Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo I. J. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, kuria nuteistosios I. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. nuteista už tai, kad 2006 m. vasario 24 d., apie 20.00 val., savo gyvenamojo namo Telšiuose kambaryje dėl asmeninių paskatų, t. y. keršydama už neseniai įvykusio tarpusavio konflikto metu prieš ją panaudotą smurtą, tyčia sudavė esančiam bejėgiškos būklės (miegančiam) savo sugyventiniui I. I. į įvairias kūno vietas apie 26 smūgius kirviu – taip padarė nukentėjusiajam kirstines žaizdas, dėl kurių nuo sunkaus sveikatos sutrikdymo – galvos sumušimo, lydimo kirstinių žaizdų kaukolės skliauto veidinės dalies srityje ir pamato kaulų skeveldrinių lūžių su kietojo galvos smegenų dangalo bei minkštųjų dangalų pažeidimu ir galvos smegenų pakaušinių skilčių sumušimu, kuris komplikavosi į ūmų išorinį nukraujavimą, aspiraciją krauju bei skrandžio turiniu, nukentėjusysis I. I. mirė, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

Kasaciniu skundu nuteistoji prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 19 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį pakeisti – sumažinti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę.

Nuteistoji I. J. nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jai nebuvo skirta teismo psichiatrinė ekspertizė – atlikta vien teismo medicinos ekspertizė, kurios metu nustatyti jai nukentėjusiojo padaryti kūno sužalojimai. Kasatorė pabrėžia, kad ji iš anksto neplanavo padaryti šio nusikaltimo, veikos padarymo metu po I. I. prieš ją panaudoto fizinio smurto supykusi, būdama afekto būsenos sudavė smūgius nukentėjusiajam kirviu. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, neteisingai įvertino, kad po smurto panaudojimo prieš ją iki jos padaryto nusikaltimo praėjo ilgas kelių valandų laiko tarpas – visa tai įvyko vienos valandos laikotarpiu. Kasatorė teigia, kad teismo medicinos ekspertize nenustatyta, jog šį nusikaltimą ji padarė išgėrusi, nors teismas motyvavo, kad ji girtavusi visą dieną iki nusikalstamos veikos padarymo. Byloje tokių įrodymų nėra. I. J. kaip aplinkybę, galinčią lemti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio sumažinimą, nurodo ir tai, kad ji nužudė asmenį, kuris anksčiau buvo teistas laisvės atėmimu už savo žmonos nužudymą, gyvendamas su kastore nuolat prieš ją naudojo fizinį smurtą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Nepaskiriant nagrinėjamoje byloje teismo psichiatrinės ekspertizės esminis BPK pažeidimas nebuvo padarytas. Kasatorės nurodomos ekspertizės nepaskyrimas nėra pagrindas byloje priimtiems teismų sprendimams keisti ar naikinti. BPK nenumatyti būtini atvejai, kada privaloma skirti ekspertizę; ekspertizė, kaip viena iš įrodinėjimo priemonių, skiriama tada, kai manoma, jog atlikus ekspertizę gali būti gauti įrodinėtinoms byloje aplinkybėms nustatyti reikšmingi duomenys. Traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui teismo psichiatrinė ir (ar) teismo psichologinė ekspertizė skiriama tada, kai iškyla pagrįstų abejonių dėl asmens psichikos sveikatos būklės iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos padarymo metu ar po jo, dėl nusikalstamos veikos motyvų ar jų nebuvimo. Nagrinėjamoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nekilo abejonių dėl nuteistosios I. J. psichikos sveikatos būklės. Prie bylos pridėta UAB Žemaitijos psichikos sveikatos centro pažyma apie tai, kad I. J. nėra psichikos sveikatos centro registre, viso proceso metu nuteistoji duodama parodymus visiškai prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, motyvavo jos padarymą (asmeninės paskatos – kerštas už fizinio smurto naudojimą prieš kasatorę), nuosekliai ir išsamiai nurodė visas įvykio aplinkybes. Dėl I. J. gebėjimo suvokti savo veikos pavojingumą, valdyti savo veiksmus baudžiamojo proceso metu klausimų nekilo.

Pažymėtina, kad pagal BPK 178 straipsnio 2 dalį ir įtariamasis, ir jo gynėjas turi teisę raštu prašyti atlikti šiame kodekse numatytus veiksmus, taip pat pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę prašyti paskirti ekspertizę – ši nuostata taikoma ir nagrinėjant bylą pirmąja instancija, ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismui atliekant įrodymų tyrimą, taikomos BPK XXI skyriuje nustatytos taisyklės, taigi ir BPK 286 straipsnio 1 dalis). Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kasatorė, jos gynėjas ar kiti proceso dalyviai neteikė prašymų dėl teismo psichiatrinės ekspertizės I. J. skyrimo. Kasatorė nurodo apie teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimą tik kasaciniame skunde, kai nuosprendis kasatorei įsiteisėjo ir pradėtas vykdyti. Iškilus būtinybei dėl nuteistojo psichinės būklės nuosprendžio vykdymo metu gali būti sprendžiama BPK 359, 402, 403 straipsniuose nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad kasatorė veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenos, t. y. veika padaryta afektinės tyčios forma. Byloje pagrįstai buvo konstatuota, kad nusikalstamą kasatorės veiką išprovokavo ilgalaikis neteisėtas nukentėjusiojo elgesys – fizinio smurto naudojimas prieš nuteistąją, taip pat prieš įvykį I. I. naudotas smurtas (teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 16/06 (07) nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai), tačiau staiga kilusio didelio susijaudinimo dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimo) pagrįstai nekonstatuota – nustatytas praėjęs nemažas laiko tarpas (kurio tiksli valandomis išreikšta trukmė nei veikos kvalifikacijai, nei bausmės skyrimui reikšmės neturi) laukiant, kol nukentėjusysis I. I. užmigs – taps bejėgiškos būklės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai konstatavo, kad veika padaryta tiesioginės tyčios forma – I. J. suprato, kad suduodama bejėgiškos būklės (miegančiam) I. I. daugybinius smūgius į galvos sritį ir kitur kirviu suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali nužudyti I. I. ir tokių padarinių siekė.

Kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose teisingai pasisakyta dėl lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės skyrimo nuteistajai I. J., atsižvelgė į dvi jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes – nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjusį provokuojantį nukentėjusiojo elgesį bei visišką kasatorės prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Sunkinančių I. J. atsakomybę aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje yra duomenų apie nuteistosios alkoholinių gėrimų vartojimą prieš padarant nusikalstamą veiką, nepripažino to I. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte ir turinčia įtakos I. J. skirtinos bausmės dydžiui. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo teiginiais dėl alkoholio vartojimo, nagrinėjant bylą kasacine tvarka nėra reikšmingi; švelninti nuosprendį nebūtų pagrindo net ir konstatavus, jog nuteistoji įvykio dieną alkoholio nevartojo.

Kasaciniame skunde išsakytas argumentas dėl būtinybės skiriant kasatorei bausmę atsižvelgti į nukentėjusiojo asmenybę, taip pat nėra pagrindas keisti kasacine tvarka apskųstą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, taip pat 61 straipsnį, ir skyrė I. J. švelnesnę bausmę nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Nukentėjusiojo teistumas I. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiui įtakos neturi; švelninti bausmę dėl šios aplinkybės nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, neatsižvelgdami į šią aplinkybę, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios I. J. kasacinį skundą atmesti.