnaujinti ieškinio senaties termino, teismas ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Kadangi ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 str. 1 d.), todėl teismas atmetė pareiškėjų reikalavimus dėl darbo užmokesčio priteisimo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d. Teismas nurodė, kad DK 301 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus, nagrinėjamoje byloje netaikomas, nes 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame, inter alia (be kita ko), konstatavo, kad DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Teismas nurodė, kad prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. prokurorams šie koeficientai buvo sumažinti. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti antrą kartą. 2009 m. liepos 17 d. Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustatė, kad III skirsnyje pakeisti pareiginės algos koeficientai galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šis terminas vėliau kelis kartus buvo pratęstas.Teismas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 22 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansiniai padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti skirtingu mastu, t. y. nuo 3 iki 18,65 proc., ir padarė išvadą, kad Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2009 m. liepos 17 d. redakcija) III skirsnyje nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, inter alia, pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų prokurorų atlyginimų dydžių proporcijos (atliekančio sudėtingą aukštos kvalifikacijos darbą, kuriam reikalinga didelė patirtis ir atsakomybė, prokuroro atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingo darbo, kuriam reikalinga mažesnė patirtis ir atsakomybė, dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo, o tam tikrais atvejais net sulygintas su juo). Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad atitinkamai taip pat (tokia pačia apimtimi) Konstitucijai prieštaravo ir III skirsnio galiojimo termino pratęsimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas, užtikrindamas konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuotos 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų atlyginimai. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) numatyta nustatyti patirtų praradimų grąžinimo mechanizmą, kuris būtų taikomas asmenims, kurių darbo užmokestis (atlyginimas) ekonominės krizės laikotarpiu buvo mažintas, vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimais. Minėtą mechanizmą pateikti iš pradžių buvo planuota iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad atidėjimas, nustatytas Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatyme, neprieštarauja Konstitucijai.Teismas nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis, inter alia, Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnių nuostatomis, galiojusiomis nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (1 str. 9 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimas gali būti užtikrintas remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie nustatyti Grąžinimo įstatyme, kadangi šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas ir prokurorams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais (2 str. 7 d. 1 p.). Teismo vertino, kad, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.Teismas konstatavo, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotą praktiką administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, kurioje byloje dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu pripažinta institucija, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybė, sprendė, tinkamas atsakovas byloje yra Generalinė prokuratūra.
III.
Pareiškėjai R. O., T. S., S. M. ir R. D. apeliaciniame skunde prašo: atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d., Žin., 2009 m., Nr. 49-1935; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4305; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7042; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7987) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.Pareiškėjai nurodo, kad, įgyvendindami konstitucinę teisę savo pažeistas teises ginti teisme, kreipėsi į teismą dar iki 2015 m. birželio 30 d. Grąžinimo įstatymo priėmimo, t. y. iš esmės realizavo savo teisę. Pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje buvo priimtas tik po dvejų su puse metų nuo kreipimosi į teismą, minėtas įstatymas taip pat buvo priimtas jau po pareiškėjų kreipimosi į teismą dienos, teismai nepagrįstai ilgai delsė apginti pažeistas pareiškėjų teises ir atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, todėl teismas turėjo tenkinti pareiškėjų skundą, jį atmesdamas tuo pagrindu, kad priimtas Grąžinimo įstatymas, iš esmės paneigė pareiškėjų konstitucinę teisę į teisminę gynybą.Pareiškėjai teigia, kad pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kompensacinį mechanizmą nustatytas neproporcingas prokurorų atlyginimų mažinimo mastas, pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų prokurorų pareigų (generalinės, apygardų ir apylinkių prokuratūrų prokurorai) atlyginimų dydžių proporcijos, prokurorų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos, kai kuriems asmenims nepriemokos kompensavimas nustatytas 0 eurų (t. y. išvis nenustatytas), tokiu būdu pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą, todėl negali būti taikomas. Pareiškėjai teigia, kad dėl prokuratūros reformos nuo 2012 m. gegužės 1 d. daugelio apylinkių ir apygardų prokuratūrų prokurorų pareigos bei pareiginės algos koeficientai buvo pakeisti, nustatant atitinkamai naujus koeficientus pagal 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1834, kuris turėjo galioti nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Šiuo įstatymu buvo padidinti pareiginių algų koeficientai.Pareiškėjai nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, kad Konstitucijai taip pat prieštaravo ir įstatymai, kuriais nepagrįstai buvo atidėtas pareiginių algų koeficientų, įsigaliojusių po prokuratūros reformos, įsigaliojimas. Taigi Grąžinimo įstatymu nebuvo nustatytas kompensacinis netektų pajamų, susijusių su prokuratūros reforma ir padidėjusiais pareiginės algos koeficientais, atlyginimo mechanizmas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė darbo užmokesčio nepriemokos, skaičiuojamos už 2013 metus. Grąžinimo įstatyme nustatytas vienas koeficientas, taikomas visiems valstybės pareigūnams, tarnautojams, teisėjams, susijęs su darbo užmokesčio sumažinimu, tuo tarpu dėl prokuratūros reorganizacijos nustatyti pareiginių algų koeficientai visiškai nesusiję su proporcingai ar neproporcingai mažinamais kitų asmenų darbo užmokesčiais.Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti.Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1773-552/2016 atkreipė dėmesį, kad valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, - juos kompensuos. Todėl įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus prokurorų ar valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), taigi gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai prokurorams ar kitiems valstybės tarnautojams, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.Atsakovas teigia, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorams) laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, kurią sudaro sumažintas pareiginės algos koeficientas, nuo kurio atitinkamai sumažėjo ir procentinio priedo už ištarnautus valstybei metus bei kvalifikacinį rangą išmokama suma. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal Grąžinimo įstatyme įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teismo sprendimu priteisti pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, padarė klaidą, t. y., kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, jog jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017, 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-747-662/2018 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjų prašomo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš atsakovo.Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai yra praleidę DK įtvirtintą senaties terminą reikalavimui, kildinamam iš 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d. laikotarpio bei pagrįstai ir teisingai pareiškėjų reikalavimą šioje dalyje atmetė.Pareiškėjai apeliaciniame skunde teikia argumentus ir dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo už 2013 metus. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.“ Iš pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad jie teikė reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 4 d., o reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už 2013 m. nereiškė. Tai lemia, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo už 2013 metus yra išeinantys iš šios bylos nagrinėjimo ribų, todėl negali bylos nagrinėjamo dalyku apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių priežasčių minėti pareiškėjų argumentai nėra analizuojami ir į juos nėra teikiamos kokios tai išvados.Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat pareiškė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1935; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4305; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7042; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7987) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau šios teisės normos atitikmens konstitucijai klausimą Konstitucinis Teismas yra išsprendęs 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, priimtu byloje Nr. KT51-N17/2014. Šioje byloje Konstitucinis Teismas nusprendė, kad minėta teisės norma prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl ko pakartotinai kreiptis dėl šios teisės normos atitikties Konstitucijai nėra pagrindo.Iš pareiškėjų apeliacinio skundo būtų galima suprasti, kad yra prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą ne dėl minėtos teisės normos, o dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai.Šiuo klausimu teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai prašydami kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą, taip pat nėra būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grinė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.). Apibendrindama prieš tai nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų R. O., T. S., S. M. ir R. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.