- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-06-29
- Bylos Nr.
- I-1777-580/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Audrius Bakaveckas, Petras Viščinis
- Pareiškėjas
- J. S.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos, J., Vilniaus
- Advokatai
- Džiolana Tarvainytė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Petro Viščinio,
trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovei Zitai Malovai,
trečiųjų suinteresuotų asmenų J. S., L. D., A. K., J. R. (J. R. ), V. R. (V. R. ), A. Ž. atstovei advokatei Džiolanai Tarvainytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. skundą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, J. S. , L. D., A. K., J. R., V. R., A. Ž. ir G. K. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. S. prašė teismo atnaujinti įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui (testamentui) paduoti į S. G. (S. G.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.
Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvas S. G. Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,0821 ha žemės. S. G. 1978-01-04 sudarė testamentą, kuriuo visą jam priklausiusį nekilnojamą turtą paliko pareiškėjai, o piniginį indėlį paliko anūkei A. Š. . S. G. mirė 1983-01-17, jo palikimą priėmė pareiškėja, kuriai 1983-07-21 buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas. Prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. G. žemę padavė pareiškėja ir jos seserys J. S. bei A. R. . Pareiškėja teigė pateikusi nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus kartu su prašymu. Pažymėjo, kad su nurodytais dokumentais pateikė ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. Pagal tuo metu galiojusio Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį, pareiškėja, J. S. ir A. R. turėjo vienodas teises į nuosavybės atkūrimą, nes visos trys yra buvusio savininko dukros. Vėliau įstatymas buvo pakeistas ir vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktu, teisę į S. G. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą įgijo tiktai pareiškėja, nes pagal paveldėjimo teisės liudijimą ji yra vienintelė pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą nepaisant buvusio savininko vaikų. Pareiškėjos nuomone, įsigaliojus nurodytai įstatymo normai ir esant duomenims, kad ji yra testamentinė S. G. įpėdinė, į likusį žemės sklypo plotą nuosavybės teisės kitoms pretendentėms negalėjo būti atkurtos. Dėl to pareiškėja su skundu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, o vėliau į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri 2008-06-26 raštu nurodė, kad testamentas savo turiniu yra neatsiejama piliečio prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę dalis ir nepateikus testamento, t. y. nesant pretendento, kuriam miręs turto savininkas testamentu būtų palikęs savo turtą, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą vykdomas kitos eilės pretendentams – turto savininko sutuoktiniui, tėvams, vaikams lygiomis dalimis. Taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 12 punktu, testamentui pateikti taikomas toks pats terminas kaip ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, t. y. iki 2003-12-31. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija įstatymo nustatytu laiku neinformavo pareiškėjos, jog nepakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises ir nepasiūlė pateikti papildomų dokumentų, t. y. testamento. Apie tai, kad nepakanka dokumentų, ji buvo informuota tik Nacionalinės žemės tarnybos 2008-06-26 raštu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas nurodė, kad atsakingu dėl termino praleidimo laikytinas atsakovas, kadangi jis neveikė sutinkamai su Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 (toliau – Tvarka), 13 punktu ir neinformavo pareiškėjos apie reikalingumą pateikti dokumentus, nors iš prie prašymo atkurti nuosavybės teises esančio paveldėjimo teisės liudijimo matė, kad pareiškėjai buvęs savininkas turtą paliko testamentu. Taip pat pažymėjo, kad atsakovo 2007-07-30 raštu pareiškėja buvo informuota apie tai, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos pagal testamentą. Apie tai, kad nuosavybės teises atkurs bendra tvarka, pareiškėja sužinojo tik iš atsakovo 2008-02-11 rašto. Šį raštą ji iš karto apskundė Nacionalinei žemės tarnybai, o vėliau ir teismui. Pažymėjo, kad atkuriant nuosavybės teises ir nesivadovaujant testamentu būtų pažeista palikėjo valia.
Pareiškėja parodė, kad apie tai, jog esant testamentui jai nuosavybės teisės gali būti atkurtos į visą žemės sklypą, ji sužinojo tik 2007 metais. Iki tol visi jos giminaičiai apie tai neinformavo ir jai melavo. Apie tai, kad reikalingas testamentas ji po to sužinojo žemėtvarkos skyriuje.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodė, kad įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pareiškėja nepateikė atsakovui skunde minimo 1979-01-04 S. G. išduoto testamento. Tiek pareiškėja, tiek ir jos seserys lygiomis teisėmis dalyvavo (dalyvauja) nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikė prašymus, kuriuose formuluodamos reikalavimus vadovavosi ir nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, ne kartą buvo kviestos, atvykusios į žemėtvarkos skyrių, supažindintos su nuosavybės teisių atkūrimo proceso eiga, ją reglamentuojančiais teisės aktais, joms ne kartą buvo atsakyta į pateiktus prašymus. Todėl Vilniaus apskrities viršininko priimti sprendimai yra teisėti ir galiojantys, taip pat jie nepanaikinti ir nenuginčyti. Pareiškėja be svarbių priežasčių, praleidusi įstatymų nustatytus terminus tik 2008-03-05 pateikė prašymą, kuriuo prašė priimti 1979-01-04 S. G. išduoto testamento kopiją (testamento kopija nepatvirtinta notaro, iš kopijos padarytas vertimas, vertėjo parašas netvirtintas notaro) bei jai vienai atkurti nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemę. Atsakovas teigė, kad iki šiol vyksta nuosavybės teisių į buvusio savininko S. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime valdžiusio žemę atkūrimas. Be jau atkurtos/atkuriamos nuosavybės teisės į 5,4624 ha žemės plotą (kiekvienai seseriai po 1/3 dalį) yra nustatyta, kad S. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime taip pat turėjo ir 3,6196 ha žemės plotą, t. y. iš viso 5,4624 ha (iš kurių jau dalis atkurta) + 3,6196 ha (papildomai teismo pripažintus) = 9,0821 ha žemės plotą, į kurį taip pat bus atkuriamos nuosavybės teisės.
Teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjos pateikta aplinkybė, kad apie testamento pateikimo reikalingumą ji nieko nežinojo, nepripažintina svarbia. Laikė, kad pareiškėja neparodė savo apsisprendimo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos jai vienai, visuose dokumentuose prašė atkurti į 1/3 dalį. Kadangi pretendentės yra giminės, tai nuosavybės teisių atkūrimas galimas nepateikiant testamento, pagal giminių susitarimą. Laikė, kad esant tokioms aplinkybėms atsakovas negali būti atsakingas dėl neveikimo.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys J. S., L. D., A. K., J. R., V. R. ir A. Ž. atsiliepime nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjos skunde nurodyti motyvai dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, t. y. kad ji su prašymu atkurti nuosavybės teises buvo pateikusi ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, laikytini teismo klaidinimu. Pareiškėja nuo pat prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo momento galėjo pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, tarp jų ir tėvo testamentą. Iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pareiškėja nebuvo pateikusi nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms testamento bei nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių negalėjo atlikti šio veiksmo. Kadangi pareiškėja nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo momento iki sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo visiems pretendentams priėmimo yra išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises į 1/3 tėvo valdytos žemės dalį, institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą, neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjai pateikti 1979-01-04 S. G. testamentą. Akcentavo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog pareigą pateikti mirusio asmens testamentą, į kurio visą turtą siekia nuosavybės teisių atkūrimo, sužinojo tik iš Nacionalinės žemės tarnybos 2008-06-26 rašto. Nacionalinė žemės tarnyba 2007-09-27 rašte nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, gali būti vykdomas tik išnagrinėjus buvusio savininko testamentą, o kadangi iš 1983-07-21 paveldėjimo teisės liudijimo nėra galimybės nustatyti, ar J. S. buvo vienintelė įpėdinė ir ar visas buvusio savininko turtas paliktas testamentu, būtina išnagrinėti 1978-01-04 testamentą. Kad šio Nacionalinės žemės tarnybos rašto turinys pareiškėjai buvo žinomas, patvirtina Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008-02-11 raštas bei J. S. pateiktas 2008-03-05 skundas. Be to, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008-02-11 raštu nurodė pareiškėjai, kad nuosavybės teisių atkūrimas, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, gali būti vykdomas tik išnagrinėjus S. G. testamentą. Kadangi yra praleistas terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, institucija nurodė pareiškėjos teisę kreiptis į teismą dėl termino atstatymo. Nepaisant to, kad pareiškėja Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008-02-11 raštu buvo informuota apie situaciją nuosavybės teisių atkūrimo procese, ji 2008-03-05 pateikė raštą atsakovei iš esmės tuo pačiu klausimu, kaip ir 2007-12-28 prašyme. Atsižvelgiant į pareiškėjos 2007-12-28 ir 2008-03-05 raštus bei į tai, kad raštų turinys ginčijamu klausimu atitinka Nacionalinės žemės tarnybos 2008-06-26 raštą, tretieji suinteresuoti asmenys tvirtino, jog pareiškėjos nurodytas laiko momentas, nuo kurio ji tariamai sužinojo apie savo teisių pažeidimą yra nepagrįstas. Pareiškėja nuo sužinojimo momento apie Nacionalinės žemės tarnybos 2007-09-27 raštą (vėliausias galimas laikas 2008-02-11), turėjo teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Mano, kad aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškėjos prašymas dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (testamentą) atnaujinimo, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis ir pateisinančiomis termino praleidimą. Pažymėjo ir tai, kad pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir Tvarkos 12 punktą, paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą nepripažįstamas dokumentu, kuris gali patvirtinti nuosavybės teises.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovė pažymėjo, kad apie pareiškėjo ketinimus prašyti atkurti nuosavybės teises į 1/3 dalį žemės, rodo jos 2004-10-14, 2004-11-26 bei 2005-03-10 prašymuose Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Tai patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-03-03 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. I-407-10/2005. Paaiškino, kad tai, jog pareiškėja žinojo apie galimumą nuosavybės teises atkurti į visą žemę žinojo anksčiau patvirtina jos 2007-08-17 raštas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriuo ji sutinka, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos seseriai. Be to, abi pareiškėjos seserys Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo apskundusios atsakovo parengtas pažymas, kuriose buvo nustatytas atkurtinas žemės plotas. Byloje pareiškėja dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, buvo informuota apie procesą, bet testamento nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad testamentu turtas buvo paliktas ne tik pareiškėjai, bet ir jos sesers dukrai, todėl testamentas negali sukelti teisinių pasekmių nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Tretysis suinteresuotas asmuo G. K. atsiliepime į pareiškėjos J. S. skundą nurodė, kad pareiškėja skunde jo teisių į mainų sutartimi įsigytą žemės sklypą neaptaria. Kadangi prieš sudarant mainų sutartį, pagal Nekilnojamojo turto registro centro duomenis, mainomi žemės sklypai priklausė sutarties šalims, buvo tinkamai įregistruoti, neįkeisti, neareštuoti bei kitaip neapsunkinti, nėra ir nebuvo galiojančių draudimų ar ribojimų A. K. perleisti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, todėl laiko, kad (duomenys neskelbtini) dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini) kelio, Vilniuje, tretysis suinteresuotas asmuo įsigijo sąžiningai. Pažymėjo, kad įstatymai gina sąžiningo įgijėjo teises. Pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas. Mano, kad būsimas sprendimas šioje byloje neturės jokios įtakos jo teisėms.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2003-12-31 šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Nustatyta, kad pareiškėja 1991-12-20 Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teisę natūra į iki nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Iš pateikto prašymo matyti, kad pareiškėja pretendentais atkurti nuosavybę prašyme nurodė save ir savo seseris J. S. ir A. R. (t. 3, b. l. 18). Kartu buvo pateiktas ir paveldėjimo po S. G. mirties teisės liudijimas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad G. S. V. 1979-01-04 testamentu gyvenamąjį namą su ūkio statiniais, esančius Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), paliko dukrai J. S. S., o piniginį indėlį – anūkei Š. A. G. (t. 1, b. l. 18).
Priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą, kuris įsigaliojo 1997-07-09, pareiškėja pagal 2 straipsnio 2 punktą ji kaip asmuo, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, įgijo teisę į visą S. G. priklausančią žemę. Pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepateikė 1979-01-04 S. G. testamento iki įstatymo nustatyto termino, t. y. iki 2003-12-31. Iki šio termino pabaigos pareiškėja nesikreipė į atsakovą dėl to, kad pakeistų savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina pareiškėjos teismo posėdžio metu išsakytą poziciją, kad jai tik 2007 metais tapo žinoma, kad esant testamentui nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tam asmeniui, kuriam turtas yra paliktas. Apie tai, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai ruošiami trims seserims rodo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004-09-23 raštas Nr. 31/04/22-2988, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004-11-11 raštas Nr. 31/04/22-3556 (t. 2, b. l. 131, 123). 2004-10-14 rašte Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pareiškėja nurodo, kad ji pretenduoja į 1/3 dalį tėvo žemės (t. 2, b. l. 107). Tas pat nurodyta ir 2005-03-10 rašte (t. 2, b. l. 105). Į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004-11-11 raštą, kuriame nurodyta kaip nuosavybė bus atkuriama jai ir jos seserims pareiškėja pateikė 2004-11-26 atsakymą, kad ji sutinka su nuosavybės teisių atkūrimu (t. 2, b. l. 122). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-03-03 nutartyje administracinėje byloje Nr. I-407-10/2005 nurodyta, jog J. S. savo reikalavimus grindžia tuo, kad yra pretendentė į 1/3 dalį 3,54 ha žemės sklypo (t. 2, b. l. 113-114).
Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007-07-30 raštu Nr. (31)-1.2-3352- (t. 2, b. l. 47-49) pareiškėjai išsamiai buvo išaiškinta testamento reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese ir ji paprašyta nurodyti savo poziciją dėl sprendimo, kuriuo J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės, naikinimo. Į šį raštą pareiškėja pateikė atsakymą, kad sutinka, jog sesuo J. S. būtų pretendente į tėvo turėtą žemę (t. 2, b. l. 25). Vilniaus apskrities viršininko 2007-11-13 sprendimais Nr. 2.4-01-5406, 2.4-01-5404 ir 2.4-01-5405 J. S. , A. R. ir J. S. kaip bendraturtėms buvo atkurtos nuosavybės teisės 1,1609 ha ploto žemės sklypą (t. 1, b. l. 134-136).
Savo poziciją dėl to, kad nuosavybės teisės turi būti atkurtos jai vienai pareiškėja pakeitė tik 2008-03-05 skunde Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (t. 1, b. l. 91-92).
Remdamasis čia išdėstytais motyvais teismas daro išvadą, kad iki pat 2008-03-05 skundo surašymo pareiškėja jokiais veiksmais neatskleidė atsakovui savo valios, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos remiantis testamentu, o priešingai, nuolat pabrėžė, kad ji yra viena iš trijų pretendenčių. Pareiškėjos atstovas nurodė, kad atsakovas turėjo pareigą pranešti pareiškėjai apie tai, kad ji nėra pateikusi testamento. Teismas nesutinka su tokia pozicija. Testamentas nėra dokumentas, kurio nebuvimas šioje nuosavybės teisių atkūrimo byloje būtų daręs nuosavybės teisių atkūrimo procesą negalimu. Net ir tuo atveju, jei atsakovas būtų analizavęs nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagą dokumentų pakankamumo požiūriu iki termino dokumentams pateikti pabaigos, jis nebūtų turėjęs pagrindo konstatuoti, kad nepakanka dokumentų tam, kad būtų galima atkurti nuosavybės teises. Toks konstatavimas, o kartu ir siūlymas pateikti trūkstamus dokumentus, būtų galimas tik tuo atveju, jei pareiškėja būtų išreiškusi valią, kad nuosavybės teisė būtų atkurta jai vienai. Tai, kad J. S. nesiekė, kad nuosavybės teisė būtų atkurta jai vienai rodo aukščiau išdėstytos aplinkybės.
Todėl kaip vienintelė priežastis, dėl kurios buvo praleistas įstatymų nustatytas terminas, yra tai, kad pareiškėja per vėlai sužinojo savo teises.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas bei jį aiškinanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nustato, kad aplinkybės, dėl kurių buvo praleistas terminas, turi būti svarbios, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios. Pareiškėjos nežinojimas savo teisių negali būti pripažįstamas svarbia aplinkybe. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas truko ilgai. Nuo įstatymo pasikeitimo iki termino dokumentams pateikti pabaigos praėjo šešeri metai. 1991-12-20 parašiusi pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. S. kartu įgijo ir pareigą domėtis proceso eiga, teisinių santykių reguliavimo pakeitimais. Sužinojimas taikytinų teisės aktų bei juose nustatyto teisių ir pareigų reglamentavimo yra paliekamas kiekvieno asmens atsakomybei. Valstybės institucijos nėra įpareigotos bet kokia forma pranešti apie teisės aktų pasikeitimus suinteresuotiems asmenims. Jei asmuo negali pats susipažinti su teisės aktais, jis gali kreiptis į teisines konsultacijas teikiančius specialistus, žemėtvarkos tarnybas ir panašiai. Tai, kad buvo priimtas naujas tuos pačius santykius reglamentuojantis įstatymas, buvo plačiai žinoma iš įvairių žiniasklaidos pranešimų, tad pareiškėja savo atsakomybe pasirinko nesusipažinti su įstatymo normomis.
Dėl išdėstytų motyvų nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjos J. S. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.