Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-06-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-335/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-08
Bylos Nr.
1A-335/2011
Teisminio proceso Nr.
1-50-1-00334-2009-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Kęstutis Jucys (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis
M. K., V. T., A. P.
Advokatai
Valdas Burneikis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-335/2011Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00334-2009-8Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.4. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Albino Bielskio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Adui Laurikėnui,gynėjui advokatui Valdui Burneikiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir V. T. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, ši bausmė ir bausmė, paskirta Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir M. K. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

V. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas 45 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, ši bausmė ir bausmė, paskirta Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. baudžiamuoju įsakymu, subendrintos visiško sudėjimo būdu ir V. T. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 45 paros arešto ir 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista A. P., tačiau apeliacinis skundas dėl jos nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 181 straipsnio 2 dalį nepaduotas.

Civilinis ieškinys nepareikštas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. ir V. T. nuteisti už tai, kad A. P., neturėdama teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai siekdama panaudoti psichinę ar fizinę prievartą priversti nukentėjusįjį D. T. perduoti 8 000 Lt, tai yra: 2009 m. gegužės mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu metu, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nusikaltimo vykdytojui V. T. melagingai nurodė, kad D. T. jai skolingas 8 000 Lt ir apibūdino nukentėjusiojo išvaizdą, gyvenamąją vietą, darbovietės adresą, automobilio markę bei nurodė priversti nukentėjusįjį perduoti 8 000 Lt, taip kurstė turto prievartavimą. Po to, 2009 m. liepos 1 d., apie 14 val. paminklų dirbtuvių teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), V. T. veikdamas bendrininkų grupe su M. K. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą – grasindami sudeginti D. T. namus, susidoroti su jo šeimos nariais bei nenustatytam asmeniui sudavus vieną smūgį kumščiu D. T. į veidą, reikalavo iš nukentėjusiojo 8 000 Lt, tokiu būdu A. P. sukurstė turto prievartavimą iš nukentėjusiojo D. T., o V. T. ir M. K. nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, savavaldžiavo, t. y. savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą A. P. tariamą teisę dėl D. T. 8 000 Lt skolos.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendį ir priimti naują išteisinantį nuosprendį arba bausmę švelninti, ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Nuteistasis skunde teigia, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas, nes teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apeliantas savo kaltės nepripažįsta ir nurodo, kad A. P. nepažinojo ir apie D. T. skolą jai (A. P.) nieko nežinojo. 2009 m. liepos 1 d. jam paskambino V. T. ir paprašė pavežti, tačiau kur ir kokiu tikslu reikia važiuoti nesakė. Jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę, kur sutiko V. T. ir H. Z., kurie paprašė nuvežti į (duomenys neskelbtini) gatvę. Ten sutiko nukentėjusįjį D. T. ir pradėjo aiškintis dėl kažkokios tai skolos, apie kurią jis nieko nežinojo. Jis (apeliantas) stovėjo netoli ir nukentėjusiajam D. T. normaliu tonu pasakė, kad „Jei skolingas, surink pinigus ir atiduok savaitės laikotarpiu“, tikėdamas, kad nukentėjusysis tikrai yra kažkam skolingas. Jokio psichinio ar fizinio pobūdžio smurto nenaudojo. Tai, kad jis nepažinojo A. P. ir jokių ryšių su ja neturėjo patvirtino ir A. P. Nuteistasis V. T. taip pat patvirtino, kad jis (apeliantas) nežinojo apie jo (V. T.) ir H. Z. tikruosius tikslus, kai jis sutiko važiuoti į (duomenys neskelbtini) gatvę.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepagrįstai konstatuoja, kad D. T. parodė, kad jis (apeliantas) su V. T. prieš nukentėjusįjį naudojo psichinį smurtą. Nukentėjusysis D. T. ikiteisminiame tyrime akistatos metu ir teisme patvirtino, kad jis jokio psichinio ar fizinio smurto nenaudojo, o tik pasiūlė „jeigu skolingas, grąžink skolą“. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad veždamas V. T. ir H. Z. į (duomenys neskelbtini) gatvę žinojo jų tikslus bei kartu su jais panaudojo psichinę bei fizinę prievartą prieš D. T. ir taip tyčia bendrais veiksmais be teisėto pagrindo A. P. naudai vertė nukentėjusįjį perduoti 8 000 Lt. Apeliantas skunde teigia, kad jeigu teismas pripažintų, kad jis savavaldžiavo, prašo atsižvelgti į tai, kad jis visiškai nesusijęs su A. P., V. T. bei mirusiojo H. Z. veiksmais iki nuvykimo į (duomenys neskelbtini) gatvę, tokie jo žodžiai nebuvo smurtinio pobūdžio, todėl bausmė turi būti sušvelninta.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jis charakterizuojamas patenkinamai, yra neįgalus. Akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi BK 56 straipsnio nuostata ir atsižvelgdamas į tai, kad anksčiau buvo teistas už turtinio pobūdžio nusikaltimo padarymą, jam skyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis su tokia bausme nesutinka ir nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai griežtesnė už kitiems nuteistiesiems paskirtą bausmę, kurie inicijavo šio nusikaltimo padarymą. BK 56 straipsnio dispozicijoje numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas mano, kad sąvoka „paprastai“ savo prasme nėra imperatyvi, o priešingai - suteikia teismui, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. BK 75 straipsnyje numatyta, kad asmeniui nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelius nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trijų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, jį charakterizuojančią medžiagą bei tai, kad yra neįgalus, jam galėjo paskirtį bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistasis teigia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jam netaikant realios laisvės atėmimo bausmės, o pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, jos vykdymą atidėti.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. T. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti: sutrumpinti paskirtą arešto trukmę ir nustatyti jį atlikti poilsio dienomis. Nuteistasis mano, kad jam paskirta per griežta bausmė, nes padarė apysunkį nusikaltimą, iš dalies kaltu prisipažino ir gailisi, ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus apie visas žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas. Nors pirmosios instancijos teismas jo prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau įvertinus jo asmenybę, į tai privalėjo atsižvelgti. Apeliantas akcentuoja tai, kad turi pastovią gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą, o atliekamas darbas turi didelės įtakos UAB „XXXX“, kurios direktorius jį charakterizuoja kaip pareigingą, komunikabilų, iniciatyvų ir kruopštų darbuotoją. Apeliantas mano, kad jam paskirta 45 parų arešto trukmė yra nepagrįstai didelė. BK 49 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu paskirta iki 45 parų arešto, teismas gali nustatyti jį atlikti poilsio dienomis. Todėl atsižvelgiant į tai, kad jis turi nuolatinį darbą, kurio nenori prarasti, arešto nustatymas poilsio dienomis atitiktų nuteistojo interesus. Mano, kad tik paskyrus tokią bausmę, būtų geriau pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai.

M. K. ir V. T. gynėjas prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. K. ir V. T. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl M. K. ir V. T. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. M. K. ir V. T. kaltė padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Šioje byloje nėra ginčijamas A. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Savavaldžiavimo esmė yra ta, kad kaltininkas vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias civilinių teisinių santykių pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Įstatymų leidėjas uždraudžia savavališkai ginti bet kokią teisę, tarp jų tiek ginčijamą savo, tiek kitų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 straipsnį kyla, jeigu atsiranda šioje normoje numatytos pasekmės – didelė žala asmens, įmonės, įstaigos ar organizacijos teisėms ar teisėtiems interesams arba veika padaryta panaudojant fizinę ar psichinę prievartą. Reikalavimas perduoti turtą ar kitas turtines teises, dėl kurių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo anksčiau nebuvo susidarę jokie teisiniai santykiai, pvz., civiliniai teisiniai, darbo teisiniai, visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančio ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios suinteresuoto asmens manymu suteikia jam tokią teisę.

Iš nuteistosios A. P. parodymų matyti, kad D. T. jai nebuvo skolingas 8 000 Lt. 2009 m. gegužės mėnesio pradžioje vartojant alkoholinius gėrimus J. B. ir V. T. ji pasakė, kad D. T. jai skolingas 8 000 Lt ir paprašė jų „išmušti“ skolą. Akivaizdu, kad toks reikalavimas savaime rodo, kad nuteistoji A. P. prašė išreikalauti ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą skolą ne teisėtomis priemonėmis, o prievarta. Iš V. T., liudytojo J. B., nukentėjusiojo D. T. parodymų matyti, kad jie vienas kito nepažinojo, o duomenis apie nukentėjusiojo gyvenamąją, jo buvimo vietas, automobilį sužinojo iš A. P. Netikėti V. T. ir J. B. parodymais nėra jokio pagrindo.

Nors V. T. ir M. K. neigia kokios nors fizinės ar psichinės prievartos panaudojimą prieš D. T. reikalaujant perduoti turtą metu, tačiau tai paneigia nukentėjusiojo D. T., liudytojų N. S. ir S. J. parodymai. Iš nukentėjusiojo D. T. parodymų matyti, kad prie vartelių jį apstojo ratu nuteistieji M. K., V. T. ir dar vienas nepažįstamas vaikinas, kurio asmenybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta. M. K. jam (nukentėjusiajam) pasakė, kad „neknisk proto, gausi į galvą, jei paėmei – sakyk tiesą“, visi klausė „kur pinigai?“, pasakė, kad per savaitę turi surinkti pinigus ir atiduoti A. P., vėliau žadėjo paskambinti ir patikrinti, ar toks reikalavimas įvykdytas, grasino sudeginti namus, susidoroti su jo šeimos nariais, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo sudavė jam į veidą. Iš liudytojų S. J. ir N. S. parodymų matyti, kad vaikinai, kurie buvo apstoję nukentėjusįjį, buvo nusiteikę agresyviai, šaukė, rėkė ir dėl kažko ginčijosi.

Apeliacinis teismas pažymi, kad bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Pagal formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veika, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2006). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma patvirtina nuteistųjų M. K., V. T. susitarimą ir tyčią padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, priežastinį ryšį tarp kiekvieno iš jų padarytų veiksmų. Svarbu pažymėti, kad kaltės forma, jos rūšis, be nuteistojo prisipažinimo ar neprisipažinimo nustatoma tiriant, įvertinant faktinių duomenų visetą, išorinius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, sistemingumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-550/2006). Nors nuteistasis M. K. neigia susitarimą padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tokį susitarimą ir tiesioginę tyčią savavaldžiavimo veiksmais teismas konstatavo įvertinęs objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurie nustatyti aukščiau paminėtais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Akivaizdu, kad V. T. ir M. K. naudojo psichinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, grasindami jam ir jo šeimos nariams fiziniu susidorojimu, turto sunaikinimu, o nenustatytas asmuo panaudojo smurtą.

Iš nuteistojo M. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neva nežinojo apie V. T. ir H. Z. tikruosius nusikalstamus kėslus, jis (apeliantas) aukščiau paminėtus asmenis tik nuvežė į Smėlynės gatvę, kur jie pradėjo aiškintis dėl kažkokios skolos, apie kurią jis nieko nežinojo. Tačiau tokie nuteistojo M. K. parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir prieštarauja nukentėjusiojo bei liudytojų N. S. ir S. J. parodymams. Iš jų matyti, kad visi trys asmenys (tarp jų - M. K.) nukentėjusįjį iš karto apsupo ratu, taip sudarė realų baimės įspūdį, visi šaukė, grasino susidorojimu ir reikalavo grąžinti neegzistuojančią skolą. Tai, kad nuteistasis M. K. suprato, jog atlieka įstatymo draudžiamus veiksmus akivaizdu iš to, kad jis pats aktyviai (žodžiu) išreiškė poziciją dėl reikalavimo grąžinti pinigus, pritarė kito nuteistojo V. T. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens veiksmams ir nieko nedarė, kad jie būtų nutraukti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas žinojo ir aiškiai suprato savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir tikrąjį galutinį rezultatą (tikslą). M. K. veiksmų kvalifikavimui neturi jokios reikšmės, kokiu balso tonu nuteistasis išreiškė reikalavimą nukentėjusiajam grąžinti pinigus. Iš nukentėjusiojo D. T. parodymų matyti, kad susidariusioje situacijoje jis turėjo pakankamai realų pagrindą bijoti dėl psichinio smurto panaudojimo galimumo, tai akivaizdžiai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens panaudotas fizinis smurtas (suduotas smūgis nukentėjusiajam į galvą). Šios aplinkybės akivaizdžiai įrodo nuteistųjų veiksmų bendrumą bendram tikslui pasiekti, t. y. savavališkai, tyčia vykdė ginčijamą, nerealizuotą A. P. tariamą teisę dėl D. T. 8 000 Lt skolos. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nurodė kiekvieno nuteistojo padarytus nusikalstamus veiksmus, juos aptarė ir įvertino. Teisėjų kolegija su tokiu įrodymų vertinimu sutinka visiškai. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo keli asmenys, abu nuteistieji buvo sulaukę amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad M. K. būdamas suaugęs ir turintis atitinkamą išsilavinimą pagal savo protinį išsivystymą ir psichinę būseną negalėjo suvokti savo veiksmų bei juos valdyti.

Dėl bausmių skyrimo

BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, ir jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje, vadovaujantis BK bendrosios dalies nuostatomis. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, jog už šią nusikalstamą veiką kaltininkui gali būti skiriamas areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Skiriant bausmę svarbu atsižvelgti ir į tai, jog pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltininką. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmės rūšį arba sumažinti laisvės atėmimo bausmės trukmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 1 straipsnio kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

V. T. skunde nurodo, kad jam paskirta arešto trukmė (45 paros) yra per didelė, nes padarė apysunkį nusikaltimą, iš dalies kaltu prisipažino ir gailisi, ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus apie visas žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas ir nors teismas jo prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau į tai privalėjo atsižvelgti. Apeliantas taip pat akcentuoja tai, kad turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, jo atliekamas darbas turi didelės įtakos UAB „XXXX“ veiklai, darbe jis charakterizuojamas kaip pareigingas, komunikabilus, iniciatyvus ir kruopštus darbuotojas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu paskirta iki 45 parų arešto, teismas gali nustatyti jį atlikti poilsio dienomis (BK 49 straipsnio 5 dalis). Todėl prašo atsižvelgti į tai, kad jis turi nuolatinį darbą, kurio nenori prarasti, arešto nustatymas poilsio dienomis atitiktų jo interesus ir taip būtų geriau pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai.

Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra nustatyta M. K. ir V. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas V. T. skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad jis charakterizuojamas patenkinamai, administracine tvarka nebaustas (t. 2, b. l. 114), anksčiau teistas, padarė apysunkį nusikaltimą. Kadangi V. T. teisiamas pirmą kartą (2010 m. gegužės 10 d. baudžiamuoju įsakymu nubaustas už vėliau padarytą nusikalstamą veiką), pirmosios instancijos teismas jam paskyrė švelniausią įstatymo sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmės rūšį – areštą ir jo trukmę nustatė artimą šios bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 49 straipsnio 5 dalies taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Vien tik tai, kad apeliantas dirba ir charakterizuojamas teigiamai (t. 4, b. l. 28), turi nuolatinę gyvenamąją vietą nėra pagrindas jam nustatyti arešto bausmę atlikti poilsio dienomis. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad toks nuteistojo prašymas gali būti pakartotinai svarstomas nuosprendžio vykdymo metu BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti V. T. paskyrus 45 parų arešto bausmę, kuri pagal bausmės rūšį nėra aiškiai per griežta, o pagal savo trukmę nėra aiškiai per didelė.

Iš nuteistojo M. K. apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme ir teigia, kad ji yra žymiai griežtesnė už kitiems nuteistiesiems paskirtą bausmę, kurie inicijavo šio nusikaltimo padarymą. Apeliantas akcentuoja, kad BK 56 straipsnio dispozicijoje numatyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas mano, kad sąvoka „paprastai“ savo prasme nėra imperatyvi, o priešingai - suteikia teismui, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. BK 75 straipsnyje numatyta, kad asmeniui nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelius nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trijų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, jį charakterizuojančią medžiagą bei tai, kad yra neįgalus, galėjo jam paskirtį bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nuteistasis teigia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jam netaikant realios laisvės atėmimo bausmės, o pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, jos vykdymą atidėti. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo M. K. argumentais sutinka iš dalies. Iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas skirdamas bausmę M. K. atsižvelgė į tai, kad jis charakterizuojamas patenkinamai (t. 3, b. l. 58, 60), baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 43-58), nusikalto būdamas teistas. Teismas pagrįstai vadovavosi BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir teisingai M. K. pripažino recidyvistu, nes jis anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad M. K. dėl padarytų nusikalstamų veikų buvo nuteistas bausme, kuri nesusijusi su laisvės atėmimu. Padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir M. K. asmenybė patvirtina, kad nuteistasis yra pavojingas visuomenei, yra linkęs nusikalsti, nes sistemingai daro nusikalstamas veikas, į doros kelią nestoja ir jokių teigiamų išvadų nedaro. Todėl Apygardos teismas pagrįstai jam skyrė laisvės atėmimo bausmę, o jos trukmę nustatė žymiai mažesnę, negu įstatymo sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytas bausmės vidurkis.

M. K. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra pagrindo. Šią normą taikyti vien tik formaliu pagrindu, t. y. dėl to, kad apeliantas padarė apysunkį nusikaltimą negalima, nes būtina įvertinti visas aplinkybes. BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 75 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nėra jokio pagrįsto (pakankamo) pagrindo manyti, kad M. K. bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam M. K. nustatytas 40 procentų darbingumas (yra neįgalus) (t. 3, b. l. 193-200). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad M. K. dėl savo ligos negali atlikti laisvės atėmimo bausmės, o vien tik nuteistojo neįgalumas ir kitos skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. K. ir V. T. tarp siekiamo tikslo ir priemonių jam pasiekti, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką paskirtos bausmės pusiausvyra (proporcija) išlaikyta ir bausmės paskirtos teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų M. K. ir V. T. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Albinas BielskisLinas Žukauskas