Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Res­publikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2015 m. gruo­džio 22 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie griežtesnės Kauno apygardos teismo 2015 m. gruo­džio 22 d. nuosprendžiu paskirtos dešimties metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirtos švelnesnės dvejų metų laisvės atėmimo bausmės dalį, ir R. M. skirta galutinė laisvės atėmimo vienuolikai metų šešiems mėnesiams bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuota nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į galutinę subendrintą bausmę įskaityta bausmės dalis, R. M. atlikta pagal Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendį.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. P., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. M. nuteistas už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. P. ir nenustatytu asmeniu vardu L., siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, t. y. žinodamas, kad išnuomoto automobilio negrą­žins, 2012 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, internetu per uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, įmo­nės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), turė­da­mas E. P. anketinius duomenis, E. P. vardu laikotarpiui nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. spalio 16 d. sudarė transporto priemonės rezervavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodė E. P. ir nenustatytam asmeniui vardu L. nu­vyk­ti į (duomenys neskelbtini), bei paimti rezer­vuo­tą automobilį, po ko E. P., vykdydamas R. M. nurodymus, 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 14.04 val., adresu (duomenys neskelbtini), nuomotojo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ats­to­vui pa­tei­kė savo asmens pasą ir vairuotojo pažymėjimą, pagal rezervavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sudarė nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir išsinuomojo automobilį „Ford Focus Kom­bi“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), kurį išsi­nuo­mo­jęs tą pačią dieną, toje pačioje vietoje R. M. nurodymu perdavė nenustatytam as­meniui vardu L., tokiu būdu, veik­da­mas bendrininkų grupėje apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „Ford Focus Kombi”, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), 62 150,40 litų vertės (18 000 eurų), tuo padarydamas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) 62 150,40 (18 000 eurų) turtinę žalą.

3.5. Iš kitos baudžiamosios bylos teismui pateiktų faktinių duomenų kopijos patvirtina, kad 2012 m. nuo rugpjūčio pabaigos apeliantas su E. P. telefonu bendravo vieną kar­tą, t. y., tik 2012 m. rugsėjo 11 d. ir tik paties E. P. iniciatyva. Yra pagrįstas pa­grin­das ma­nyti, kad jau tuo metu E. P., bendradarbiaudamas su pa­rei­gū­nais, ketino dirbtinai sukurti apeliantą kaltinančius duomenis ir melagingai apkaltinti suk­čia­vimu, nes 2012 m. rugsėjo 11 d. jo banko kortelės sąskaitoje buvo virš 5 000 eurų. Va­di­na­si, jokia piniginė pagalba jo sugrįžimui į Lietuvą jam nebuvo reikalinga. Parodymų davimo metu teigdamas, jog neturėjo pinigų grįžimui į (duomenys neskelbtini), jog kortelę, kurioje buvo virš 5 000 eurų, apelianto nurodymu jis buvo atidavęs asmeniui, vardu L., E. P. sakė netie­są. Iš šių faktų seka išvada, kad ir E. P. tėvai, duodami parodymus teisme apie tai, kad E. P. grįžimui į Lietuvą pinigų neturėjo, kad jie jam už savo lėšas nu­pirko bilietą į (duomenys neskelbtini), ir taip šis 2012 m. rugsėjį sugrįžo į namus, sakė netiesą. Duo­menys bankinėje kortelėje rodo, kad (duomenys neskelbtini) ja E. P. naudojosi iki 2012 m. spalio 20 d. Tai reiškia, kad ir pats E. P., ir abu jo tėvai, duodami parodymus teisme apie įvykius 2012 m. rugsėjo 11 d., kalbėjo netiesą.

3.6. Apelianto parodymai, kad banko dokumentus E. P. buvo palikęs apelianto auto­mo­bi­lyje. Juos radęs parsinešė į namus, o E. P. apie jų radimą pranešė, kad jis atvyktų pasiimtų, bet pasiimti jų jis neatvyko. Šie parodymai byloje nėra paneigti jokiais leistinais įrodymais. Teismo išvada, kad apeliantas E. P. paliktų bankininkystės dokumentų neišmesdamas juos panaudojo nusikalstamam tikslui pagal jam pareikštus kal­ti­nimus, yra jokiais faktiniais duomenimis byloje nepatvirtinta šališka ir pa­žei­džian­ti nekaltumo prezumpciją, prielaida.

3.7. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas kaltu apeliantą pripažino vien tik E. P. prieštaringų parodymų pagrindu, kurių jokie kiti duomenys nepatvirtina. Teismas nekreipė dėmesio ir į tai, kad apeliantą tyčia apkalbėjęs E. P. turi iš to naudą. Jis vie­toje jam paskirtos realios 1 metų laisvės atėmimo bausmės, nubaustas lygtine laisvės atė­mi­mo bausme. Be to, 2014 m. liepos 7 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu, BPK 212 str. 1 d. 2 p. pagrindu prieš jį yra nutrauktas ir ikiteisminis tyrimas dėl 2013 m. liepos 4 d. BK 150 str. 2 d. ir BK 149 str. 2 d. numatytų sunkių nusikaltimų padarymo.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo R. M. gynėja pri­tarė apelia­ci­nia­me skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Pro­kurorė prašė nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti. Nu­teis­tasis E. P. nepageidavo pasisakyti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ko­dek­so (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė skundą. Kaip matyti iš R. M. apeliacinio skundo turinio, jis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ginčija atliktą įrodymų vertinimą tvirtindamas, kad yra nuteistas remiantis vien tik melagingais E. P. parodymais.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištir­tus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pir­mo­sios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplin­ky­bes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo R. M. kaltės ir jo padarytos nusi­kals­tamos veikos kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pa­grindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Įrodymai, kuriais pir­mo­sios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nors ape­liantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 182 straips­nio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tai neduoda pagrindo kons­tatuoti, kad baudžia­mo­jo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, pri­imtas neteisėtas ir nepa­grįs­tas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiš­ki­ni­mus, bet kartu tiriant, įver­tinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: at­liktus veiksmus, jų po­bū­dį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Svarbi įro­dy­mų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų vi­su­ma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duo­menų pripa­ži­ni­mas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, dary­ti­nų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įro­dy­mų vertinimo, by­los faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieš­ta­rau­jančios įstatymui.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, vienu iš pagrindinių įrodymų šaltinių spren­džiant dėl R. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas laikė nusikalstamos veikos bendrininko E. P. parodymus, Nors nuteistasis R. M. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos organizavimo neigia tvirtindamas, kad E. P. meluoja ir apkalbėdamas jį turi naudos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. M. paaiškinimus vertino kritiškai, kaip neobjektyvius ir neatitinkančius byloje nustatytų fak­ti­nių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. M. kaltės, pa­grįs­tai rėmėsi nusikalstamos veikos bendrininko E. P. duotais paaiškinimais, taip pat rašy­ti­niais duomenimis, kurie iš esmės E. P. paaiškinimams neprieštarauja ir tuo pačiu pa­nei­gia R. M. nurodytas aplinkybes. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuos­pren­dyje, kaltinamojo E. P. duoti parodymai yra nuoseklūs, jie atitinka liudytojo A. R. I. M. parodymus bei kitą bylos rašytinę medžiagą. E. P. paro­dy­mus patvirtina ir Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų da­ry­mo protokolas (2 t., b. l. 46), Tarnybinis pranešimas (2 t., b. l. 29), akcinės bendrovės SEB ban­kas raštas (5 t., b. l. 19-21), kratos protokolas (2 t., b. l. 22- 26). Nors apeliaciniame skunde tei­giama, jog E. P. parodymai nuolat keitėsi, kolegija, atmesdama šiuos skundo argu­men­tus pažymi, jog esminėse aplinkybėse E. P. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu. E. P. savo kaltės neneigė viso proceso metu, patvirtino, kad automobilio nuomos rezervacija buvo atlikta jo vardu, jis nuvyko į Vokietiją, jo vardu buvo užpildyti visi dokumentai ir jis pasiėmė automobilį, kurį po to perdavė asmeniui, vardu L.. Atsižvelgiant į tai, kad E. P. nusikalstamų veiksmų, kuriuos pats atliko, neneigė, laikyti, kad jis apkalba R. M. ir duoda melagingus parodymus siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsa­ko­mybės ar gauti sau iš to kokios nors naudos, nėra pagrindo. Nesant objektyvių kliūčių, dėl ko E. P. parodymai neturėtų būti laikomi BPK reikalavimus atitinkančiu įrodymų šaltiniu, jais pagrįstai buvo remtasi priimant skundžiamą nuosprendį. Apylinkės teismo nuosprendyje pa­teikta E. P. parodymų analizė patvirtina padarytą išvadą, kad dėl esminių nusi­kals­ta­mos veikos aplinkybių E. P. parodymai buvo pakankamai nuoseklūs, logiški ir ati­tin­kantys kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus.

9. E. P. viso proceso metu taip pat nuosekliai teigė, kad jam neužteko pinigų grįžimui į Lietuvą. Atvykęs į Varšuvą skambino R. M. ir savo tėvams. Šiuos jo parodymus pa­tvirtina liudytojos R. P. parodymai, kuri paaiškino, kad sūnus buvo išvykęs į užsienį, skambino iš Lenkijos, prašė pagalbos - sakė, kad neturi už ką parvažiuoti iš Varšuvos. Ji nupirko bilietą. Liudytojas A. P. paaiškino, kad žmona pirko bilietą sūnui grįžti iš Len­kijos. Priešingai nei teigiama skunde, teismas neturi pagrindo abejoti šiais liudytojų pa­ro­dy­mais. Kodėl minėti parodymai gali būti laikomi nepatikimais, jokių objektyvių aplin­kybių nenu­ro­do ir apeliantas savo skunde. Šiuos nuteistojo E. P. ir liudytojų parodymus taip pat pa­tvirtina ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo pro­tokolas (2 t., b. l. 46), kuriuo nustatyta, kad, kontroliuojant telekomunikacijų tinklo galinį įren­ginį numeris (duomenys neskelbtini), užfiksuota, kad E. P. 2012 m. rugsėjo 11 d., 13.52 val., 16.02 val., 16.09 val., bendravo su minėtu numeriu ir teigė, kad yra Lenkijoje, autobusų sto­tyje, pasiklydo ir prašo pervesti pinigų kelionei atgal į Lietuvą. Tarnybiniu pranešimu (2 t., b. l. 29) nustatyta, kad mobilaus ryšio abonentiniu numeriu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi R. M.. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tendencingai minėtus teleko­mu­ni­kacijų tinklo duomenis vertino kaip pagrindžiančius apelianto kaltę, kad jo teigimu, minėtuose pro­tokoluose neužfiksuota, kad buvo kalbama apie automobilio perdavimą ar nuomą. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos skundo argumentus pažymi, jog nors minėtuose protokoluose tie­sio­giai neužfiksuoti pokalbiai apie automobilio perdavimą ir nuomą, tačiau jie patvirtina kitus by­lo­je surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Apeliaciniame skunde dėstomi nu­teis­to­jo R. M. samprotavimai, jo subjektyvus byloje surinktų įrodymų vertinimas, jų ana­lizė, bandant šiuos duomenis pateikti sau palankia linkme, pirmosios instancijos teismo nuos­prendyje padarytų išvadų nepaneigia. Tai, kad teis­mas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėjo nuteistasis, nelaikoma baudžiamojo proceso įsta­ty­mo pažeidimu. Iš bylos ir skun­džia­mo nuosprendžio matyti, kad teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reika­la­vi­mų, išna­gri­nė­jo ir įvertino visus, tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek ir jį tei­si­nan­čius įrodymus. Nuos­prendžio ap­ra­šomoji dalis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nuro­dy­tus reikalavimus. Ap­rašomojoje da­lyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teis­mo išvados, taip pat motyvai, kuriais vado­vau­da­ma­sis teismas atmetė kitus įrodymus. Bylą nagrinėjant ape­lia­cine tvarka tei­sė­jų kolegija esminių BPK pažeidimų taip pat nenustatė.

10. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netikėjo ir kritiškai vertino nuteistojo R. M. paaiškinimus dėl E. P. elektroninės bankininkystės dokumentų, surastų jo namuose. R. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog nepaneigta versija, kad E. P. savo elektroninės bankininkystės dokumentus paliko jo automobilyje tuo metu, kai vežė E. P. namo. Tačiau tokie paaiškinimai yra nelogiški, kadangi neįtikima, jog asmuo ne savo auto­mo­bi­ly­je paliktų būtent tuos dokumentus, kurie reikalingi naudotis internetine bankininkyste. Taip pat nelogiška ir tai, kad, kaip teigia R. M., E. P. jam sakė, kad jam do­ku­men­tai nereikalingi, tačiau jis vis tiek dokumentų neišmetė, o toliau laikė savo bute, kur jie ir buvo rasti kratos metu. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta skundo argumentus, jog nepaneigta versija, kad E. P. dokumentus paliko pas jį automobilyje, kaip nepagrįstus.

11. Skunde nurodytas prieštaravimas dėl bendrininkavimo formos taip pat atmetamas kaip nepa­grįs­tas. Pirmosios instancijos teismas visame skundžiamo nuosprendžio tekste nuosekliai nurodo, kad nusikalstama veika buvo padaryta R. M. veikiant kartu E. P., todėl skun­džia­mo nuosprendžio pastraipa, kurioje pirmosios instancijos teismas nurodo, kad nenustatė, jog R. M. ir E. P. veikė bendrininkų grupėje, vertintina kaip techninė klaida ir šalinama iš skundžiamo nuosprendžio. Pažymėtina, kad tolimesniame nuosprendžio tekste, pir­mo­sios instancijos teismas, toliau nuosekliai nurodo, kad E. P. su R. M. darydami nusikalstamą veiką veikė kartu.

12. Taigi, nors apeliantas skunde ir nurodo, kad neatliko nusikalstamų veiksmų, pirmosios ins­tan­ci­jos teismas sukčiavimo panaudojant apgaulę objektyviuosius ir sub­jek­tyviuosius požymius R. M. veiksmuose nustatė ir atskleidė tinkamai, išsamiai ap­ra­šė, kokiais veiksmais BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika šioje byloje pasireiškė. Nėra pagrindo nesutikti su išvada, kad apgaulė R. M. veiksmuose šiuo atveju pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas bendrai su E. P. ir nenustatytu asmeniu vardu L., internetu re­zer­vuodamas automobilio nuomą, duodamas nurodymus E. P. nuvykti į nuomos punk­tą ir sudaryti nuomos sutartį, iš anksto šios sutarties sąlygų, tame tarpe ir sąlygos pasibaigus nuomos sutarties terminui automobilį grąžinti savininkui, neketino vykdyti. Nagrinėjamu atveju apgaulė pasireiškė ne tikrovės neatitinkančių, melagingų duomenų pateikimu, tačiau tikrųjų savo ketinimų – apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą: UAB „(duomenys neskelbtini)“ pri­klau­santį automobilį – nutylėjimu, kas šiuo atveju turėjo esminės reikšmės automobilio sa­vi­nin­ko apsisprendimui sudaryti automobilio nuomos sutartį. Akivaizdu, kad automobilio sa­vininkas, iš anksto žinodamas, kad automobilio nuomos sutartį sudarantis asmuo neketina vykdyti su­tar­ties sąlygų, tokios sutarties būtų nesudaręs ir automobilio neišnuomojęs. Šias aplinkybes pir­mo­sios instancijos teismas įvertino tinkamai, savo išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių R. M. veiksmuose išsamiai argumentavo ir pagrindė, nurodė, kokius veiksmus at­li­ko R. M., o kokius E. P. tam, kad būtų pasiektas sumanymas – apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą.

13. Apeliantas skunde taip pat teigia, jog jokių nusikalstamų veiksmų atlikti negalėjo, nes nuo 2012 m. buvo sekamas ir jo pokalbių klausomasi dėl atliekamo tyrimo kitoje baudžiamojoje byloje. Ape­liacinės instancijos teisėjų kolegija, atmesdama šiuos skundo argumentus pažymi, jog nors R. M. atžvilgiu ir buvo atliekami tam tikri procesiniai veiksmai, jo laisvė suvaržyta nebuvo, todėl jis galėjo pasirinkti bet kokį elgesio modelį. Akivaizdu, jog aplinkybė, kad jo atžvilgiu buvo atliekami kiti tyrimai, jam nesutrukdė padaryti nagrinėjamą nusikalstamą veiką.

14. Indi­vi­dua­lizuodamas ir skirdamas R. M. bausmę už jam inkri­mi­nuo­tą nusi­kals­ta­mą veiką apylinkės teismas nepa­žeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straips­nyje, tin­ka­mai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, at­si­žvelgė į pa­da­ry­to nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę leng­vi­nančių ir sun­kinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl baus­mės paskir­ties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

15. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti Kau­no apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendį ir R. M. išteisinti, kaip to pra­šo­ma apeliaciniame skunde. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepri­im­ti­nos teis­mo išvados dėl įrodymų ver­tinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teis­mas pri­ė­mė kitokį sprendimą, nei ti­kė­josi apeliantas, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, sa­vaime nėra pagrindas teigti, kad teis­mas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teis­mo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.