- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-27
- Bylos Nr.
- 2A-255/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „DNB bankas“
- Atsakovas
- E. J., M. J.
- Trečiasis asmuo
- Palangos miesto 2-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „DNB bankas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalies, kuria ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-280-159/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „DNB bankas“ ieškinį atsakovams E. J. ir M. J. (trečiasis asmuo - Palangos miesto 2-ojo notarų biuro notarė J. D.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2007 m. gruodžio 19 d. atsakovas E. J. su ieškovu sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią E. J. buvo suteiktas 172 034,29 EUR kreditas (galutinis kredito grąžinimo terminas – 2047 m. lapkričio 30 d.). Kredito grąžinimas buvo užtikrintas buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) hipoteka, kurio vertė buvo numatyta 660 000 Lt. 2009 m. rugpjūčio 28 d. padaryti hipotekos lakšto pakeitimai, t. y. prievolės dydis padidintas iki 177 712,63 EUR (613 606,17 Lt). Ieškovas 2009 m. gruodžio 21 d. raštu kreipėsi į E. J., informuodamas apie susidariusį įsiskolinimą ir kreditavimo sutarties nutraukimą tuo atveju, jei įsiskolinimas nebus padengtas. E. J. įsiskolinimo nepadengė, todėl ieškovas nuo 2010 m. sausio 4 d. nutraukė kreditavimo sutartį ir 2010 m. sausio 19 d. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo.
2009 m. lapkričio 2 d. buvo sudaryta nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartis, kuria E. J. padovanojo tėvui M. J. asmeninės nuosavybės teise visus jam nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Ieškovas AB „DNB bankas“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė: 1) priteisti iš atsakovo E. J. 177 503,78 EUR negrąžinto kredito, 2 623,07 EUR palūkanų, 0,24 EUR delspinigių, iš viso 180 127,09 EUR (ekvivalentas litais – 621 942,82 Lt) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už 180 127,09 EUR priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 2) pripažinti negaliojančia 2009 m. lapkričio 2 d. dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją – E. J. grąžinti nuosavybės teisę į 1852/7407 dalis žemės sklypo ir į ¼ dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad bankas turi neabejotiną ir galiojančią 393 054,55 Lt (tokia suma liko užbaigus priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą) reikalavimo teisę į atsakovą E. J., ginčijama 2009 m. lapkričio 2 d. dovanojimo sutartis pažeidė banko kaip kreditoriaus teises ir interesus. Sudaręs dovanojimo sandorį atsakovas E. J. iš esmės tapo nemokus ir žymiai sumažino savo galimybę atsiskaityti su banku, nes įkeisto turto nepakako visiškai padengti įsiskolinimo, o visas kitas E. J. priklausantis turtas yra įkeistas. Ieškovo nuomone, atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir konkrečiu atveju taikytina nesąžiningumo prezumpcija. Be to, pažymėjo, kad ginčo turtas buvo padovanotas atsakovui E. J. pradelsus įsipareigojimų bankui pagal kreditavimo sutartį vykdymą bei turint tikslą, kad bankas negalėtų išieškoti likusios E. J. skolos iš ginčo turto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, o civilinės bylos dalį pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį dėl 177 503,78 EUR negrąžinto kredito, 2 623,07 EUR palūkanų, 0,24 EUR delspinigių bei procesinių palūkanų priteisimo nutraukė.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra įsiteisėjusi Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis, kuri vertintina kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (skolos ir palūkanų pagal kredito sutartį priteisimo).
Vertindamas ieškinio dėl 2009 m. lapkričio 2 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad faktas, jog 2012 m. rugsėjo 6 d. turto perdavimo aktu bankui už 236 000 Lt perduotas 64,55 kv. m bendro ploto su bendro naudojimo patalpomis butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra pagrindas padaryti išvadą, kad tik beveik po trejų metų nuo 2009 m. lapkričio 2 d. dovanojimo sandorio sudarymo bankas sužinojo, kad pagal nepriklausomų vertintojų nustatytą įkeisto daikto vertę (660 000 Lt) įkeistas atsakovui E. J. nuosavybės teise priklausęs butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), realizuotas nebuvo ir kad bankas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į 393 054,55 Lt įsiskolinimą pagal 2007 m. gruodžio 19 d. kreditavimo sutartį. Be to, teismas darė išvadą, kad atsižvelgiant į buvusį įkeisto turto įkainojimą (660 000 Lt), atsakovui E. J. nebuvo pagrindo abejoti, kad bus įvykdyti skoliniai įsipareigojimai bankui. Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamos situacijos atveju teismas neturi pagrindo taikyti nesąžiningumo prezumpciją, nes dovanojimo sutartimi apdovanotasis M. J. prisiėmė sūnaus E. J. prievolę valstybei mokėti už išperkamą 0,1852 ha ploto žemės sklypo dalį, adresu (duomenys neskelbtini).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas AB „DNB bankas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
Bankas reikalavimo teisę į atsakovą E. J. įgijo nuo 2007 m. gruodžio 19 d. kreditavimo sutarties sudarymo momento, o galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą E. J. patvirtina ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis dėl priverstinio įkeisto turto pardavimo.Įkeisto turto vertės nepakako atsakovo E. J. skolai bankui pagal kreditavimo sutartį padengti, todėl skolos likučio išieškojimas įmanomas tik iš kito E. J. priklausančio turto, tačiau ginčo turtas būtų vienintelis, E. J. turimas neapsunkintas turtas, į kurį ieškovas galėtų nukreipti skolos išieškojimą. Atsakovas turtą perleido 2009 m. lapkričio 2 d., kai ženkliai krito nekilnojamojo turto kainos, kas yra visuotinai žinoma ir įrodinėjimo nereikalaujanti aplinkybė, o ieškovo pateikta 2010 m. sausio 28 d. išvada dėl įkeisto turto vertės patvirtina, kad 2010 m. sausio 28 d. buto rinkos vertė siekė apie 370 000 Lt (priverstinio pardavimo vertė – apie 260 000 Lt). Byloje esantys rašytiniai įrodymai (2009 m. gegužės 6 d., 2009 m. spalio 7 d. ir 2009 m. lapkričio 27 d. banko raštai) patvirtina, kad atsakovas negalėjo nesuvokti, jog jam ir toliau nemokant įmokų bankui, pastarasis imsis priverstinio skolos išieškojimo veiksmų.Aplinkybė, kad M. J. prisiėmė prievolę už sunų E. J. sumokėti valstybei mokestį už išperkamą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, neįrodo dovanojimo sandorio privalomumo. 2010 m. gruodžio 7 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovas M. J. paaiškino, kad ginčo turtą buvo perleidęs sūnui E. J., siekdamas apsaugoti šį turtą nuo AB „Swedbank“ galimų skolos išieškojimo veiksmų, nes šiam bankui buvo laidavęs už žmonos kreditą, o M. J. byloje patvirtino, kad jam buvo žinoma tai, jog sūnus E. J. turi kreditorių, kas patvirtina atsakovų nesąžiningumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. J. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad E. J. turtinė padėtis pablogėjo tik vėliau ir ne dėl ginčijamo sandorio, o dėl kito turimo, įskaitant ir įkeisto, turto vertės sumažėjimo, sąlygoto ekonominės krizės. Be to, pažymi, kad ginčo turtas M. J. nuosavybės teise priklausė jau nuo 1995 m. birželio 7 d., 2007 m. gruodžio 4 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta dėl asmeninių priežasčių, o pasibaigus aplinkybėms, sąlygojusioms dovanojimo sutarties sudarymą bei dėl netinkamo E. J. elgesio tėvo atžvilgiu, M. J. pareikalavo sūnaus perdovanoti jam perleistą turtą, kas ir buvo padaryta ginčo sutartimi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Apeliacinį skundą padavė tik ieškovas, kuris skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimas dėl tarp atsakovų sudarytos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo atmestas, todėl byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 str. 1 d.).
Atmetęs ieškovo reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas E. J., nors ir buvo banko skolininkas, tačiau tinkamai vykdė kreditavimo sutartį, o 2009 m. gruodžio 21 d. atsakovo pradelstas įsiskolinimas bankui tesudarė nedidelę dalį skolos. Be to, teismas nurodė, kad sudarant ginčo sandorį nebuvo jokių duomenų apie įkeisto turto vertės sumažėjimą, dėl ko atsakovui E. J. nebuvo pagrindo abejoti, jog bus įvykdyti skoliniai įsipareigojimai bankui. Tačiau sutikti su tokiomis teismo išvadomis nėra pagrindo, nes jos prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
Visų pirma, iš ieškovo pirmosios instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas jau nuo 2009 m. pavasario pradėjo pažeidinėti atsiskaitymo už suteiktą kreditą grafiką, dėl ko jau 2009 m. gegužės 6 d. susidarė 4 351,18 EUR įsiskolinimas (1 t. 80 b. l.), o pradelsti įsipareigojimai bankui egzistavo ir ginčo sandorio sudarymo dieną, atsakovui nemokant palūkanų už paskolą nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. (1 t. 26-30 b. l.). Be to, sprendžiant kilusį ginčą, svarbu yra ne tik nurodyta aplinkybė dėl pradelstų atsakovo įsipareigojimų bankui ginčo sandorio sudarymo dieną, bet ir tolimesnių įvykių eiga, nes sudarius ginčo sandorį, atsakovas iš esmės nustojo vykdyti savo įsipareigojimus bankui, dėl ko kredito sutartis buvo nutraukta tepraėjus dviem mėnesiams po ginčo sutarties sudarymo – 2010 m. sausio 4 d. (duomenų, kad kredito sutarties nutraukimas įstatymo nustatyta tvarka buvo pripažintas neteisėtu, nėra). Toks atsakovo S. J. elgesys leidžia teigti apie pastarojo nesąžiningumą bei siekį išvengti išieškojimo nukreipimo į ginčo sutartimi padovanotą turtą, nes kito neapsunkinto turto, iš kurio galėtų būti tenkinami banko reikalavimai, atsakovas neturi. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui, esant bankui įkeistam nekilnojamam turtui, nebuvo pagrindo abejoti, jog skoliniai įsipareigojimai bus įvykdyti, nėra pagrįsta, nes ginčo sandoris buvo sudarytas 2009 m. gruodžio 19 d. t. y. tuomet, kai dėl valstybėje vykstančių neigiamų ekonominių procesų vyko spartus nekilnojamojo turto kainų kritimas (pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką ši aplinkybė pripažinta visiems žinoma (CPK 182 str. 1 d.). Taigi atsakovams turėjo būti žinoma, kad įkeisto nekilnojamojo turto vertės neužteks padengti įsiskolinimą bankui.
Tuo tarpu teigti, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, kad neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į skolininką bankui atsirado tik beveik po trejų metų po ginčo sutarties sudarymo išaiškėjus, kad atsakovo įkeistas turtas nebuvo priverstinai realizuotas už 660 000 Lt, nėra teisinio pagrindo tiek atsižvelgus į jau paminėtą visiems žinomą aplinkybę dėl nekilnojamojo turto nuvertėjimo, tiek ir į tai, kad pagal suformuotą teismų praktiką galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu, o neįvykdytos kreditavimo sutarties pateikimas yra pakankamas pagrindas patvirtinti kreditoriaus neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Paminėtų aplinkybių visetas akivaizdžiai parodo, kad ginčo sandoris pažeidė banko (kreditoriaus) interesus. Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir turto įkeitimo faktas, nes tokio turto vertės neužtenkant prievolei pagal kredito sutartį įvykdyti, kreditorius turi teisę nukreipti išieškojimą ir į kitą skolininko turtą. Tuo tarpu atsakovo M. J. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, jo nuomone, pagrindžiantys, kad atsakovai ginčo sandorį sudaryti privalėjo, yra nekonkretūs, neparemti įrodymais bei neleidžia teigti, kad atsakovai tokį sandorį privalėjo sudaryti.
Tarp šalių buvo sudaryta dovanojimo sutartis t. y. neatlygintinas sandoris, o vien tai, kad naujam turto savininkui M. J. perėjo įsipareigojimai, kilę iš 2009 m. vasario 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. ID-232, išvados dėl sandorio neatlygintinumo nepaneigia. Atitinkamai vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 3 dalimi neatlygintinas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Be to, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje liko nepaneigta atsakovų nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str. 1 d.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl ginčo turto perleidimo E. J. tikslų ir kt.), teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas - ieškinį tenkinti, pripažįstant 2009 m. lapkričio 2 d. sudarytą dovanojimo sutartį negaliojančia ir taikant restituciją (CK 6.145 str.).
Patenkinus apeliacinį skundą, apeliantui iš atsakovų E. J. ir M. J. priteistina po 3814,50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidoms atlyginti (2 t. 110 b. l.; CPK 93 str. 1, 3 d.). Be to, ieškovas pateikė įrodymus apie dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas 3 630 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidas (2 t. 122 b. l.), kurių priteistinas dydis, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, mažintinas iki 3000 Lt, t. y. po 1500 Lt iš kiekvieno atsakovo. Tokiu būdu ieškovui iš atsakovų E. J. ir M. J. priteistina po 5314,50 Lt (3814,50 + 1500) bylinėjimosi išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 3 dalimi, jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartimi (1 t. 45 – 46 b. l.) laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, siekiant užtikrinti ieškovo reikalavimus, susijusius tiek su reikalavimu pripažinti negaliojančia 2009 m. lapkričio 2 d. dovanojimo sutartį, tiek reikalavimą dėl 180 127,09 Eur skolos priteisimo, o dėl pastarojo reikalavimo byla nutraukta dar pirmosios instancijos teismo sprendimu (CPK 279 str. 1 d.). Tokiu būdu Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės keistinos, panaikinant atsakovo E. J. turto atžvilgiu pritaikytą turto areštą (325 942,82 Lt sumai).
Iš dalies panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.), priteisiant ieškovui iš atsakovų po 1814,30 Lt (13 848 – 10 219,40 / 2) pirmosios instancijos teismo negrąžinto žyminio mokesčio už ieškinį. Be to, ieškovas pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme patirtas 6 050 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidas (1 t. 53 b. l.), kurių priteistinas dydis, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, mažintinas iki 4000 Lt, t. y. po 2000 Lt iš kiekvieno atsakovo. Tokiu būdu ieškovui iš kiekvieno atsakovo priteistina po 3 814,30 Lt bylinėjimosi išlaidoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Pripažinti negaliojančia 2009 m. lapkričio 2 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. JD-2783), sudarytą tarp E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją, grąžinant E. J. nuosavybės teisę į 1852/7407 dalis žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir ¼ pastatų, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „DNB bankas“ (į. k. 112029270) iš atsakovų M. J. ir E. J. po 5314,50 Lt (penkis tūkstančius tris šimtus keturiolika litų 50 ct) bylinėjimosi išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, panaikinant atsakovo E. J. turto areštą 325 942,82 Lt sumai, o kitoje dalyje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Sprendimo kopiją siusti Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registrui.
Pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme, priteisiant ieškovui akcinei bendrovei „DNB bankas“ iš atsakovų M. J. ir E. J. po 3 814,30 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus keturiolika litų 30 ct) bylinėjimosi išlaidoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atlyginti.