- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-27
- Bylos Nr.
- A-2472-1062/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00506-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ramutė Ruškytė (pran.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2004 m. spalio 10 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 16 metų laisvės atėmimo bausme. 2015 m. gegužės 23 d. taikant lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos pagrindus, buvo išleistas į laisvę. Pareiškėjui pažeidus lygtinio paleidimo sąlygas ir Šiaulių apygardos teismui 2017 m. gegužės 23 d. panaikinus sprendimą dėl lygtinio paleidimo, jis buvo grąžintas į įkalinimo įstaigą tolesniam bausmės atlikimui. Grąžinus atlikti laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjas bausmę atliko griežtesnėmis negu galiojo iki jo lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos sąlygomis. Įvedus griežtesnį režimą, sumažėjo jo fizinis aktyvumas, padidėjo įtampa tarp kalinamų asmenų, dėl patiriamo streso pablogėjo pareiškėjo sveikata (nugaros, sąnarių, galvos skausmai, padažnėjusios peršalimo ligos). Be to, jis tapo irzlus, dažnai kyla agresijos priepuoliai, kamuoja nemiga, nerimo jausmas. Dėl įvesto apsipirkimo parduotuvėje ribojimo jis negali tinkamai koreguoti mitybos.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė neva jam kilusius nepatogumus, jį grąžinus į įkalinimo įstaigą atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kokios jo teisės ir kurį laiką buvo neteisėtai suvaržytos, kokios kilo pasekmės. Vykdant bausmes, netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgal taisyklė, o iki atitinkamų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 nuostatų įsigaliojimo, paskirtų laisvės atėmimo bausmių trukmė netrumpinama. Pareiškėjas neįrodė buvus Teisingumo ministerijos neteisėtus veiksmus, todėl nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali kilti pareiga atlyginti kilusią neturtinę žalą.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
6. Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš sugriežtintų bausmės atlikimo sąlygų, taikytų 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus BVK pakeitimams.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjo teigimu, pakeitus BVK nuostatas dėl apsipirkimo parduotuvėje, pasivaikščiojimo ir kt., buvo sugriežtintos bausmės atlikimo sąlygos, tačiau nedetalizavo, kokie konkrečiai neva griežtesni ribojimai jam buvo pritaikyti, sukėlę skunde nurodytą neturtinę žalą. Taip pat nepateikė jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytą kilusią jam neturtinę žalą bei nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Kita vertus, net ir nustačius, kad pareiškėjui iš tiesų sugriežtėjo bausmės atlikimo sąlygos, nebūtų pagrindo teigti, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja neteisėti valstybės veiksmai.
8. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, jog teismų praktikoje laikoma, kad sunkinančio asmens teisinę padėtį įstatymo negaliojimo atgal principas yra išimtinai baudžiamosios teisės principas ir taikytinas tik baudžiamojoje teisėje, o ne baudžiamojo proceso ar bausmių vykdymo teisėje. Baudžiamasis įstatymas iš esmės numato materialiosios teisės normas, reikšmingas sprendžiant veikos nusikalstamumo, bausmės skyrimo ir baudžiamosios atsakomybės pagrindų klausimus. Tačiau teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar kitų poveikio priemonių vykdymo tvarką, yra proceso teisės aktai, kurie nelaikytini baudžiamuoju įstatymu. BVK, nustatantis bausmių atlikimo tvarką bei sąlygas, yra proceso teisės aktas. Be to, BVK 3 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Nors bausmių vykdymo įstatyme įtvirtinta, jog įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas, tačiau įstatymų kolizija, kai du ar daugiau įstatymų tą patį klausimą reglamentuoja skirtingai, galima tik tarp galiojančių įstatymų, bet pareiškėjas kelia klausimą, ar pagrįstai taikytina šiuo metu galiojanti, o ne jau nebegaliojanti įstatymo redakcija, todėl vadovautis BVK 3 straipsnio 3 dalimi nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo ministerija (teisingumo ministras) neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ji pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
III.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.
11. Pareiškėjas, kartodamas savo skunde nurodytas aplinkybes, pažymi, jog grąžinus jį atlikti laisvės atėmimo bausmę, jos atlikimo sąlygos buvo griežtesnės nei teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytos sąlygos. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, buvo pakeistos teismo nuosprendžiu nustatytos bausmės atlikimo sąlygos, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją.
12. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui dėl Bausmių vykdymo kodekso nuostatų pakeitimo, atlyginimo.
14. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas konkrečiai neįvardytų BVK nuostatų pasikeitimą 2017 m. sausio 1 d. nepagrįstai laiko savo teisių pažeidimu, sudarančiu pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja savo poziciją, jog dėl teisės aktų pasikeitimo jis realiai atlieka griežtesnę bausmę nei paskirtoji teismo sprendimu, o jo prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės grindžiamas subjektyviu įsitikinimu ir deklaratyvaus pobūdžio argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto principo, kad teisingumą vykdo tik teismas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.
17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmojoje instancijoje pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog dėl naujos BVK redakcijos jis patiria papildomų suvaržymų (susijusių su galimybe apsipirkti parduotuvėje ir pasivaikščioti lauke), dėl kurių esą sumažėjo jo fizinis aktyvumas, patyrė neigiamą poveikį fizinei ir psichinei sveikatai, tačiau neįvardijo, kokios konkrečiai bausmių vykdymą reglamentuojančios teisės normos, jo nuomone, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir kodėl. Nors pareiškėjas užsimena apie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintų savo teisių pažeidimą, šis pažeidimas siejamas ne su kokiomis nors bausmės atlikimo sąlygomis, kurios galėtų būti pripažintos kankinančiomis arba žeminančiomis asmens garbę ir orumą, bet su aplinkybe, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos 2017 metais pasikeitė, nesant atitinkamo teismo sprendimo. Pastarosios pareiškėjo pretenzijos yra akivaizdžiai nepagrįstos ir neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyto draudimo esmės.
18. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, BVK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių aiškių argumentų, sudarančių pagrindą abejoti minėtos teisės normos atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o pareiškėjo pozicija, kad atskirų BVK nuostatų pakeitimai savaime reiškia bausmės atlikimo režimo sugriežtinimą, kuris gali būti atliekamas tik teismo sprendimu, grindžiami tik subjektyviu jo įsitikinimu, todėl atmestina.
19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių Teisingumo ministerijos veiksmų, kuriais, jo vertinimu, jam padaryta žala. Pažymėtina, kad tam tikri BVK nuostatų pakeitimai, įsigalioję 2017 m. sausio 1 d., buvo padaryti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymu (2015 m. birželio 23 d., Nr. XII-1818), kurį priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, ne Teisingumo ministerija. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – egzistavimas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.
21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.