Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2021 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė - terminuotas laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas E. A. laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 16 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d., tai yra dvi dienos. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BPK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, skirta E. A. baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, įskaitant teisę tokią specialiąją teisę įgyti, ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. A., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 15 d. apie 23 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, šalia pastato pažymėto numeriu 16, kelyje, tyčia pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, o būtent vairavo motorinę transporto priemonę - automobilį „Mazda 323F“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas.

2. Alytaus apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį E. A. atžvilgiu konstatavo, jog ištyrus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinus juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas priėjo prie išvados, kad kaltinimas E. A. dėl vairavimo transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio, kai jam nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, pasitvirtino.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. A. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.

7. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl E. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant E. A. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

8. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad E. A. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. E. A. kaltę dėl vairavimo transporto priemonės būnant neblaiviam, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistojo E. A. nurodoma versija, jog jis alkoholį vartojo po vairavimo fakto, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas E. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kategoriškai nesutiko, jog transporto priemonės vairavimo metu jo neblaivumas galėjo viršyti 1,51 promiles, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip jo gynybinę poziciją siekiant išvengti atsakomybės, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

9. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Aukštesniojo teismo vertinimu E. A. veikoje nustatyti visi būtini subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas E. A. kaltu padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais liudytojų E. P., G. P., I. G., G. V., L. R. parodymais, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais ir teismo posėdyje ištirtais rašytiniais bylos duomenimis, kurie tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.

10. Kaip nustatyta liudytoja apklaustos G. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, 2020 m. rugpjūčio 15 d. apie 23 val. ji automobiliu „Mazda“ nuo (duomenys neskelbtini) važiavo automobiliu į kavinę (duomenys neskelbtini) rajone. Automobilį vairavo E. A., kartu važiavo ir E. P.. E. A. vairavo automobilį, jis buvo akivaizdžiai neblaivus, elgėsi agresyviai, jo vairavimas buvo pavojingas, bijojo skambinti policijai. Dideliu greičiu atvažiavo prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, užvažiavo ant vejos, ant kurios žaidė vaikai, ir vos jų nekliudė. Sustojęs prie pastato, E. A. staigiai iššoko iš automobilio ir nubėgo. Po vairavimo, kiek matė, E. A. jokių skysčių nevartojo, alkoholio automobilyje nematė (t. 1 b. l. 74 – 75, t. 3 b. l. 10). Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas E. P. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose parodė, jog įvykio dieną jis kartu su E. A. vartojo alkoholį, išgėrė po du litrus 6 laipsnių stiprumo alaus. Iki jiems susitinkant E. A. jau buvo neblaivus (t. 1 b. l. 78 – 79, t. 3 b. l. 39). Liudytoja apklausta I. G., pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog įvykio dieną matė E. A. A. mieste prie tilto sėdintį ant suoliuko ir geriantį alų. Apie 23 valandą prie pastato, kuriame vyko krikštynų šventė, ji buvo lauke, ant pievelės šalia pastato žaidė vaikai. Tuo metu dideliu greičiu atvažiavo automobilis, sustojo ant šaligatvio, staigiai iššoko E. A., kuris elgėsi agresyviai, buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jautė nuo sklindantį alkoholio kvapą. Ji visą laiką matė E. A., nematė, kad E. A. vartotų alkoholį, taip pat niekas iš buvusių žmonių jo nevaišino (t. 3 b. l. 32 – 33). Liudytoja apklausta G. V. parodė, jog E. A. į krikštynas atvažiavo automobiliu dideliu greičiu, būdamas neblaivus, vos nepartrenkė lauke žaidžiančių vaikų. Atvykęs visiems grasino ir gąsdino, buvo nuėjęs prie automobilio pasiimti strypo. E. A. draugė S. P. su vaiku pasislėpė tualete. Skambino policijai. E. A. atrodė visiškai neblaivus, tai sprendžia iš jo elgesio ir judesių. Turi filmuotą medžiagą. Nematė, jog E. A. atvykęs būtų vartojęs alkoholį, taip pat niekas jo nevaišino (t. 2 b. l. 142-143). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoju policijos pareigūnas L. R., parodė, jog pagal iškvietimą atvykus į įvykio vietą, E. A. akivaizdžiai buvo neblaivus, jautėsi alkoholio kvapas, neadekvati elgsena. Įvykio vietoje bendravo su liudytojais, kurie nurodė, jog E. A. vairavo automobilį, buvo neblaivus. Liudytojai sakė, jog įvykio vietoje E. A. alkoholio nevartojo. Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (t. 3 b. l. 33). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. A. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat grindė ir: įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b.l. 8–15); policijos pareigūno T. S. tarnybiniu pranešimu apie įvykio aplinkybes (t. 1 b. l. 20-22); kitų objektų apžiūros protokolu, kuriuo apžiūrėtas „Body“ kameros vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas E. A. sulaikymas (t. 1, b. l. 23–26); kitų objektų apžiūros protokolu, kuriuo apžiūrėtas G. V. pateiktas vaizdo įrašas (t. 1, b.l. 27–29); neblaivumo nustatymo aktu, kuris patvirtina, jog 2020 m. rugpjūčio 16 d. 01.10 val. E. A. nustatytas 1,89 promilių neblaivumas, 01.29 val. nustatytas 1,99 promilių neblaivumas (t. 1, b. l. 34) bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie kartu su aukščiau išvardintais įrodymais, sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo ir patvirtina E. A. kaltės turinį.

11. Nors apeliaciniame nuteistojo skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi tokių įrodymų, kokiais remdamasis pirmosios instancijos teismas nuteisė E. A., nepakanka, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas E. A. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamo veikos padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai (tiek tiesioginį, tiek netiesioginį), tačiau vertino jų visumą, ir pagrįstai pripažino, jog šių duomenų pakanka nuteistojo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymima, jog apklaustų liudytojų E. P., G. P., I. G., G. V., L. R. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklus ir detalus, duoti įspėjus juos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, sutapo tarpusavyje bei, kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų visumos, atitiko ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Esant šiems duomenims, minėtų liudytojų parodymais teisėjų kolegija tiki ir remiasi jais spręsdama E. A. kaltės klausimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

12. Nors nesutikdamas su savo kalte tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis teigė jog jis alkoholį vartojo po vairavimo fakto, ką patvirtina ir promilių kilimas pučiant į alkotesterį antrą kartą, tačiau šie apelianto argumentai, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, pripažintini nuteistojo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Darant šią išvadą pažymėtina, jog nuteistojo pateiktos versijos nepatvirtino, jokie objektyvūs bylos duomenys. Priešingai, tiek pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoja E. P., tiek ir liudytoja G. P. patvirtino, jog E. A. jau vairuodamas automobilį buvo akivaizdžiai neblaivus. Liudytojas E. P. parodė, jog įvykio dieną jis kartu su E. A. vartojo alkoholį, išgėrė po du litrus 6 laipsnių stiprumo alaus. Iki jiems susitinkant E. A. jau buvo neblaivus. Liudytoja G. P. parodė, jog E. A. vairuodamas automobilį buvo akivaizdžiai neblaivus, elgėsi agresyviai, jo vairavimas buvo pavojingas. Minėtos liudytojos teigimu, po vairavimo, kiek ji matė, E. A. jokių skysčių nevartojo, alkoholio automobilyje nematė. Tai, kad jau vairavimo metu E. A. buvo akivaizdžiai neblaivus patvirtino ir liudytoja apklausta I. G., kuri parodė, jog dar įvykio dieną matė E. A. A. mieste prie tilto sėdintį ant suoliuko ir geriantį alų. Apie 23 valandą prie pastato, kuriame vyko krikštynų šventė, dideliu greičiu atvažiavo automobilis, sustojo ant šaligatvio, staigiai iššoko E. A., kuris elgėsi agresyviai, buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jautė nuo sklindantį alkoholio kvapą. Liudytoja taip pat patvirtino, jog ji visą laiką stebėjo E. A. ir nematė, kad jis atvažiavęs vartotų alkoholį, jo taip pat niekas nevaišino ir iš buvusių žmonių. Liudytoja G. V. parodė, kad E. A. į krikštynas atvažiavo automobiliu dideliu greičiu, būdamas neblaivus, vos nepartrenkė lauke žaidžiančių vaikų. Atvykęs visiems grasino ir gąsdino. Tai, kad E. A. buvo visiškai neblaivus sprendė iš jo elgesio ir judesių. Liudytoja nematė, jog E. A. atvykęs būtų vartojęs alkoholį, taip pat niekas jo nevaišino. Tai, kad atvykus į įvykio vietą E. A. akivaizdžiai buvo neblaivus, nuo jo jautėsi alkoholio kvapas bei matėsi neadekvati elgsena patvirtino ir policijos pareigūnas L. R.. Liudytojo teigimu įvykio vietoje buvę liudytojai nurodė, jog E. A. vairavo automobilį, buvo neblaivus, taip pat patvirtino, jog įvykio vietoje E. A. alkoholio nevartojo. Šį faktą betarpiškai patvirtina ir byloje esantis kitų objektų apžiūros protokolas iš kurio matyti, jog buvo apžiūrėtas liudytojos G. V. pateiktas vaizdo įrašas, kuris patvirtina minėtos liudytojos parodymus, taip pat liudytojos I. G. parodymus. Šių duomenų visuma iš esmės paneigia E. A. pateiktą versiją, jog vairavimo metu jis buvo tik truputį išgėręs, todėl negalėjo įpūsti daugiau nei 1,50 promilių, o alkoholį vartojo atvykęs į įvykio vietą ir sustabdęs automobilį.

13. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo E. A. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas priėmė kitokį procesinį sprendimą bei paskyrė kitokią bausmę ne tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį.

14. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su E. A. paskirta bausme ir jos rūšimi.

14.1. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo argumentus dėl bausmės skyrimo, pažymi, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką turi būti teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Skiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, atskiri nusikalstamos veikos požymiai, jų turinys, pobūdis, nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės, galiausiai įvertinama, kokia bausmė kaltinamojo atžvilgiu yra teisinga ir galėtų paveikti asmenį taip, jog ateityje jis nenusikalstų, kad ši bausmė sulaikytų kitus asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo ir pasiektų kitus įstatymų leidėjo numatytus ir bausmės paskirtį atspindinčius tikslus. Teisėjų kolegijos nuomone, visi šie bausmės skyrimui svarbūs aspektai buvo tinkamai įvertinti.

14.2. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkas gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Įvertinęs aplinkybių visetą, apylinkės teismas E. A. paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Pažymėtina, jog įstatymo leidėjas nėra nurodęs kaip konkrečiai turėtų būti parenkami bausmių dydžiai už padarytas nusikalstamas veikas ir pagal teismų praktiką nėra konkrečiai nustatyta, kaip teismas turi spręsti tokius konkrečius ir individualius atvejus kaip, kad bausmės dydžio nustatymas. Tačiau teismų praktika formuojama taip, kad skiriant bausmę, ji turi būti individualizuota, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas E. A. skirdamas bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat atsižvelgė į tai, kad E. A. tyčinį baigtą nusikaltimą, pagal pavojingumą priskiriamą prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis), į tai, kad nuteistasis praeityje yra eilę kartų teistas, tame tarpe net šešis kartus už transporto priemonės vairavimą, esant neblaiviam, jis sistemingai daro įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus, sistemingai vairuoja transporto priemones, neturėdamas tam teisės, baudų nemoka. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis E. A. atžvilgiu teisme nagrinėjamos kitos baudžiamosios bylos Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, ankstesnius E. A. teistumus, kitus jį charakterizuojančius duomenis, taip pat tai, kad nuteistasis iš ankstesniais nuosprendžiais paskirtų bausmių nepasimokė, teigiamų išvadų dėl savo poelgių nedaro ir nesikeičia bei toliau daro nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog už nusikalstamos veikos, numatytos BK 181¹ straipsnio 1 dalyje padarymą jam turi būti skirta šio įstatymo sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę.

14.3. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistojo, kaip ir kitų proceso dalyvių, nuomonė dėl konkrečios bausmės jam paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų. Kaip jau minėta, E. A. anksčiau eilę kartų teistas (17 kartų), buvo baustas arešto bausmėmis, taip pat ir pačiomis griežčiausiomis bausmės rūšimis – terminuoto laisvės atėmimo bausmėmis, tačiau tai įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, jis ir toliau darė nusikaltimus. Taigi, nuteistojo elgesys įstatymų laikymosi prasme nesikeičia, korekcijos nėra, jis kaskart vis sugrįžta prie baudžiamajam įstatymui prieštaraujančio elgesio, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina, neanalizuoja savo poelgių, neieško tokio elgesio priežasčių, todėl jų ir nešalina, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus duomenis sprendžia, kad nuteistajam E. A. ankstesniais nuosprendžiais skirtos bausmės poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals bei, kad E. A. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismo nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikaltimą, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą.

15. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį E. A., sudaro 123,50 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

15.1. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

15.2. Atsižvelgdamas į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš nuteistojo prašoma valstybės naudai priteisti pinigų suma – 123,50 Eur, žymiai E. A. turtinės padėties nepaveiks, ši suma už jam suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvati.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. A. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.