- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-06
- Bylos Nr.
- e2A-706-852/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40786-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
- Ieškovas
- I. P.
- Atsakovas
- A. P., Irenai D
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovams A. P., Irenai D. P., S. P., I. P. (I. P.), T. P., M. P., O. P., S. S. (S. S.), S. S., R. D., A. D., B. Z. B., A. R. B. ir R. B. dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių modifikavimo ir pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis bei restitucijos taikymo..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:
a. pripažinti apsimestiniais ab initio, pirkėjo teises perkeliant atsakovui A. P., šio nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius: atsakovų T. P., M. P., O. P. ir S. P. 2008 m. lapkričio 21 d. pirkimo – pardavimo sutartį, registro Nr. DT-7867; atsakovų S. S., S. S. ir S. P. 2008 m. lapkričio 25 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, registro Nr. DT-7902; atsakovų R. D., A. D. ir S. P. 2009 m. sausio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartį, registro Nr. DT-18; atsakovų B. Z. B., A. R. B., R. B. ir S. P. 2009 m. birželio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį, registro Nr. 4-1671;
b. pripažinti atsakovų A. P. ir S. P. 2008 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartį, registro Nr. DT-7525, niekine ir negaliojančia ab initio bei taikyti restituciją – grąžinti A. P. 228/10000 dalį negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo patalpos);
c. pripažinti atsakovų A. P., I. D. P. ir S. P. 2009 m. birželio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartį, registro Nr. 4-1835, niekine ir negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją – grąžinti A. P. 229/10000 dalį ginčo patalpų, o Irenai D. P. 1325/10000 dalį ginčo patalpų;
d. neviršijant 629 732,64 Eur sumos ir nustatant, kad atitinkama hipoteka galioja iki to momento, kol A. P. pilnai įvykdys Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį byloje Nr. 891V/2010, nustatyti priverstinę hipoteką atsakovui A. P. priklausančiam nekilnojamajam turtui - 4274/10000 daliai ginčo patalpų.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 10 d. su Nordea Bank AB sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kurios pagrindu iš Nordea Bank AB perėmė reikalavimo teisę į skolininką A. P., kylančią iš 2007 m. birželio 7 d. kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/06/32D, sudarytos su A. P., su visomis prievolės užtikrinimo priemonėmis. Nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 10 d. buvo sudaryta ir hipotekos teisės perleidimo sutartis, ko pasėkoje ji tapo skolininko A. P. hipotekos kreditore. Pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 11 d. antstolis Irmantas Gaidelis priėmė patvarkymą, kuriuo buvo pakeistas išieškotojas vykdomojoje byloje Nr. 0008/11/03651 iš Nordea Bank AB į ją (ieškovę). Atkreipė dėmesį, kad 2017 m. rugpjūčio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu atsakovo skola sudarė 629 732,64 Eur. Nurodė, jog susipažinusi su informacija, kuri parodė kaip buvo panaudota atsakovo iš Nordea Bank AB 2007 m. birželio 7 d. gauta 937 500 Lt paskola (271 518,76 Eur) nustatė, kad didelę dalį gautos paskolos skolininkas išsigrynino, taip pat dideles pinigų sumas persivedė į savo atsiskaitomąsias sąskaitas, esančias kituose šalies bankuose. Mano, jog skolininkas paskolą paėmė iš anksto planuodamas jos negrąžinti, nes už pasiskolintas pinigines lėšas ne savo, o savo motinos S. P. vardu pirko nekilnojamąjį turtą, t. y. komercines patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovė S. P. 2008-2009 metų laikotarpiu, būdama beveik 80 metų amžiaus, sudarė 5 notarinius sandorius, kurių pagrindu iš skirtingų fizinių asmenų įsigijo negyvenamųjų (komercinių) patalpų dalis, esančias adresu (duomenys neskelbtini), ir su visais pardavėjais atsiskaitė grynaisiais pinigais prieš pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymą. Taip pat paaiškino, kad 2008 m. spalio 30 d. tarp atsakovo A. P. ir atsakovės S. P. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, kurios pagrindu jis padovanojo 228/10000 dalį negyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Mano, kad komercinės patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), už banko skolintas pinigines lėšas S. P. vardu buvo perkamos planingai, t. y. siekiant apsidrausti, negrąžinus paskolos, ir kad Nordea bankas negalėtų nukreipti išieškojimo į šį nekilnojamąjį turtą, nes formaliai jis nuosavybės teise priklauso ne skolininkui, o jo motinai S. P., kurios jokie santykiai su paskolą išdavusiu Nordea banku nesaisto.
Atsiliepimas
3. Atsakovas A. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad S. P. 2009 metais nieko nemokėjo pardavėjams už jų parduotas patalpos dalis, nes pardavėjams pastaroji sumokėjo neužilgo po patalpos dalių pardavimo 1992 m. vasario 21 d., t. y. prieš 25 metus. Nurodė, jog jam, kaip ir kitiems investicinės grupės nariams, pereinamuoju laikotarpiu iš Tarybų Sąjungos į Lietuvos Respubliką trūko grynų pinigų pragyvenimui, todėl ir subūrė investicinę grupę, kad, kartu investavę investicinius čekius į nekilnojamąjį turtą, galėtų tą nekilnojamąjį turtą parduoti, ir tokiu būdu gauti grynus pinigus už panaudotus investicinius čekius. Nurodė, jog 1991 metais sudaryto sandorio dėl patalpos adresu (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo metu jis neturėjo jokiu kreditorių, tuo tarpu pardavėjai šią patalpą perdavė S. P. iš karto po privatizavimo 1992 metais, su kuriais per pusę su pardavėjais tą patalpą privatizavo S. P., nes pusę sumos pardavėjai mokėjo investiciniais čekiais, o kitą pusę sumos mokėjo S. P. grynais pinigais valstybei, nes būtinybę pusę sumos už privatizuotą objektą sumokėti grynais pinigais nurodė privatizavimo įstatymas. Nurodė, jog pardavėjams buvo reikalingas asmuo, kuris už privatizuotą patalpą pusę sumos sumokėtų grynais pinigais valstybei ir vėliau sumokėtų grynais pinigais pardavėjams už likusiai pusei patalpos panaudotus jų investicinius čekius, tokiu būdu nupirkdamas ne tik pusę jų privatizuotos patalpos dalies, bet ir kitą likusiąją privatizuotos patalpos dalį. Tokiu asmeniu sutiko būti jo motina - S. P., su kuria visi investicinės grupės asmenys - patalpos privatizuotojai, ir tos patalpos tuo pačiu metu pardavėjai, sutarė su S. P., dalyvaujant A. P., K. P., I. D. P., I. B. K., D. K. bei kitiems investicinės grupės asmenims. Pažymėjo, jog jo visa suburta investicinė asmenų grupė sudarė sutartį būtent su S. P. 1991 metų rudenį pasirašydami notariškai patvirtintą investicinės grupės steigimo sutartį, kad S. P. sumokės grynais pinigais reikalaujamą pagal privatizavimo įstatymą pusę sumos valstybei. Paaiškino, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu jo motina buvo garbaus amžiaus (beveik 80 metų), turėjo rimtų sveikatos problemų, t. y. jau tuo metu (2008 m. spalio 14 d.) jai buvo nustatytas neįgalumas su didelių specialiųjų poreikių lygiu, todėl jis, veikdamas pagal jos įgaliojimą, tik notariškai įregistravo pardavimo - pirkimo sandorius, kurie buvo sudaryti 1991 metų pabaigoje, kuomet S. P. ką tik buvo sukakę 60 metų, ji buvo darbinga ir veikli.
4. Atsakovė S. S. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2008 metais su vyru S. S., su kuriuo šiuo metu yra išsiskyrusi, pardavė jiems priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), S. P., su kuria jų nesieja jokie giminystės ryšiai, ar kiti artimi ryšiai. Nurodė, jog pirkimo pardavimo sutartį jie sudarė pas notarą, todėl nekilo jokių abejonių, kad sandoris galėtų būti apsimestinis. Atsižvelgiant į tai prašė teismo nepriimti byloje jokių sprendimų, kurie galėtų sukelti kokias nors finansines pasekmes.
5. Atsakovai R. D. ir A. D. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka, jog jie 2009 m. sausio 7 d. su S. P. sudarė apsimestinę notariškai patvirtintą pirkimo - pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. DT- 18, pagal kurią S. P. įsigijo 714/10000 dalis negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini). Tačiau, atsižvelgdami į tai, jog pačiame ieškinyje pripažįstama, jog jie nežinojo ir negalėjo žinoti, kad sudaromas sandoris yra apsimestinis, kad iš jų neprašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, dėl 2009 m. sausio 7 d. pirkimo pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. DT-18, pripažinimo apsimestine ir pirkėjo teisių pagal minėtą sutartį perkėlimo A. P. prašė spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant tiek į faktines bylos aplinkybes, tiek į teisinį jų kvalifikavimą. Atsakovė A. D. teisme paaiškino, jog investuoti investicinius čekius jiems pasiūlė pusbrolis P. J., už patalpas mokėjo tik investiciniais čekiais ir nuo 1992 metų patalpomis nesinaudojo. Kai 2008 metais pasiūlė jas išpirkti, labai apsidžiaugė, pinigus jiems sumokėjo A. P., S. P. nėra matę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, o 2018 m. birželio 27 d. papildomu sprendimu nusprendė priteisti iš ieškovės 119,60 EUR bylinėjimosi išlaidų Lietuvos valstybei, už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą atsakovei S. S..
7. Teismas nurodė, kad ieškovė ginčydama ieškinio dalyku esančius sandorius, siekia, kad sandorių dalyku esantis nekilnojamasis turtas būtų grąžintas (pripažintas) A. P. nuosavybėn ir atitinkamai į šį turtą būtų galima nukreipti išieškojimą. Teismas pažymėjo, jog tokias savo teises ieškovė galėtų ginti pareikšdama actio Pauliana ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu, kaip specialiu kreditoriaus teisių gynimo būdu, tačiau ieškovė ieškinį reiškia, prašydama sandorius pripažinti negaliojančiais kitais įstatyme numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, t.y. prašydama pripažinti sandorius negaliojančiais dėl jų apsimestinio pobūdžio arba pripažinus juos tariamais (CK 1.86-1.87 straipsniai). Todėl teismas pažymėjo, kad ginčui išspręsti netirtinos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos dėl to, kada atsirado ieškovės neginčytina reikalavimo teisė į atsakovą A. P., ar pastarasis privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius ir t.t.
8. Teismas, pasisakydamas dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir ieškovės teisių pažeidimo, nurodė, kad iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog 1992 m. vasario 21 d. nuosavybės teisės liudijimai į atitinkamas ginčo patalpos dalis buvo išduoti 31 asmeniui, su visais privatizuotų patalpų bendraturčiais 2008-2009 metais buvo sudaryti nekilnojamojo turto dalies nuosavybės teisių perleidimo sandoriai ir nuo 2009 m. birželio 23 d. S. P. tapo visų ginčo patalpų savininkė. Ieškovė ginčija tik dalį minėtų sandorių, todėl ieškinio patenkinimo atveju nuosavybės teisė į daugiau kaip pusę ginčo patalpų ir toliau liktų minėtos atsakovės nuosavybėje. Ieškovė nepaaiškino, kodėl nėra ginčijami visi 1992 metais privatizuotų ir 2008-2009 metais S. P. perleistų ginčo patalpų dalių sandoriai, tačiau atsižvelgiant į ieškovės ieškinio faktinį pagrindą spręstina, jog ieškovė mano, kad jos teisės buvo pažeistos būtent šių sandorių sudarymu, nes už juos buvo atsiskaityta kredito pinigais. Tokią savo poziciją byloje ieškovė grindė atsakovo A. P. išrašais iš banko sąskaitos, iš kurių matyti, jog atsakovas didžiąją dalį pinigų išsigrynino bankomatuose arba persivedė į kituose bankuose esančias sąskaitas. Tačiau teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog išgryninti pinigai būtų investuoti į ginčo nekilnojamąjį turtą. Teismo vertinimu, remiantis tikimybių pusiausvyros principu yra labiau tikėtina, jog atsakovo pagal kredito sutartį gauti pinigai nebuvo panaudoti ginčijamų sandorių apmokėjimui, todėl teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyku esančių sandorių ginčijimo, ir todėl ieškinį šioje dalyje atmetė taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris nėra sandorio šalis ir neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko.
9. Teismas, pasisakydamas dėl sandorių pripažinimo tariamais ir ieškovės teisių pažeidimo, pažymėjo, kad ieškovė prašo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2008 m. spalio 30 d. tarp atsakovo A. P. ir atsakovės S. P. sudarytą dovanojimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas padovanojo 228/10000 dalį ginčo patalpų, ir 2009 m. birželio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovai A. P. ir jo sutuoktinė I. D. P. perleido S. P. už 66 978,32 Lt 1554/10000 dalį ginčo patalpų. Tačiau teismas konstatavo, kad ieškovo ginčijamų sandorių tariamumas neįrodytas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Teismas nurodė, kad šiuo atveju pirmas iš ginčijamų sandorių buvo sudarytas po kredito paėmimo ir prieš pat sutartinių prievolių pagal kredito sutartį nevykdymą, o antras esant tęstiniam sutartinių prievolių pažeidimui (anksčiau nustatyta, jog 2009 m. sausio 21 d. buvo siųstas pirmas pranešimas apie susidariusį įsiskolinimą, iki 2009 metų birželio mėn. palūkanos buvo mokamos, tačiau ne laiku, o nuo 2009 m. liepos 1 d. kredito gavėjas sutartinių įsipareigojimų iš esmės nebevykdė), todėl konstatuotina, jog minėtais sandoriais buvo pažeistos ieškovės teisės ir todėl vertintina, ar yra pagrindas taikyti CK 1.86 straipsnio nuostatas. Teismas nurodė, kad ieškovė sandorių fiktyvumą grindžia į bylą pateiktais įrodymais apie tai, jog po minėtų sandorių sudarymo ginčo patalpose atsakovas A. P. vykdė savo individualią veiklą, jam buvo išrašyti administracinio pažeidimo protokolai už reklaminės iškabos kabinimo taisyklių pažeidimą ir triukšmą (garsią muziką) iš patalpų ir pan., ieškovė mano, jog minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog patalpomis tiek prieš ginčijamų sandorių sudarymą, tiek po jų sudarymo, faktiškai naudojosi A. P., o S. P. iš sandorių nekilo jokių teisių ir pareigų. Tačiau teismas su tokia ieškovės pozicija nesutiko ir vertino, kad aplinkybės, jog patalpomis naudojosi S. P. sūnus savaime nereiškia, jog ši neketino tapti šių patalpų savininke. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, tiek iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad dėl komunalinių ir kitų mokesčių nemokėjimo S. P. buvo iškelta ne viena byla, tačiau sprendžiant tas bylas jos nuosavybė nebuvo ginčijama.
10. Teismas nurodė, kad atmetus ieškinį nepasisako dėl išvestinio ieškovės prašymo dėl hipotekos teismo sprendimu nustatymo ir panaikina byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė I. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti. Be to nurodo, kad apeliacijoje nepalaiko ieškinio reikalavimo dėl priverstinės hipotekos nustatymo.
12. Apeliantės nuomone, teismas atmesdamas ieškinio dalį dėl tariamo suinteresuotumo nebuvimo pažeidė rungimosi, lygiateisiškumo principus ir išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ji neturi materialinio suinteresuotumo šiems sandoriams ginčyti. Pažymi, kad atsakovai, kurie pateikė atsiliepimus ar rašytinius paaiškinimus, t. y. S. S., R. D., A. D., T. P., M. P., O. P., I. P., A. P., S. P., neįrodinėjo, kad ieškinys turėtų būti atmestas dėl to, kad ieškovė tariamai yra nesuinteresuotas asmuo. Įstatymas numato, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo (CK 1.78 str. 5 d.). Teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė (CK 6.227 str. 1 d.). Specialioji norma taip pat numato, kad jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis (CK 1.87 str. 2 d.).
Šalies argumentai
13. Apeliantė teigia, kad atsakovas A. P. siekdamas išvengti savo piniginių prievolių nusprendė sandorius, kurie įvyko dar 1992 m., 2008-2009 m. formalizuoti savo motinos S. P. vardu. Teigia, kad toks tikslas yra visiškai aiškus, t.y. kad atsakovas siekė pirkėju nurodyti statytinį, kuris neturi nieko bendra su jo skolomis. Tik tokiu būdu atsakovas galėjo „išsaugoti“ savo turtą nuo esamų kreditorių, su kuriais jis atsiskaityti net neketino. Nors šios aplinkybės, t.y. kad su kitais atsakovais buvo atsiskaityta dar 1992 m., paaiškėjo tik teisme, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė, neturi teisės ginčyti šių sandorių CK 1.87 str. pagrindu. Teismas atmetęs ieškinį dėl to, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, nepagrįstai nevertino aplinkybių, kurios turi būti įrodytos pripažįstant pirkimo – pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir neanalizavo byloje surinktų įrodymų, kurie patvirtina, kad ginčo sandoriai yra apsimestiniai. Apeliantė pažymi, kad atsakovas A. P. nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad 1992 m. už investicinius čekius ar patalpas su pardavėjais buvo atsiskaitoma ne jo asmeninėmis lėšomis, o S. P. piniginėmis lėšoms. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis 1992 m. buvo įgaliotas tvarkyti savo motinos reikalus, įskaitant teisę jos vardu sudaryti investicinių čekių ar patalpų pirkimo – pardavimo sutartis. Apeliantė pažymi, kad su pardavėjais derėjosi būtent atsakovas ir po sandorių patalpas realiai taip pat valdė atsakovas, todėl jis ir yra šių patalpų savininkas. Apeliantės vertinimu, įrodymų visuma sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pripažinti ginčijamas pirkimo – pardavimo sutartis apsimestinėmis (CPK 326 str. 1 d. 2 p., CK 1.87 str. 1 d.)
14. Apeliantės vertinimu, teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra įrodytas 2008-10-30 dovanojimo sutarties bei 2009-06-19 pirkimo – pardavimo sutarties tariamumas (CK 1.86 str. 1 d.). Teigia, jog ta aplinkybė, kad patalpų perleidimo sutartys buvo pasirašytos ir nuosavybė S. P. vardu buvo įregistruota viešajame registre, dar jokiu būdu nereiškia, kad sandoris buvo realiai įvykdytas. Apeliantė turi pagrindą manyti, kad dovanojimo sandoris buvo iš anksto paruošto plano dalis – sukurti atsakovės S. P., kaip komercinių patalpų, bendrasavininkės statusą ir vėliau jos vardu iš kitų bendrasavininkių išpirkinėti likusias komercinių patalpų dalis. Tuo atveju, jeigu atsakovė S. P. nebūtų tapusi ginčo patalpų bendraturte, tuomet kiti ginčo patalpų savininkai prieš parduodami savo turto dalis atsakovei S. P. pagal įstatymą būtų privalėję teikti pasiūlymus įsigyti jų parduodamas dalis kitiems bendrasavininkiams (CK 4.79 str. 2 d.), o tai būtų apsunkinę atsakovo planus išpirkti komercines patalpas iš visų bendrasavininkių.
15. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad 2009-06-19 pirkimo – pardavimo sutartis yra tikras ir teisėtas sandoris. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė S. P. ginčijamo sandorio sudarymo metu (2009-06-19) turėjo tokį kiekį piniginių lėšų ir dar grynųjų pinigų forma, kas sudaro pagrindą manyti, kad faktiškai atsakovas kartu su savo sutuoktine šį turtą atsakovei S. P. perrašė neatlygintinai vedami nesąžiningų ketinimų, susijusių su turimais finansiniais įsipareigojimais.
Atsiliepimas
16. Atsakovas A. P. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Taip pat prašo taikyti ieškinio senatį. Atsakovo vertinimu, teismas teisingai nustatė, kad ieškovė neturi materialinio suinteresuotumo ginčyti sandorius, sudarytus prieš 26 metus. Teigia, kad su pardavėjais buvo atsikaityta dar 1992 metais, tą patvirtino kiti atsakovai. Paaiškina, kad apeliantė neįrodė, jog 1992 metais su pardavėjais buvo atsiskaityta būtent jo A. P. lėšomis, o ne S. P. lėšomis. Ieškovė neįrodė, kad sandoriai yra tariami ir kad jais buvo siekiama išvengti atsiskaityti su banku ir ieškove, kaip jo teisių perėmėja.
17. Atsakovė S. S. atsiliepime nurodo, kad sutinka su pareikštu apeliaciniu skundu ta apimtimi, kad atsakovų S. S., S. S. ir S. P. 2008-11-25 sudaryta ir notariškai patvirtinta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią pirkėja S. P. įsigijo 703/10000 dalį negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), būtų pripažinta apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir pirkėjo teisės pagal šią sutartį būtų perkeltos A. P., ir kad visos patirtos bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos iš atsakovų A. P., S. P., Irenos D. P.. Atsakovės S. S. teigimu, A. P. organizavo investicinių čekių pirkimą apytiksliai 1990 metais ir pinigines lėšas už investicinius čekius atidavė jos vyrui S. S.. Atsakovas A. P. susirado ją ir jos vyrą ir pasakė, kad reikia sutvarkyti formalumus notaro biure dėl to, kad A. P. nupirko investicinius čekius už pinigus tais aptiksliai 1990 metais. Atsakovė S. S. paaiškina, kad ji žinojo, kad už investicinius čekius jos šeima gavo pinigus, todėl notaro biure pasirašė tai, kas buvo jai paduota. Lietuviškai S. S. mažai supranta, todėl skaitydama sutartį notaro biure 2008 m. mažai, ką suprato. S. S. buvo įsitikinusi, kad viskas, kas vyko, tai vyko tarp S. S. ir A. P., o ne S. P., kadangi pinigus 1990 m. davė ir rūpinosi sandoriu 2008 m. A. P., o atsakovės S. P. Atsakovė S. S. nepažįsta ir niekada jos nėra mačiusi. Todėl S. S. prašo, kad notaro biure 2008 m. sudaryta pirkimo- pardavimo sutartis būtų pripažinta apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir pirkėjo teisės pagal šią sutartį būtų perkeltos A. P..
18. Atsakovai A. D. ir R. D. atsiliepimu dėl apeliacinio skundo prašo spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
19. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė šio ginčo nagrinėjimo ribas, neįvertino visų ginčui reikšmingų aplinkybių, dėl ko teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
21. Iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių yra pakankamai aišku, kad ieškovė ieškinį reiškia gindama savo kaip atsakovo A. P. kreditoriaus teises, t.y. siekdama atkurti atsakovo „turto masę“, o ne todėl, kad pretenduoja į 2008-11-21, 2008-11-25, 2009-01-07 ir 2009-06-11 sandorių objektu esantį nekilnojamąjį daiktą. Ieškovės ieškinyje išdėstytas faktinis ieškinio pagrindas turi kelių savarankiškų teisių gynimo būdų elementų, t.y. tiek actio Pauliana, tiek ir ieškinio dėl sandorių negaliojimo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei vienas iš jų nėra suformuluotas aiškiai ir be to neatitinka ieškinio dalyko (reikalavimo), o tai yra esminiai ieškinio trūkumai.
22. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nespręs dėl ieškinio pagrįstumo pagal actio Pauliana sąlygas. Tačiau tai, kad ieškovė ieškinyje neišdėstė visų actio Pauliana ieškiniui reikalingų sąlygų ir pareiškė savo nuomonę, kad ieškinys turėtų būti vertinamas kaip neturtinis – dėl sutarčių modifikavimo, dar nereiškia, kad toks ieškinys iš tiesų atitinka ieškinio dėl sandorio modifikavimo elementus.
23. Ieškinyje išdėstyti faktiniai ieškinio pagrindai neatitinka ieškinio dėl sutarčių modifikavimo pagrindų. Iš ieškinio turinio aišku, kad ieškovė prašo ne pakeisti 2008-11-21, 2008-11-25, 2009-01-07 ir 2009-06-11 sutarčių sąlygas dėl to, kad jas vykdyti tapo sunku ir taip modifikuoti sutartinius santykius, bet prašo taikyti apsimestinio sandorio (CK 1.87 str. 1 d.) negaliojimo teisines pasekmes – pakeisti sandorio šalį į tinkamą šalį. Ieškovė teisingai teigia, kad tokia galimybė yra pripažįstama teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009), tačiau toks teisių gynimo būdas, kai apsimestinio sandorio šalimi pripažįstamas kitas subjektas, nelaikomas ginču dėl sutarties modifikavimo, o yra laikomas ginču dėl sandorio negaliojimo, t.y. turtiniu ginču.
24. Be to, toks ieškovės nurodytas teisių gynimo būdas (vertinant, kad ieškovė ginčijant sandorius kaip apsimestinius), pagal faktines aplinkybes ir priežastis, dėl kurių yra pareikštas toks reikalavimas, visiškai neatitinka ieškovės nurodomos teismo praktikos. Pasirinkusi tokį teisių gynimo būdą, t.y. ginčydama sandorį ir prašydama atsakovą pripažinti sandorio šalimi, ieškovė turėtų pagrįsti tokios ieškiniu prašomos taikyti restitucijos būtinumą, t.y. turėtų ne tik nurodyti aplinkybes, kodėl atsakovas po ginčijamų sandorių tapo realiu nekilnojamojo daikto savininku, bet ir nurodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad ji turi tiesioginių teisėtų interesų, susijusių su konkrečiu sandorio objektu, o ne su atsakovo „turto masės“ atkūrimu.
25. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovą sandorių šalimi, atitinka actio Pauliana ieškinio, kuriuo siekiama atkurti skolininko turtinę padėtį, esmę. Tačiau ir šiuo atveju ieškovė ginčydama 2008-11-21, 2008-11-25, 2009-01-07 ir 2009-06-11 sutartis dėl atsakovo A. P. kaip skolininko nesąžiningumo, nepagrindė aplinkybių, kodėl būtent tokia ginčijamų sandorių pasekmė (t.y. atsakovo pripažinimas sandorio šalimi) turėtų būti taikoma. Ieškovės įrodinėjamos aplinkybės, kad atsakovas iš savo lėšų sumokėjo už savo mamos S. P. nupirktą daiktą, nors ir galėtų rodyti atsakovo nesąžiningumą prieš kreditorių, savaime nereiškia, kad S. P. neįgijo nuosavybės teisių į sandorių objektu esančius daiktus.
26. Iš ieškinio matyti, kad kitus sandorius (2008-10-30 ir 2009-06-19), A. P. ir Irenos D. P. sudarytus su atsakove S. P., ieškovė taip pat ginčija ne dėl to, kad tokie sandoriai iš tikrųjų neįvyko (t.y. buvo tariami), bet dėl to, kad jie yra nesąžiningi ir jais pažeidžiami ieškovės kaip A. P. kreditoriaus interesai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės apskritai nėra esminės sprendžiant dėl sandorio negaliojimo CK 1.86 str. 1 d. (tariamas sandoris) numatytu pagrindu.
27. Kadangi ieškinio dalykas aiškiai neatitinka ieškinio pagrindų, pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti ieškovei patikslinti ieškinį, o išnagrinėjęs ginčą pagal neaiškiai apibrėžtas jo ribas, teismas neatskleidė bylos esmės ir bylą tikėtinai išsprendė neteisingai.
28. Panaikinus sprendimą dėl ginčo esmės, naikinamas ir papildomas sprendimas, kuriuo yra paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p. ir 327 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės I. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą bei 2018 m. birželio 27 d. papildomą sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.