- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-25
- Bylos Nr.
- I-1822-505/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Atsakovas
- M. V.
- Pareiškėjas
- Palangos miesto rinkliavų centro
- Kategorijos
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovui M. V. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Palangos miesto rinkliavų centras prašymu prašė priteisti iš atsakovo M. V. 348 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (b.l. 4-6).
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau - Taryba), įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje, 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau - Nuostatai) bei pavedė Rinkliavų centrui administruoti vietinę rinkliavą. Pažymėjo, kad Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263, 2 punktu, pakeistų Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, 4 punktu, vietinę rinkliavą apibrėžia kaip Tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose numatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose bei VĮ Registrų centro duomenyse. Nurodė, kad atsakovas 2010 m. adresu (duomenys neskelbtini) , vykdė komercinę veiklą privačioje valdoje – kioske prekiavo maisto prekėmis pagal VMVT suderintą asortimentą.
Rinkliavų centras vadovaudamasis 2009 m. lapkričio 12 d. Tarybos sprendimo Nr. T2-263, 2 priedo 6 punktu, atsakovui suformavo Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą, kurio sumoje skola 348 Eur susidariusi už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir nuostatų nustatyta tvarka išsiuntė atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Atkreipė dėmesį, jog 2015 m. Rinkliavų centras atsakovui sumažino vietinės rinkliavos įsiskolinimo dydį, kadangi susipažinus su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Palangos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis nustatyta, kad atsakovas komercinę veiklą vykdė kioske, o ne nesudėtingame laikiname statinyje.
Pažymėjo, kad Rinkliavų centras, atsižvelgdamas į tai, kad iš atsakovo Nuostatų nustatytais terminais negauta vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime nurodyta įmokos suma, suformavo priminimą sumokėti rinkliavą ir išsiuntė atsakovui. Gavęs priminimą sumokėti vietinę rinkliavą ar jos dalį, atsakovas privalėjo nurodyto dydžio sumą sumokėti per Nuostatų 48 punkte nurodytą terminą, t.y. per 20 dienų nuo priminimo išsiuntimo dienos, tačiau nustatyto dydžio vietinės rinkliavos nesumokėjo. Atsakovas nesikreipė ir nepasinaudojo Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-321 patvirtinto aprašo nustatyta Vietinės rinkliavos lengvatų tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas M. V. prašė prašymo netenkinti.
Atsakovas M. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad privačioje teritorijoje norėjo pasistatyti kioską ir prekiauti kebabais, tačiau nepavyko jo atsidaryti, veiklos nevykdė, todėl negalėjo susidaryti atliekos. Taip pat pažymėjo, kad su pareiškėju nebuvo sudaręs jokios sutarties dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas.
Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl atsakovo M. V. apmokestinimo vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Palangos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2010 m. liepos 20 d. išduotą Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą Nr.43 verstis individualia veikla, kioske esančiame Kopų g. 11, Palanga, sezoninei maitinimo ir gėrimų teikimo veiklai, kuris buvo panaikintas 2012 m. rugpjūčio 1 d. subjektui nutraukus veiklą, pagrįstumo ir teisėtumo.
Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pareiškėjui 2010 metais galėjo būti apskaičiuota vadovaujantis Rinkliavų nuostatais (Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. su 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr.T2-316, 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr.T2-149 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-320 atliktais pakeitimais).
Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Taigi vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Konstitucijoje. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Rinkliavų įstatymas (bylai aktuali 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr.X-1811 redakcija). Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos. Pagal aptariamo įstatymo 3 straipsnyje pateiktas sąvokas vietinė rinkliava - savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 3 str.2 d.). Šio įstatymo III skyriaus „Vietinės rinkliavos“ (11-13 str.) nuostatos nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu dėl vietinių rinkliavų už atliekų tvarkymą iki šiol galioja tos pačios redakcijos, kuri galiojo Palangos miesto savivaldybės tarybai priimant minėtus norminius administracinius teisės aktus dėl vietinių rinkliavų už atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnyje pateiktas vietinių rinkliavų objektų baigtinis sąrašas, nustatant, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už objektus, išvardytus šio straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose, tarp jų – už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str.1 d. 8 p.). Šio įstatymo 12 ir 13 straipsniai apibrėžė savivaldybės tarybos kompetenciją dėl vietinių rinkliavų nustatymo. Šiuo įstatymo 12 straipsniu nustatyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu: 1) nustato vietinę rinkliavą; 2) tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; 3) nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams; 4) nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose (12 str.1 d.), vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais be centų (12 str.2 d.), savivaldybės taryba atskiru sprendimu gali vietinės rinkliavos dydį kartą per metus indeksuoti, taikydama metinį vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 1,1 (12 str.3 d.). Iš esmės analogiškas nuostatos dėl vietos savivaldybės tarybos kompetencijos nustatyti vietines rinkliavas įtvirtintos Vietos savivaldos įstatyme (bylai aktuali 2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-300 redakcija). Pagal Vietos savivaldos įstatymą komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas yra viena iš įstatymais (šiuo atveju - Atliekų tvarkymo įstatymu) savivaldybei priskirtų funkcijų (VSĮ 16 str. 37 p.). Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 preambulėje nurodyta, kad Rinkliavų nuostatai priimti remiantis pirmiau minėtomis įstatymų normomis (VSĮ 16 str. 2 d. 37 p., Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d.18 p., 12 ir 13 str.).
Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl savivaldybių tarybų nustatytų vietinių rinkliavų, ne kartą yra pateikęs Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11,12 bei 13 straipsnių nuostatų aiškinimą savivaldybės tarybos teisės nustatyti vietines rinkliavas kontekste, pasisakęs dėl valstybės rinkliavos ir vietinės rinkliavos esminių skirtumų, šių rinkliavų objektų, paskirties bei tikslų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A556-1333/2008, Administracinių teismų praktika Nr.15, 2008 m.; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-471/2010 ir kt.). Minėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sisteminiu teisės aktų analizės būdu išanalizavęs įstatymo nuostatas išaiškino, kad Rinkliavų įstatymu numatyta vietinė rinkliava, skirtingai nė valstybės rinkliava, nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka (įstatymu numatytas privalomasis mokėjimas į savivaldybės biudžetą) už naudojimąsi teise atlikti atitinkamus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie numatyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, o rinkliavos dydžio nustatymas yra savivaldybės tarybos diskrecija. Administracinėje byloje Nr.A525-471/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, be kita ko, išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Direktyva 2006/12/EB dėl atliekų bei Teisingumo Teismo praktika dėl šios Direktyvos taikymo, konstatavo, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o siejamas su turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi. Teisingumo Teismas, aiškindamas principą „teršėjas moka“, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remiantis Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.).
Nagrinėjama byla pagal taikytiną teisinį reguliavimą iš esmės yra analogiška pirmiau minėtoms byloms, todėl nėra jokio teisinio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos. Aptarta Teisingumo Teismo praktika patvirtina, kad Direktyva 2006/12/EB nedraudžia pagal nacionalinę teisę pasirinkti atliekų turėtojų atlyginimo už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, formą ir būdus, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad vietinės rinkliavos dydis už komunalinių atliekų sutvarkymą skaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o siejamas su turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-516/2013).
Nagrinėjamam ginčui aktualiu Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintų Rinkliavų nuostatų 2 punktas apibrėžia, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK. Rinkliavų nuostatų 16 punktu Taryba patvirtino vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti šių Nuostatų 1 ir 2 prieduose, taip pat nustatė, kad fiziniai asmenys, vietinės rinkliavos mokėtojai, moka nustatytą mokestį nuo turtinio vieneto. Nagrinėjamam ginčui neaktualus Rinkliavų nuostatų 1-asis priedas, kuriuo nustatyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžiai, atsižvelgiant į pagrindinę tikslinę nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį ir patvirtintus parametrus. Rinkliavų nuostatų 1-ajame priede nustatyti keturi vietinės rinkliavos parametrai: nuo turtinio vieneto, verslo liudijimo, bendrojo ploto m2, vienos atliekų tonos. Vietinės rinkliavos parametras – bendrasis plotas m2 – nagrinėjamam ginčui neaktualus, kadangi jis nustatytas poilsio paskirties (poilsio namai, kempingų pastatai ir pan.), administracinių ir specialiųjų paskirčių, prekybos, paslaugų, gamybos, maitinimo paskirties pastatams. Taip pat neaktualus parametras – viena atliekų tona, nes jis numatytas taikyti tik juridiniams asmenims. Pagal Rinkliavų nuostatų 2-ąjį priedą, kuris aktualus nagrinėjamam ginčui, vietinės rinkliavos parametras - verslo liudijimas – numatytas už prekybą maisto prekėmis pagal VMVT suderintą asortimentą kioske arba nesudėtingame laikiname statinyje.
Nagrinėjamam ginčui aktualus ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Palangos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos M. V. 2010 m. liepos 20 d. išduotas Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas Nr. 43 verstis individualia veikla, kioske, esančiame (duomenys neskelbtini) , sezoninei maitinimo ir gėrimų teikimo veiklai, kuris buvo panaikintas 2012 m. rugpjūčio 1 d. subjektui nutraukus veiklą (b.l.10).
Pagal pateiktus į bylą įrodymus Palangos miesto rinkliavų centras 2012 m. balandžio 22 d. pateikė pareiškėjui už 2010 metus mokėjimo pranešimą Nr.PA-12-800708 dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo pagal verslo liudijimo parametrą (Palangos m., Leidimai...10. Prekyba maisto prekėmis pagal VMVT suderintą asortimentą. Nesudėtingas laikinas statinys), laikotarpis 2010 m. sausio 1 d.-2010 m. gruodžio 31 d., viso 1400 Lt (405,46 Eur), sumokėti iki 2012 m. balandžio 22 d. (b.l.8). Palangos miesto rinkliavų centras 2015 m. rugsėjo 23 d. pateikė pareiškėjui už 2010 metus mokėjimo pranešimą Nr.PA-12-100008 dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo pagal verslo liudijimo parametrą (Prekyba maisto prekėmis pagal VMVT suderintą asortimentą. Kioskas), laikotarpis 2010 m. sausio 1 d.-2010 m. gruodžio 31 d., viso 348 Eur, sumokėti iki 2015 m. rugsėjo 23 d. (b. l. 9).
Apibendrinus vietinės rinkliavos už komunalinių rinkliavų tvarkymą paskirtį ir jos tikslą, tai kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą, bei šios rinkliavos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, ji nustatoma remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu ir yra skirta kolektyviai padengti atitinkamoje teritorijoje (šiuo atveju Palangos miesto savivaldybės) atsirandančių komunalinių atliekų surinkimo ir šalinimo išlaidas.
Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas (nagrinėjamu atveju pareiškėjas Nuostatų 2 punkto prasme yra vietinės rinkliavos mokėtojas kaip komunalinių atliekų turėtojas gavęs verslo liudijimą prekybai Palangos mieste), kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą ar kitus parametrus). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A377-438/2015).
Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu.
Byloje nagrinėjamu atveju tokiais teisės aktais yra 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr.T2-321 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo bei aprašo patvirtinimo“, pagal kurių nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo galėtų įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būti atleistas nuo jos mokėjimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodomus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ši pareiga, teigtina, visų pirma, sietina su vietinės rinkliavos administratoriaus pareiga pagrįsti jo rinkliavos mokėtojui apskaičiuotas vietinės rinkliavos sumas. Vietinės rinkliavos administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo bei sumokėjimo pagrįstumo vietinės rinkliavos mokėtojui. Tuo tarpu pastarasis, siekdamas nuginčyti tokį sprendimą, neturėtų apsiriboti abstrakčių paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Tačiau tokiu atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus (bendrine prasme) administracinėse bylose Nr. A11–648/2003, Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007).
Bylos nagrinėjimo metu atsakovas M. V. teigė, kad privačioje teritorijoje norėjo pasistatyti kioską ir prekiauti kebabais, tačiau nepavyko jo atsidaryti, veiklos nevykdė, todėl negalėjo susidaryti atliekos. Tačiau šioms aplinkybėms patvirtinti atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles (2015 m. gruodžio 9 d. teismo posėdis). Pažymėtina, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Palangos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2010 m. liepos 20 d. išduotas Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas Nr.43 verstis individualia veikla, kioske, esančiame (duomenys neskelbtini) , sezoninei maitinimo ir gėrimų teikimo veiklai buvo panaikintas 2012 m. rugpjūčio 1 d. subjektui nutraukus veiklą, ir tai tik labiau patvirtina, nei paneigia, kad atsakovas vykdė pažymėjime nurodytą veiklą iki 2012 m., nes aplinkybių kodėl jis buvo panaikintas ne anksčiau, o tik 2012 m., atsakovas taip pat nenurodė. Nekėlė abejonių ir dėl mokesčio dydžio apskaičiavimo teisingumo.
Atsakovas taip pat teigė, kad su pareiškėju nebuvo sudaręs jokios sutarties dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo, tačiau ir šis argumentas kaip paneigiantis atsakovo pareigą mokėti vietinės rinkliavos mokestį yra nepagrįstas dėl jau anksčiau išdėstytų motyvų ir teisinio reglamentavimo.
Byloje duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas dėl atitinkamos lengvatos įgijimo ir skyrimo ginčo laikotarpiu, nėra.
Visa tai lemia, kad atsakovas, nepriklausomai nuo to ar jis ginčo laikotarpiu faktiškai turėjo komunalinių atliekų ar ne, pridavė jas tvarkytojui ar ne, jis, kaip vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojas, privalėjo šią rinkliavą mokėti, nes teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atleistas nuo visos ar dalies šios rinkliavos mokėjimo ir neįrodė, jog ginčo laikotarpiu nevykdė verslo liudijime (Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas Nr.43) nurodytos veiklos.
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, pareiškėjo prašymas tenkintinas, nes atsakovas prievolės, kylančios iš administracinio akto, laiku ir tinkamai neįvykdė, todėl 348 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. priteistina iš atsakovo pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Prašymą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui Palangos miesto rinkliavų centrui (kodas (duomenys neskelbtini) ) iš atsakovo M. V. (gim. (duomenys neskelbtini) .) 348 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.