- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-29-64-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- G. R.
- Kategorijos
Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-64/2009 m.
Teisėja Silva Plungienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.8.; 1.1.8.9.; 1.1.10.; 1.2.4.8.3.; 2.1.7.; 2.4.6.; 2.4.7.
2009 m. sausio 15 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 2 d. (dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2007-12-20) ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
G. R. išteisintas pagal LR BK 140 str. 2 d. (dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2006 m. sausio mėnesį) ir pagal LR BK 140 str. 2 d. (dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2006 m. birželio mėnesį), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. R. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2007 m. gruodžio 20 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini), jo žmonai L. R. priklausančiame bute smurtavo prieš savo mažametį sūnų T. R., gim. (duomenys neskelbtini), t.y. nutraukė nuo vaiko veido akinukus ir sviedė juos žemėn, paėmęs abiem rankomis, suko vaiko dešinę koją, tuo padarė jam dešinio kelio sąnario raiščių patempimą, kas sukėlė nukentėjusiajam T. R. nežymų sveikatos sutrikdymą.
G. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2006 m. sausio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), jo žmonai L. R. priklausančiame bute, laidu sudavė vieną smūgį į veidą savo sūnui T. R., gim. (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas jam kraujosruvas veide, tokiu būdu mušdamas sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam mažamečiui T. R..
Be to, G. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2006 m. birželio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), jo žmonai L. R. priklausančiame bute, mobilaus telefono pakrovėjo laidu sudavė vieną smūgį į koją savo sūnui T. R., gim. (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas jam kraujosruvas kojoje, tokiu būdu mušdamas sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam mažamečiui T. R..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo peržiūrėti bylą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę iki termino, kurį jau yra atlikęs arba dar mažiau, nes nuo 2004-10-14, kai buvo paleistas iš Marijampolės pataisos namų, nebuvo patekęs į teisėsaugos akiratį, todėl teismo išvada, kad jis nedaro išvadų iš ankstesnių teistumų yra nepagrįsta. Taip pat prašo jį išteisinti, nes jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė – nemušė savo vaiko, jam nesukėlė fizinio skausmo, tai patvirtino 2008-05-21 vykusiame teismo posėdyje L. R., kuri parodė, kad jis nusikaltimo nepadarė – nemušė sūnaus, o taip pat jo nekaltumą įrodo jo Šiaulių tardymo izoliatoriuje gautas nuo L. R. laiškas. Kadangi vėliau L. R. parodė, kad kitokius parodymus jos laiške prašęs duoti sutuoktinis. Siekiant išsiaiškinti šią aplinkybę, teismas turėjo pareikalauti L. R. pateikti minėtus laiškus, o tai nepadaręs, teismas padarė pažeidimą, dėl ko apeliantas prašo bylą dar kartą grąžinti pirmosios instancijos teismui.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras – atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo G. R. nusikalstamą veiką dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo savo vaikui T. R.. Vadovaujantis LR BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Motyvuojamoji dalis
Dėl nuteistojo kaltės
Spręsdamas nuteistojo G. R. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo T. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui po įvykio praėjus tik savaitei laiko duotais parodymais, liudytojos L. R. ikiteisminio tyrimo metu ir antrą kartą baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme duotais parodymais, kitais ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas motyvuotai įvertino įrodymų visumą, kaip to reikalauja LR BPK 20 str. 5 dalies nuostatos.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytoja L. R. ikiteisminio tyrimo metu apklausiama tiek pas ikiteisminio tyrimo pareigūną 2007-12-28 – po mažamečiui T. R. padaryto sužalojimo praėjus 8 dienoms, bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2008-03-07 – praėjus daugiau kaip dviems mėnesiams nuo 2007-12-20, davė parodymus, kurie sutapo su nukentėjusiojo T. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, po patirtos traumos praėjus savaitei. Duodama parodymus liudytoja L. R. buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2008-05-21 vykusio teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. R. pakeitė savo anksčiau duotus, nurodydama, kad paskubėjo kreiptis pas pareigūnus ir, kad vaikas po savaitės prisipažino melavęs apie sužalojimą. Tačiau iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jos sutuoktinis G. R. sužalojo sūnų, o 2008-05-21 teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai yra neteisingi, nes tokius parodymus jos duoti prašęs jos sutuoktinis G. R. jai rašytame laiške. Nors liudytoja nepateikė teismui minėto laiško, kuriame G. R., jos teigimu prašęs duoti parodymus, jog jis nesužalojęs vaiko, tačiau pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. R. kaltę dėl T. R. nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo grindė ištirtų įrodymų visuma. Kadangi iš liudytojos L. R. ikiteisminio tyrimo metu ir antrą kartą teisme nagrinėjant bylą metu duotų parodymų matyti, kad ji pati nematė vaiko sužalojimo aplinkybių, tačiau jai iš karto papasakojo pats T. R. ir jie tą pačią dieną kreipėsi pas medikus. Kadangi liudytoja L. R. tiesiogiai nematė vaiko sužalojimo momento, todėl jos duoti parodymai vertintini sąryšyje su kitais įrodymais. Byloje neginčytinai rašytiniais dokumentais: 2007-12-20 Mažeikių rajono policijos komisariato informacinis pranešimas, išrašas iš T. R. medicininių dokumentų bei Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Mažeikių poskyrio specialisto išvada Nr. G22/08(13) nustatyta, kad T. R. dešinio kelio sąnario raiščio patempimas buvo padarytas vieno kontakto su kietu buku daiktu metu ir galėjo gautis nuo kojos pasukimo užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (b.l. 8, 9, 18, t. 1). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo T. R. bei liudytojos L. R. duotais parodymais, jog G. R. 2007-12-20 padarė nusikalstamą veiką – nežymiai sužalojo savo sūnų T. R.. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, pagrįstai priėmė G. R. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, kad G. R. nežymiai sužalojo mažametį T. R., t.y. nuteistasis padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 2 d., apeliaciniame skunde nuteistojo nurodytais motyvais nėra pagrindo nuosprendžio naikinti, baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba jį išteisinti.
Dėl paskirtos bausmės
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. R. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė LR BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, į tai, kad nors padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, tačiau nusikaltimas padarytas prieš nuteistajam artimą asmenį – jo vaiką, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu buvo mažametis ir pagal įstatymus ir visuomenėje nusistovėjusias moralės normas pats nuteistasis turi ginti, saugoti ir rūpintis kaip savo vaiku. Taip pat teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, vietą ir laiką (nusikalstamą veiką padarė savo gyvenamojoje vietoje – namuose, kuriuose tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis gyveno), į atsiradusias žalingas pasekmes (nukentėjusysis buvo sužalotas, ką patvirtina byloje teismo medicinos specialisto išvada, be to, nukentėjusiajam buvo padaryta ir moralinė žala, nes jis bijojo nuteistojo). Teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taipo gi buvo atsižvelgta į nuteistojo asmenybę: G. R. nedirbantis, yra UAB „Mažeikių psichikos sveikatos centro“ įskaitoje, jam diagnozuota abstinencijos būklė vartojant opioidus (b.l. 155, t. 1). Yra teistas 9 kartus, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, todėl pagal BK 27 str. 1 d. laikytinas recidyvistu, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad G. R. yra recidyvistas ir pagal LR BK 56 str. 1 d. nuostatas, jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, be to, tik tokia bausmės rūšis numatyta ir BK 140 str. 2 d. sankcijoje. Iš Marijampolės pataisos namų charakteristikos matyti, jog bausmės atlikimo metu nuteistojo elgesys buvo vertinamas neigiamai, jis 9 kartus buvo baustas drausmine tvarka ir neskatintas (b.l. 157-158, t. 1), šeimos narių charakterizuojamas kaip linkęs smurtauti asmuo. Taip pat iš baudžiamosios bylos matyti, jog 2007-12-28 G. R. padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 50³ str. (tyčinis turto sunaikinimas), už kurį Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-01-11 nutarimu nubaustas 100 Lt bauda (b.l. 114, t. 1), Akmenės rajono apylinkės teismo 2008-10-08 nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu padarytą viešosios tvarkos pažeidimą ir svetimo turto sugadinimą Mažeikių rajono apylinkės teisme, be to, Mažeikių rajono apylinkės teismui perduota baudžiamoji byla, kurioje G. R. kaltinamas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, nekeičia savo gyvenimo būdo, yra linkęs nusikalsti, todėl apelianto skundo argumentas, jog jis nebuvo patekęs į teisėsaugos akiratį, yra nepagrįstas.
Nustatydamas nuteistajam skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes ir, vadovaudamasis LR BK 61 str. 2 d. nuostata, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, nuteistajam paskyrė griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teismas nenustatė sąlygų nuteistajam taikyti nei BK 75 str. (atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą), nei BK 62 str. (skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę) ir tokiu būdu sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Tokiu būdu, apylinkės teismas nuteistajam G. R. paskyrė bausmę, kuri nėra per griežta ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo dar labiau sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Atsižvelgiant į visas aplinkybes dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, ir bausmės skyrimo ir dydžio, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. nuosprendžio atmesti.